Baikonūro statyba. UFO Page. Lithuanian

1955 m. balandis – trečias mėnuo kaip statybininkų komanda, vadovaujama vyr. leitenanto inžinieriaus I. Deneškino išsilaipinusi tuščioje Kazachstano stepėje. Pradžioje užsiėmė atvežamų statybinių medžiagų , technikos, mechanizmų iškrovimu ir sandėliavimu. Pamažu iškilo laikinas miestelis: žeminės, barakai, sandėliai, valgyklos, kiti statiniai – vadovaujant pulkininkui M. Chalabudenko^**).

Prieš statant starto aikštelę reikėjo iškasti duobę, iškelti milijoną kubinių metų grunto, sudarytą iš sluoksniuoto „pyrago“: apie 4 m storio priemolis, 9 m storio stambaus žvirgždo sluoksnis, o toliau kietas molis.
Baikonūro statyba

O kareiviai iš Syr-Darjos upės per du mėnesius iškirto kelis tūkstančius kubinių metrų ledo ir jį užpylė storu pjuvenų sluoksnių – 1955 m. vasarą šis „šaldytuvas“ išgelbėjo nuo sugedimo šimtus tonų mėsos ir kitų maisto produktų.

Darbai prasidėjo antroje rugsėjo pusėje. Nepastebimai atėjo žiema, dėl įšalusio molio kartais lūždavo ekskavatoriai. Nusprendė sprogdinti. Bet tas metodas turėjo ir šešėlinę pusę. Perpus sumažėjo grunto apdirbimo plotas, nes pusėje duobės buvo atliekami gręžimo darbai. Ir vis vien landėsi ekskavatorių kaušai, o išmušti molio gabalai daužė kabinų stiklus.

1956 m. pradžioje šalčiai sustiprėjo. Bet brigados lenktyniavo, kurios išveš daugiau grunto. Prieš pabaigą atsirado grėsmė, kad prasiverš gruntiniai vandenys. Atvyko komisija iš Maskvos, iškelta daugybė pasiūlymų. Tačiau nulėmė kosmodromo statybos vadovo generolo G. Šubnikovo sprendimas: „Manau, kad čia nėra jokio stipriai vandeningo horizonto! ... Gal pasirodys 2-3 tūkst. kubometrų vandens, o su tokiu kiekiu puikiai susitvarkys siurbliai.“

Laimei, viskas baigėsi be rizikos. Ir balandį buvo iškastas paskutinis grunto kaušas ir imtas rengti pamatas. Atvyko pirmasis betonvežis ir visi stengėsi pagal tradiciją į betoną įmesti monetą.

O kaip rinktasi kosmodromo vieta? Pasitarime pasisakė S. Koroliovas:
„Jei starto aikštelė bus kuo arčiau pusiaujo, tai startuodami raketas galėsim geriausiai išnaudoti Žemės sukimosi greitį Tad laikau teisinga ir tikslingiausia kosmodromą statyti Kazachstane, jo dykynėje. Tiesa, dykumoje bus sunku dirbti: ir klimatas ten sunkus, ir toli nuo pramoninių centrų, ir statybinių medžiagų nėra greta. O statyti reikia. Ir kaip įmanoma greičiau! Štai kur klausimas“.

Tinkama vieta buvo rasta Kazachstano pusdykumėje, Kyzylordo srityje netoji Tiuratamo stoties, per kurią ėjo Maskvą su Taškentu jungianti geležinkelio linija. Būtent ten ir prasidėjo „Penktojo poligono” ,kodiniu pavadinimu „Taiga” statybos, kurios buvo visiškai slaptos. Tuo pat metu netoli Baikonūro gyvenvietės konspiracijos tikslais imtas statyti netikras kosmodromas - ir nors visi pastatai ten buvo netikri, jis tebebuvo lygiai taip pat smarkiai saugomas, o, siekiant nuslėpti tikrąją poligono vietą ,oficialiuose pranešimuose buvo minimas Baikonūro pavadinimas. Galiausiai jis imtas naudoti ir tikrajam kosmodromui.

Atsakingas už kosmodromo statybos kuravimą generolas M. Grigorenko užtikrino: „Statybininkai nepaves!“. Kilo ginčai, bet vis tiek nugalėjo S. Koroliovo variantas.

