Prancūzijos pietuose šalia Aix-en-Provence yra neįprastas gamtos darinys vadinamas Monte Sainte-Victoire. Šis kalnas pavaizduotas 12-oje Paul Cezanne drobių. O dabar klausiama, ar tai nėra stipriai apiręs sfinksas, antrininkas esančio Gizoje?

Ant kalvos į šiaurę nuo Ekso yra archeologinė Entremont'o vietovė iš laikotarpio iki romėnų. Čia buvo keltų-ligūrų (saluvijų genties) sostinė. Čia archeologai rado pėdsakus išsivysčiusios civilizacijos su parduotuvėmis, sandėliais ir dirbtuvėmis bei dideliu pastatu galinčiu būti šventykla. Stovykla buvo ant uolėtos viršūnės į Sainte-Victoire pusę, šventą jiems kalną, tapatintų su keltu vėjų dievu Vinturu. Kalnas buvo šventas ir Paul Cezanne, kuris kaip ir senieji gyventojai tapatinosi su juo. Kas įdomiausia - kalnas panašus į Egipto Sfinksą. Plačiomis priekinėmis letenomis, išsivysčiusiais krūtinės raumenimis, išlenkta nugara, tvirta galva ir išraiškingomis užpakalinėmis kojomis - panašumas į katę yra stulbinantis. Atidžiau įsižiūrėjus išryškėja iš tikro gigantiškas katės veidas.

Graham Hancock'as ir Robert Bauval'as^*) spėjo, kad turi būti antras Sfinksas, o Gizos sfinksas yra senesnis nei manoma ir iš pradžių buvo su liūto veidu. Tik vėlesnių laikų faraonas panoro matyti smiltainyje iškaltą savo veidą.

Sfinkso pavadinimas yra Hor-em-Anket, kas verčiama Horizonto Horas (ir, galbūt, Dviejų horizontų Horas). Horas yra Saulės dievas (nepainiokite su Horu, Izidės ir Ozyrio sūnumi). Kaip Saulės dievas, jis buvo dviejų horizontų dievas - rytuose, kur teka Saulė, ir vakaruos, kur ji leidžiasi. „Dangaus vartai Rytuose Horui atsiveria auštant“, rašoma Piramidžių tekstuose. Gizos veidą nušviečia aušros spinduliai. O kaip dėl kito horizonto, to, kuris vakaruos? G. Hancock'as ir R. Bauval'as spėjo vakaruos buvus antrąjį sfinksą, žvengiantį į priešingą pusę. Ar tai ne Provanso sfinksas, kurio veidą nušviečia besileidžianti Saulė. Akeru, liūtai-dvyniai sėdintys nugaromis vienas į kitą, yra svarbus Egipto kultūros motyvas. Gal tarp Egipto ir magdaliečių kultūros, klestėjusios pietų Prancūzijoje iki 9500 m. pr.m.e. buvo tamprus ryšys? Magdaliečiai žinomi mums iš labai realistinių gyvūnų pavaizduotų olose - toje eroje Prancūzijoje gyveno tokie gyvūnai kaip raganosiai, mamutai ir laukinės katės, tokios, kaip liūtai.

Viduržemio jūra buvo daug seklesnė ir vandenį per paskutinį ledynmetį kaustė 2 m. storio ledas. Be to ji kai kuriais laikotarpiais galėjo būti išdžiūvusi. Nilas galėjo tekėjo jos slėniu ir susilieti su Rhone (Upe) įtekėdami į Atlantą.

Robert Charroux'as nurodo, kad magdaliečiai buvo labiau išsivystę nei manoma. Jie nebuvo apsidangstę kailiais ir nešiojo skrybėles, liemenes, kelnes, kojines, batus, diržus ir suknias. Kai kurie šukavo plaukus, kiti turėjo „gaidžio skiauteres“, o dar kiti ūsus ir „ožio barzdeles“. Tai sunkiai dera su puslaukinio įvaizdžiu?

Kitos sąsajos

Prisiminkime Gutzon Borglum'ą (4-o dešimtmečio skulptorius), kuris iškapojo Rushmore kalną Pietų Dakotoje.

„Drakono valandoje“ (1950-ais pavadintoje „Konanu užkariautoju“) Robert E. Howard'as turi nuorodą į Sfinksą, Konanui būnant Poitan'e, piečiausioje Akvilonijos provincijoje. Ieškodamas amuleto, galinčio įveikti piktąjį burtininką Xaltotun'ą, Konanas valdė kalną ir ties horizontu regėjo Sfinksą. Iš kur rašytojas tai ištraukė?

12 a. rasta Chauvet ola yra apie 10-13 tūkst. m. senesnė, t.y. apie 29700-32400 m. senumo. Prancūzų istorikas Stephane Lwoff paskelbė La Marche olos iš Lussac-les- Chateux piešinius. Juose yra ir plikas barzdotas vyras, atrodantis kaip filosofas, princesė atrodanti kaip Britney Spears ir moteris paplūdimyje su jūreiviška vandeniui nepralaidžia skrybėle. Ant šlaunies kelnėse matoma kišenė. Jos apranga labai panaši į 17 a. valstietę ir Dardogue slėnio.

Tenka priimti neįtikėtiną idėją, kad Bronzos amžiuje Europoje egzistavo kažkokiacivilizacija - prieš paskutinį pleistoceno ledynmetį (maždaug prieš 10 tūkst. metų).

