|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Andų kalnų dvasios
Paskutinių inkų pranašystė Papildomai skaitykite:
Q'ero yra paskutinieji inkai - tai 600 narių gentis, įsikūrusi Andų aukštikalnėse (14
tūkst. pėdų aukštyje). Penkis šimtus metų jų vyresnieji puoselėja "Pachacuti",
slaptąją pranašystę apie tvarkos atstatymą ir betvarkės pabaigą.
Paskutiniu metu pasirodė ženklų, kad atėjo laikas. Aukštųjų kalnų versmės
išdžiūvo. Kondorai beveik išnyko, po 1949-ųjų drebėjimo žemės plyšyje (po netoli
Cuzco esančiu vienuolynu) pasirodžiusi inkų Aukso šventykla.
500 metų Qero gyveno nežinomi aukštai Anduose (apus) ir buvo 1949-ais
"atrasti" kai antropologas Oscar Nunez del Prado šventės Paucartambo mieste
(pietų Peru rytiniame Andų šlaite) metu sutiko du indėnus laisvai kalbančius
Quecha, senovės inkų, kalba. Pirmoji Vakarų ekspedicija buvo surengta tik 1955-ais.
Po 4 m. metinėje Anduose vykusios "Plejadžių sugrįžimo" šventėje (į kurią
susirenka 70 tūkst. piligrimų iš P.Amerikos, daugiausia šamanų) buvo nutarta
leisti Qero leisti pasakyti, kad atėjo laikas pranašystės išsipildymui. Qero vilkintys
inkų Saulės emblema tarė: "Mes jūsų laukėme 500 m.".
Tai bus didysis žmonių iš keturių pasaulio dalių susijungimas (mastay). Vėl bus
laikas, kai šiaurės Erelis ir pietų Konkordas skris drauge. Ir vėl "munay", meilė ir
užuojauta, vadovaus šiai sąjungai. Šiaurės Amerika duos galią (kūną), Europa
protą (galvą), o širdį duotų Pietų Amerika. 1996-ųjų lapkričio mėn. grupelė Qero
vyresniųjų aplankė kelis JAV miestus ir Niujorke atliko ceremoniją šv.Jono katedroje.
Vienas "pachacuti" įvyko prieš 500 m. ispanams užkariavus inkus. Dabar
laukiama kito, išvesiančio pasaulį iš betvarkės. Vėl prasidėtų inkų Aukso
tūkstantmetis. Kartu tai būtų mūsų laiko pabaiga mūsų mąstymo ir būties
stiliaus pabaiga. Įvyktų pertvarka Žemėje ir mūsų sąmonėje - santykiuose ir
dvasiniame gyvenime. Turime apibrėžti ne tai, kuo buvome praeityje, bet kuo tampame.
Sakoma, kas Pachacuti buvo 14 a. pabaigos inkų valdovas, kuris pastatė Machu
Picchu. Jis valdė dabartinei JAV prilygstančią imperiją (su 16 mln. gyventojų). Ji
tęsėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Amazonės džiunglių ir Rio Maule Čilėje iki
šiandieninio Ekvadoro. Inkai Andų kalnuose terasomis statė miestus ir iki šiol
neaišku, kaip jie į kalnus užtempė didžiulius, sveriančius iki šimto tonų akmens
blokus ir juos sudėjo taip tiksliai, kad net ir dabar tarp jų nelenda skustuvo
ašmenys. Legendose "pacos" (žiniuonys) "kalbėjo" akmenims ir šie patys kilo į
kalnus.
Ispanams įsiveržus į inkų imperiją, grupė jų pasitraukė į nuošalų kalnų rajoną prie
švenčiausio iš "apus", Ausangate kalno kylančio link Saulės į 20 tūkst. pėdų
aukštį. Q'ero gyvenimas buvo anui (santarvėje, pusiausvyroje) su gamta
(Pachamama, Motina Žeme) ir trimis kosmoso sluoksniais
Inkams Pachacuti yra dvasinis Mokytojas, asmuo išžengęs už laiko ribų. Jis
Mesijas (bet ne krikščioniškąja prasme) simbolis to, kurie kiekvienas mūsų gali
tapti. "Pacha" reiškia "žemė" arba "laikas", o "cuti" "sutvarkyti". Taigi, tai "žemės
pertvarkytojas". Ir tai ne atskiras asmuo, o kolektyvinis reiškinys ar vyksmas.
