Kur buvo karaliaus Artūro dvaras? Pirmieji amerikiečiai. UFO Page. Lithuanian

1994 m. lapkričio mėn. mažatiražis mėnraštis „Y Drych“ (Veidrodis), Šiaurės Amerikos velsiečių bendruomenės leidinys, išspausdino keistą Don John'o straipsnį: „Pasak [Alan] Wilson ir [Baram] Blackett ... Kamelotas ieškotinas Kentukyje! Jie tvirtina, kad [karalių] Artūrą nužudė indėnai šiam emigravus apie 579 m.“

Telegrafiškai trumpai Don John'as paliečia pagrindinius punktus: buvo du Artūrai, gyvenę skirtingais šimtmečiais. „Karalius Artūras II mirė Amerikoje, buvo balzamuotas ir parvežtas į Velsą, kur buvo palaidotas Mynydd-y-Gaer, netoli Bridgend“.
Iš tikro teigiama, kad karalių Artūrų buvo 5, tačiau svarbiausi jų yra 2 pirmieji. Artūras I (355-388) kovėsi su romėnais, Magnu Maksimu. Artūras II (503-579) buvo garsus mūšiais su saksais, karaliumi Moricu; šio Artūro auklėtoju ir buvo Merlinas. Abu Artūrai, anot autorių, susiję su pirmuoju karaliumi Brutu, Trojos herojaus Enėjo palikuoniu (nuo kurio, kaip teigiama, ir kilo Britanijos pavadinimas), ir giminystės ryšiais siejamas su Ana, Marijos seserimi, paties Jėzaus Kristaus motina.

Gaila, kad John'as nepaminėjo prieš kelis metus atrasto dviašmenio kardo, kurio stilius buvo skandinaviškas spatha. Tą radinį aptarė kitas mažatiražis žurnalas „The Ancient American“, citavęs tą patį Alan Wilson'ą. Ant kardo išraižyta 7 raidės iš užrašo, kurį Wilson'as nustatė buvus „Coelbren y Beird“, kas leidžia spėti jį buvus naudotą burtams ('coelbren' - burtai, raganavimas; 'y beird' - dainiaus). Wilson'as pasiūlė tokį vertimą: „Mylimiausias Viešpaties karalius, kariuomenės pareiga būti kartu su tavimi“. Jis spėjo buvus ryšį tarp to kardo ir Artūro imigrantų, atvykusių į Šiaurės Ameriką apie 570 m. Spear points comparision

Bet tai nepatraukė visuomenės dėmesio, - net ir po Adrian Gilbert'o knygos „Šventoji karalystė“, pateikusios išsamią tekstinę, fotografinę ir genealoginę medžiagą, pasirodymo 1998 m.

Invencionistai, kaip atrodo, atmeta bet kokią galimybę apie galimą kultūrų sąveiką iki 1492 m. Niuflanderio salos mikmakų genties tautosakinis palikimas neištyrinėtas, o blyškiaodžių beotukų gentis joje išnyko iki 1829 m.

Tuo tarpu difuzionistai kelia klausimus, į kuriuos sunku atsakyti. Kas išraižė akmenyje finikiečių laikų iberietišką užrašą Vakarų Virdžinijos Grave užutekyje? Kaip ant didelio riedulio Kensingtone, Minesotoje, atsirado skandinavų runos? Los Lunas dekalogas? O dar Bat užutekio akmuo su, kaip atrodo, 2 a. semitų rašmenimis? Kaip bulvės po 400 m. tapo mėgstamu maistu Polinezijoje? Kodėl keliolika 11-13 a. Indijos skulptūrų turi amerikietiškų bruožų? Šiaurės Amerikos Motinos Žemės simboliai primena priešistorinių laikų Europos ir Azijos ikonografiją.

Mike Xu iškėlė idėją apie kinų įtaką olmekų kultūrai. Jis spėja, kad Gvatemaloje 1100 m. pr.m.e. raižytose akmens plokštėse yra piktogramų neabejotinai primenančių Šang dinastijos, valdžiusios iš Šiaurės Kinijos Geltonosios upės slėnio, rašmenis.

