|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Kas gali būti - tas yra!
Nesame žmonės, turintys dvasingumą; Įvairios trumpos žinutės, 2 Ankstesnis trumpienų rinkinys >>>
Skris medinis Žemės palydovas Kyoto un-to Japonijoje mokslininkai triūsia kurdami medinį Žemės palydovą, kurį ketina iškelti į kosmosą 2024 m. vasarą bendra JAXS agentūros ir NASA misija. Nors atrodytų kad medis yra keista medžiaga kosmosui, tačiau iš tikro medis yra puikiu pasirinkimu. Žemėje medis turi problemų dėl degimo, puvimo ir deformacijų, tačiau kosmose nėra deguonies, tad jis nedegs, nėra jame gyvenančių organizmų, tad jis nepus. Ir jis pakankamai tvirtas ir lengvas kaip aliuminis, o patekęs į atmosferą tiesiog sudegs. Kuriamas LignoSat palydovas iš magnolijos medienos su tikslu stebėti pusę metų kaip jis ištveria ekstremalias sąlygas. Kartu tyrinėtojai mano, kad medis galėtų tinkamu pasirinkimu vidaus apdailai geriau apsaugant nuo kosminės radiacijos. Keltuvas į kosmosą tampa realesnis Tai idėja, ilgai laikyta tik fantastų fantazija. Bet ji leistų atsisakyti raketų riaumojimo ir kaulus gniaužiančių perkrovų. Ir kosmoso transporto kaina nukristų. Pasikėlimas į erdvę būtų iki 62 tūkst. mylių ilgio kabeliu - į orbitą aplink Žemę, Mėnulį, Marsą, Venerą, asteroidus ir kitur. Pagrindą šiai galimybei sudaro anglies nanoskaidulos. Išskirtos smulkutės skaidulos sudedamos viena greta kitos sudarydamas nenutrūkstamą juostą daug tvirtesnę nei plienas. JAV ir japonų firmos ir greitai jos turėsime tonomis. Mokslinė fantastika šią mintį puoselėjo dešimtmečius: 8-me dešimtmetyje Artūras Klarkas Rojaus fontanuose, Kim Stanley Robonson Raudonajame Marse. Ji nuolat šmėkščiojo techniniuose žurnaluose. Kai kurie ją vadino minties eksperimentu, o kiti laikė, kad B.C. (Before Cable) kosmoso tyrinėjimas pasikeis po 10-15 metų. Keltuvui reikia lyno, kurio vienas galas pritvirtintas prie Žemės paviršiaus, o kitas siekia geosinchroninę orbitą (21700 mylių aukštį). Toliau - paprasta fizika. Skirtingų krypčių gravitacijos ir išcentrinė jėgos nuolat laiko lyną įsitempusiu. Tereikia sukurti tinkamą medžiagą. Pirmojo keltuvo įkūrimui reikės dviejų skrydžių. Pirmiausia į geosinchroninę orbitą turi būti iškeliama 20 tonų lyno ir ritė. Tada lynas nuleidžiamas į Žemę ir pritvirtinamas prie platformos vandenyne (prie pusiaujo). Tada nuo platformos lazeriais perduodama energija kylantiems alpinistams. Tai robotai keliantys juostą, kuri sustiprintų lyną. Maždaug per 2,5 metų ir panaudojus apie 300 alpinistų sistema būtų paruošta ir pajėgi pakelti iki 20 tonų. Visa tai kainuotų apie 20 mlrd. dolerių. Ja krovinį būtų galima iškelti kas trys dienos. Tai nėra didelės išlaidos. Žemėje yra panašios kainos projektų. 