Q'ero išsaugojo ir inkų ritualus tarp jų svarbiausias yra Žvaigždės ritualas
(Mosoq Karpay, "Laiko, kuris ateina"). Tai asmens sąryšio su laiku pabaiga. Tai
širdies vyksmas. Tapsmas yra svarbesnis už pačias pranašystes. Šamanai kalba
net apie pačio laiko įplyšimą.
Karpay (ritualai) adepto kūne įdiegia pažinimo sėklą, Pachacuti sėklą. Tos galios
negali priimti atskiras individas tik visa gentis. Tačiau ta galia gali įeiti į inko
kūną (švytinčiojo, inkai išsakė savęs pažinimo sąvoką panašią į senovės indų).
Tasai yra tiesiogiai susijungęs su žvaigždėmis, inkų kosmologijos saule.
Q'ero tiki, kad vėl atsivers durys tarp pasaulių, laiko angos, per kurias galime
žengti Anapus.
"Žvelk į savo sielos akis", - moko Q'ero. "mokykis iš upės. Medžio, akmens.
Šlovink savo brolius ir seseris, Žemę Motiną ir Didžiąją Dvasią. Šlovink save ir
visus tvarinius."
Otorongo, Didysis Jaguaras, yra mistinė būtybė pereinanti tarp pasaulių ir esanti
vakaruose inkų Gydymo rate. Tas ratas yra pasaulio sutvarkymo būdas ir sąryšis
su gamtos jėgomis. Tai keturgubas pažinimo ir nušvitimo kelias, kuriuo nueina
pašvęstasis žiniuonis. Pietuose jis nusimeta praeitį, kaip kad gyvate meta odą, -
iškart ir vienu metu (tai meilės veiksmas ir galios veiksmas). Tai išreiškiama
pirmapradės Sachamama gyvatės simboliu.
Gyvatė yra "amaru" ir siejama su anakonda, gyvenančia prie upių džiunglėse ir
laikoma galingiausiu Žemutinio pasaulio gyvūnu. Inkai turėjo tris pasaulio lygius,
Žemutinį, kuriame gyvena ropliai, Vidurinį (Kay pacha), apgyventą 4-kojų
žinduolių ir žuvų, Viršutinį, kuris sparnuotųjų buveinė. Kiekvienas įšventintasis
gauna po vieną gyvūną iš kiekvieno iš lygių jie jį saugo ir moko.
Pietuose pašvęstasis joja ant Otoronto, Vaivorykštės jaguaro per pasaulių
plyšius, kur sutinka mirtį ir iš kur grįžta į gyvenimą. Inkuose jaguaras yra
išskirtinio kario įsikūnijimas, gyvenančio be baimės jam nebūtini priešai šiame
pasaulyje ar Anapus. Šiaurėje pašvęstasis sutinka Senolius ir sužino slaptuosius
mokymus, pasikrauna Kenti, kolibrio, energija, leidžiančia atlikti tai, kas
neįmanoma. Kolibris nuskrenda tūkstančius kilometrų, nors pagal fizikos dėsnius
neturėtų skraidyti. Kolibris reiškia sugrįžimą prie ištakų. Sakoma, kad Kenti
šnabžda į ausį tiems, kurie gali išklausyti ilgą pažinimo melodiją. Tai, paslapties,
meilės ir galios daina. Legenda sako, kad Machu Picchu stogai buvo padengti
kolibrių plunksnomis, ir nuo jų atsispindėjus Saulės šviesa paskleisdavo žinias
virš aplinkinių apus. Rytai yra regėjimo pasaulis, kur pašvęstasis mokosi skrieti
Konkordo sparnais ir dalinti magijos dovanas mūsų pasauliui. Kondoras pakyla
aukštai ir aprėpia didžiulius plotus. Jis moko mus sklęsti į vietas, apie kurias
niekada nesvajojome.
Inkų tikėjimo pagrindiniai elementai Panašu, kad inkų kosmoso supratimo pateikimas buvo dvejopas
kilmingiesiems ir paprastiems žmonėms. Tokią mintį perša inkų ypač
išsiskiriančios šventyklos, kurios buvo prieinamos tik žyniams ir didikams
(inkams). Jos buvo uždaros ir griežtai saugomos. Užkariautose vietovėse inkai
ne tik bandė įdiegti Inti, Saulės dievo, kultą, bet ir prisitaikydavo prie vietinių
tradicijų.
