Legendinis laivas nuskendo be įspėjimo

1975 m. lapkričio 9 d., kai „Edmund Fitzgerald“ išplaukė iš Aukštutinio ežero uosto Viskonsine, popietė buvo rami ir giedra. Didžiulis laivas į Detroito plieno gamyklas gabeno daugiau nei 26 tūkst. t. geležies rūdos takonito granulių pavidalu. Kelionė buvo gana įprasta: „Fitzgerald“ šiuo maršrutu, nuo Aukštutinio ežero iki Hurono ežero, po to iki Erio ežero ir atgal, jau plaukiojo daugiau nei 15 m. Tačiau šaltuose Aukštutinio ežero vandenyse laivai dažnai skęsdavo dėl smarkių ir staigių audrų.

Artėjant audrai iš pietvakarių, kapitonas Ernest M. McSorley nukreipė laivą į šiaurę link vėją blokuojančių Kanados pakrantės aukštumų, o tada pasuko į pietryčius link apsaugotų Vaitfišo įlankos Mičigano valstijoje vandenų. Iš paskos plaukė kitas laivas – „Arthur M. Anderson“. Abu kapitonai palaikė ryšį per radiją.

 
 
 

 

 
 

 
 

 
 

Papildomai skaitykite:
Gyvosios ugnys
Niagaros didžioji gyvatė
Didžiojo Kanjono mįslė
Botino - žvitrioji akis
Neįminta Kalifornijos mįslė
Airių pretenzijos į Ameriką
Tik pamėklė: auksas jūrų dugne?
Baltojo bizono pranašyst4ė
Ką rodo laiko rodyklė?
Erdvės ir laiko iškreivinimai
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Tie prakeikti nematomi dalykai
Titaniko psichofizikinis aspektas
Rusų magai Antrame pas. kare
Senojo pasaulio ženklai
Menas matyti tolimą praeitį
Indėnų pasaulio kūrimo mitai
Pasaulis po mūsų kojomis
Paslaptingieji javų ratai
Harry Houdini mirtis

Kitos dienos anksti ryte pakilo vėjas. Iki popietės laivus talžė 145 km/val. greičio gūsiai su sniegu. Bangos išaugo iki dviejų aukštų pastato aukščio; kaip vėliau pasakojo „Anderson“ kapitonas Bernie Cooper’is, ant denio kartais susikaupdavo iki 3,6 m vandens.

„Fitz“ bėdos prasidėjo apie 15:30 val., kai McSorley pasakė Cooper’iui, kad jo laivas apgadintas: nulūžę denio turėklai ir sugedę balastinių bakų ventiliacijos angos, į kuriuos galėjo įtekėti vandens. Matėsi, kad audra jį žaloja. Laivas pradėjo krypti į vieną pusę. Kaskart, kai pakildavo banga, „Fitzgerald“ pradingdavo iš „Anderson“ radaro. McSorley sulėtino laivą, kad „Anderson“ galėtų jį prisivyti ir stebėti.

Galas atėjo po kelių valandų ir viskas įvyko greitai. Cooper’is susisiekė su McSorley prieš pat 19 val., po to, kai dvi didžiulės bangos užliejo „Anderson“ laivo priekį ir riedėjo link „Fitzgerald“. 19:15 val. „Fitzgerald“ dingo „Anderson“ radaro ir daugiau nebepasirodė. Vaitfišo įlanka buvo vos už 17 mylių, tačiau „Fitzgerald“ dingo su visais 29 įgulos nariais.

O laivo atminimas ir po 50 m. liko žmonių atmintyje, - dėl kanadiečių dainininko Gordon Lightfoot , parašiusio dainą, tapusią 1976 m. hitu. Ji, kartu su daugybe knygų, straipsnių, dokumentinių filmų ir ekspedicijų, šią nelaimę pavertė vienu garsiausių nuskendusių laivų istorijų. Ir nors Didžiuosiuose ežeruose yra nuskendę tūkstančiai laivų, su „Fitzgerald“ susijusi viena ypatinga paslaptis, kurstanti įvairias diskusijas ir spėliones.

