Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Pakeliui į Saturną
Pirminis mitų tikslas buvo prisiminti dievus ir juos šlovinti. Tada jie dievų vaizdus suprojektavo į gamtos reiškinius. Bet kaip ilgai truko tas procesas? Holografijos principas ir daugialypė prasmė
Kiekviena mito dalis, išnagrinėta lyginamosios analizės būdu, turi savyje visas kitas
temas. Tai galioja pasikartojančioms temoms. O kai temos surandamos skirtingose
civilizacijose, jos turi tuos pačius sąryšius. Nėra Aukso amžiaus be Kūrėjo, kuris yra
pirmapradis Saulės dievas, apšvietęs pasaulį iš vieno taško, kalno viršūnės. Jo valdomą žemę supo 4 upės (arba laikė 4 kolonos) ir t.t.
Mitų medžiaga rodo, kad pradžioje pagrindinis mito vaizdinys turėjo daugelį
reikšmių, kurios vėliau palaipsniui buvo prarastos. Tarkim, kariaujančio dievo ginklas buvo
kardas, kuoka, vėzdas ar ietis. Jis kartu buvo ir dangų laikantis stulpas ar kosminis kalnas;
šviesos srautas tarp dangaus ir žemės, o taip pat požeminis šaltinis ar upė. Laikui bėgant tos
prasmės išsiskyrė ir liko tik kaip archaiškos kalbos ar simbolikos anomalijos: vienas
hieroglifas su dviem reikšmėm (kardo ir stulpo); ginkluotas dievas, turintis šiaurės ar pietų
vėjo epitetą; kalnas, vadinamas dangaus vėjo ar upės vardu. Tokie dievai buvo asirų
Nergalas, indų Indra,
Rudra ir
Šyva, graikų Arėjas, Heraklis ir Apolonas, o
egiptiečių Šu,
Horas,
Setas,
Anubis ir kt.
Taip Šu, tobulas karo dievas, turintis dangų siekiantį kardą,
šlovintas kaip Šiaurės vėjas ir vaizduotas kaip milžiniškas stulpas danguje, net ir laikant tą
patį dievą esant Pirmaprade kalva, tviskančiu pradžių pradžios kalnu.
Nuo mito prie fizikinio modelio
Mitai atėjo iš pre-istorinių laikų, Dievų laikų. Egiptiečiams tas laikmetis prasidėjo su Tep
Zepi, Pirmuoju laiku arba Ra Aukso amžiumi. Šiandien "dievų" jau nėra, jie išvyko
ir tai liudija daugybė pasakojimų. Tačiau jie dar lankė Žemę, kaip epų valdovai ir princesės. Egipte
randame Ra,
Šu ir
Horą (Heraklio prototipą),
o taip pat Izidę,
Nutę ir
Hatorę. Tik vėliau
visuose pasakojimuose veikia tik žmonės, tačiau civilizacijos atributų atsiradimas priskiriami dievų laikui.
Ar mitas gali nušviesti nežinomos praeities dalykus? Ar mituose gali būti (paslėptų)
nuorodų į nepaprastą dangaus reiškinį? O į nežemiečius? Tiriant aptinkama, kad mitai kalba
apie nepažįstamą aplinką, atspindi reiškinius, kurie jau nevyksta dabartyje. Tačiau žmonių
atmintyje galėjo likti praeityje vykusių didelių pokyčių Saulės sistemoje aidas.
Gali būti, kad mitai aprašo kitokį dangų. Senovėje išsidėstymas danguje
skyrėsi nuo dabartinio. Senovės žmonės mini Saulę tekėjus iš vakarų, sustojus pusiaukelėje ir
pasukus atgal. Atrodo, kad ir planetos buvusios kitose vietose. Labiausiai išsiskirianti tarp jų
Venera, kuri, anot Velikovskio, buvo tarsi kometa, judanti kintančia orbita.
Herodotas, perteikdamas Egipto žynių pasakojimus, rašė: Pavyzdžiui, galite pastebėti, kad daug mitų temų mini kažkokią praeities anomaliją, tarkim
Veneros buvusį tapatinimą su kometa (pirmąkart aptartą Velikovskio). Tada pradedate
stebėtis, ar Veneros pasirodymai sielų žvaigžde, plaukuota žvaigžde, barzdota žvaigžde,
skraidančia gyvate-drakonu, dangaus žibintu, plunksnuota gyvate, barzdota gyvate, plaukuota
gyvate, ugnine gyvate ir panašiais kometos požymius turinčiais vardais neprieštarauja šiuolaikinei teorijai.