Visos dievybės sukurtos neregimo ir visagalio Dievo Wiraqocha (teigiama, kad
tikrasis šio dievo vardas galėjo būti Apu Kon Titi Wiraqocha ar net Illa Teqsi
Wiraqocha, arba jis gali būti vadinamas ir kitais vardais, Pachakamaq ar
Tonapa). Wiraqocha buvo visuose trijuose inkų pasauliuose tad jo buveinė
nebuvo nei Hanan Pacha (Viršutiniame pasaulyje), nei Kay Pacha (viduriniame
pasaulyje arba Žemėje), nei Ukhu Pacha (Žemutiniame arba požemių pasaulyje).
Tačiau labiausiai inkų šlovinamas dievas buvo Inti. Inka (arba Karalius) buvo
Sapan Intiq Churin (arba Vienintelis Saulės Sūnus). Svarbiausia šventykla šiam
vyriškosios lyties dievui tapatinamam su auksu buvo Qorikancha (dar vadinama
Intikancha ar Intiwasi). Quechua tikėjime moteriškoji dievybė, Mėnulis ir sidabras,
buvo Killa ir jos šventykla būtinai privalėjo būti šalia Inti. Svarbiausias žynys
inkų bendruomenėje buvo Willaq Uma (Pranašaujanti galva), dažniausiai artimas
Inka (karaliaus) giminaitis brolis arba dėdė.
Inti laikomas Saulės dievu ir inkų protėviu. Inti su žmona Pachamama, Žemės
deive, turėjo sūnų Manco Capac ir dukrą Mama Ocollo, kuriuos pasiuntė į Žemę,
kad išmokytų žmoniją civilizacijos menų. Jiems buvo liepta įkurti sostinę, kur
grunte nugrims tupayauri, aukso lazda. Mūsų dienomis Inti garbinamas Inti Raimi
šventės Qusqo mieste metu.
Visi dievai žemesni už Wiraqocha įsikūrę Hanan Pacha, į kur po mirties atvyksta
ir kilmingų žmonių sielos. Tarp pasaulių ryšį palaiko dvi mitinės būtybės gyvatės forma:
tarp požemių (Ukhu Pacha) ir žemės paviršiaus (Kay pacha) kaip Yakumama
(vandenų motina), žemės paviršiuje pasireiškusi kaip "didžioji upė", o pereidama
į Viršutinį pasaulį kaip Illapa (griaustinis ir žaibas), esanti vandenų dievu;
Antroji gyvatė yra Sach`amama (Motina medis) - su dviem galvomis ir
pasireiškianti seno medžio pavidalu, pereidama į Hanan Pacha kaip K`uychi
(vaivorykštė), susijusi su derlingumu ir vaisingumu.
Pati Žemė Anduose yra Pachamama, kurios vietą pajūryje užima Qochamama
(Motina jūra). Daug žvaigždžių ir žvaigždynų (Ch`aska arba Venera, Plejadės)
laikytos esant dieviškos prigimties. Iki šiol jos Anduose panaudojamos ateičiai spėti.
Waka arba Guaca buvo šventos vietos, kur įsikurdavo dievybės. Waka
(koplyčias) prižiūrėjo Tarpuntay, žyniai (konkistadorams - burtininkai ir raganiai).
Jie atlikdavo Much`ay ar Mocha (ispanizuota forma) - garsius pirštų bučinius
toliau perduodant juos ištiesta ranka dievams - todėl ir waka būdavo dar
vadinamos Mochadero. Qosqo slėnyje waka buvo surikiuotos į 41 Ceques (kitaip
Seques), įsivaizduojamas linijas ar kryptis, išeinančias iš Qorikancha (Saulės
šventyklos) keturių Suyos kryptimis. Polo de Ondegardo suskaičiavo Ceques ir
waka, esančias nuo 16 a. Viso rado 365 waka tame slėnyje - po vieną kiekvienai
metų dienai.
Qosqo: Atsiradimas ir istorijos štrichai
Daug pasakojimų apie inkų kiltį ir jų sostinės Cuzco įkūrimą. Visi jie sutaria
pirmuoju valdovu laikydami Manco Capac. Kilties pasakojimai pasidalija į dvi
grupes: a) teigiantys Manco Capac pasirodžius iš Pacariqtambo ("pacariq"
aušra ar kiltis, "tambo" buveinės vieta) olos; b) sako juos atėjus nuo Titicaca
ežero (bet ir juose svarbią vietą užima Pacariqtambo ola).