Didžiulis laivas nebuvo vienintelis ežere tą audringą lapkričio naktį. Tačiau jis buvo vienintelis, kuris nuskendo, nepaisant to, kad buvo pastatytas taip, kad atlaikytų dar blogesnes sąlygas. Jis nuskendo greitai, nepalikdamas jokių išgyvenusiųjų. Tai kas nutiko tomis paskutinėmis minutėmis?

1958 m. nuleistas į vandenį „Edmund Fitzgerald“ buvo inžinerijos meistriškumas. Užsakytas Milvokio „Northwestern Mutual Life Insurance Company“ ir pavadintas bendrovės prezidento vardu, tai buvo tuo metu ilgiausias, 222 m ilgio, per Didžiuosius ežerus plaukiojęs laivas, suprojektuotas taip, kad vos tilptų į Soo šliuzus, kurie jungia Aukštutinį ežerą su Hurono ežeru per Šv. Lauryno jūrų kelią. Staigus „Fitzgerald“ dingimas, ir dar su patyrusiu kapitonu, per audrą nuo ??pat pradžių kėlė klausimų. „National Enquirer“ po avarijos netgi paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad įgulą pagrobė ateiviai.

Paieškos prasidėjo dar nepasibaigus nakčiai – arba audrai. Vos „Anderson“ pasiekė Vaitfišo įlanką, JAV pakrančių apsaugos tarnyba paprašė Cooper’į grįžti į „Fitzgerald“ dingimo vietą, kur jo įgula rado dvi gelbėjimo valtis ir kitų nuolaužų, bet jokių išgyvenusiųjų ar bet kokių didžiulio laivo pėdsakų. Per kitas kelias dienas pakrančių apsaugos tarnyba atsiuntė lėktuvus ir valtis, aprūpintas sonarais ir magnetiniais anomalijų detektoriais. Paieškos komanda rado aiškių ženklų, kad laivas guli šimtų pėdų gylyje po vandeniu. Bet tada atėjo žiema.

Po 6-ių ilgų, šaltų mėnesių paieška atnaujinta 1976 m. gegužę, kai pakrančių apsaugos įgula panaudojo sistemą, vadinamą šoninio skenavimo sonaru, kuris siunčia garso impulsų masyvą, matuoja, kiek laiko užtrunka, kol aidas sugrįžta, o tada paverčia tą laiką atstumu, taip pat ir rekonstruotu vaizdu. Kai įgula tiksliai nustatė, jų manymu, nuolaužų vietą, jie paleido JAV karinio jūrų laivyno lyniniu būdu valdomą povandeninį gelbėjimo droną (CURV) , kuris er 56 nardymo valandas surinko apie 900 nuotraukų ir 43 tūkst. pėdų vaizdo juostos, kurioje matyti apverstas laivagalis su žodžiais EDMUND FITZGERALD.

Beveik du dešimtmečius truko spėlionės apie tai, kas tiksliai nutiko. Oficialioje pakrančių apsaugos ataskaitoje, kuri buvo paskelbta 1977 m. liepą, ir kitais metais Nacionalinės transporto saugumo valdybos ataskaitoje padaryta išvada, kad laivas greičiausiai nuskendo dėl neefektyvių liukų uždarymo įtaisų, kurie palengvino krovinio užtvindymą. Dėl to laivas būtų pasviręs ir nuskendęs.

Tačiau pradinius tyrimus apsunkino didelio atgarsio sulaukę ieškiniai. kuriuose įgulos narių šeimos padavė į teismą „Northwestern Mutual“ ir bendrovę, kurią ji naudojosi laivui valdyti. Advokatas atskleidė gandus, kad „Fitzgerald“ buvo pažeistas dar prieš jam išplaukiant ir kad McSorley apie tai žinojo. Žiniasklaidos pranešimai šią istoriją pavertė sensacija, todėl buvo pasiektas ginčo susitarimas dar prieš byloms pereinant į teismą – o tai neleido paaiškėti visiems faktams.