Gloria Farley knygoje „Plačiu žvilgsniu“ (1994) apibendrino samprotavimus apie rašmenų Oklahomo vadinamuosiuose Anubio urvuose kilmę ir iššifravimą. Savimokslė epigrafė, vis dar drąsi aštuoniasdešimtmetė, prieš 50 m. pirmoji pareiškė, kad daugybė olose esančių ženklų turi panašumo prokeltiškus, iberietiškus ir finikietiškus ženklus.

Tuo tarpu akademiniai mokslininkai difuzionistus pravardžiuoja „skilusiais puodais“ ir lunatikais (Brian Fagan. "Didžioji kelionė: Amerikos apgyvendinimas senaisiais laikais", 1987). Jie „keistuoliai“ (crank), kaip pirmasis įvardijo Stephen Williams „Fantastinė archeologija: Šiaurės Amerikos priešistorijos tamsioji pusė“ (1991).

Akademiniu požiūriu, mažos medžioklių grupės prasidedant ledynmečiui paskui gyvūnus patraukė į pietus prieš 14 tūkst. metų. Jų palikuonys buvo garsiosios atstovai Kloviso (Clovis, kur rasta pirmąkart) kultūros, kurios akmeninių iečių antgalių rasta visoje šiaurės ir centrinėje Amerikoje.

Bet ... Tom Dillehay aptiko žmonių buvimo įrodymų Monte Verde, pietinėje Čilėje, kurie datuotini 12500 metų amžiumi. 1999 m. brazilų mokslininkai spėjo, kad 1975 m. Lapa Vermelha rastos jaunos moters, pavadintos Luzia, kaukolės amžius yra 11500 metų. Dar įdomiau, kad ji, atrodo, priklauso negroidų rasei.

Kaip galėjo čia būti gyventojų iki Kloviso žmonių pasirodymo? Atplaukti mažais laiveliais, kaip prieš 30 m. spėjo Knut Fladmark. Dennis Stanford, Carole Mandryk, Daryl Fedje laiko, kad kanojomis ar oda trauktomis valtimis, inuitų kajakų prototipais, jie galėjo atplaukti prieš 14 tūkst. metų. Jon Erlandson'as nurodė, kad Japonijos gyventojai valtimis naudojosi jau prieš 20 tūkst. m. Daugiau apie tai žr. >>>>>

Tebeieškant Kameloto ...

Tiesą apie karalių Artūrą gaubia tiek politinis tikslingumas, tiek laiko klodai. Ar pasakojimai apie jį ir jo paskutinę kelionę į Avaloną buvo tikri? Ar egzistavo Apvaliojo stalo riteriai, burtininkas Merlinas? Gal tai tik romantinė pasaka, nurytas kabliukas?

Ankstyvoji Anglijos istorija buvo perduodama žodine tradicija ir užrašyta tik praėjus keliems amžiams po numanomų Artūro laikų. Deja, pagrindiniai rankraščiai, tokie kaip Šiaurės analai, pradingo 13 a. tad dviem svarbiausiais šaltiniais apie karalių Artūrą yra Galfrido Monmutiečio „Britanijos karalių istorija“ ir Hektoro Boecijaus¹⁾ „Škotijos kronikos“.

Spėjama, kad Artūras gimė apie 475 m.; kai Roma išvedė savo legionus, o rytinė Anglija buvo anglosaksų valdžioje. Pagal Galfridą Artūro mūšiai vyko prie Kameloto duno (Winchester), kas turi chronologinių problemų, nes Anglija tuo metu jau buvo užimta anglosaksų. Kai kurie istorikai siūlo, kad mūšiai vyko ties Kornvaliu, anksčiau buvusiu platesniu regionu nei dabar, tačiau tai irgi problemiška, nes anglosaksai nesikėsino į Kornvalį, taip pašalindami karinio konflikto ten priežastį. Kamelotas

Geraldas iš Velso²⁾ (apie 1147-1223) tvirtino, kad Kamelotas buvo Glastonberyje - ir Artūro ir karalienės kapas ten atkastas 1191 m., tačiau neturima istorinių įrašų apie konfliktus tarp Artūro riterių ir ten buvusių anglosaksų. Gerardas buvo globojamas Glastonberio benediktinų abato ir toks tvirtinimas ne tik galėjo paskatinti atvykti piligrimus, bet ir diskredituoti Geraldą, kuris buvo augustinas.