1950 m. išleista I. Velikovskio knyga
Pasaulių susidūrimai spėja, kad kadaise Jupiteris išsviedė iš savęs didoką kūną, kuries nuskriejo Saulės sistema kaip milžiniška kometa Žemės
link. Ir nors susidūrimo buvo išvengta, jis sukėlė daug katastrofų, kurių atspindžiai išliko įvairių
tautų mituose. Per amžius laikyta, kad katastrofos Žemėje buvo sukeltos iš dangaus. Dominuojanti jų yra visuotinis tvanas.
Tačiau kosmoso katastrofų idėją sukūrė ne jis. Apie tai rašė nuo jau 17 a. Tarp žinomiausių buvo:
William Whiston'as, teologas ir matematikas;
Ignatius Donnelly, reformatorius ir politikas;
kosmologas Hans Hoerbiger'is1) ir selenologas Philipp Fauth; mitologijos tyrinėtojas
Hans Schindler Bellamy. Buvo dar daug ir kitų su savomis hipotezėmis, dulkančiomis istorijos
šiukšliadėžėse. Visi jie turėjo vieną bendrą savybę nepasitenkinimą dominuojančiu požiūriu į Saulės sistemos prigimtį ir jos susidarymą.
Majų kalendorius derina dvi sistemas Saulės metai 18 mėnesių po 20 dienų plius 5
nelaimingos dienos ir 260 dienų ciklas, kurio prigimtis nežinoma. Pasak J.S. Lincoln, 1940 m.
Gvatemalos Iixil gentis tebenaudojo tą kalendorių. J.A. Remington 260 d. ciklą rado
naudojamą Gvatemalos Quich it Cakchiquel genčių. Ta pati diena abiejose kalendoriuose
pasikartoja kas 52 metai tiek laiko žemėje prabuvo Quetzalcoatl. Fernando de Alva
Ixlilxochitl (apie 1568-1648 m.) darbuose pateikta tradicija, pagal kurią 52 m. ciklai susiję su
pasaulio katastrofomis. Meksikos Kalendoriaus akmuo su gyvate Xiuhcoatl, kometų tėvu, kai
jų spiečius buvo paleistas prieš maištaujančias galias.
Saturno ženklas
Taip pat skaitykite Kometos: dangaus ženklai Velikovskis Pasaulių susidūrimuose trumpai pamini, kad ir anksčiau Žemė
turėjo dar didesnių sukrėtimų, kurių priežastimi buvo didžiosios planetos. Iš tikro, pradinėje knygos
versijoje tam buvo skirtas visas skyrius, tačiau jam patarė jį išimti.
1969 m. išleistoje knygoje Hamleto malūnas G. de Santillana ir H. von Dechend skelbia,
kad senovės žmogus visus savo tikėjimus sukūrė stebėdamas lėtus dangaus skliauto
pasikeitimus. Pasaulio sutvėrimas iš tikro reiškia naujo išsidėstymo danguje atsiradimą.
Kiekviena era pasibaigdavo naujai žvaigždei atsiradus virš Šiaurės poliaus. Jiems Tvanas,
kaip ir kitos nelaimės, buvo grynai kosminis reiškinys aprašytas žemiškais terminais.
Žemės ašies svyravimo atradimas buvo priskiriamas Hiparchui,
gyvenusiam kažkur apie 146-127 m. pr.m.e. Bet tai galėjo pastebėti ir anksčiau. Tačiau sunku patikėti, kad tą lėtą
pokytį, kaip kad vienos žvaigždės virš poliaus pasikeitimą kita (kas savaime nesukelia
nelaimių nei žemėje, nei danguje) imtų sieti su globalia pasaulio katastrofa.
Svarbiau yra atkreipti dėmesį į mūsų pasaulio sampratai svetimus dalykus. Štai Saturnas
pateikiamas tarsi būtų nejudri planeta. Kiti tekstai mini jį buvus virš Šiaurės poliaus. 1970 m.
Joseph Goodavage interviuojamas Velikovskis buvo atsargus novų (ar sprogstančių
žvaigždžių) klausimu. O juk tuo metu jų šviesa ryški iš toli. Ją galima būtų apibūdinti indų šviesa, kuri yra kaip tūkstančiai saulių.
