Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Nėra paprastos visuotinės teorijos!
Taip pat skaitykite Nepaprasti Visatos skaičiai: 8
G. Lisi straipsnio centre buvo elegantiška matematinė struktūra, vadinama E8, kuri naudojama ir stygų teorijoje (fizikoje). Pirmąkart apibrėžta 1887 m., ji yra 248-ies matavimų ir todėl nėra matoma ir jos negalima nubrėžti. Ji yra didžiausia ir mati sudėtingiausia iš 5-ių išskirtinių Li grupių; ji turi 4 pogrupius, kurie siejami su 4-iomis pagrindinėmis gamtos jėgomis: elektromagnetine, stipriąja branduoline (kuri suriša kvarkus), silpnąja branduoline (nuo kurios priklauso radioaktyvusis skilimas) ir gravitacine. Trumpai sakant, Lisi pasiūlė E8 kaip visas jėgas jungiančią struktūrą. Teorijai pasirodžius viešumoje, Garibaldi, kaip ir branduolinės fizikos mokslininkas Jacques Distler'is, buvo skeptikų pusėje. Antrasis apie Lisi teorijoje pastebėtas rašė savo bloge. O Garibaldi antrina: Būtų puiku, jei taip būtų, nes man patinka E8, tačiau ji nesielgia taip, kaip pateikta straipsnyje. Jiedu panaudojo tiesinės algebros priemones, kad fizikinius dalykus išverstų į matematikos kalbą, ir tuo ne tik parodė, kad nėra teisingos Lisi straipsnyje pateiktos formulės, bei ir nurodė trūkumus visoje susijusių teorijų klasėje. Garibaldi aiškina: Galite įsivaizduoti E8 kaip kambarį, o 4 pogrupius ... kaip baldus, tarkim kėdes. Gana nesunku matyti, kad kambarys yra gana didelis ir lengvai galite tas 4-ias kėdes jame pastatyti. Visuotinės teorijos problema tame, kad jai [savaip] sustačius kėdes kambaryje, jos tampa nefunkcionaliomis. Kaip pavyzdį jis nurodo, kad viena kėdė yra apversta ir užkelta ant kitos. Pabodus aiškinti apie visuotinę teoriją, Garibaldi parengė mokslinį straipsnį apie tai. E8 Li grupė yra didžiausia paprastoji
Li grupė su išimtinėmis savybėmis (exceptional Lie group).
Ji yra 248 matavimų, o jos rangas 8 (t.y. maksimalaus toro išmatavimas).
Ji atrasta Vilhelmo Kilingo***) 1888-90 m. jam klasifikuojant paprastas Li algebras, tačiau neįrodė jos egzistavimo,
ką padarė Élie Cartan'as, nustatęs, kad E8 tipo algebra leidžia turėti 3 realias formas, kurių kiekviena iškelia po paprastą
248 matavimų Li grupę, esančią 8 rango (kuris yra jos maksimalaus toro matavimas). 1982 m. M. Frydmanas
panaudojo E8 tinklelį konstruodamas topologinę
4-matę daugdarą, neturinčią glotnaus paviršiaus. *) Skipas Garibaldis (Skip Garibaldi, g. 1972 m.) - amerikiečių matematikas, tyrinėjantis algebrines grupes, ypač grupes su išimtinėmis savybėmis. Nuo 2002 m. dirba Emory un-te. Jis žaidžia loterijose ir siūlo kai kuriuos matematiškai pagrįstus patarimus, padidinančius žaidžiančiojo šansus. Jis pataria nestatyti tų pačių, o taip pat iš eilės skaičių, o rinktis atsitiktinius, nieko