Daugumas Viduramžių rankraščių nurodo Artūro pagrindine rezidencija Anglijos šiaurėje esantį Kaerleoną³⁾ (Karlailą). Tačiau labai tikėtina, kad tasai Artūras buvo antraeilis vadukas ties romėnų-britonų siena, kuris kovėsi vietinės reikšmės mūšiuose ties Anglijos-Škotijos riba. Jis greičiausiai palaidotas Šv. Patriko saloje⁴⁾ Airijos jūroje, kuri buvo naudojama kaip nekropolis.

Paprastai vietinės reikšmės vadukai negauna plataus dėmesio, tačiau apie 450 m. gimė Karlailo arkivyskupas Dubricijus⁵⁾. Keliaudamas Dubricijus tikriausiai sužinojo apie Artūro pranašumą prieš kitus vietinius pasienio vadukus. Pats Dubricijus gali būti iš ilgos „merlinų“ šakos. Merlinas yra agnomenas, t.y. titulas, o ne asmenvardis. Senąja anglų kalba jis reiškia juodąjį strazdą, kas leidžia spėti, kad Merlinu vadinamas asmuo yra susijęs su druidų Juodųjų vyrų ordinu, gyvavusiu 1 a. Jie buvo ezoterinių žinių adeptais, ypač pasižymėję sukeliant lietų. Taigi Merlinas labiau žinomas savo okultinėmis galiomis, o ne religine veikla, gali būti, kad Geraldas supainiojo 1 a. Juodąjį vyrą su krikščioniu Dubricijumi, gyvenusiu trimis amžiais vėliau.

Nepopuliarus ir protiškai nesubalansuotas karalius Henrikas II⁶⁾ (1133-1189) sunerimo, sužinojęs senovinę pranašystę, kad karalius Artūras nemirė, ir jis sugrįš. Išplaukdamas iš Anžu, prancūzų okultizmo centro, Henris ėmė tvirtinti, kad Artūro kapas Glastonberyje atkastas, taip „įrodant“ prietaringiems, kad Artūras mirė ir negrįš, kad vadovautų maištui. Iš tariamo Artūro kapo buvo paimtas švininis kryžius su įrašais. Tačiau jų šriftas nebuvo naudojamas Artūro gyvenamuoju laikotarpiu.

Matyt išgąsdinta Henrio polinkių rodytis nuogam viešai ir kramtyti šiaudus, įtakinga Eleanora Akvinietė⁷⁾ grįžo į Prancūziją, kur jos duktė Marija iš Šampanės⁸⁾ pavedė Kretjenui de Trua parašyti pasakojimą apie Artūrą. Kadangi ištvirkavimai buvo mėgiamas užsiėmimas Marijos rūmuose, Kretjenas, kuris specializavosi aistringose istorijose su išprievartavimais ir sąmyšio kėlimu, sukūrė fantaziją, kurioje karalienė Gvinevra⁹ ištvirkauja su Lancelotu¹¹⁾. Matyt Kretjenas į savo pasakojimą įtraukė tikrų faktų, nes turėjo priėjimą bent prie vieno rankraščio iš Bovė¹⁰⁾ abatijos, kurios vienuoliai 12 a. atliko Škotijos abatijų administracinę reorganizaciją.

Ar tik nebus Viduramžių rašytojai suplakę 5 a. vietinės reikšmės vaduko istoriją su 1 a. pendragonu, romėnams žinomu kaip Karatakas, gentyje turėjusį „Arwiagus“ (Artūras) pravardę, išvedamą iš britų „arto“, reiškiančio „lokys“?! Aukštų idealų žmogus tapo garsus visoje Europoje. Jo pusseserė Klarina ištekėjo už Bano iš Benviko¹²⁾ ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Lancelotu.

Tai paaiškintų ir „Artūro“ mūšius pietų Anglijoje, kurie dera su Karatako veikla. Legendinė Ežero ledi galėtų būti spėjama Karatako sesuo Ana, ištekėjusi už Aarono iš Regedo [senovės karalystės šiaurės Anglijoje, kurios sostine laikomas Karlailas], kurio pravardė buvo „Lychlyn“, t.y. „ežeras“.

Kadangi finikiečiai Britanijoje turėjo kolonijų dar nuo 2900 m. pr.m.e., Excalibur gali reikšti finikiečių Saulės kryžių. Jis hetitų antspaude pavaizduotas kaip ranka, laikanti ankh, simbolizuojantis dievišką pergalę. Legenda apie tai, kaip Artūras ištraukia kalaviją iš uolos gali simbolizuoti vidinės dvasinės šviesos (kardo) atskyrimą nuo materialaus pasaulio (uolos).