'Tūkstantmečio dangoraižio' Honkonge projektas yra 13,5 mlrd. dolerių, o tiltas per Gibraltaro sąsiaurį sujungsiantis Ispaniją ir Maroką kainuotų 20 mlrd. dolerių. Luotas į kosmosą Yra išradimų, be kurių buvo galima apsieiti. Daugkartinis kosminis laivas pasirodė esąs ir brangus, ir nebuvo saugus. Daugeliui amerikiečių keltas į kosmosą arba Shuttle ne tik įkūnija NASA veiklą, bet ir žmogaus veržimąsi į kosmoso platybes. Tad reikia paaiškinti, kodėl šios programos nutraukimas 2011-ais buvo pateisinamas. Nemažai yra manančių, kad Shuttle gali skristi į Mėnulį ir toliau. Iš tikro, jie tegali pasiekti tik 643 km aukštį. Faktiškai, Shuttle tebuvo eksperimentinis aparatas, kuris turėjo atsakyti į klausimą, ar kosminius skrydžius galima paversti rutinine veikla. Ir atsakymas buvo ne. NASA misija Pagerinti gyvybės sąlygas čia; Suprasti ir gimti mūsų namus, Žemę; Daryti taip, kaip tik NASA gali! Taigi, NASA dirba: Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą, nors ten nepalankios oro sąlygos? Taip pat skaitykite: NASA tapsmas: istorija 
Florida buvo pasirinkta 1961 m. Mercury projekto apimtyje dėl kelių priežasčių. Pirma, saugumo sumetimais kosmodromas turėjo būti mažai gyvenamame rajone. Be to, Atlanto pakrantė buvo priimtinesnė, nes kilimas rytų kryptimi leido išnaudoti Žemės sukimąsi, o ne ropštis prieš jį ir taip sutaupyti degalų. Antra, Florida yra arčiau pusiaujo, ties kuriuo paviršiaus judėjimo greitis yra didžiausias. Šiuo metu geriausios starto sąlygos yra Europos kosmoso agentūros kosmodrome Prancūzijos Gvianoje, esančiam vos 5% šiauriau pusiaujo. Be to, Merito sala, kurią pasirinko Kenedžio kosmoso centrui, jau turėjo išvystytą materialią-techninę infrastruktūrą. Joje buvo gana padorūs keliai, nes greta buvo karinės ir jūrų laivyno bazės, o ir gyventojų praktiškai nebuvo tad buvo galima statyti, ką tik nori. Tiesa, JAV turėjo ir arčiau pusiaujo esančią vietą Puerto Rike ir Havajuose tačiau su jomis buvo prastesnis susisiekimas. Beje, nors Florida ir pasižymi audringu subtropiniu oru, tačiau įvairūs oro reiškiniai būdingi daugeliui vietų. JAV centrinėse srityse siaučia viesulai, o pietuose dažni uraganai. Oro siurprizai galimi visur. O kai kosmodromas jau pastatytas, analogiškos infrastruktūros sukūrimas kitur kainuos brangiai.
Beveik visuose Žemės kosmodromuose startuojama Žemės sukimosi kryptimi. O izraeliečiai daro
atvirkščiai: tai padidina kuro sąnaudas, tačiau neleidžia pakopoms nukristi nedraugiškų šalių teritorijose.
Jos krenta į Viduržemio jūrą.
*) Kanaveralo iškyšulys (Cape Canaveral; 1963-73 Kenedžio iškyšulys) iškyšulys į Atlanto
vandenyną maždaug per vidurį Floridos valstijos pakrantės, į rytus nuo Merito salos, nuo kurios skiria Banano upė. Jį
1513 m. atrado ispanai. Jis yra Kosminės pakrantės dalis, kurioje įsikūrusi Kanaverelo kyšulio Oro pajėgų stotis ir
Kenedžio Kosminių skrydžių centras (Merito saloje). Jai suteiktas 321 telefoninis kodas (užuomina apie atgalinį
skaičiavimą prieš startą). Kosmodromas pradėtas įrenginėti 1950 m., o pirma raketa iš jo pakilo 1950 m. liepos 24 d. (V-2
raketa pavadinta Bumper 8). 1959 m. vasarį atliktas pirmasis sėkmingas tarpžemyninės balistinės raketos Titan
išbandymas. Iš čia kilo Mercury, Gemini projektų ir Apollo misijų raketos. NASA susidomėjimas antigravitacija Taip pat skaitykite:
NASA ruošiasi nusipirkti prieštaringo rusų mokslininko Jevgenijaus Podkletnovo
antigravitacinį įtaisą. Jį sumontavo SCI, kurioje Jevgenijus sėkmingai pakartojo
1992 m. eksperimentus. SCI sakosi nebuvę gravitacijos ekspertai ir net nebuvo
tikri, ar įtaisas veiks. Jie tik surinko mašiną pagal pateiktas specifikacijas.
