Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad daug mitų temų mini kažkokią praeities anomaliją, tarkim Veneros buvusį tapatinimą su kometa (pirmąkart aptartą Velikovskio). Tada pradedate stebėtis, ar Veneros pasirodymai sielų žvaigžde, plaukuota žvaigžde, barzdota žvaigžde, skraidančia gyvate-drakonu, dangaus žibintu, plunksnuota gyvate, barzdota gyvate, plaukuota gyvate, ugnine gyvate ir panašiais kometos požymius turinčiais vardais neprieštarauja šiuolaikinei teorijai.

1950 m. išleista I. Velikovskio knyga "Pasaulių susidūrimai" spėja, kad kadaise Jupiteris išsviedė iš savęs didoką kūną, kuries nuskriejo Saulės sistema kaip milžiniška kometa Žemės link. Ir nors susidūrimo buvo išvengta, jis sukėlė daug katastrofų, kurių atspindžiai išliko įvairių tautų mituose. Per amžius laikyta, kad katastrofos Žemėje buvo sukeltos iš dangaus. Dominuojanti jų yra visuotinis tvanas.

Tačiau kosmoso katastrofų idėją sukūrė ne jis. Apie tai rašė nuo jau 17 a. Tarp žinomiausių buvo: William Whiston'as, teologas ir matematikas; Ignatius Donnelly, reformatorius ir politikas; kosmologas Hans Hoerbiger ir selenologas Philipp Fauth; mitologijos tyrinėtojas Hans Schindler Bellamy. Buvo dar daug ir kitų su savomis hipotezėmis, dulkančiomis istorijos šiukšliadėžėse. Visi jie turėjo vieną bendrą savybę – nepasitenkinimą dominuojančiu požiūriu į Saulės sistemos prigimtį ir jos susidarymą.

Majų kalendorius derina dvi sistemas – Saulės metai – 18 mėnesių po 20 dienų plius 5 "nelaimingos" dienos ir 260 dienų ciklas, kurio prigimtis nežinoma. Pasak J.S.Lincoln, 1940 m. Gvatemalos Iixil gentis tebenaudojo tą kalendorių. J.A.Remington 260 d. ciklą rado naudojamą Gvatemalos Quich it Cakchiquel genčių. Ta pati diena abiejose kalendoriuose pasikartoja kas 52 metai – tiek laiko žemėje prabuvo Quetzalcoatl. Fernando de Alva Ixlilxochitl (apie 1568-1648 m.) darbuose pateikta tradicija, pagal kurią 52 m. ciklai susiję su pasaulio katastrofomis. Meksikos Kalendoriaus akmuo su gyvate Xiuhcoatl, kometų tėvu, kai jų spiečius buvo paleistas prieš maištaujančias galias.

Saturno ženklas

Velikovskis "Pasaulių susidūrimuose" trumpai pamini, kad ir anksčiau Žemė turėjo dar didesnių sukrėtimų, kurių priežastimi buvo didžiosios planetos. Iš tikro, pradinėje knygos versijoje tam buvo skirtas visas skyrius, tačiau jam patarė jį išimti.

1969 m. išleistoje knygoje "Hamleto malūnas" G. de Santillana ir H. von Dechend skelbia, kad senovės žmogus visus savo tikėjimus sukūrė stebėdamas lėtus dangaus skliauto pasikeitimus. Pasaulio sutvėrimas iš tikro reiškia naujo išsidėstymo danguje atsiradimą. Kiekviena era pasibaigdavo naujai žvaigždei atsiradus virš Šiaurės poliaus. Jiems Tvanas, kaip ir kitos nelaimės, buvo grynai kosminis reiškinys aprašytas žemiškais terminais.

Žemės ašies svyravimo atradimas buvo priskiriamas Hiparchus, gyvenusiam kažkur apie 146 – 127 m. pr.m.e. Bet tai galėjo pastebėti ir anksčiau. Tačiau sunku patikėti, kad tą lėtą pokytį, kaip kad vienos žvaigždės virš poliaus pasikeitimą kita (kas savaime nesukelia nelaimių nei žemėje, nei danguje) imtų sieti su globalia pasaulio katastrofa.

Svarbiau yra atkreipti dėmesį į mūsų pasaulio sampratai svetimus dalykus. Štai Saturnas pateikiamas tarsi būtų nejudri planeta. Kiti tekstai mini jį buvus virš Šiaurės poliaus. 1970 m. Joseph Goodavage interviuojamas Velikovskis buvo atsargus novų (ar sprogstančių žvaigždžių) klausimu. O juk tuo metu jų šviesa ryški iš toli. Ją galima būtų apibūdinti indų šviesa kuri yra kaip tūkstančiai saulių.