Įsteigdamas pirmąją krikščioniškąją bažnyčią Romoje, Palaticum Britannicum, Karatakas matyt jautė, kad druidų žyniai neįstengs įkvėpti ir suvienyti britų, tad pabandė tai „stumdamas“ krikščionybę, kurios ankstyvoji britiška forma buvo sustiprinta pasakojimais apie Artūrą.

¹⁾ Hektoras Boecijus (Hector Boece, 1465-1536) – škotų filosofas ir istorijas. Mokėsi Paryžiuje ir ten susidraugavo su E. Roterdamiečiu. 1500 m. grįžo į Aberdiną vadovauti vėl sukurtam karališkajam koledžui (vėliau tapusiam universitetu). 1522 m. paskelbė „Marflako ir Aberdino vyskupų istoriją“, o 1527 m. „Škotijos istoriją“. Žuvo girtas patekęs po karietos ratais.

²⁾ Geraldas Kambrietis (Giraldus Cambrensis, apie 1146-1223) – Velso istorikas, geografas, religinis rašytojas, aprašęs Velsą ir Airiją. 1184 m. tapo karaliaus Henriko kapelionu ir lydėjo princą Džoną į Airiją – ir po to parašė „Airijos užkariavimą“. 1188 m. keliavo po Velsą – ir rezultatas buvo „Kelionės po Velsą“ (1191) ir „Velso aprašymas“ (1194). Viso turima apie 20 jo kūrinių.

³⁾ Karlailas (Carlisle) – miestas šiaurės vakarų Anglijoje, 16 km piečiau sienos su Škotija; per 75 tūkst. gyv. Kambrijos grafystės sostinė; jame yra Kambrijos universitetas. Vietovė žinoma nuo romėnų laikų kaip Luguvalium, kurią saksai sutrumpino iki Luel, prie kurio pridūrė Caer („miestas“). Viduramžiais buvo svarbi karo tvirtovė. 1092 m. pastatyta pilis.
Karlailas išgarsėjo „Karlailo prakeiksmu“, kurį 1525 m. perskaitė Glazgo arkivyskupas. Ties pasieniu buvo zona, kur nebuvo tvarkos. Ten apsilankęs Romos popiežius ją pavadino „labiausiai beteise vieta pasaulyje“. Jam išvykus, arkivyskupas Gavin Dunbar‘as prakeikė visus plėšikus.

⁴⁾ Šv. Patriko sala – nedidelė sala Airijos jūroje prie Meno salos kranto. Salos krantai statūs ir uolėti, gerai tinka gynybai. Buvo laikoma, kad šv. Patrikas būtent čia pirmą kartą įžengė į Meno salą. Joje stovi 11 a. vikingų pastatyta Pylo pilis, kurios pastatai smarkiai apgriuvę, bet dar gerai išsilaikę. Salą su Pylo miestu Meno saloje per Fenelos paplūdimį jungia pylimas su keliu.

⁵⁾ Dubricijus (Dubricius) arba Divrigas ( Dyfrig) [apie . 465-550] – valų šventasis. Anot legendos, jį į Landafo arkivyskupą paskyrė H. Oserskis, o vėliau jis karūnavo Artūrą. 1120 m. jo relikvijos perkeltos į Landafo katedrą.

⁶⁾ Henrikas II (Henry II , 1133-1189) - Anglijos karalius (nuo 1154 m.) iš Plantagenetų giminės. Iš tėvo paveldėjo Anžu, Meną bei Tureną, iš motinos - Angliją bei Normandiją su leno teisėmis į Bretanę. 1171-72 m. užgrobė dalį Airijos ir čia įtvirtino Anglijos valdžią. Jo valdos tęsėsi nuo Pirėnų iki Škotijos.

⁷⁾ Eleanora Akvinietė (Alienor d'Aquitania, apie 1122-1204) – Akvitanijos ir Gaskonijos hercogienė, Prancūzijos (1137-52; Liudviko VII žmona) ir Anglijos (1154-89; Henriko II žmona) karalienė, Anglijos karalių Ričardo Liūtaširdžio ir Jono Bežemio motina. Suvaidino lemiamą vaidmenį Antrajame kryžiaus žygyje (1145-49) ir sukilime savo sūnaus naudai (1173). Buvo menų ir poetų globėja.