Siekiant išsiaiškinti, kas įvyko, buvo organizuotos tiek vyriausybinės, tiek nepriklausomos ekspedicijos. Jacques Cousteau sūnus Jean-Michel’as tyrinėjo šią vietą povandeniniu laivu kaip papildomą ekskursiją, kai 1980 m. dėl kitų priežasčių buvo Didžiųjų ežerų regione. 1989 m. pirmą kartą nuotoliniu būdu valdomas laivas (ROV) nuskendo. Ric Mixter’s buvo komandoje, kuri lankėsi šioje vietoje 1994 m. ir povandeninio laivo panėrimo metu jis pamatė purve įstrigusį atsuktuvą ir pro laivo langus kabančias antklodes, kas aiškiai rodė netekties mastą. Tos pačios ekspedicijos laivo narai, kurie nusileidę po 30 min., pastebėjo kūną ežero dugne - jūreivis vilkėjo gelbėjimosi liemenę ir kombinezoną. Jis gulėjo veidu į viršų už laivo ribų, prie atvirų durų, netoli laivapriekio kairiajame borte.

Tuo metu viena žuvusiojo motina ir dukra vadovavo kovai už įstatymo projektą, draudžiantį be leidimo nardyti į laivą, kuris oficialiai yra Kanados vandenyse - ir laimėjo. Kanados vyriausybė nustojo išduoti leidimus ieškoti „Fitzgerald“ laivo, o vėliau atnaujino įstatymą, kad nebūtų galima naudoti ir sonarų.

Todėl 7-asis ir paskutinis panėrimas prie „Fitzgerald“ įvyko 1995 m., kai buvo ištrauktas 200 svarų sveriantis laivo bronzinis varpas, tarnavęs kaip signalizacija, laiko matuoklis ir įspėjamasis signalas (dabar varpas eksponuojamas Didžiųjų ežerų aivų nuolaužų muziejuje). Vėliau tik leistos knygos, dokumentiniai filmai, tinklalaidės ir intensyviai spėliota apie tai, kas įvyko.

Kadangi Didieji ežerai yra uždari baseinai, bangos gali kauptis daug arčiau viena kitos nei vandenyno bangos, todėl padidėja rizika, kad laivai trenks į viena po kitos kylančias bangas, atsitrenks į dugną sekliose vietose tarp bangų arba bus užlieti. Ištikus bėdai, itin šaltas vanduo apsunkina išgyvenimą po nelaimės Didžiuosiuose ežeruose. Anot NOAA Nacionalinės orų tarnybos, bangos, užklupusios „Fitzgerald“, greičiausiai viršijo 25 pėdas. Ir tai buvo paskutinis didelis rūdos laivas, nuskendęs atviruose Didžiųjų ežerų vandenyse.

Yra daugybė teorijų, kas nutiko tą naktį, kai nuskendo „Fitz“,. Kai kurie ekspertai teigia, kad laivas pirmiausia nuskendo, o tik tada sudužo, kai atsitrenkė į dugną. Kapitonas Cooperis, plaukęs laivu „Anderson“, manė, kad „Fitzgerald“ audros metu galėjo pasiekti seklumą ir kad McSorley žinojo, jog laivas skęsta. Didžiųjų ežerų istorijos draugijos tyrėjai teigia, kad pirmiausia nuskendo laivo priekis, tačiau jie negalėjo paaiškinti, kodėl jis priplūdo pakankamai vandens, kad nuskęstų. Kai kurie mano, kad laivas buvo perkrautas.

Remdamasis savo tyrimais ir nardymu prie nuolaužų, Mixter’is įsitikinęs, kad „Fitzgerald“ turėjo konstrukcinių problemų ir įgula nesugebėjo pritvirtinti visų liukų, todėl audros vanduo užliejo laivą ir jį patraukė po vandeniu. Pakrančių apsauga ir virėjas, anksčiau dirbęs „Fitz“, Mixteriui pasakė, kad kilo problemų su kiliu. Ir nors „Fitzgerald“ galėjo būti kiek apgadintas, tai neturėjo būti pagrindine nuskendimo priežastimi.

