|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Devintoji banga
Devintoji banga vadinama įvairiai tai ir baltoji banga, klaidžiojanti banga, daužanti banga (angl. rogue wave), trenkta banga (angl. freak wave), niekšiška banga (pranc. onde scélérate) ir pan. Tai milžiniška pavienė vandenyne kylanti banga, siekianti 20-30 m, o kartais ir daugiau, ir turinti jūros bangoms nebūdingą elgesį. Ji pavojinga laivams ir pakrantės įrengimams. Ilgą laiką tokios bangos laikytos išmone, tačiau, pvz., 1995 m. sausio 1-ą prie Norvegijos krantų esančioje Draupner naftos platformoje pirmąkart matavimo prietaisu išmatuota 25,6 m aukščio banga (dabar vadinama Dropnerio banga). 2000 m. gruodį Europos sąjunga pradėjo MaxWave projektą, kurio metu buvo analizuojami 1991 m. iškeltų ERS-1 ir ERS-2 palydovų duomenys. Šie palydovai turėjo SAR radarus, galinčius veikti įvairiais režimais. Gauti vaizdai buvo apdorojami matematiškai. Naujas WaveAtlas projektas skirtas sudaryti šių bangų atlasą pagal ERS dviejų metų stebėjimus ir atlikti jų statistinę analizę.
Tačiau paminėjimai apie milžiniškas bangas turi pora bendrų savybių. Jos niekada nesiejamos su audromis, o pasirodo kaip vandens siena, už kurių yra nepaprasto gylio skylė. Antra, jos nebūna po vieną, o pasirodo mažomis grupėmis. Yra keletas patikimų liudijimų apie jas, kaip kad JAV tankerio USS Ramapo 1934 m. išmatuota 34 m aukščio banga ar 30 m aukščio banga prie Silio salų*), nutraukusi Bishop Lighthouse varpą. Ir jos nieko bendra neturi su cunami arba potvynio bangomis, nes šios yra vos pastebimos atviruose vandenyse ir išauga tik pasiekusios seklius vandenis pakrantėje. 2000 m. pradėtas EU projektas MaxWave, kurio metu buvo ištirta apie 30 tūkst. ESA palydovų 3 sav. laikotarpio nuotraukų. 4 m. trukę tyrinėjimai nustatė bent 10 bangų, aukštesnių nei 24 m. Paaiškėjo, kad devintosios bangos yra gana įprastas reiškinys. 2013 m. vasario 4 d. tarp Didžiosios Britanijos ir Islandijos susiformavo milžiniška 19 m aukščio banga. Ji susidarė per tą sritį slenkant didelio šalčio frontui, kai vėjai siekė 81 km/val. Šiuolaikiniai laivai yra pastatyti taip, kad gali atlaikyti 15 m aukščio bangas. Tačiau netikėtai dažnai sutinkamos aukštesnės bangos gali būti paslaptingų laivų dingimo priežastimi (tame tarpe ir Bermudų trikampyje). Iš tikro, kiekvieną savaitę nuskęsta du nemaži laivai, tačiau priežastys nėra pakankamai kruopščiai ištiriamos. Galima spėti, kad milžiniškos bangos 1969-94 m. paskandino maždaug 22 didelius laivus (kurių ilgis per 200 m) ir daugybę mažesnių laivų. Taip pat MaxWave projektas bando nustatyti, kaip gali susidaryti tokios bangos. Kompiuterinis modeliavimas rodo, kad tai gali įvykti, kai lėtesnes bangas pasiveja daugiau kaip du kartus greitesnės. Bangos susilieja suformuodamos lėtesnes, tačiau didesnes bangas. Eksperimentai tai patvirtina. Tad kitas žingsnis yra WaveAtlas, sužymint, kur pasirodo milžiniškos bangos. WaveAtlas projektas aptiko kai kuriuos dėsningumus - šias bangas dažnai galima rasti vietose, kur susilieja įprastos vandenyno srovių ir sukimosi judesių bangos, vadinamieji sūkuriai. Srovės jėga sukuria bangų energijos koncentraciją, todėl bangos išsipučia. Tačiau duomenys rodo, kad reiškinys pasitaiko ir ten, kur nėra srauto, dažnai šalia aukšto ar žemo slėgio zonų. Jei nesiliaujanti audra pereina į vėją, besitęsiantį per 12 val., tokios bangos gali susidaryti ten, kur bangų greitis prilygsta vėjo greičiui kai bangos juda greičiau, jos dingsta prieš audros ribą, o jei lėčiau jos atsilieka nuo audros. Cape Horn buvo standartiniu trijų salų laivu. Tai nutiko 1935 m. vasaros pradžioje Ramiajame vandenyme, pučiant 9-10 galų vėjui. Laivas buvo dviejų savaičių atstumu nuo Amerikos krantų ir gabeno medieną į Šanchajų; jo kapitonas buvo E.S. Wilkie. Matomumas buvo geras matėsi tolyn apie 2 mylių atstumu. Oro temperatūra buvo apie nulį. Ant tiltelio paryčiais buvo Gavin Craigas, kuris pastebėjo, kad jūra keičiasi ir atsiranda didesnių bangų. Ir tada atsirito devintoji banga (jūreivių žargonu vieniša nepaprasto aukščio banga), apie 9 m aukščio, ant jos keteros šokinėjo aukšti (iki 7 m) geizeriai. Jos greitis nebuvo didesnis už kitų, todėl ji nepakenkė laivui. Tik buo keista, kad nors elgėsi kaip vanduo, tačiau neturėjo vandens savybių dėl joje slypinčios galios. 