Kartu su statyba tiesė ir komunikacijas: geležinkelio atšaką ir betoninius kelius, klojo vandentiekį, ryšio ir elektros linijas. Didele problema buvo šalčiai – žiemą darbą organizavo trimis pamainomis ir techniką perduodavo neišjungdami variklių – kad neužgestų.
Miestelis pradžioje planuotas 5 tūkst. gyventojų, tačiau jau po poros metų jame gyveno 10 tūkst. Jis buvo statomas dešiniajame Syr-Darjos miestelyje – ir 1969 m. gavo miesto statusą ir buvo pavadintas Leninsku, išlikdamas superslaptu. 1995 m. pervadintas į Baikonūrą ir dabar gyvena per 75 tūkst. gyventojų.

Gruodžio viduryje temperatūra labai krito, prasidėjo buranai ir pūgos. Darbo nestabdė, prie darbo vietų atitempė pasišildymo patalpas. Ir buvo užbaigta laiku – 1956 m. pabaigoje prasidėjo autonominiai ir kompleksiniai įrangos ir sistemų bandymai. 1957 m. gegužės 15 d. buvo pasirašytas pirmos linijos perdavimo eksploatacijai aktas.
Kosmodromas eksploatuoti pradėtas 1957 m. gegužę, kai iš čia paleista raketa „R-7” paleidimas. O spalio 4 d. iš čia pakilo ir pirmasis dirbtinis žemės palydovas „Sputnik 1“. Iš čia atliekama apie 50% visų Rusijos startų ir 100% iškėlimų į geostacionarią orbitą. Vaizdelis Baikonūre

Po Tarybų Sąjungos žlugimo 1991-ais atiteko Kazachstanui; prasidėjo nesklandumai, nes daugelis kariškių ir darbuotojų grįžo į Rusiją; smarkiai sumažėjo kosminių paleidimų skaičius. 1994 m. kosmodromas buvo išnuomotas Rusijai iki 2050 m. Siekdama sumažinti priklausomybę nuo Baikonūro, Rusija 2011 m. sausį pradėjo statyti Rytinio (Vostočnyj) kosmodromo statybą Amūro srityje. Pirmasis startas įvyko 2016 m. balandžio 28 d. („Sojuz-2“), tačiau dėl grobstymų, korupcijos ir kitų nesklandumą kosmodromas iki galo neužbaigtas ir vis dar normaliai nefunkcionuoja.

Pasakoja, kad 20 a. 7-e dešimtm. Baikonūro kosmodrome galiojo specialus slaptas kodas, naudojamas svetimšalių smalsumui apriboti. Jei pravažiuojančiame traukinyje būdavo užsienietis, buvo perduodamas kodas „Skorpionas-1” – ir visame kosmodrome veikla privalėjo liautis. Pasirodžius žvalgybiniam lėktuvui buvo perduodamas kodas „Skorpionas-2“, o palydovui-šnipui –„Skorpionas-3“. Tačiau dar buvo ir „Skorpionas-4“ – kada jis naudotas?

Ogi atvykstant S. Koroliovui! Šią istoriją savo memuaruose papasakojo N. Kamaninas^*):
„Per vieną pauzę Severinas netikėtai paklausė Barmino: ‚O jūs žinote, kaip poligone vadina Sergejų Pavlovičių?‘ ir pradėjo pasakoti apie „Skorpionus“. Koroliovas aštriai reagavo, plykstelėjęs pareiškė: ‚Fašistiniu skorpionu niekada nebuvau. „Skorpionas-4“ – negudri netolimo žmogaus išmonė. Aš tikiuos, kad mano draugai apie mane neplatins tokių nešvankybių‘“.

Mūsų planetos kosmodromai

2016 m. pabaigoje pasaulyje tebuvo 16 kosmodromų: populiariaurias Baikonūro Kazachstane, 4-i Kinijoje, 3 – Rusijoje, 3 – JAV, po vieną – Šiaurės ir Pietų Korėjose, Indijoje, Prancūzijoje (Gvianoje), Japonijoje. Tai nepigus dalykas, kurį net išlaikyti sunku. Todėl Britanija užkonservavo savo kosmodromą Kosmos-1 Plesecko kosmodrome Vimeroje, Italija uždarė „San Marko“, o Prancūzija „Chamagirio“ kosmodromus, o Prancūzijos garsusis Kuru kosmodromas panaudojamas tik visos Europos pastangomis. Užsidarė ir Irano „Semnano“ kosmodromas (kartu su visa kosmine programa)
Taip pat skaitykite apie Kinijos plaukiojančius kosmodromus

... ir Rusijoje

Rusija turėjo 3 kosmodromus: Baikonūrą (Kazachstane), Plesecką šiaurėje ir Kapustino Jaro Volgos žemupyje. Ir dar du raketinius paligonus: Giedrąjį (Jasnyj) Orienburgo srityje ir Laisvąjį (Svobodnyj) Amūro srityje.