nereiškiančius skaičius. Jis apie tai parašė ir mažiau techniškų straipsnių, suteikusių galimybę pasirodyti TV. Gausiausiai cituojama jo knyga Kohomologiniai invariantai Galua kohomologijoje (2003, su bendraautoriais). Žiniasklaidos dėmesį patraukė jo straipsnis E8 neturi savyje visa ko teorijos (2010). **) Garetas Lisis (Antony Garrett Lisi, g. 1968 m.) - nepriklausomas amerikiečių fizikas teoretikas, pasižymėjęs 2007 m pateikdamas Išimtinai paprastą visa ko teoriją, pagrįstą E8 tipo Li grupe ir derinančią el. dalelių fiziką su Einšteino gravitacijos teorija. Tiesa, ta teorija nėra išbaigta ir, nors sulaukia tam tikro palaikymo, yra smarkiai kritikuojama. 2015 m. jis paskelbė Li grupių kosmologiją, kuriame tvirtino išsprendęs trijų kartų problemą. Laisvalaikiu užsiima serfingu ir snieglentėmis. ***) Vilhelmas Kilingas (Wilhelm Karl Joseph Killing, 1847-1923) vokiečių matematikas, prisidėjęs prie Li algebrų, Li grupių ir neeuklidinės geometrijos vystymo. Apie 1880 m. nepriklausomai nuo S. Lie atrado Li algebras. Atliko Li grupių klasifikaciją, atrasdamas G2, F4, E6, E7 ir E8 grupes. 1892 m. tapo Miunserio un-to profesoriumi. 1886 m. kartu su žmona įstojo į pranciškonų ordiną. Kelios nuorodos papildomam pasiskaitymui:
Laiko ir erdvės atskyrimas
O jei Niutonas buvo teisus, o Einšteinas klydo? Atrodo, kad erdvėlaikio sudraskymas ir grįžimas į
19-ą amžių gali padėti sukurti kvantinės gravitacijos teoriją.
Ištisus dešimtmečius fizikai bando sujungti
kvantinę mechaniką ir gravitaciją. Kai kitos gamtos jėgos puikiai
prisiglaudė po bendru stogu, gravitacija po juo tilpti niekaip nenori. Tačiau čekas P. Horava
tvirtina, kad jis suprato, kur glūdi problema. Tai laikas.
Mat Einšteino gravitacijos (bendrosios reliatyvumo)
teorijoje laikas sujungtas su erdve - tuo
sugriaudamas Niutono postulatą, kad laikas yra absoliutus ir nepriklausomai tiksi fone. Ir toks jis vėl
kvantinėje mechanikoje, sukurdamas aplinką, kurioje viskas vyksta, tačiau nieko nepaveikdamas.
Horava siūlo atsieti saitus, kurie laiką sieja su erdve esant labai aukštoms energijoms (pvz.,
ankstyvosios Visatos metu). Jis siūlo įvesti tam tikrą substancijų pasikeitimo fazę (pvz., kaip esant labai
žemai temperatūrai, skystas helis įgauna neįprastų savybių, pvz., supertakumą). Horava sukūrė matematinį
pagrindą tokiai pasikeitimo fazei - ir, atrodo, ji veikia, pvz., užtikrindama gerai besielgiančio gravitono (fotono analogą gravitacijai) buvimą.
Fizikai tikrina, ar šioji teorija (pristatyta 2009 m. sausio mėn.) korektiškai aprašo mūsų stebimą Visatą.
Pavyzdžiui, Einšteino teorija gavo papildomų taškų, kai Merkurijaus judėjimo ypatumus numatė tiksliau nei
Niutono mechanika. Ar ir Horava iššūkis bus tokie pat sėkmingas? Pirmieji patikrinimai sako Taip!
