ESA istorija: iš Europos į kosmosą. UFO Page. Lithuanian

Jos pirmąja misija buvo Cos-B (1975) gama spinduliavimo tyrimams ir užsitęsė 4 m. ilgiau nei planuota (iki 1982 m.). Jos „mantiją“ 2002-ais perėmė „Integral“, aptikinęs ne tik gama šaltinius, bet ir rentgeno bei regimos šviesos ir veikęs iki 2025 m. vasario pabaigos (pirmiausia skirtas gama žybsnių registracijai). Vienu svarbesniu ESA indėliu buvo 1979 m. „Ariane” palydovų projektas, užtikrinęs Europai nepriklausomą išėjimą į kosmosą. „Ariane“ raketos iškėlė tokius kosminiai aparatus kaip prie prie Halio kometos skridusį „Giotto“ (1985), Žemės stebėjimui skirtą „Envisat“ (2002), kometų „medžiotoją“ „Rosetta“ (2024)...

Iš jos projektų verta paminėti dalyvavimą „Hubble“ teleskopo paleidime (1990). Po 5 m. vėlgi su NASA parengta Saulės observatorija SOHO, tebestebinti Saulės audras, padariusi keletą atradimų apie Saulės ir jos atmosferos sandarą. 1999 m. į orbitą iškelta XMM-Newton stotis, skirta rentgeno spinduliavimui stebėti ir turinti tris teleskopus. Kitais metais startavo bendras su NASA projektas „Cluster II“, kurio 4 sujungti palydovai brėžia trimatį Saulės vėjo susidūrimo su Žemės magnetiniu lauku vaizdą. Viena įsimintiniausių misijų buvo ir „Cassini“ misija (1997-2017), zondą nugabenusi iki pat Saturno ir jo Titano palydove nuleidusi „Huygens“ modulį.

2003 m. startavo „Mars Express“, turintis ypač didelės skiriamosios gebos kamerą ir spektrometrą, sukurtą specialiai vandens paieškai; kitais metais jis aptiko metaną. Po ilgų tyrimų nustatyta, kad jis išskiriamas geologinių procesų metu.

2005 m. pradėtas „Galileo“ projektas (tai skirtingas nei „Galileo“ zondas, 2003 m. baigęs misiją įskrisdamas į Jupiterio atmosferą), kurį ketina baigti 2019 m. – sukuriant atskirą navigacinę sistemą, nepriklausomą nei nuo amerikiekiškos GPS, nei nuo rusiškos GLONASS²⁾ (programa nusitęsė ilgiau ir palydovų startai joje buvo ir 2025 m. gruodžio 17 d.).
CryoSat palydovas

2008 m. TKS stotyje pradėta kurti „Columbus“ laboratorija (COF), skirta įvairiems eksperimentams nesvarumo sąlygomis: jo poveikis žmogaus organizmui, gyvų ląstelių gyvybingumas, kvantinės fizikos klausimai...
2010 m. startavo eksperimentas su zondu „CryoSat¹⁾“, turinčiu radiolokatorių, leidžiantį išmatuoti ledo storį poliarinėse srityse. Jo duomenys rodo ledų tirpimą.

2013 m. į orbitą pakilo zondas „Gaia²⁾“, matuojantis atstumus iki žvaigždžių, jų ryškumą, judėjimo pobūdį. Jo tikslumas apie 40 k. didesnis nei pirmtako „Hipparchos“. Pagrindinė jo dalis – kol kas didžiausia į kosmosą iškelta skaitmeninė kamera. Jo dėka 2016 m. sudarytas išsamiausias ir tiksliausias Paukščių tako žvaigždėlapis (per 1 mlrd. žvaigždžių su jų charakteristikomis).
2021 m. iškeltas orbitinis JWST teleskopas.