Tvano priežastimi laikytas Žemės praskriejimas pro klajojančios vandeningos kometos uodegą. Tokią idėją 1696 m.
išdėstė W. Whiston'as "Naujojoje Žemės teorijoje" ir ją panaudojo D.
Cardona neišleistame romane "Dievų numylėtinis senaisiais laikais" (1962). 1972 m. CBC
dokumentiniame filme apie Velikovskį, tasai išdėsto savąjį požiūrį į tvaną: 1975 m. rudenį Greenberg'as ir W. Sizemore išspausdino pusės puslapio straipsnelį Saturnas ir
genezė, kuriame aptarė 1910 m. Maurice Jastrow straipsnį Saulė ir Saturnas. Jame buvo
pristatytas asirų-babiloniečių tikėjimas, kad Saturnas yra naktį šviečianti Saulė. Tai palaikę
Velikovskio prielaidą apie Saturną, kaip tamsią žvaigždę.
Vėliau pasirodė David Talbott'o straipsnis Universalusis valdovas: esė apie prarastą Saturno simbolizmą.
Lynn Rose sukūrė modelį palei 5 a. pr.m.e. graikų filosofo Philolaos sistemą. Visatos
centre buvo ugnis apie kurią sukosi visi dangaus kūnai, tame tarpe Žemė. Žemė visada buvo
atsigręžusi į tą ugnį ta pačia puse (t.y. jos sukimasis aplink ašį sutapo su apskriejimu orbita).
Taip dabar yra su Žeme ir Mėnuliu. Ir iš Mėnulio atrodo, kad Žemė stovi vietoje Mėnulio
horizonto atžvilgiu. Straipsnis Variacijos Philolaos temomis pasirodė 1979 m. rudenį.
1977 m. rudenį D. Cardona išspausdino straipsnį Nakties Saulė. RCN pirmasis
laikraštis, pasirodęs 1976 m. rugsėjo mėn., pažadėjo Saturno amžiaus publikaciją. Pažadas
buvo ištesėtas Nr. 3, išėjusiame 1977 m. spalio mėn. kaip J. Gibson interviu su D. Talbott'u.
Jame teigta, kad Žemė, Marsas, Saturnas ir Jupiteris buvo vienoje ašyje. Jupiterio nesimatė
iš Žemės, nes jį užstojo Saturnas. Tačiau mitai Jupiterį apibūdina kaip pietų pusės dievą.
Pasaulio sutvėrimas
Mūsų protėviai, atrodo, buvo tiesiog apsėsti pasaulio sukūrimo tema. Ji gausiausia
pasaulio mitologijos lobyne. Jie ne tik kad aprašė pasaulio tvėrimą, o tarsi jį stebėjo. Juk
sunku patikėti, kad aukštų kalnų, gilių vandenų ir plačių dykumų atskirtos tautos savaime būtų išmąsčiusios tokias idėjas.
Daugelyje mitų sakoma, kad pradžioje tebuvo vandenys ar beformis pasaulis. Pasaulio
tvėrimas dažniausiai prasideda, kaip ir Pradžios knygoje, ryškia šviesa. Ji nesusijusi su Saule,
nes Saulė paprastai sukuriama vėliau. Pagal Centrinės Amerikos tikėjimus pasaulis buvo
sukurtas 4 ar 5 kartus, (Cinco soles que son edades, "5 Saulės buvusios epochomis", pagal Gmara).
Pradžioje danguje dominavo Saturnas. Ankstyviausiuose mituose Kūrėjas ir dangus yra
sinonimai: šumerų An, babiloniečių Anu, egiptiečių Atum-Ra, graikų Uranas-Kronas,
indų Varuna. Kinų Tien yra ir dievas ir dangus, kaip ir sanskrito
dyaus (lotynų deus). Zoroastrams
dangus iš pradžių turėjo didelės sferos, vadinamos Spihr, Aukso amžiaus
valdovo Zurvano kūno, pavidalą. Lapiai kalba apie senąjį Waralden Olmay, Pasaulio žmogų, tapatinamą su
Saturnu, kaip ir norvegų Dangaus žmogus Kroderis.
Pagrindinė Dangaus žmogaus veikla buvo sutvėrimas. Daugelyje mitų, pats dievo kūnas
tapdavo pasaulio materija (norvegų Ymiras, indų Puruša, kinų Pan Ku).
