Paslaptingi Dropa skrituliai (Kinijoje). UFO Page. Lithuanian

1938 m. aukštai Bayan Kara-Ula kalnuose (Himalajuose) ties Kinijos ir Tibeto riba archeologų studentų grupė vadovaujama Beidžingo un-to profesoriaus Či Pu Tei tyrė virtinę susijungiančių urvų. Juose jie atrado tvarkingai palaidotų žmogiškosios rasės palaikų - smulkaus kūno ir didelių galvų. Iš pradžių buvo pamanyta, kad urvuose gyveno nežinoma beždžionių rūšis, tačiau buvo replikuota - argi beždžionės laidoja mirusiuosius (juk ne veltui Čži Putėją, 1940 m. iškėlusį šią hipotezę, išjuokė visoje Azijoje).

Vienoje vietoje yra paminėta, kad urvai atrodė tarsi būtų dirbtinai išrausti naudojant nepaprastai didelį karštį. Jų sienos yra lygios ir nugludintos.

Vėliau vienas ekspedicijos narys suklupo ant nemažo apvalaus 0,8 colio (2 cm) skersmens disko iki pusės įsmegusio į urvo dulkes. Jo centre buvo 3,75 colio skersmens apvali skylė ir iš centro spirale link krašto ėjo griovelis - tarsi tai būtų akmens amžiaus patefono plokštelė. Diskas buvo užregistruotas ir padėtas tarp kitų radinių.

Vėliau buvo nustatyta, kad tai nėra paprastas griovelis, o yra labai smulkių tankiai surašytų rašmenų dviguba seka. Niekas nesuprato, kas ten parašyta. 20 m. Pekino specialistai bandė perskaityti žinutę.

Tai pavyko tik 1962-ais Pekino Priešistorijos akademijos profesoriui Tsum Um Nui. Iš pradžių jis kruopščiai persirašė ženklus nuo akmens į popierių. Ženklai buvo tokie smulkūs, kad kartais teko juos žiūrinėti su lupa. Taip pat nuo senumo kai kurie ženklai prarado formą.

Pagaliau jam pavyko „ištraukti“ žodį, po to kitą.... Tačiau tai, kas buvo juose pasakojama (prieš 12 tūkst. metų) buvo labai neįprasta.

Buvo pasakojama apie „kosmoso zondą“, kuris su kitos planetos gyventojais sudužo nuošaliame kalnų rajone. Jų taikių ketinimų gretimuose urvuose įsikūrusi vietinė Kham gentis nesuprato ir daugelį nužudė. Save jie vadino Dropa ir sakėsi nusileidę iš debesų erdvėlaiviu, kurio sutaisyti jie neturėjo galimybės. Dropa savo diskus vadino "ekal".

Viename fragmente rašoma:
„Dropai [ arba Dzopa, nes antra raidės tarimas yra tarp 'R' ir 'Z' ] sustabdė savo orlaivį ore ir gąsdino mūsų žmones, kurie išsislapstė olose, bet smalsumas įveikė baimę ir jie vėl išėjo. Dešimt kartų nakties metu mažesni laivai atsiskirdavo nuo didžiojo ir skrido prie olų. Dropa pripildė mūsų galvas raminančių garsų, darė draugiškumo ženklus ir galvose įteigė, kad nebijotume jų.

Kai jie savo įtaisais kirto olas, jie pranešė apie didį tvaną ir kad žmonėms liko nedaug laiko išsigelbėti. Dropa liepė mums nebijoti, nes čia yra saugi vieta.

Tada visi, išskyrus 50, grįžo į didįjį laivą, kuris greitai nuskrido į kitą saugią vietą."