Žinomiausi paskutiniai projektai – „Rosseta“, startavus 2004 m. ir į Čuriumovo-Gerasimenko kometą 2014 m. nuleidusi „Phillus“ aparatą. Nevisai sėkmingai pavykęs, tačiau mokslininkai tebeanalizuoja surinktus duomenis. Jau po misijos, „Nature Astronomy“ 2018 m. pasirodė straipsnis, bandantis paaiškinti keistą kometos formą.

Kitas – „ExoMars“ projektas, vystomas kartu su Rusijos „RosKosmos“. Pirmoji stotis startavo 2016 m. iš Baikonūro, į Marso orbitą atgabenusi „Trace Gas Orbiter“ stotį, tačiau „Scaparelli“ nusileidimas nepavyko. 2020 m. prasidės antras jo etapas, kurio metu bus nuleistas marsaeigis ir matavimo platforma, - tačiau dėl Rusijos invazijos į Ukrainą startas neįvyko, misija peržiūrėta ir, jau nenaudojant rusų raketų, planuojama marsaeigį, pervadintą į „Rosalind Franklin“, išskraidinti 2028 m.

Pirmąja ESA veikla Mėnulyje tapo neigiamų jonų instrumentas (NILS), 2024 m. nugabentas kinų Chang’e-6 nusileidimo modulio.

Numatytos ir naujos tyrinėjimų kryptys. 2019 m. planuojamas zondas „Solar Orbiter“, prie saulės priartėsiantis vos per 45-is jos skersmenis. Jo skiriamoji geba sieks 100 km į pikselį. Jis ištyrinės ir poliarines Saulės sritis, nepasiekiamas stebėjimui iš Žemės. [Startavo 2020 m. vasario 10 d. ir misija planuojama iki 2026 m. pabaigos - daugiau žr. >>>>>]
2020 m. turėtų pakilti „Biomass” zondas, nustatysiantis bendrą biomasės kiekį mūsų miškuose – tai padėtų modeliuoti anglies apytaką Žemėje (pakilo 2025 m. balandžio 29 d.). 2020-ais numatytas ir „Euclid“ teleskopo startas (iš tikro pakilo 2023 m. liepos 1 d.), leisiantis tiksliau išmatuoti Visatos plėtimosi spartą ir santykį tarp tamsiosios materijos ir energijos.

2022 m. ketinama leistis link Jupiterio palydovų: Europos, Kalisto ir Ganimedo (JUICE projektas; pakilo 2023 m. balandžio 14 d.). O juk Europoje hipotetiškai galima gyvybė! (žr. daugiau apie tai >>>>>). O 21 a. 3-io dešimtm. gale prasidės gyvybės pėdsakų paieška ir tolimuosiuose pasauliuose – 2028 m. planuojama iškelti „Ariel“ stotį, kuri 4 m. stebės apie 1000 ekzoplanetų. Tyrinėtojus dabar ypač domina tų planetų atmosferos sudėtis. Gal jis pastebės net ir nežemiško proto apraiškas?!

Juice (The Jupiter Icy Moons Explorer) - ESA zondas, skirtas Jupiterio palydovų (daugiausia Ganimedo, Europos, Kalisto) tyrimui, ypač patikrinant, ar jie po paviršiumi turi vandens, taip nustatant, ar juose potencialiai gali būti gyvybė. Dėmesys bus skirtas ir unikalioms Ganimedo ir Jupiterio magnetinėms ir plazminėms sąveikoms. Patvirtinta 2012 m. (apie 850 mln. euro vertės; mokslinis vadovas D. Titovas), iš Prancūzijos Gvianos kosmodromo pakilo 2023 m. balandžio 14 d. Svoris starto metu 5500 kg (290 kg mokslinė aparatūra ir 2000 kg kuras). Neša 11 mokslinių prietaisų. Duomenims skirta 500 Gb fleš-atmintis; per parą perduodamas informacijos kiekis – 2,3 Gb. Iki Jupiterio skris sudėtinga trajektorija, išnaudodama ir Žemės (2024, 2026 ir 2029 m.) bei Veneros (2025 m. rugpjūčio 31 d.) traukos jėgas – ir Jupiterį pasieks 2031 m. liepą. Tada 2032 m. dukart praskris Europą, 2034 m. gruodį pereis į Ganimedo orbitą. Misija baigsis 2035 m. pabaigoje nukrentant į Ganimedą.