Pagrindinis pasakojimas toks: Toji ola į pietus nuo Cuzco turėjo tris angas iš viduriniosios išlindo Ayar Manco
ir jo "sėbrai", o iš šoninių 10 Cuzco ayllus. Ayar Manco su visais jais
ilgai keliavo ir jiems nutiko aug nepaprastų dalykų. Vienas iš brolių liko užverstas
Pacariqtambo oloje, o kiti du pavirto akmenimis. Kelionės metu Ayar Manco ir
Mama Ocllo pagimdė sūnų Sinchi Roca.
Galų gale jie pasiekė Cuzco slėnį ir, gavę ženklą iš Saulės, čia apsistojo. Vietovė
jau buvo apgyvendinta, bet inkams būnant pažangesniais kultūroje ir moksle,
jiems leido čia apsigyventi ir valdyti čiabuvius.
Ayar Manco tapo Manco Capac, Cuzco miesto valdovu. Po mirties jis virto
akmeniu toje vietoje, kur vėliau inkai pastatė Saulės šventyklą.
Kitame variante Manco Capac su broliais ir seserimis išniro iš Titicaca ežero ir jų
tėvas Saulė liepė surasti Cuzco. Manco Capac turėjo aukso lazdą, kurią
įsmeigdavo kiekvienoje vietoje, kur besustodavo. Kai ji paniro į dirvą, jis sužinojo,
kad atvyko į vietą. Vienas tarpinių sustojimų buvo Pacariqtambo.
Dar kitame variante kilę iš Titicaca ežero jie nuėjo į požemius, kad išlįstų iš
Pacariqtambo olos.
Prie Qusco šventasis Ausankate kalnas iškyla maždaug į 21 tūkst. pėdų aukštį ir
yra šių dienų inkų palikuonių piligrimystės vieta kaip Tibeto Lhasa arba Kailas
kalnas ar musulmonų Mecca. Jo papėdėje gyveno šimtmečius užmiršta Qero
gentis.
Qosqo apylinkėse buvo keletas svarbių dievybių: Apu Ausangate (šios
padengtos sniegu kalnų viršūnės dvasia), raguočių globėjas; Apu Akhanaku
(esantis Paucartombo), šakniagumbių globėjas; Apu Sawasiray (tarp Calca ir
Paucartombo), miežių globėjas; Apu Salkantay, junglių produktų globėjas; Apu
Willkamayu (Urubamba ar Vilcanota upė), vyriškoji galia pasireiškusi vandenyje ir
apvaisinusi Pachamama (nes ledynų vanduo drėkina šalį).
Inkų tikėjimo likimas Žmogaus ar dinastijos pradžia turėjo būti upė, kalnas, vandens šaltinis, paukštis
ir t.t. Ten "staiga" atsirasdavo mitinis asmuo ir tos vietos vadintos Pakarina. Upių,
uolų (Kjakja), kalvų (Orkjo) ir kitas dvasias žyniai iškviesdavo maldomis bei
dovanomis. Per metus ant kalnų ar perėjų aukščiausiuose taškuose susidarė
Apachetas (kitaip Apachejta) - tai krūvos akmenų, sužiaumotų kola lapų, senų
"ushutas`" (sandalų), drabužių skiaučių ir kitų daiktų, kuriuos keliauninkai
palikdavo atsidėkodami vietinėms dievybėms [ šiandien apachetas pakeistos
kryžiais - tokio papročio pradžia laikytinas 1567-ų susirinkimas Limoje, kuriame
"liepta kiekvienam apylinkės šventikui pavesti sunaikinti tuos dalykus, kuriuos
indėnai vadina apachitas, ir jei tai juos labai skaudina, tose vietose pastatyti
kryžių" (cituota pagal Alberto Regal)].
Kartais vietoje apachetas buvo Thokankas ("thokay" - "spaudyti") - dideli
akmenys kalvų pakraščiuose, prie kurių keliauninkai ilsėdavosi ir spjaudydavo
"akul-iku" (sukramtytų kokos lapų rutuliukus) ar spragintus kukurūzus.
Iki ispanų užkariavimo buvo balzamuojamas kiekvienas asmuo - tik paprastų
žmonių mumijos su kasdieniais reikmenimis ir maistu laikytos sunkiai
prieinamose kapinėse, o kilmingųjų - waka. Mallki (mumijos) buvo kulto dalis ir jį
prižiūrėjo ayllu (bendruomenė iš maždaug 100 šeimų).
Kitas inkų religijos svarbus elementas buvo Wayke (qechua kalba "brolis"), žymių
asmenų atvaizdai - dažnai natūralaus dydžio skulptūros. Jos laikytos pagarboje,
nes laikytos turinčios asmens dvasios, nes krūtinėje būdavo įdedama to asmens
pelenai.