( Tiek tėra iššifruota pirmame diske. Kiti 715-a diskų buvo sunkiau iššifruojami. Tik visai neseniai išversti kiti 5-i diskai ir dar 4-ių fragmentai. Jie kartoja tą pačią istoriją, bet su skirtingomis detalėmis. Viename jų minima, kad didysis laivas sugadintas ir negali grįžti. )

Užbaigęs vertimą (kiek jam tai pavyko) Tsum Um Nui parašė straipsnį, tačiau Akademija uždraudė jį spausdinti. Tačiau po 2 m. jo (kartu su Ho Čung Čou) straipsnis "Griovelinis raštas pasakojantis apie erdvėlaivį, sudužusį Žemėje prieš 12 tūkst. metų" buvo išspausdintas. Jį galima surasti Beidžino akademijoje bei Taipėjaus archyvuose. Vieni sako, kad jam pagaliau leido tai padaryti, o kiti - kad jis nepaisė draudimo.

Tačiau archeologų (Vakarų) bendrija rašinį sutiko šaltai. Nusivylęs tokia reakcija, Tsum Um Nui sugrįžo į gimtąją Japoniją, kur 1965-ais mirė. Bet jei tas pasakojimas yra tikras, ar išliko šių ateivių palikuonys?

Vienoje to rajono sakmėje yra minima maži geltonveidžiai žmogeliukai, senovėje nusileidę iš debesų. Jie turėjo dideles galvas ir smulkius kūnus. Jie buvo tokie bjaurūs, kad buvo negailestingai žudomi „žmonių ant greitų žirgų“ (mongolų?).
Tibete yra sakmių apie „dangaus žmones ne didesnius už 8 m. vaikus, bet didelėmis galvomis - jie nusileido laivu iš dangaus“.

Urvų sienose archeologai rado grubius tekančios Saulės, Žemės, Mėnulio ir nenustatytų žvaigždžių, tarpusavyje sujungtų taškų linijomis. Taip pat buvo būtybių su apvaliais šalmais ant galvų atvaizdų. Jie laikomi 12 tūkst. metų senumo (t.y iki Egipto didžiųjų piramidžių).

Šioje srityje gyvena dvi gentys - Hanų ir Dropų. Jų išvaizda išsiskirianti - jų ūgis nesiekia 5-ių pėdų (3,6 - 4,7 pėdos) ir sveria apie 38-52 svarus (16-21 kg). Tačiau galvos neproporcingai didelės. Jie nėra nei kinai, nei tibetiečiai [nei mongolai], o tarsi kokie pigmėjai. Ant jų kūno mažai plaukų ir jų didelės akys (kas nebūdinga Azijai) ir blyškiai melsva rainelė. Kūno sandara panaši į kaukaziečių.

1995-ais Sičuano provincijoje (rytinėje Bayan Kara-Ula pusėje) atrasta 120 anksčiau nežinotos genties žmonių. Jų ūgis neviršija 3,4 pįdos, o mažiausias suaugęs žmogus yra 2,2 pėdos.

Tuose pačiuose urvuose [minima, kad 1965-ais] buvo atrasta dar 715 tokie diskai. Visų jų skersmuo yra apie 22,7 cm (9 coliai), 2 cm storis ir viduryje turi 2 cm apvalią skylę. Pakraštėlis rantytas. Kiekviename diske yra dvigubas griovelis su neįprastais rašmenimis. Juose rado nemažą kobalto ir kitų metalų kiekį. Tad jie nėra iš diorito, kaip pradžioje manyta. Jie yra labai sunkūs ir juose iškalti rašto ženklus primityviems žmonėms būtų sunku.

1962 m. apie tai pasirodė anoniminė vokiečių kalba leidžiamame „Das Vegetarische Universum“ („Vegetariškoji Visata“), mažai patraukusi dėmesį, tačiau vis tik perspausdinta: pradžioje „UFO Nachrichten“ (1964, nr.95), o vėliau pranzūzų BUFOI (1965, nr. 4); dėmesį atkreipė ir anglų „Pendulum“. Jį pastebėjo ruso filologas Viačeslavas Zaicevas, apie tai paskelbęs žurnale „Nieman“ (1966, nr.12), kur labiau aprašytos jų išskirtinės savybės, bet mažai - jų turinys. V. Zaicevas siužetą apie kinų diskus panauojo ir kituose savo straipsniuose, kurių vienas buvo į užsieniečius orientuotane žurnale „Sputnik“ (1967, nr.1) – ir tik tada apie diskus plačiai prakalbo visas pasaulis (su „rusiška potekste“).