Tolimesni planai:
2026 m. PLATO – eksoplanetų medžiotojas, nustatinėsiantis pasaulius Saulės tipo žvaigždžių gyvybinėje zonoje;
2035 m. LISA – trijų palydovų kompleksas, inteferencijos būdu ieškosiantis gravitacinių bangų;
2037 m. „NewAthena“ – orbitinė rentgeno observatorija, sužymėsianti karštų dujų debesis (kokie yra aplink juodąsias skyles);
„Voyage 2050“ programa, apimanti tris tikslus: tirti planetų gigančių palydovus; tirti Paukščių tako ekosistemą; tirti ankstyvosios Visatos fundamentaliuosius fizikos klausimus.

Pasaulio aviacijos ir kosmoso pramonės atstovai, 2026 m. rugsėjo 9–10 d. Paryžiuje susirinko pirmajame Tarptautiniame kosmoso viršūnių susitikime, kuris buvo puiki proga pademonstruoti Europos ambicijas orbitoje

Vyksta naujos kosmoso lenktynės, ir keičiasi ne tik jų pobūdis, bet ir mastas. Šiuo metu aiškėja ne tik didėjanti konkurencija tarp ES narių, bet ir precedento neturintis pramonės bei technologijų tarpusavio priklausomybės laipsnis.

ESA pagrindinės programos: „Galileo“, „Copernicus“, „Clean Sky“ ir IRIS². 2025 m. skirti 137 mln. Eur atskleidžia akivaizdžią tiesą: tai nepasiekiama jokiai valstybei, agentūrai ar įmonei, net ir galingiausiai. Tad Europos pramonės žaidėjai yra priversti dirbti su savo tiesioginiais konkurentais. Pvz., Prancūzijos įmonė „Thales Alenia Space“ ir Vokietijos „OHB System“ kartu kuria radarų prietaisus „Harmony“ misijai, kuri stebi Žemės formos pokyčius, o visai neseniai „Dassault Aviation“ ir „OHB System“ suvienijo jėgas, kad pasiūlytų daugiafunkcinį kosminį lėktuvą „VORTEX-S“.

Ryškiausias to pavyzdys - „Copernicus“. Žemės stebėjimo programa stebi išmetamųjų teršalų kiekį, žemės naudojimą, miškus, vandenynus ir ledų būklę. Ją vykdo Europos Komisija kartu su ESA, EUMETSAT ir kitais partneriais; ji veikia naudodama palydovų technologijas, kad teiktų nemokamus, labai aukštos kokybės vaizdus. Ši atvira infrastruktūra leidžia Europos MVĮ ir startuoliams kurti komercines paslaugas, tokias kaip pasėlių stebėjimas, metano nuotėkio aptikimas, miškų stebėjimas, niekada nefinansuojant savo palydovų programos. Tai vykdo tokiu mastu, kokio jokia viena valstybė negalėtų atlikti viena.

IRIS² naujoji palydovų spiečiaus programa sujungia tris konkuruojančius Europos operatorius (Prancūzijos „Eutelsat“, Liuksemburge įsikūrusią SES ir Ispanijos „Hispasat“), kurie susivienijo po „SpaceRISE“ konsorciumu, tam, kad Europai būtų užtikrinta saugi, suvereni (nuo kitų nepriklausoma) ryšių infrastruktūra.