Kai kurie mokslininkai ypač entuziastingi dėl Horavos teorijos pritaikymo kosminiams galvosūkiams, tokiems,
kaip singuliarumas Didžiojo sprogimo metu ar juodosios skylės), kai nebegalioja įprastiniai fizikos dėsniai. Jei ji teisingai, tai gali būti, kad
Didžiojo sprogimo nebuvo - visata pulsavo, t.y., ji susitraukė iki
mažos apimties, tačiau vis tik baigtinio (nenulinio) tūrio, o tada vėl išsiplėtė
(apie tai skaitykite Didysis atšokimas). R. Branderbergerio paskaičiavimais (2009 m. rugpjūčio Physical Review D numeryje) šio
subangavimo mikrobanginio spinduliavimo sukurti ratilai atitinka realius matavimus. Dabar jis ieško požymių,
kurie leistų atskirti Didžiojo atšokimo scenarijų nuo Didžiojo sprogimo.
Horavos gravitacija taip pat gali sukelti tamsiosios materijos iliuziją - tvirtina japonas Šindži
Mukohuama (Physical Review D 2009 m. rugsėjo nr.). Jis aiškina, kad, susidarius tam tikroms aplinkybėms,
Horavos gravitonas, sąveikaudamas su įprasta materija, gali sukelti didesnę gravitacinę trauką. Todėl gali
susidaryti iliuzija, kad galaktikose yra didesnis materijos kiekis nei matoma (apie tokio pobūdžio mintis
skaitykite O jei tamsioji materija neegzistuoja?). Taip pat spėjama, kad Horavos gravitacija pajėgi paaiškinti
Visatos plėtimosi greitėjimo reiškinį. Vienas pirmaujančių paaiškinimų dabar yra, kad tuščia erdvė turi tam
tikrą vidinę energiją, kuri stumia šalin materiją. Jos neįmanoma aptikti remiantis
bendrąja reliatyvumo teorija, tačiau ji apsireiškia iš Horavos lygčių - mano korėjietis Mu-In Parkas.
Deja, Horavos teorija nėra tobula. Diego Blas'as iš Šveicarijos EPFL instituto rado slaptą silpną vietą. Kai
tikrino skaičiavimus, susijusius su Saulės sistema. Dauguma fizikų nagrinėjo idealius atvejus, kai, tarkim,
Saulė ir planetos yra idealūs rutuliai. Buvo panagrinėtas atvejis, kai Saulės forma šiek tiek netaisyklinga.
Bendroji reliatyvumo teorija
davė tokį pat rezultatą, tačiau Horavos lygčių sprendinys neidealiu atveju
gerokai skyrėsi. Tad jis, kartu su S. Sibiriakovu ir O. Pujolas, kiek adaptavo Horavos teoriją, kad derėtų su
bendrąja reliatyvumo teorija
(šį modelį S. Sibiriakovas pristatė 2009 m. rugsėjį Prancūzijos mieste Talloires vykusioje konferencijoje Iššūkiai teorinėje kosmologijoje).
Tačiau yra ir skeptikų. Gia Dvali iš CERN prieš kelis metus irgi pabandė atskirti laiką ir erdvę, kad
pagrįstų paaiškinimą dėl tamsiosios materijos. Tačiau jis nutraukė savo modelio kūrimą, nes jis leido keistis
informacija didesniu už šviesą greičiu. Jis intuityviai jaučia, kad tokie modeliai gali turėti nepageidaujamus šalutinius efektus. Piotras Horava
P. Horava gerai žinomas savo straipsniais, parašytais kartu su E. Witten'u,
parodančiais, kad 10-matė heterogeninė E8xE8 stygų teorija
gali būti išvedama iš 11-matės M-teorijos tariant, kad vienas matavimų turi kraštą (domeno sieną). Tai buvo gera parama teiginiui,
kad visos stygų teorijos gali būti išvedamos įvedant apribojimus tam tikroje vienoje aukštesnių matavimų
superstygų teorijoje.
P. Horava 1989-ais atrado D-branas, tačiau šis atradimas paprastai priskiriamas Dai, Leigh ir Polčinskiui,
tais pačiais metais jas atradusius nepriklausomai.
2009 m. P. Horava pasiūlė naują gravitacijos teoriją, kurioje laikas atskiriamas nuo erdvės.
Šiek tiek bibliografijos:
Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|