O tada Maskvoje apsilankė E. fon Denikenas, kuris susitikimą su A. Kazancevu aprašė knygoje „Atgal į žvaigždes“ (Zuruck zu den Sternen, 1972). Anot jo, A. Kazancevas, jam parodė dogu skulpūrėles, o po to jam papasakojo būtent dropa diskų istoriją. Tuo tarpu pats A. Kazancevas taip išdėstė susitiką su Denikenu:

Kartą man paskambino iš „Naujienų“ agentūros ir pasiūlė susitikti su šveicarų archeologu, ieškančiu Žemėje apsilankiusių nežemiečių pėdsakų. Aišku, aš sutikau. Ne taip dažnai tarp mokslininkų sutiksi fantastinių hipotezių šalininkus.
Erichas Denikenas atvažiavo kartu su APN darbuotoju: neaukšto ūgio, puikiai apsirengęs, judrus, gyvas, susidomėjęs, su užrašų knygute-magnetofonu kišenėje. Jis atskrido į Maskvą tiesiai iš Pietų Amerikos, kur buvojo vietose, siejamas su svečių iš kosmoso pėdsakais. Mes ilgai su juo kalbėjomės. Jis papasakojo, ką matė, apie susitikimus su įvairių šalių mokslininkais, rodė savo nuotraukas. ... Ašm savo ruožtu, supažindinau jį su tuo, ką turėjau...

Kalbėdamas su manimi jis papasakojo istoriją apie radinius Tibeto olose. Tikslumo vardan reikia pastebėti, kad savo knygoje aprašinėdamas mūsų pokalbį, jis užmiršo, kad pasakotoju buvo jis, o ne aš. Aš tebuvau susidomėjusiu klausytoju. Jam išvykus pasistengiau ieškoti pirminių šaltinių [ ... ] Man pavyko nustatyti, kad pradiniu šaltiniu yra žurnalas „UFO Nachrichten“, kur, savo ruožtu, pateikiama nuoroda į tai aprašančią japonišką knygą. Kokių nors tiesioginių patikimų žinių apie kinų mokslininkus, ateit padariusius tą atradimą, man aptikti nepavyko. [ ... ]

Rusų mokslininkai paprašė pavyzdžių. Kelis diskus nusiuntė į Maskvą, kur juos patikrinus oscilografu jie vibravo neįprastu ritmu, tarsi per juos kažkada būtų ėjusi aukštos įtampos elektros srovė. Tarsi jie būtų kažkokios elektrinės schemos dalis.

Netrukus po 2 pas. karo, 1947-ais lenkų profesorius Lolladoff'as vieną diskų [teigęs, kad pirko Šiaurės Indijoje, Mussorie mieste] parodė anglui Dr. Karyl Robin-Evans sakydamas, kad jį religiniams tikslams naudojo paslaptinga Dzopų gentis. Evansas 1947-ais keliavo per Lhassa (Tibetą), kur susitiko su 14-uoju Dalai Lama. Pakeliui į sunkiai prieinamą šiaurės rytų Himalajų sritį, Evansas neteko tibetiečių palydovų, kurie labai baiminosi Bayan Kara-Ula rajono. Vis tik pasiekęs Dropų gyvenamą sritį ir įgavęs genties pasitikėjimą, pramokęs kalbos pradmenų jis bendravo su religijos saugotoju Lurgan-La, kuris Evansui papasakojo, kad Dropa gentis atvyko iš ... Sirijaus žvaigždės. Evansas mirė 1974-ais, o jo ataskaita išspausdinta tik 1978-ais.