Podkletnovo tyrinėjimai buvo tokie saviti, kad jis prarado darbą Suomijos Tamperės un-te
atsisakęs pilnai atskleisti mokslinių tyrinėjimų rezultatus. Jis nerimavo, kad už
atradimus nebus tinkamai pagerbtas. Jis minėjo, kad jo bandymus norėtų pakartoti
ne tik Boeing, bet ir Kanados Toronto un-to mokslininkai, CNR5-Prancūzijos tyrimų agentūra...
Rusų fizikas tebetvirtino, kad jo atrastas gravitacijos skydas gali pasireikšti tik
esant tam tikroms sąlygoms ir NASA BPP projektas finansavo SCI Podkletnovo eksperimentų pakartojimui.
Dauguma mokslininkų tebemano, kad tai tik laiko švaistymas paremtas įtartinu moksliniu pagrindu.
1998 m. Wired Magazine analizavo Podkletnovo pareiškimus. Straipsnyje
aprašytas ir savamokslio, tvirtinusio galinčio pakartoti Podkletnovo efektą,
bandymas. Padaryta išvada, kad objektą kelia burbuliukai, panašiai, kaip kiaušinį verdančiame vandenyje.
Ankstyviausią tvirtinimą apie antigravitaciją pateikė paslaptingas amerikietis
Thomas Townsend Brownas, tikėjęs, kad laboratoriniai bandymai sukeliantys
Biefield-Brown efektą, patvirtina jo elektrogravitacijos teoriją. Jo kuriamos teorijos
reputacija sugedo pradėjus sakyti, kad ji gali paaiškinti neįprastus NSO judesius.
Ar NASA išleidžia apie 1,5 mln. USD už dėžutę, apie kurią neaišku, ar ji veiks?
Taip pat skaitykite: Gravitacija užprogramuota smegenyse Kamuolio gaudymas atrodo paprastas žaidimas, tačiau tai daugiau nei atidumas
ir vikrumas. Tyrimai kosmose parodė, kad žmogaus smegenys turi įprogramuotą gravitacijos modelį.
Akimirką prieš pačiumpant kamuolį ranka nežymiai pasisuka. Raumenys
įsitempia, tad ranka nenustumiama smūgio jėgos. Akimirka nepaprastai tiksli:
raumenys susitraukia viena šimtąja sekundės dalimi iki paliečiant kamuolį.
Smegenys kamuolio pagavimui pasiruošia dar anksčiau. Ranka pajuda vien
todėl, kad jai nurodo smegenys. O signalai iš ten keliauja dvi šimtąsias sekundės
dalis. Uždavinys sudėtingėja jei prisiminsime, kad lanku sklendžiančio kamuolio
greitis dėl gravitacijos nuolat kinta.
Kaip smegenys tai apskaičiuoja?
Pasak Joe McIntyre iš Prancūzijos koledžo, smegenyse įdėtas gravitacijos modelis (Nature Neuroscience žurnalas).
Astronautai 1998 m. 17 d. skrydžio metu erdvėlaivyje atliko bandymą - gaudė kamuoliukus išmetamus spyruoklinės
šaudyklės. Nesvarume kamuoliukai skriejo pastoviu greičiu (skirtingai nei greitėdami Žemėje).