Tvano priežastimi laikytas Žemės praskriejimas pro klajojančios vandeningos kometos uodegą. Tokią idėją 1696 m. išdėstė W. Whiston'as "Naujojoje Žemės teorijoje" ir ją panaudojo D. Cardona neišleistame romane "Dievų numylėtinis senaisiais laikais" (1962). 1972 m. CBC dokumentiniame filme apie Velikovskį, tasai išdėsto savąjį požiūrį į tvaną:
Kadaise Jupiteris ir Saturnas buvo daug arčiau Žemės. Saturnas buvo vandeninga planeta. Dar daugiau, kadaise jis buvo "tamsi" žvaigždė. Jiems priartėjus vienam prie kito, Saturnas tvykstelėjo tarsi nova. Jo maždaug prieš 5-10 tūkst. išsviestos dvi vandens čiurkšlės po 7 d. pataikė į Žemę ir sukėlė Tvaną. Vanduo iš dangaus buvo šiltas ir sūrus. Jo kiekis prilygo Žemės vandens kiekiui. Tuo tarpu Jupiteris reagavo kitaip – išsviedė dangaus kūną tarsi kometą, kuri sukėlė vėlesnes katastrofas, o vėliau tapo Venera.

1975 m. rudenį Greenberg ir W. Sizemore išspausdino pusės puslapio straipsnelį "Saturnas ir genezė", kuriame aptarė 1910 m. Maurice Jastrow straipsnį "Saulė ir Saturnas". Jame buvo pristatytas asirų-babiloniečių tikėjimas, kad Saturnas yra naktį šviečianti Saulė. Tai palaikę Velikovskio prielaidą, apie Saturną, kaip "tamsią" žvaigždę. Vėliau pasirodė David Talbott straipsnis "Universalusis valdovas: esė apie prarastą Saturno simbolizmą".

Lynn Rose sukūrė modelį palei 5 a. pr.m.e. graikų filosofo Philolaos sistemą. Visatos centre buvo ugnis apie kurią sukosi visi dangaus kūnai, tame tarpe Žemė. Žemė visada buvo atsigręžusi į tą ugnį ta pačia puse (t.y. jos sukimasis aplink ašį sutapo su apskriejimu orbita). Taip dabar yra su Žeme ir Mėnuliu. Ir iš Mėnulio atrodo, kad Žemė stovi vietoje Mėnulio horizonto atžvilgiu. Straipsnis "Variacijos Philolaos temomis" pasirodė 1979 m. rudenį.

1977 m. rudenį D. Cardona išspausdino straipsnį "Nakties Saulė". RCN pirmasis laikraštis, pasirodęs 1976 m. rugsėjo mėn., pažadėjo "Saturno amžiaus" publikaciją. Pažadas buvo ištesėtas Nr. 3, išėjusiame 1977 m. spalio mėn. – kaip J. Gibson interbiu su D. Talbott. Jame teigta, kad Žemė, Marsas, Saturnas ir Jupiteris buvo vienoje ašyje. Jupiterio nesimatė iš Žemės, nes jį užstojo Saturnas. Tačiau mitai Jupiterį apibūdina kaip pietų pusės dievą.

Pasaulio sutvėrimas

Mūsų senoliai, atrodo, buvo tiesiog apsėsti pasaulio sukūrimo tema. Ji gausiausia pasaulio mitologijos lobyne. Jie ne tik kad aprašė pasaulio tvėrimą, o tarsi jį stebėjo. Juk sunku patikėti, kad aukštų kalnų, gilių vandenų ir plačių dykumų atskirtos tautos savaime būtų išmąsčiusios tokias idėjas.

Daugelyje mitų sakoma, kad pradžioje tebuvo vandenys ar beformis pasaulis. Pasaulio tvėrimas dažniausiai prasideda, kaip ir Pradžios knygoje, ryškia šviesa. Ji nesusijusi su Saule, nes Saulė paprastai sukuriama vėliau. Pagal Centrinės Amerikos tikėjimus pasaulis buvo sukurtas 4 ar 5 kartus, (Cinco soles que son edades, "5 Saulės buvusios epochomis", pagal Gmara).

Pradžioje danguje dominavo Saturnas. Ankstyviausiuose mituose Kūrėjas ir dangus yra sinonimai: šumerų An, babiloniečių Anu, egiptiečių Atum-Ra, graikų Uranas-Kronas, indų Varuna. Kinų Tien yra ir dievas ir dangus, kaip ir sanskrito dyaus (lotynų deus). Zoroastrams dangus iš pradžių turėjo didelės sferos, vadinamos Spihr, Aukso amžiaus valdovo Zurvano kūno, pavidalą. Lapiai kalba apie senąjį Waralden Olmay, Pasaulio žmogų, tapatinamą su Saturnu, kaip ir norvegų Dangaus žmogus Kroderis.