Mes sutvėrimą įsivaizduojame kaip atsiradimą. Tuo tarpu pirmapradžiuose mituose kalbama apie regimos
dangiškosios buveinės pertvarkymą, sunaikinimą ar transformavimą. Pasaulio sutvėrimo įvykius stebėjo žmogus.
Kometa vardu Venera
Venera yra tarsi kosminė gimda. Kaip šumerų Gula motina-gimda. Babiloniečių Ištarė
reiškia gimda. Mitų prasme, Venera buvo iškvėpta dievo Saturno širdis-siela, tapdama
susivijusia dievo barzda ir atsiskirdama kaip kosminė gyvatė apsivijusi dievą.
Pagal Ovidijų, Cezario sielą, kaip kometą į dangų nunešė Venera. Ir kituose romėnų šaltiniuose Cezario siela
minima kaip kometa, o kituose Venera. Actekų mite apie Quatzalcoatl, siela pakyla kaip kometos pavidalo Venera.
Meksikos gentys labai garbino Venerą, ir tiksliai žymėjo jos pasirodymo ir nusileidimo
datas pagal augustiniečių tėvą Ran n Y Zamora. Kam ta registracija (ir Babilone, Kinijoje bei
kitur), jei Venera nekelia jokios grėsmės? Gal tai paprotys iš laikų, kai Venera keitė orbitą?
Sahagun kronikose rašė, kad pasirodžius Aušrinei, visus apimdavo baimė, durys būdavo uždaromos.
Anales de Quahtitlan, analuose iš Meksikos aukštikalnių, aprašomi Veneros spindulių
keliami pavojai. Vienišos nendrės (ce acatl) dieną (Quetzalcoatl gimimo, o taip pat ir mirties
dieną - kai jo siela pakilo į dangų kaip Venera. Sakoma, kad jis vėl sugrįš ce acatl dieną)
Veneros patekėjimas yra mirtinas ji nužudo karalius.
Actekų vienas simbolių buvo šluota. Ji charakteringa Cihuacoatl, gyvatei, valdovų
patarėjai ir susijusi su bauginančia gyvatiška deive Coatlicue ir Toci. Rytinis pašlavimas buvo
ir tamsos, kartu su visais joje slypėjusiais pavojais, išvarymas. Plačiau žiūrint, kosminės
nakties pabaiga, kosmoso chaoso sutvarkymas.
Chiapas aukštikalnėse Venera laikyta mergina su šluota, Chamula, šluojanti
kelią Saulei. O šluota kosmose primena kometą (prisiminkime ir Europos raganas, skraidančias ant šluotų).
Rugsėjo 16 d. buvo švenčiama Ochpaniztli (Kelių šlavimo) šventė, lydima aukų, kuriose
dalyvaudavo pati Deivė motina Toci, namų valytoja, kurią vaidindavo karys, prisidengęs
paaukotos moters oda ir šluota gainiojo minią. Toci dejonės priversdavo drebėti žemę.
Kometos ir karalių mirtys Egipto Mirusiųjų knyga: Tai panašu į kometos aprašymą [Halle Bopp Telde Tenerife]: Hale Bopp kometos
uodega buvo nukreipta į Saulę tarsi už kometos būtų kitas kūnas, savo energija stūmęs uodegą į priekį. Actekų karaliaus Montesumos baimė pasirodžius kometai. Romos poetas Lucianas
vaizdžiai aprašė kometos sukeltą nelaimę. Net graikų matematikas ir astronomas siejo kometas su valdovų mirtimis.
3 a. Origenas laiko kometą dinastijos pasikeitimo ženklu. Laikyta, kad 336 m. kometa
pranešė apie Konstantino mirtį. Sakoma, kad ryšium su Juliaus Cezario nužudymu danguje
pasirodė kometa. Sužinojus apie kometą Neroną apėmė siaubas; kometos pasirodė prieš
imperatoriaus Macrinus (218 m.) ir Attilos (451 m.), imperatoriaus Valentino (455 m.), Karolio
Didžiojo (814 m.) mirtį. Anot 4 a. Synesius, kometa reiškia didelę nelaimę. 6 a. frankų
vyskupas ir istorikas Grigorijus iš Turo, rašė, kad liepsnojanti kometos diadema pranašauja
valdovų mirtis. Goeffrey iš Monmouth'o siejo Aurelijaus Ambosius mirtį su ryškios kometos pasirodymu.