Infraraudonųjų spindulių kameros fiksavo jų rankų judesius, o elektrodai perduodavo rankose kylančius elektros impulsus.
Astronautai visada pagaudavo kamuoliuką, tačiau jų reagavimas buvo ankstyvas. Jie veikė taip, tarsi kamuoliuko
greitis turėtų būti didesnis, t.y. kaip Žemėje. Jų gravitacijos įsivaizdavimas buvo nuolat - visas 15 d.
Pats astronautas prisitaiko prie nesvarumo maždaug per 2-3 d. Tačiau gravitacijos jausmo gaudant kamuoliukus
nepavyksta užslopinti. Tiesa, jie kamuoliukus gaudydavo geriau. Reakcija prasidėdavo tuo pat metu, tačiau judesio amplitudė mažėjo.
Kai eksperimentą pakartojo žemėje, astronautai stebėjosi, kaip greitai krenta
kamuoliukai. Tačiau prisitaikė daug greičiau. Gali būti, kad žmogaus smegenys gali saugoti kelis greitėjimo modelius.
Yra ir kitų pagrindimų. Pvz., jei kūdikį uždėsime saugiai ant permatomo stalo, per
kurį matosi grindys, vaikas jaus baimę, - net jei ir nėra niekada kritęs.
Šie tyrimai atrodo tėra žaidimai, tačiau jų tikslas yra nustatyti, kaip astronautai
prisitaiko veiksmams netikėtose situacijose - nuo to gali priklausyti misijos sėkmė. Jupiterio dariniai Analizuodami Cassini perduotus vaizdus tyrinėtojai išskyrė paslaptingą tamsią dėmę
netoli Jupiterio šiaurės poliaus pavadintą Jovian. Jie jos vystymąsi stebėjo virš dviejų
mėnesių laikotarpyje. Piešiniai daryti nuo 2000 m. spalio 1 d. iki gruodžio 15 d. - Cassini artėjant prie Jupiterio.
Ji didesnė už visą Žemę ir panaši į šios ozono skylę tuo atžvilgiu, kad yra netoli
poliaus. Ir tikriausiai nėra skylė fizine prasme. Greičiausiai ją sukėlė pašvaistės
energetikos sukelta cheminė reakcija. Ji sukosi kaip sūkurys ir stebėjimų
pabaigoje beveik išnyko. Taip pat arčiau poliaus pastebėta ir antra, bet mažesnė dėmė.
Jupiteris yra laukinė planeta su įvairiausių stiprumų audromis. Didžiausioji, vadinama Didžiąja Raudonąja dėme, yra į
pietus nuo ekvatoriaus ir tęsiasi 15 tūkst. mylių. Dujos virš matomų debesų yra skaidrios. Tik ties poliais įžiūrimos kažkokios struktūros.
Tikėtiniausia, kad tamsios dėmės susidaro kaip rūkas aukštai atmosferoje. Migla dengia ir Raudonąją dėmę, ją tamsindama. Elektrinė kosmose
Japonijos JAXA (kaip ir kitos kosmoso agentūros) vysto kosminės elektrinės projektą (SSPS). Jam vadovavo
Mitsubishi Heavy Industries. Teoriškai perduoti energiją į Žemę galima mikrobangų pagalba, tačiau praktikoje viskas
sudėtingiau. Siekiama 36 tūkst. km aukštyje turėti 1 GW galingumo stotį. Tada prie jos būtų prijungta 4
km2 ploto Saulės baterijų masyvas. Tai būtų įgyvendinta ne anksčiau 2030 m.
Saulės elektrinė kosmose turi privalumų lyginant su tokia Žemės paviršiuje. Praeinant atmosferą prarandama apie 70%
Saulės energijos, o kosmose ji nepriklausoma nuo oro sąlygų ir paros meto. Tad tas pats saulės baterijų plotas gali
sugeneruoti iki 5 kartų daugiau elektros energijos. Tiriamos galimybės perduoti gautą energiją mikrobangomis bei lazerio
spinduliu. Mikrobangos patrauklios tuo, kad lengvai praeina pro debesis, tačiau jų trūkumas yra energijos praradimai verčiant elektros
energiją į jas ir atgal. Perduotant lazerio spindulio, saulės šviesa nukreipiama tiesiai į lazerio spindulį be energijos praradimų.