Pagrindinė Dangaus žmogaus veikla buvo sutvėrimas. Daugelyje mitų, pats dievo kūnas tapdavo pasaulio materija (norvegų Ymiras, indų Puruša, kinų Pan Ku). Mes sutvėrimą įsivaizduojame kaip atsiradimą. Tuo tarpu pirmapradžiuose mituose kalbama apie regimos dangiškosios buveinės pertvarkymą, sunaikinimą ar transformavimą. Pasaulio sutvėrimo įvykius stebėjo žmogus.

Kometa vardu Venera

Venera yra tarsi kosminė gimda. Kaip šumerų Gula – motina-gimda. Babiloniečių Ištarė reiškia gimda. Mitų prasme, Venera buvo iškvėpta dievo Saturno širdis-siela, tapdama susivijusia dievo barzda ir atsiskirdama kaip kosminė gyvatė apsivijusi dievą.

Pagal Ovidijų, Cezario sielą, kaip kometą į dangų nunešė Venera. Ir kituose romėnų šaltiniuose Cezario siela minima kaip kometa, o kituose – Venera. Actekų mite apie Quatzalcoatl, siela pakyla kaip kometos pavidalo Venera.

Meksikos gentys labai garbino Venerą, ir tiksliai žymėjo jos pasirodymo ir nusileidimo datas – pagal augustiniečių tėvą Ran n Y Zamora. Kam ta registracija (ir Babilone, Kinijoje bei kitur), jei Venera nekelia jokios grėsmės? Gal tai paprotys iš laikų, kai Venera keitė orbitą? Sahagun kronikose rašė, kad pasirodžius Aušrinei, visus apimdavo baimė, durys būdavo uždaromos.

"Anales de Quahtitlan", analuose iš Meksikos aukštikalnių, aprašomi Veneros spindulių keliami pavojai. Vienišos nendrės (ce acatl) dieną (Quetzalcoatl gimimo, o taip pat ir mirties dieną - kai jo siela pakilo į dangų kaip Venera. Sakoma, kad jis vėl sugrįš ce acatl dieną) Veneros patekėjimas yra mirtinas – ji nužudo karalius.

Actekų vienas simbolių buvo šluota. Ji charakteringa Cihuacoatl, gyvatei, valdovų patarėjai ir susijusi su bauginančia gyvatiška deive Coatlicue ir Toci. Rytinis pašlavimas buvo ir tamsos, kartu su visais joje slypėjusiais pavojais, išvarymas. Plačiau žiūrint, kosminės nakties pabaiga, kosmoso chaoso sutvarkymas.

Chiapas aukštikalnėse Venera laikyta mergina su šluota, Chamula, šluojanti kelią Saulei. O šluota kosmose primena kometą (prisiminkime ir Europos raganas, skraidančias ant šluotų).

Rugsėjo 16 d. buvo švenčiama Ochpaniztli (Kelių šlavimo) šventė, lydima aukų, kuriose dalyvaudavo pati Deivė motina Toci, namų valytoja, kurią vaidindavo karys, prisidengęs paaukotos moters oda ir šluota gainiojo minią. Toci dejonės priversdavo drebėti žemę.

Kometos ir karalių mirtys

Egipto "Mirusiųjų knyga":
"Pats būdamas neregimas, iš akies išleido 4 spindulius – ir plaukė dangumi apsiaustas liepsnų, einančių iš burnos, vadovaudamas Hapi, bet likdamas nematomu".

Tai panašu į kometos aprašymą [Halle Bopp Telde Tenerife]: Hale Bopp kometos uodega buvo nukreipta į Saulę – tarsi už kometos būtų kitas kūnas, savo energija stūmęs uodegą į priekį.

Actekų karaliaus Moctezuma baimė pasirodžius kometai. Romos poetas Lucianas vaizdžiai aprašė kometos sukeltą nelaimę. Net graikų matematikas ir astronomas siejo kometas su valdovų mirtimis.

3 a. Origenas laiko kometą dinastijos pasikeitimo ženklu. Laikyta, kad 336 m. kometa pranešė apie Konstantino mirtį. Sakoma, kad ryšium su Juliaus Cezario nužudymu danguje pasirodė kometa. Sužinojus apie kometą Neroną apėmė siaubas; kometos pasirodė prieš imperatoriaus Macrinus (218 m.) ir Attilos (451 m.), imperatoriaus Valentino (455 m.), Karolio Didžiojo (814 m.) mirtį. Anot 4 a. Synesius, kometa reiškia didelę nelaimę. 6 a. frankų vyskupas ir istorikas Grigorijus iš Turo, rašė, kad liepsnojanti kometos diadema pranašauja valdovų mirtis. Goeffrey iš Monmouth'o siejo Aurelijaus Ambosius mirtį su ryškios kometos pasirodymu.