Brangūs metalai inkų civilizacijoje neturėjo jokios ekonominės vertės, bet buvo
gausiai naudojami ritualuose, Pvz, Mullu, sraigės kriauklės (Spondylus sp.) buvo
vertingesnės už auksą ir sidabrą, nes buvo Qocha Mama (Mama jūra) simbolis.
Inkų visuomenėje buvo nuodėmės sąvoka. Iki šiol šeimos turi Qonopa arba Illa
(taip pat dar vadinamus Wasiqamayoq arba Ullti), šeimos relikvijas ar amuletus,
saugančius namus ir nešančius sėkmę.
Jie yra iš akmens - įvairių spalvų ir formų, bet beveik visada su Pietų Amerikos
kupranugariais, su skyle nugaroje - vadintų qocha (lagūna), kur žmonės gerdavo
vyną, čiča ir kitus alkoholinius gėrimus per "haywarisqa" (padėkos) šventę, kur jie
taipogi aukodavo "k`intu", tris koka lapus sumaišytus su llama "untu" (tepalu).
"Dovanos' gali būti įvarios - maisto, čiča ar Aqha (alkoholinis gėrimas iš miežių),
llamas, gvinėjos kiaulyčių ir t.t. Skystos aukos išpilamos į fontanus ar kanalus
vadinamus Phaqcha. Maistas ir kiti daiktai perduodami kaip pelenai, nes taip jie
greičiau pasiekia dievus. Gyvūnų aukos atliekamos spėjant ateitį iš jų vidurių,
širdies, kepenų ir t.t.
Ispanų užkariautojai stengėsi išnaikinti "pagonišką" ar "stabus garbininančią"
Tawantinsuyo religiją. Viceroy Toledo (vieniems Peru Solonas, didysis
pertvarkytojas; tačiau kitiems - despotas ir užgaidininkas), pradėjęs 1572 m.
"indėnų mažinimą", varė quechua į mažus kaimelius dėl 4-ių priežasčių:
efektyviau juos valdyti, lengviau rinkti duokles "Ispanijos karūnai", labiau juos
išnaudoti neapmoant už darbą, išstumti Tawantinsuyo religiją priverčiant lankyti
bažnyčias. Buvo pradėtas liūdnai pagarsėjęs "stabų naikinimas", Peru "raganų
medžioklės" atmaina, kai Andų willaq Uma ir Tarpuntay laikyti ne žyniais, o
burtininkais ir raganiais.
Įdomus ginčas tarp ispanų misionieriaus ir istoriko Nartolome de las Casas
(1474-1568) ir kito to paties laikmečio ispanų rašytojo Juan Gines de Sepulveda
(1490-1573). Pirmasis laikė, kad Naująjį pasaulį reikia atversti į krikščioniškas
nuostatas; antrasis - kad Andų indėnus prieš atverčiant krikščionimis, reikia
"sužmoginti". Tai rodo, kad Andų gyventojai, sukūrę vieną didžiausių pasaulio
civilizacijų, ispanams tebuvo tarsi kokia nauja gyvūnų rūšis.
Šiuo metu Andų religijos atstovais yra Paq`os, indėnų dvasiniai vadovai,
sudarantys skirtingas hierarchines sistemas: Kuraq Tayta, Altomisayoq ir
Panpamisayoq. Jie atlieka įvairius ritualus šlovinančius Apus (pagr.dievybės ir
dvasios), Aukis (žemesnės svarbos dievybės), Pachamama (Žemę Motiną) ir t.t.
Andų žyniai ruošia Despachos (pranešimus) ir Pagos (mokėjimus), t.y. dovanas
savo dievybėms. Joms siūlomi geriausi koka lapai paruošti kaip Kintu, kurį
sudaro trys lapai - didžiausias ir ilgiausias simbolizuoja Apus (vyriškąsias
dievybes), vidutinio dydžio apvalios formos - Pachamama (moteriškieji) ir
mažesni pailgi - visą žmoniją. Šie labai sudedami vienas ant kito ta pačia puse ir
laikomi dešine ranka tarp nykščio ir rodomojo pirštų, o kairė ranka juos "saugo".
Iškilmingesniais atvejais aukojama 6 ar 9 kokos lapų k`intu.
Iš kitos pusės Andų religija kenčia nuo turistų ir "komercializacijos" - dažnai
sutinkami "altomisayoq", "panpamisayoq", "paqos" ir "gydytojai", iš kurių burnų
liejasi tokie žodžiai kaip "mistika", "ezoterika"... Jie siūlo įvairius "įšventinimų"
ritualus į Andų "žynius".