Halley kometai pasirodžius 1066 m. balandžio mėn., britų astronomas Anglo-Saxo
Chronicle pasiuntė pranešimą: Požiūris į kometas gerai atsispindi Martino Liuterio laikų
vokiečių vaikų dainelėje:
Kinų Mawangdui kape prie kometos pavaizdavimo parašyta aiškiai: Mirs karaliai. Li Čun Feng2) (602-667 m.)
Pasaulio pasikeitimų knygoje perspėjama: kai kometa įeina į Tauro žvaigždyną, per 3 metus imperatorius mirs ir šalyje prasidės betvarkė.
Romos poetas Tibulas mini kometas kaip prasidėsiančio karo ženklą.
Plinijus Gamtos istorijoje
sako, kas jos neša karą ir sąmyšį, o Ptolomėjus
siejo jas su priešo užpuolimu. 1011 m. Byrhtferth'o vadovas mini karą, kaip vieną iš kometos atneštų sukrėtimų.
Juozapo Flavijaus
Žydų istorijoje kardo formos kometa išpranašavo Jeruzalės sugriovimą. Kometa pasirodė prieš normanams 1066
m. užkariaujant Britaniją. Po vėduoklės formos kometos pasirodymo, 1456 m. krikščionys
kentėjo nuo turkų. 1835 m. seminolų vadas Oceola, pamatęs
Halley kometą, sušaukė gentį karui prieš baltuosius.
Graikų poetas parašė: Luba gentis iš Afrikos irgi sako, kad kometa reiškia vadovo mirtį. Kaip ir Polinezijos čiabuviai,
kurie kometas laiko skrendančiomis sielomis. Paradoksalios šios Šekspyro eilutės:
837 m. pasirodžius kometai, Prancūzijos karalius Liudvikas Pamaldusis puolė melstis
liepdamas statyti bažnyčias, kad apramintų Dievo įniršį. Kartaginos generolą Hanibalą 184
m. pr.m.e. įspėjo, kad pastebėta kometa reiškia jo mirtį. Generolas nusižudė.
Toks susiejimas gali būti aiškinamas tuo, kad kometos dažnai laikytos į dangų pakilusių
didžiųjų valdovų sielomis. Aristotelis sakė, kad
Demokritas kometas laikė žmonių
sielomis. Pagal Ovidijų, mirus Cezariui, danguje pasirodė kometos ir Cezario siela pakilo kaip kometa. 1) Hansas Horbigeris (Hanns Horbiger, 1860-1931) austrų inžinierius,
dalyvavęs Budapešto metro statyboje. 1894 m. išrado naują aukšto slėgio vožtuvų tipą kompresoriams,
tebenaudojamą iki šių dienų. Sukūrė kosmologinę amžinojo ledo (Welteislehre) teoriją (Mokymas
apie pasaulinį ledą, 1913, kartu su Ph. Fauthu), pagal kurią Visata susidarė iš milžiniško ledo gabalo. Joje pradžioje
Žemę supo 4 palydovai, iš kurių 3 vėliau nukrito į Žemę, sukeldami milžinų rasės atsiradimą. Ši teorija rėmėsi
germanų mitais apie amžiną ugnies ir ledo kovą. Ji įtakojo nacistinę rasių doktriną ir buvo aktyviai propaguojama
Hitlerio valdomoje Vokietijoje.
2) Li Čunfenas (602670) - kinų matematikas, astronomas ir istorikas, iškilus
matematikos knygų komentatorius Sui ir Tangų dinastijų metu; p reikšmę
nurodęs 30-ies ženklų tikslumu. 627 m. buvo paskirtas darbui Astronomijos biure, kur dirbo prie naujo
kalendoriaus kūrimo - ir tas nors buvo naudojamas trumpai, buvo tikslesnis už ankstesnį nuspėjant užtemimus.
656 m. sudarė matematinį rinkinį kvalifikaciniams egzamenams; taip pat matematikoje pasižymėjo spręsdamas
astronominius uždavinius. Dalyvavo oficialių Czin ir Sui dinastijų istorijų sudaryme, o taip pat komentavo kai kuriuos
daosistinius kūrinius. Papildomai skaitykite:
|