„Galileo“ programoje konkuruojantys gamintojai nenorėjo tiesiogiai dalytis tam tikromis svarbiomis žiniomis. ESA užpildė šią spragą: kiekviena bendrovė pasidalijo savo žiniomis su agentūra, kuri filtravo, apibendrino ir perskirstė tai, ko reikėjo kiekvienam partneriui. Be šios Europos lygmens centralizuotos funkcijos Europos GPS tiesiog neegzistuotų.

„Clean Sky“ 5 mlrd. Eur vertės programa siekia sumažinti orlaivių CO₂ išmetimą, azoto oksido išmetimą ir triukšmą. 11 konkurentų („Airbus“, „Safran“, „Dassault“ ir kiti) sėdi prie vieno stalo, kur oficialiai nustatomi technologiniai prioritetai, biudžetai ir intelektinės nuosavybės taisyklės. Kai sutartys galioja tik tam tikrą laiką, projektų vadovai kasdien kalbasi, pažįsta vienas kitą ir pasitiki vienas kitu; laikui bėgant bendri įpročiai apibrėžia, ką galima sakyti atvirai, o kas lieka konfidencialu. Šis neformalus pasitikėjimo sluoksnis pats savaime yra Europos strateginis turtas – jo negalima įtvirtinti įstatymu, jis gali būti sukurtas tik per daugelį metų bendrų programų.

¹⁾ CryoSat - ESA programa, skirta poliarinių ledų kitimui stebėti. „CryoSat-1“ palydovas patyrė avariją 2005 m. starto metu, tačiau 2010 m. pavyko iškelti „CryoSat-2“ palydovą – jo orbitos pakrypimas yra 92^o esant apie 725 km aukščiui. Jo skiriamoji geba ledo storiui – apie 1,3 cm. Ankstesni stebėjimai leido tik sekti ledų plotį. Tikėtasi, kad jis veiks 3,5 m. 2018 m. liepą ESA kilstelėjo palydovą į aukštesnę orbitą, nes buvo tikimybė susidurti su kosmoso šiukšle. Tada jis grįžo į ankstesnę orbitą tęsti stebėjimų. 2019 m. gegužę paskelbta, kad remiantis stebėjimo duomenis Antarktidos ledynų storis sparčiai plonėja.

²⁾ GLONASS - Rusijos palydovinė navigacijos sistema, alternatyva GPS, paleista kartu su priešraketinio GAIA observatorija

perspėjimo sistema 1982 m. 2019 m. pilnai funkcionavo tik šios dvi navigacinės sistemos; jų abiejų veikimo principas panašus, tik GLONASS palydovai neturi sinchronizacijos su Žemės sukimusi, tačiau jų veikimo laikas trumpesnis. GLONASS sudaro 24 palydovai, skriejantys 3-ose orbitinėse plokštumose su 64,8^o pakrypimu 19 tūkst. km aukštyje.

³⁾ Gaia - ESA orbitinė astronominė stotis iškelta 2013 m., prieš tai ją rengiant 13 m. Tikėtasi, kad ji veiks iki 2022 m. Pavadinta graikų deivės Gajos (Žemės) garbei. Jos pagrindinis tikslas – Paukščių tako žvaigždžių astrometrija. Tai 4,4 m skersmens cilindras su jo viduje įrengtais trimis interferometrais. Jos teleskopai dirba optiniame diapazone; tikimasi, kad jo pagalba bus sudarytas trimatis mūsų srities žvaigždėlapis, o taip pat bus atrandamos ekzoplanetos, asteroidai, kometos ir pan. Spektrofotometriniais stebėjimais tikimasi nustatyti stebėtų žvaigždžių fizikinius duomenis. Pirmasis GAIA duomenų paketas buvo paskelbtas 2016 m. rugsėjį – su 1,1 mlrd. žvaigždžių ir per 2 mln. žvaigždžių duomenimis (bei apie 3 tūkst. cefeidžių šviesumo kitimai). 2018 m. balandį ESA paskelbė apie galaktikos 3D žvaigždėlapio su 1,7 mlrd. žvaigždžių sudarymą.