Žmonių aukos Apie jas yra prieštaringų nuomonių. Kai kurie, dažniausiai katalikų, ispanų
kronikininkai minėjo, kad kai kuriais atvejais buvo atliekamos vaikų aukos. Pvz.,
Vasco de Contreras y Valvarde 1649-ais pridurė, kad mirus Wayna Qhapaq
"...jo kūnas atneštas į šį miestą, kur per jo laidotuves paaukota 4000
žmonių..."
Tuo tarpu Garcilaso Inca de la Vega, sakydamas, kad inkai paliko kai kuriuos iki
jų atėjimo vykdytus ritualus, rašo: "jie neturėjo žmonių ir jų kraujo aukojimo ir
net jas draudė, kaip kanibalizmo apraiškas. Kai kurie sako kitaip, nes neskiria
laikotarpių ir vietovių - kada ir kur tos aukos buvo vykdomos...".
Huaman Poma (tarp 1567 ir 1615), kad vaikų auka vadinta Capacocha ir būdavo
atliekama dukart į metus. Pedro Sarmiento rašė, kad Capacocha buvo
pavadinimas "dviejų berniukų ir dviejų mergaičių auka jų Huanacauri stabui".
Tėvas Cobo 1639-ais rašė, kad aukodami berniukus, juos "pasmaugia virve arba
užmuša kuoka ir tada juos palaidoja; kartais prieš mirtį juos nugirdo".
Tuo tarpu kareivis Cieza de Leon 1553 m. rašė, kad Capacocha yra bendrinis
vardas visų tipų aukoms įvardinti:
"Daugelis tų, kurie rankoje nulaiko plunksną, sakė, kad švenčių metu jie nužudo
tūkstančius vaikų ir daugelį indėnų. Tai kaltinimai, kuriuos mes, ispanai, keliame
tiems indėnams, stengdamiesi pateisinti tas kančias, kurias sukėlėme savo
atėjimu. Nesakau, kas jie neaukojo žmonių ir vaikų, bet tai buvo ne taip, kaip
sakoma. Jie aukojo gyvūnas ir llamas, bet tik retkarčiais žmones - daug mažiau,
nei tikinama.."
Vis tik žinoma, kad quechua kai kuriose vietovėse atlikdavo kai kurias žmonių
aukas. Spėjama, kad tokios aukos kasmet buvo atliekamos tik pagrindinėse
šventyklose. Johan Reingard (1992 m.) praneša apie žmonių paaukojimų
pėdsakus kai kurių aukštų kalnų viršūnėse.
Papildomai skaitykite apie
žmonių aukojimus actekuose
Parengė
Cpt.Astera's Advisor 
Vartiklio naujienų puslapis Pagrindinis Global Lithuanian Net puslapis |
Amerikietis Yabar ir Qero Paqos prie Apu Asungate 
Asungate, šv.viršūnė 
Machu Picchu 
Machu Picchu Papildomai skaitykite: apie Kogi gentį Tunelius po Andais Naska linijas (Peru) Baltojo dievo pasirodymą Indėnų pasaulio kūrimo mitus Baltojo bizono pranašystę Majų "Popul Vuh" 
Wiraqocha šventykla 
Cusco (Qosqo, Qusco), senoji inkų sostinė 
Inkų siena 
Pachamama, Motina Žemė 
Slėnio vaizdas 
Putukusi (žydintis džiaugsmas) - vienintelis "moteriškas" kalnas esantis netoli Machu Pikchu. Ji saugo įėjimą prie griuvėsių. Papildomai skaitykite: apie Kogi gentį Tunelius po Andais Naska linijas (Peru) Baltojo dievo pasirodymą Peru iki-ispaniškas paveldas Indėnų pasaulio kūrimo mitus Baltojo bizono pranašystę Majų "Popul Vuh" Fairwater paslaptis 
Vaizdas link Amazonės džiunglių Papildomai skaitykite: apie Kogi gentį Genties pranašystės Tunelius po Andais Čenelingas ir rašymas Naska linijas (Peru) Baltojo dievo pasirodymą Indėnų pasaulio kūrimo mitus Ne pabaiga, o nauja pradžia! Gyvenimas 2021 metais Baltojo bizono pranašystę Paragvajaus vikingai Majų "Popul Vuh" Pranašas Nostradamas Lunatizmas ir pilnatis NSO.LT skiltis |