Tačiau debesys yra didelė kliūtis. Abu būdai nėra pavojingi tiek paukščiams, tiek lėktuvams, net jei tie atsidurs perdavimo zonoje.
Perdavimo lazeriu galimybė pranuojama patikrinti 2018 m. pabaigoje panaudojant TKS įrengtą Kibo modulį. O dar, pvz., D. Krisvelas siūlė saulės baterijas įrengti Mėnulyje ir
energiją iš ten perduoti mikrobangomis.
Apie tai taip pat skaitykite >>>>>
Duchoborai
Maždaug prieš šimtmetį, 1899 m. sausio mėn. tūkst. duchoborų, pacifistinės religinės
sektos Rusijoje, iš Juodosios jūros uosto Batumio patraukė į Kanadą laivu SS Lake Haron'ą.
Tačiau čia jų sekta skilo į tris grupes, iš kurių aktyviausi Laisvės sūnūs, pagarsėję nuogalių eitynėmis ir smurto aktais.
Stipraus dvasinio lyderio poreikis egzistavo nuo pirmųjų dienų Rusijoje. Lyderiai, turėję vizijas
ar vizitus buvo pašalinti dėl erezijos. Iš jų įtakingiausias 19 a. pabaigoje buvo Piotras
Vasiljevičius Veriginas, Piotras Viešpatis. Jo įtaka išlaikė juos drauge, caro valdžiai ištrėmus į
Sibirą. Jo paliepimu, duchoborai sukėlė didelius gaisrus 1895 m. kaip protestą prieš karinę tarnybą.
Susirašinėjama su L. Tolstojumi, kuris žavėjosi jų idealais ir vertė Veriginą
ieškoti vietos, kur sektos nariai galėtų gyventi pagal savo bendruomenės nuostatais. Veriginas rašė, kad žemės
rojus yra įmanomas tik grįžus prie primityvių sąlygų ir dvasinio būvio, kurį prarado Adomas ir
Ieva. Prabanga leistina tik Kristaus tarnyboje, pinigai gražinami ciesoriams, gyvuliai
išlaisvinami. Metalinių daiktų atsisakoma, nes kalnakasyba pavergia žmones, o maistas turi
augti tik Saulės dėka. Naujoji vieta turėjo būti arčiau Saulės ir Dievo.
Veriginas siekė pasaulio be prievartos (žmogaus ir gamtos išnaudojimo), kuriame apstu
maisto ir kančios nepatiria net žvėrys.
Bet nemažai Doakhobors atsiskyrė kaip Nepriklausantys, įkūrę asmeninius ūkius.
Savo trumpo buvimo bendruomenėje metu jis skatino įsikūrimus ir propagavo juodo darbo pabaigą ir derėjosi dėl 400 arsonistų
paleidimo iš kalėjimo. Pabrėždamas poreikį surasti naująją pažadėtąją žemę, jis paėmė skirtus pinigus ir įsikūrė Urugvajuje.
Iš 2500 duchoborų tikėtina, kad tik apie 800 įsitraukė į konfliktus ir 200 į smurto akcijas.
Sorokinas ragino atsisakyti erzinančių praktikų. Tačiau dalis tęsė aršias akcijas 1962 m. sukėlę 274 padegimus ir teroro aktus.
Geležinkeliai ir elektros tiekimo linijos buvo jų taikiniai. Tad nuogybės ir padegimai buvo mėgstamiausi jų pasirinkimai. Kreacionizmo veržimasis Pastaba: skyrelis perkeltas kitur, žr. >>>>>
Taip pat skaitykite:
|