Kas slepiasi Mėlynojoje skylėje? Taam Ja' Mėlynoji Skylė (Taam Ja' Blue Hole) Četumalio įlankoje, pietrytinėje Jukatano pusiasalio pakrantėje, yra bent 420 m gylio žemiau jūros lygio - nutolusios apie 70 km nuo Belizo krantų Mėlynoji skylės skersmuo 318 m, o gylis 124 m.. Ir tai giliausia iki šiol atrasta povandeninė smegduobė, kurios dugnas vis dar nepasiektas. Kita giliausia povandeninė smegduobė yra 301 m gylio Sansha Yongle (Drakono skylė) Pietų Kinijos jūroje. Didžioji Mėlynoji skylė susiformavo pleistoceno metu, kai jūros lygis buvo per 100 m žemesnis nei dabar. Dabar ji yra Belizo barjerinio rifo rezervato dalis, UNESCO pasaulio paveldo objektas. Joje skirtingame gylyje yra susidariusios zonos su skirtingomis vandens savybėmis. Pvz., 400 m gylyje vandens temperatūra ir druskingumas panašus į Karibų jūros ir netoliese esančių pakrantės rifų lagūnų vandenį, iš to spėta, kad Taam Ja' Mėlynoji Skylė povandeninių tunelių ir urvų tinklu gali būti sujungta su Karibų jūra. Čia gyvena daugybė unikalių koralų, įvairios kitos retos gyvūnų ir augalų rūšys. Tačiau pačios skylės gelmėje gyvybės beveik nėra maždaug 90 m gylyje susiformavo vandenilio sulfido sluoksnis, kur deguonies kiekis sumažėja iki nebetinkamo gyvybei. Todėl jos dugne susiformavo jūros gyvūnų liekanų sluoksnis manoma, kad gyvūnams panėrus per giliai, jie užduso ir žuvo. Taip pat ten dingo bent 3 žmonės ir, atseit, buvo pastebėti jų kūnų palaikai, o be jų ir . plastiko butelių. Povandeninės įgriuvos tai povandeniniai vertikalūs urvai (smegduobės) prie pakrančių, kur uolienas daugiausia sudaro kalkakmenis, marmuras ar gipsas. Skylės susiformuoja, kai paviršiuje esantis vanduo skverbiasi pro uolienas, tirpina mineralus ir platina plyšius, kol galiausiai uoliena neatlaiko ir įgriūna. Duobės Sur Pockmarko laukuose 
Sur Pockmarko laukai, pirmąkart MBARI ištyrinėti 1998 m., tęsiasi palei Kalifornijos pakrantę maždaug 0,500-1,5 km gylyje ir randasi 2018 m. numatytoje zonoje, tinkamoje būsimoms vėjo jėgainėms. Maždaug Los Andželo dydžio, tuose laukuose yra per 5200 keistų 5 m gylio įdubų, kurių skersmuo maždaug po 150 m. Panaudodami povandeninius robotus kartografavimui ir grunto pavyzdžių paėmimui iš įdubų, tyrinėtojai nustatė, kad tos paslaptingos įdubos susidarė dėl nuosėdų gravitacinių srautų, o ne metano burbuliavimu. Nors nėra aišku, kaip jos susiformavo pradžioje, jie įtikinamai parodė, kaip jos formavosi per šimtus tūkstančių metų. Jų surinkti pavyzdžiuose nebuvo jokių metano pėdsakų, tačiau buvo nustatyti pakaitom einantys smulkių ir stambių nuosėdų sluoksniai. Anot tyrinėtojų, periodiniai gravitaciniai srautai nešė stambesnes nuosėdas į smulkesnių nuosėdų sritis, suardydami įdubų centrus (neaišku kodėl). Tad žaliosios energetikos atstovai dabar gali būti ramūs, žinodami, kad tai ne metano sukelti dariniai. *) Silio salos (Isles of Scilly) smulkus salynas Britų salose, Atlanto vandenyne, 45 km į vakarus nuo Kornvalio pusiasalio galo. Priklauso Anglijai; plotas 16,03 km2. Salyną sudaro 5-ios didesnės salos ir apie 140 smulkių salelių bei uolų, sudarytų iš Permo periodo granito. Silio salose būdingi aukšti potvyniai. Pagrindinis verslas turizmas, salas pamėgę nardytojai. Papildomai skaitykite:
|