⁸⁾ Marija Prancūzietė (Marie de France, 1145-1198) – Kapetingų princesė, Šampanės grafienė, Eleanoros Akvinietės dukra, triskart buvusi Šampanės regente. Garsėjo kaip poezijos vertintoja ir mecenatė (tame tarpe buvo ir K. de Trua globėja). Manoma, kad būtent jai adresuotas nelaisvėje buvusio Ričardo Liūtaširdžio sirventa, kurioje jis priekaištauja vasalams, neskubantiems jo išpirkti.

⁹⁾ Gvinevra (Guinevere, lotynizuota forma Guanhumara) – legendinio karaliaus Artūro žmona, viena iš žavios moters etalonų Viduramžių kurtizaninėje literatūroje. Velsiškoje tradicijoje ji Gwenhwyfar („Baltoji fėja“). Būtent jos kraičiu buvo tamsiojo ąžuolo Apvalusis stalas, prie kurio galėjo susėsti 150 riterių.
Padoriajame legendos apie Lancelotą variante ji tebuvo jo „širdies dama“, kurią saugojo nesant Artūro. Tačiau variantas „suaugusiems“ ne toks vienareikšmiškas, pvz., Lancelotas sugulė su Eleina tik todėl, kad ji magijos pagalba įgijo Gvinevros išvaizdą. Tačiau abiejuose variantuose karalius Artūras nematė nieko bloga jos santykiuose su jo pavaldiniais. Po Artūro mirties tapo vienuole.

¹⁰⁾ Bovė (Beauvais) – miestas Prancūzijos šiaurėje, Aukštutinės Prancūzijos regione, 80 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus; per 55 tūkst. gyv. Nuo 10 a. – vyskupijos centras; nuo 17 a. gobelenų audimo centras. 1472 m. buvo apsiaustas burgundų hercogo Karlo Drąsiojo, tačiau atsilaikė vietinių moterų, vadovaujamų Žanos Ašet, dėka.

¹¹⁾ Lancelotas (Lancelot du Lac) – garsiausias iš Apvaliojo stalo riterių legendose apie karalių Artūrą. Prancūziškoje versijoje jis yra Benviko karaliaus Bano sūnus, užaugintas Ežero valdovės povandeninėje pilyje. Daigelio mūšių, kovų ir turnyrų didvyris, Gvinevros saugotojas. Bergždžiai ieškojo šventojo Gralio.

¹²⁾ Karalius Banas (Ban de Benoic) – Benviko karalius, pasirodantis 13 a. legendose apie karalių Artūrą, Lanceloto tėvas. Matyt atsirado dėl „Bran le Benoit“ (iš valų „Bendigeid Bran“ – „Branas Palaimintasis“) klaidingo vertimo ir supratimo – autorius senovės prancūzų žodį „benoit“ („palaimintasis“) palaikė nesamos Benviko šalies pavadinimu.

Beveik visą 20 a. manyta, kad pirmųjų amerikiečių apsigyvenimo žemyne klausimas pilnai išsiaiškintas. 1908 m. Naujosios Meksikos Folsome piemuo rado prieš 10 tūkst. m. gyvenusio išnykusio bizonų porūšio palaikus, tarp kurio kaulų rasta iečių antgalius. Tada netoli Kloviso (Clovis) rasti 13 tūkst. m. senumo antgaliai (žr. >>>>>), o vėliau šio tipo antgalių rasta daugelyje Šiaurės Amerikos vietų. Tačiau 1997 m. Čilės pietuose Monte Verdės radiniai liudija čia žmones gyvenus jau prieš 14 tūkst. m. Sekė ir kitų atradimų – pvz., Debros L. Friedkin'o vardu pavadintoje radimvietėje Teksase, į šiaurę nuo Austin‘o kalvotos apylinkės Buttermilk‘o upelio slėnyje, kuriame yra įrankiams gaminti tinkamo silicio skalūno, 2011 m. Michael Waters‘as paskelbė atkasęs 15,5 tūkst. m. senumo žmogaus gyvenimo požymius.

Meksikoje po vandeniu esančiame urve 2007 m. rasta jaunos moters kaukolė. Narai ją pavadino Naja. Pagal atkurtus bruožus ji skiriasi nuo vėlesnių vietinių gyventojų, nors genetiniai duomenys rodo juos turėjus bendrą protėvį.