---

^*) Robertas Bjuvalas (Robert Bauval, g. 1948 m.) – belgų rašytojas, lektorius, geriausiai žinomas spekuliatyvia Oriono koreliacijos dėl Gizos piramidžių teorija, išdėstyta jo knygoje „Oriono paslaptis“ (1994; kartu su A. Gilbert‘u). 1999 m. BBC paruošė dokumentinį filmą „Atgimusi Atlantida“, kurioje patikrino R. Bjuvalo ir G. Hankoko idėjas (šiedu vėliau laikė, kad jų mintys buvo perteiktos neteisingai). Su G. Hankoku jis parašė tris knygas, tarp jų ir „Talismanas: ųventieji miestai, slaptasis tikėjimas“ (2004). Paminėtina ir knyga „Vatikano erezija: Berninis ir Hermio Saulės šventyklos pastatas“ (2014; su Ch. Hohenzollern ir S. Zicari).

Literatūra:

1. William Glyn-Jones. The Sphinx of Aix-en-Provence// Atlantis raising, No 33, May-June 2002, p.27-28; 63-64
2. Robert Charroux. The Mysteries of the Andes, 1977, p.82-84

Polis Sezanas, prancūzų dailininkas Prancūzų dailininkas Paul Cezanne laikomas vienu moderniosios tapybos pradininkų - tiek tuo, kad drobėje tiksliai perteikė tai, ką regėjo akys, tiek forma, išgautą per savitą erdvės, masės ir spalvos traktavimą. Jis buvo impresionistų amžininkas, bet išėjo už jų akcento į atskirą teptuko potėpį ir šviesos kritimą į objektą. Jo įtaka 20 a. menui didelė. Atskirais atvejais, prancūzas Henri Metisso žavėjosi jo spalvų panaudojimu, o ispanas Pablo Picaso jo dvimatę kompoziciją išvystė į kubizmą (pasakęs "Mano vienintelis mokytojas... kaip tėvas mums visiems"). Tačiau didesniąją gyvenimo dalį jis buvo ignoruojamas ir dirbo vienišas. Jis nepasitikėjo kritikais, turėjo vos kelis draugus ir iki 1895-ųjų surengė tik atsitiktines parodas. Jis buvo svetimas net šeimai, kuri jį laikė keistu.

Jis gimė 1839 m. sausio 19 d. Aix-en-Provence mieste turtingo bankininko šeimoje. Jo vaikystės draugas buvo Emile Zola. Ankstyvas polinkis į meną liūdino tėvą, bet po ginčų, jį 1961-ais pasiuntė į Paryžių studijuoti meną, kur jau gyveno Zola. Iš pat pradžių jį patraukė radikalesni elementai - ypač žavėjosi romantiškąja Eugene Delacroix, o tarp jaunesniųjų Gustave Courtbet ir Edouard Manet.

Dauguma ankstyvųjų paveikslų nutapyti tamsiais tonais sunkiu tirštu pigmentu, perteikiant ankstyvesnių kartų ekspresionizmą. Tačiau palaipsniui atsisakė teminio idealizmo ir stilistinio poveikio. Jam, kaip dailininkui, subręsti padėjo dar nepripažintas Camille Pissaro, ne tik morališkai palaikęs, bet ir išmokęs krentančio pro duris apšvietimo impresijos (en plein air stilius). Gan greitai Cezanne perėjo prie šviesių tonų ir ėmė orientuotis į kaimo vaizdus. Su kitais impresionistais dalyvavo parodoje 1874-ais. Jis norėjo „užkariauti Paryžių su obuoliu“. Obuoliai su apelsinais buvo mėgstamiausia jo kompozicija.

Bet impresionistai neturėjo didelio komercinio pasisekimo ir jis pasitraukė į Aix-en-Provence. 1881 m. jo svainis nusipirko namą su vaizdu į Saint-Victoire kalną, kuris tapo jo kūrinių šerdimi. 1886 m. viename Zola romane jam pasirodė, kad aprašoma jo nesėkmė, - ir jis nutraukė ryšius su rašytoju. Tais pačiais metais, būdamas 47 m. amžiaus, jis vedė Hortenze ir paveldėjo tėvo turtus. Vėliau tapė gamtą impresionistiniu stiliumi, bet supaprastino išraišką naudodamas gryną spalvą. Kritikai kaltino, kad viena spalva išreiškia ir gamtos formas, ir šviesą. Jis pats daugiau kalbėjo apie spalvos „moduliavimą“ nei išraišką tamsa ir šviesa.

Cezanne manymu jis savo tikslo nepasiekė. Daugelis darbų liko nebaigti, nemažai sunaikinta. Jis skundėsi negalįs išreikšti žmogaus figūros. Bet 1895-ais Ambroise Vollard'as surengė jo darbų parodymą ir kelis metus sėkmingai propagavo. 1904 m. buvo pristatytas pagrindinėje oficialioje parodoje ir iki mirties (1906 m. spalio 22 d.) tapo vos ne legendiniu asmeniu.

Daugybė jaunuolių traukė į Aix-en-Provence pažiūrėti, kaip jis dirba. Bet jo teorija ir stilius liko mįslingi. Jis vieniems atrodė esąs naivus primatas, o kitiems išlavėjęs technikos meistras.

1927-ais amerikietis skulptorius Gutzin Borglum'as pradėjo savo titanišką darbą Rushmore kalno granito sieną paversdamas į milžiniškus 60 pėdų aukščio 4-ių garsių amerikiečių (Džordžo Vašingtono, Tomo Džefersono, Teodoro Ruzvelto, Abraomo Linkolno) veidais. Šį šių dienų pasaulio stebuklą padėjo sukurti 300 dulkinų kalnakasių ištvermė ir atkaklumas. Darbas truko 14 m. ir kainavo milijoną dolerių (dabar laikoma neįkainuojama). Jis yra Juodosiose kalvose Pietų Dakotoje ir apšviečiama ištisus metus.