Halley kometai pasirodžius 1066 m. balandžio mėn., britų astronomas "Anglo-Saxo Chronicle" pasiuntė pranešimą:
"Šiais metais per Velykas karalius Harald persikėlė iš York į Westminsterį, kas buvo po viduržiemio, kai karalius (Edvardas Nuodėmklausys) mirė. Tada visoje Anglijoje buvo matomas ženklas danguje, kokio joks žmogus anksčiau nebuvo matęs; kai kurie sako, kad tai žvaigždė Kometa".

Požiūris į kometas gerai atsispindi Martino Liuterio laikų vokiečių vaikų dainelėje:

Dalykai, kuriuos neša kometa –
Tai audros, maras, badas,
Karalių mirtys,
Karas, drebėjimai, tvanas ir pokyčiai.

Kinų Mawangdui kape prie kometos pavaizdavimo parašyta aiškiai: "Mirs karaliai". Li Čun Feng (602-667 m.) "Pasaulio pasikeitimų knygoje" perspėjama: kai kometa įeina į Tauro žvaigždyną, per 3 metus imperatorius mirs ir šalyje prasidės betvarkė.

Tibullus mini kometas kaip prasidėsiančio karo ženklą. Plinijus "Gamtos istorijoje" sako, kas jos neša karą ir sąmyšį, o Ptolomėjus siejo jas su priešo užpuolimu. 1011 m. "Byrhtferth'o vadovas" mini karą, kaip vieną iš kometos atneštų sukrėtimų. Juozapo "Žydų istorijoje" kardo formos kometa išpranašavo Jeruzalės sugriovimą. Kometa pasirodė prieš normanams 1066 m. užkariaujant Britaniją. Po vėduoklės formos kometos pasirodymo, 1456 m. krikščionys kentėjo nuo turkų. 1835 m. seminolų vadas Osecola, pamatęs Halley kometą, sušaukė gentį karui prieš baltuosius.

Graikų poetas parašė:
"Tokios nelaimės, kurias švytinti kometa pranešė. Mirtis ateina su tais dangaus deglais, kurie kelia grėsmę žemei negęstančiais laužais, kai dangus ir gamta puola ir kasa kapą žmogui. Taip pat karus ugnys išpranašauja ir sukilimus bei slaptas išdavystes".

Luba iš Afrikos irgi sako, kad kometa reiškia vadovo mirtį. Kaip ir Polinezijos čiabuviai, kurie kometas laiko skrendančiomis sielomis. Paradoksalios šios Šekspyro eilutės:

Kai vargšas miršta, kometa nepasirodo;
Dangus nušvinta mirštant princesei.

837 m. pasirodžius kometai, Prancūzijos karalius Liudvikas Pamaldusis puolė melstis liepdamas statyti bažnyčias, kad apramintų Dievo įniršį. Kartaginos generolą Hanibalą 184 m. pr.m.e. įspėjo, kad pastebėta kometa reiškia jo mirtį. Generolas nusižudė.

Toks susiejimas gali būti aiškinamas tuo, kad kometos dažnai laikytos į dangų pakilusių didžiųjų valdovų sielomis. Aristotelis sakė, kad Demokritas kometas laikė žmonių sielomis. Pagal Ovidijų, mirus Cezariui, danguje pasirodė kometos ir Cezario siela pakilo kaip kometa.

Papildomai skaitykite:
Nibiru planeta
Tamsioji materija
Kometos: dangaus ženklai
Raudonojo poslinkio kilmė
Katastrofa: Atėnės gimimas
Jie degino eretikus, ar ne?
Mūsų palydovo kilmės klausimai
„Pinaino“ paieškos peripetijos
Nepaprastai masyvios ir ryškios
Didysis sprogimas ar Didysis atšokimas
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Mitologija Visatos masteliu
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės ir kt.
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Greičiais C besiplečiančios–besitraukiančios erdvės B
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Gyvybės paieškos Marse
Ar yra grėsmė Žemei?
Hipnozė ir Frenologija
Vieta, kur gimsta žvaigždės
Tolimojo poveikio reiškinys
Merkurijaus baisioji tragedija
Spiritualizmo apžvalga: Mesmeras ir kt.
R.Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Juodųjų skylių portretas
Antigravitacijos paieškos
Armagedono laukiant
Atlantida Antarktidoje
Saulės kreiseriai
Mokslo naujienos

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT puslapis
Vartiklis