Istorija jau buvo primiršta, tačiau netikėtai vėl atgijo. Austrų žurnalistas Peteris Krasas savo knygose rašė apie paslaptis, susijusias su ateiviais iš kosmoso. Kinų diskus jis paminėjo knygoje „Kai atėjo geltonieji dievai“. Ir staiga vienos konferencijos metu į kuluarus pas jį atėjo nepažįstamas asmuo , prisistatęs kaip Ernstas Vegereris, papasakojęs svo istoriją ir parodęs nuotraukas (apie jį plačiau >>>>>).
Tik kai vėliau P. Krasas Siane buvojo kelias dienas, nepasistengė užsukti į Banpo muziejų. O štai kai 1994 m. jis vėl aplankė Sianą kartu su Hartvigu Hausdorfu, muziejuje diskų jau nerado, o muziejaus darbuotojai nieko paaiškinti nesugebėjo. Tik galiausiai kinai svečius nuvedė į tarnybines patalpas, kur jiems parodė knygą, kažkokį archeologijos vadovėlį. Joje šeimininkai parodė vieną priešinį – diską su skyle centre, nuo kurios spirale eina kauburėliai. Vis tik, pasirodo Kinijos archeologams tokie diskai buvo žinomi.

O 1995 m. pabaigoje „Associated Press“ paskelbė, kad Sičuano provincijoje (greta Tibeto) atrado nežinomą gentį, kurioje yra apie 120 žmonių, kurių ūgis apie 115 cm.

Ir iš tikro, tibetietiškai Drop-ka reiškia „vienišumas“ arba „ganyklų gyventojas“, todėl manoma, kad tai vienos piemenų genties rytų Tibeto plokštikalnėje pavadinimas.

Austrų inžinierius Ernst Wegerer’is 1974 m. apsilankė Šaansi provincijos Siano miesto Banpo muziejų, kur matė (ir nufotografavo du dropa diskus). Tiesa, ant jų nesimato hieroglifų, dėl, atseit, blykstės fotografuojant. 1994 m. diskai jau buvo dingę iš muziejaus.
Beje, Wegerer’io nuotraukose diskai nepaprastai panašūs bi diskus, apvalius nefrito diskus su skyle centre. Būdami žemėje mineralai keičia spalvą tapdami daugiaspalviais. Bi diskai datuojami 3000 m. pr.m.e. ir dažni dabarttinėje Šaansi provincijoje; kai kurie jų turi lygiagrečius griovelius ir kitokias atžymas. Jie buvo siejami su dangumi ir liudija apie kosmogoninių tradicijų vystymąsi. Vėlesniais laikais juos kartais dėjo į kilmingųjų kapus. Čžou dinastijos karų metu nugalėtų valstybių valdovų diskai buvo perduodami nugalėtojams kaip paklusnumo ženklas.

V. Zaicevas Kirgizijoje prie Fergana miesto (maždaug 1000 km nuo dropa radimo vietos) rado vietovę su olomis, kuriose buvo neįtikėtinų priešistorinių piešinių - „Pikaso stiliumi“. Jie laikomi esant 9000 m. senumo. Juose yra nupieštas žmogus apsirengęs kaip kosmonautas. Aplink jo galvą didelis skaidrus rutulys, kurį su apykale jungia kniedžių eilė. Jis kalba į „mikrofoną“, nuo kurio žemyn eina laidas prie kažko, kas galėtų būti energijos šaltinis. Apranga turi daug atsikišimų, nuo kurių stori laidai eina prie dešinės alkūnės. Dešinėje veido pusėje pavaizduotos liepsnos, - tarsi ta veido pusė degtų. Atrodo, kad jis šaukiasi pagalbos. Dešinėje rankoje jis laiko tokį pat kaip dropa diską su grioveliniu raštu (gana detaliai pavaizduotą).

Ho Čung Čou mini, kad 1961-ųjų liepą Či Pen Lao tyrinėjo olas Hupeh provincijoje į vakarus nuo Yoyang. Hohan kalnuose pietiniame Tungf Tin Hu ežero krante olose 32 m. gylyje aptiko ertmę su lygiomis sienomis - ir iš jos į kalno gilumą ėjo tuneliai, kurių sienos buvo tarsi išlydytos (kaip ir Ekvadore, skaitykite puslapį Metalo lakštų biblioteka). Tačiau čia nebuvo rasta akmens diskų su grioveliniu raštu. Tačiau vienoje sienoje buvo piešinys, kuriame gyvuvių kaimenę ginė žmonės, skriejantys ant skydo formos platformos. Jie prie burnos laikė vamzdžius nukreiptus į gyvulius.