Dokumentiniame filme, kurį R. Mixteris sukūrė apie Shannon’o 1994 m. ekspediciją, vaizdo įrašuose matyti nepažeista priekinė laivo pusė su užrašu EDMUND FITZGERALD. Laivagalio dalis yra „susukta ir suplyšusi“. Iš povandeninio laivo R. Mixter’is teigia nematęs jokių takonito granulių laivo priekyje, o tai rodo, kad jis nebuvo nuskendęs laivapriekiu. Mixteris įtaria, kad įtrūkimas įvyko viršuje ir kad laivagalis paniro taip greitai, kad niekas net nespėjo pasiekti radijo.

Nuo „Fitzgerald“ nuskendimo niekas nebuvo pajudinta, o tai reiškia, kad ten apačioje išlikę daugybė nepaliestų ženklų. Mixter’is tikisi, kad ekspedicijoms bus leista grįžti, o jei jis galėtų grįžti, jis nufotografuotų kiekvieną liuko spaustuką ir ištirtų takonito, be kitų palaikų, buvimo vietą. Nuo to laiko paieškų technologijos labai smarkiai patobulėjo ir jas būtų galima panaudoti grįžtus į „Fitzgerald“ nuskendimo vietą. O kol kas „Fitzgerald“ vardas 2025-ais vėl buvo dažnas žiniasklaidos antraštėse - minint 50-ąsias jo paskutinės kelionės metines, vyko įvairūs paminėjimo renginiai, ekskursijos muziejų ir t.t.

„Mary Celeste“ vaiduokliškas likimas

Laivo žurnale nurodoma, kad lapkričio 25 d laivas pakeliui į Genują praplaukė Santa Marijos salą.

„Mary Celeste“ įgulą sudarė 7 vyrai, kapitono Benjamino Briggso žmona ir duktė. Neaišku, kodėl jie nusprendė išlipti iš laivo vandenyno viduryje.

1872 m. gruodžio 4 d. Kanados prekinio laivo „Dei Gratia“ vairininkas į vakarus nuo Portugalijos pakrantės pamatė kitą laivą. Priplaukus arčiau tasai pasirodė keistokas, kelios burės karojo suplėšytos. Kapitonas Davidas Morgalehousas nustatė, kad tai „Mary Celeste“, kurios kapironu bvo jo draugas B. Briggsas. Vos prieš mėnesį jie Niujorko uoste buvo prisišvartavę greta.

Padreifavus pora valandų greta, buvo liepta jūreiviams jį ištirti. Laivas pasirodė besąs tuščias, be jokių įgulos pėdsakų. Tačiau laive buvo pakankamai maisto ir vandens, o įgulos daiktai tebebuvo kajutėse. Stigo tik gelbėjimosi valties. Dar – ant skersinio bolavo kirviu įkirsta žymė, o paskui laivą vilkosi ilga virvė.

Pagal žurnalą laivas dreifavo jau kelios savaitės. Nepavyko nustatyti, kas nutiko laivui, o įgula niekad neatsirado. Beje, 37 m. kapitonas B. Briggsas buvo labai patyręs. O taip pat prisiekęs blaivininkas.

„Mary Celeste“ gabeno 1700 barelių gryno spirito. Gal tai ir yra priežastis? Tai lakus ir degus skystis. Gal kas nutiko kroviniui ir buvo išsigąsta, kad laivas užsidegs ar sprogs. Sulipta į valtį ir žiūrėta, kas nutiks. O tada netikėtai nutrūko virvė... ir įgula liko vandenyne...

Papildomai skaitykite:
Devintoji banga
Tarp sapno ir tikrovės
Sielos klajonės
Paslaptingi dingimai
Mima kalvos