Dėl pramoninių rajonų artumo ir transporto infrastruktūros Kapustino Jarą statė kaip balistinių raketų bandymų poligoną (jis buvo vieninteliu 1947-57 m.), bet jau 1947 m. jį imta naudoti geofizinių (o vėliau ir metereologinių) raketų startams. 1951 m. birželį įvyko pirmieji startai su šunimis. 1969 m. kosmodromas jau tapo tarptautiniu - iškeltas „Intercosmos-1“ palydovas, o vėliau kilo Indijos ir Prancūzijos palydovai. Iš čia pakilo per 365 „Kosmos“ palydovai. 1988 m. poreikis tokiems palydovams staigiai sumažėjo ir kosminiai startai iš Kapustino Jaro nutraukti – ir jis atgimė tik 1998 m., iškeliant prancūzų palydovą, o po to ABRIXAS ir „MegSat-0”. Tad iš jo atlikta per 1000 kosminių startų.

Tačiau šalies viduryje esantys Baikonūro ir Kapustino Jaro kosmodromai neužtikrino palydovų skrydžių į visas strategiškai svarbias orbitas, tad 1962 m. nuspręsta statyti naują raketų bandymų poligoną „Angaros“ objekte prie Plesecko. Pleseckas yra 63^o platumoje, - iš jo galima leisti kosminius apparatus į poliarines orbitas, o jo privalumu buvo gera infrastruktūra ir artumas Maskvai, o pirmosios pakopos krisdavo neapgyventuose rajonuose. 1994 m. jis oficialiai tapo kosmodromu; bet iš jo nepaleisi kosminių aparatųį bet kurią orbitą, pvz., iš jo laivai nepasieks TKS. Ir vis tik daugiausia startų pasaulyje įvyko iš Plesecko.

Suskilus TSRS, Baikonūras atsidūrė „užsienyje“ ir prieinamas tik nuomai. Ir tada Amūro srityje imta statyti „Rytinį“ (Vostočnyj). Iš ten esančio „Laisvojo“ tebuvo atlikti tik 5 kosminiai skrydžiai ir 2007 m. kovą jis uždarytas, o lapkritį V. Putinas pasirašė įsaką dėl „Rytinio“ statybos – ir ši pradėta 2010 m. ir vyko labai nesėkmingai nuolat atidedant ir su skandalais bei statybininkų streikais. Pirmas sėkmingas startas įvyko tik 2016 m. balandžio 28 d. iškeliant tris palydovus. Jis vis dar pilnai neužbaigtas, tačiau, pvz., 2020 m. planuoti 4-i raketų startai.

^*) Nikolajus Kamaninas (1908-1982) – tarybinis aviatorius, generolas-pulkininkas, nuo 1960 m. vadovavęs pirmųjų kosmonautų rengimui (iki 1966). Po 1966 m. buvo Karinių oro pajėgų vyriausiojo vado padėjėju kosmoso klausimais. Būtent jis 1961 m. balandžio 8 d. uždarame posėdyje pasiūlė pagrindiniu kandidatu pirmam žmogaus skrydžiui skirti J. Gagariną, o jo dubleriu – G. Titovą. Buvo aktyviu moterų siuntimo į kosmosą šalininku.
1966 m. mirus S. Koroliovui, jo įpėdinis ėmėsi savo politikos, siūlė savo kanditatus, kuriuos N. Kamaninas laikė netinkamai parengtus – ir vėlesnės „Sojuz“ misijos turėjo po dvi konkuruojančias komandas – OKB-1 bei Oro pajėgų.
1970 m. birželio 9 d. žaidė (poroje su V. Gorbatko) šachmatų partiją „Kosmosas-Žemė“ (už „Kosmosą“ žaidė „Sojuz-9“ ekipažas, A. Nikolajevas ir V. Sevastjanovas.
Taip pat skaitykite >>>>>

^**) Michailas Chalabudenko (1918-?) – rusų kariškis, pulkininkas, kilęs iš Ukrainos. Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare išvaduojant Simferopolį. 1947 m. jo brigada perdislokuota į Kapustino Jarą Astrachanės srityje raketinio poligono balistinėms raketoms statybai. 1954 m. paskirtas 2-osios inžinerinės-statybų brigados vadu; o 1955 m. pavasarį brigada perkelta Baikonūro kosmodromo statybai. Baikonūre tarnavo iki 1957-ųjų. Išėjęs į atsargą gyveno Odesoje.