2007 m. Alberto Nava vadovaujami narai atrado didžiulį apsemtą Hoyo Negro (Juodosios bedugnės) urvą. Jo dugne buvo daugybė priešistorinių kaulų (per 26-ių rūšių, tarp jų ir į dramblį panašaus gomfoterijo), tarp kurių ir beveik nesuirę žmogaus griaučiai. Pranešus Nacionaliniam antropologijos ir istorijos institutui, buvo sudaryta tarptautinė tyrinėtojų grupė, kuri nustatė, kad tai vieni seniausių Amerikoje rastų griaučių (prieš 12-13 tūkst. m.). Moteris buvo pavadinta vienos graikų vandens nimfos, Najos, vardu.

Pirmieji amerikiečiai nebuvo miela draugija. Daugiau nei pusė vyrų turėjo smurtinius sužalojimus – tai rodo, kad jie dažnai ir įnirtingai kovėsi. Tuo tarpu moterys tokių sužalojimų neturi, tačiau jos gerokai smulkesnės už vyrus – ir aptinkami prastos mitybos bei smurto prieš jas požymiai. Tai buvo agresyvūs ir nevengę pavojų - Reconstructed Naia

stipriausi vyrai pasigrobdavo grobį ir rinkosi moteris. Todėl jie ir skyrėsi nuo civilizuotesnių ir švelnesnių bruožų vėlesnių gyventojų. Tačiau DNR tyrimai liudija, kad jie evoliucionavo, o ne buvo išstumti naujos atvykėlių bangos iš Azijos. Mat tie patys genų žymenys rasti ir 12 tūkst. m. senumo Montanos Anzick‘e rastuose vaiko palaikuose (2014 m. tyrimai).

Archeologai mano, kad 2009 m. oloje netoli Paisley miesto (Oregonos valstijoje) rado seniausią artefaktą – kaulinį gremžtuko tipo įrankį, datuojamą 14 230 m. amžiumi. Tai rodytų, kad čia žmonės gyveno gerokai anksčiau nei žinoma Kloviso kultūra (maždaug prieš 12.900-12.400 m.). Tai būtų antroji vieta (po Monte Verde, Čilėje, - 13.900 m. senumo), senesnė už Kloviso.

1959 m. Sąsiaurio salų (prie pietų Kalifornijos) Santa Rozos saloje Phil Orr‘as rado kelis žmogaus, pavadinto Arlington Springs, 13 tūkst. m. senumo kaulus. Tada salas nuo žemyno skyrė 8 km pločio sąsiauris. Tad į salas žmonės galėjo patekti tik laivais. Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad čia gyvenusių žmonių kultūra buvo gana pažangi. Jie galėjo atvykti vadinamuoju rudadumblių keliu – palei pakrantę gausia žuvų ir jūrų žinduolių rudųjų dumblių ekosistema (žinoma, kad prieš 25-30 tūkst. m. Japonijos gyventojai turėjo laivų, o Aziją su Aliaska jungė sausumos ruožas - Beringija). Tiesa, trūksta įrodymų, nes vanduo dabar nuo to laiko pakilęs 90-120 m, tad senosios pakrantės jau po vandeniu.

Tačiau yra požymių žemyne – lyg atplaukėliai būtų plaukę ir į pakeliui pasitaikančias upes. 2008 m. Dennis Jenkins’as paskelbė, kad daugelyje prie Paisley esančių negilių virš seno ežero dugno esančių urvų rado 14-15 tūkst. m. senumo žmogaus koprolitų (suakmenėjusių, t.y. fosilinių, išmatų -- liepą kita grupė, kuriai vadovavo H. Poinar, tai neigė, sakydama, kad jos mažesnio amžiaus). Jis mano, kad šie žmonės į čia nuo Ramiojo vandenyno atkeliavo Kolumbijos ir Klamato upėmis. Be to, koprolituose rasta lomenio augalo sėklų. Jo valgoma šaknis randasi 30 cm gylyje. Tad žmonės turėjo žinoti apie ją ir su lazda išsikasti – tai rodo, kad jie čia apsigyveno neatsitiktinai ir šią vietovę gerai pažinojo. Tai patvirtinančių požymių aptikta ir kitose radimvietėse (Monte Verdės, D.L. Friedkin).