Oriono žvaigždynas (Šienpjovių) yra vienas romantiškiausių šiaurinio dangaus objektų. Graikai jame įžvelgė medžiotoją, arabai - milžiną, egiptiečiai Ozyrį (arba dievą Sachą), Nebraskos skidi (vilkų) ponė indėnai elnią, o Pietų Amerikos močės ir čimu gentys vagį, atiduotą sudraskyti maitvanagiams. Senovės airiai Oriono žvaigždyną vadino Kaomi, ginkluotas karalius. Babilone Orionas garbintas kaip dievas, sukūręs brangakmenius (Enlilis), o taip pat vadintas dangaus piemeniu: Betelgeisė ir Belatriksas sudarė pečius, Rigelis ir Saifas – kojas (beje, Betelgeisė ir kilusi iš žodžių, arabiškai reiškiančių „dvynio ranka“, o Rigelis – „koja“), Alnilamas, Alnitakas ir Mintaka sudato Oriono juostą, o blyškesnė Meisa – galvą.
Pasak graikų, Artemidė, medžioklės globėja, įsimylėjo Orioną, tačiau jo dvynys brolis pavydėjo šios meilės ir pasiuntė skorpioną, kad jį nužudytų (kiek vėliau nei Orionas, pateka Skorpiono žvaigždynas).

Žiema yra tinkamas laikas stebėti Orioną. Jis atpažįstamas pagal ryškiausias žvaigždes, primenančias smėlio laikrodį ar pėdą. Jame gausu žvaigždžių, kurias galima stebėti plika akimi – 120 žvaigždžių ryškesnių už 6^m. Jis žinomas iš gilios senovės, kai dalis jo žvaigždžių buvo naudojama navigacijai. Seniausiam jo pavaizdavimui, išraižytam mamuto kaule, per 30 tūkst. m. (rastas vakarų Vokietijoje 1979 m.).
Pavasarį Orionas keliems mėnesiams pasislepia už Saulės. Jis vėl pasirodo liepos mėn. (dėl to ir Šienpjoviai) su pranešimu, kurį prieš 3 tūkst. metų užrašė graikų poetas Hesiodas:

"Neužmiršk, kai Orionas pasirodo,
Liepti tarnams nukulti aukso varpas".

Orionas yra antroje vietoje pagal kintančio ryškumo žvaigždžių kiekį – jame jų apie 3000. Čia jos visų tipų – tikras draustinis. Ir tokiomis yra beveik visos pagrindinės žvaigždės. Betelgeisė (M2 klasės raudonoji supergigantė) – pusiau taisyklinga pulsuojanti žvaigždė, kurios ryškumas kinta nuo 0^m iki 1,3^m - plačiausias tarp visų pirmojo dydžio žvaigždžių. Pvz., ji staigiai nublanko 2019 m. ir jos šviesumas toliau krenta; jos ryškumas sumažėjo jau 38%. Tokie svyravimai būdingi žvaigždei, kuri plečiasi ir susispaudžia keičiantis jos vidaus temperatūrai. Jo spaviršiuje yra konvekcinės ertmės, savo apimtimi galinčios pasiekti net 60% pačios žvaigždės skersmens.
Baltai žydros supermilžinės Rigelis (B8) ir Altilamas (B0) – kintamosios su stipriai išreikštomis neradialinėmis pulsacijomis. Rigelio kitimas aptiktas visai neseniai, 2009 m. Kanados MOST palydovo, ją stebėjusio 28 dienas. O štai Mintaka - 4 žvaigždžių sistema, kurios pagrindas dvi baltai žydros milžinės O9 ir B0 klasių; sukdamosios apie bendrą centrą 5,73 d. periodu, jos dalinai uždengia viena kitą ir sukelia nežymius ryškumo svyravimus.

O štai Betelgeisė tik 13% šviesos skleidžia matomame diapazone; likusi yra infraraudonojoje srityje. Ir vis tiek ji yra viena ryškiausių žvaigždžių ir lengvai atpažįstama savo oranžinės spalvos dėka. Ir ji yra viena didžiausių žvaigždžių mūsų galaktikoje – turėdama 10-20 Saulių masę ji šimtus kartų viršija Saulės skersmenį (įverčiai svyruoja 1,2-8,9 a.v.; palyginimui, Jupiterio orbita yra 5,5 a.v.). Deja, Betelgeisė nėra dvinarė žvaigždė, tad jos parametrus sunku tiksliai nustatyti. Vis tik tai pirmoji žvaigždė, kuriai 1920-ais išmatuotas kampinis fotosferos dydis.

Padidintas dėmesys Betelgeisei yra todėl, kad ji yra paskutinėje evoliucijos stadijoje ir per artimiausią milijoną metų turėtų sprogti kaip supernova (gal net netrukus?!). Vėlyvojoje fazėje tokios masyvios žvaigždės sparčiai netenka masės kol pasiekia Saulės masę – tai suformuoja painią jų aplinką, kuri nuolat kinta. Tas procesas dar nėra visiškai aiškus. Štai 2009 m. VLTI pagalba buvo nustatytas didelis iš jos tekančių dujų srautas, nusitęsęs 30 a.v. Tais pačiais 2009-ais nustatyta, kad per 15 m. žvaigždės apimtis sumažėjo 15%.

Stebina ir šių žvaigždžių fizinės charakteristikos. Pvz., Rigelis – viena galingiausių žvaigždžių Paukščių take: jos šviesumas yra apie 120 tūkst. kartų didesnis už Saulės; jos masė 12 kartą didesnė už Saulės ir 79 kartus platesnis. Temperatūra jos paviršiuje aukštesnė 2 kartus. Saulės sistemoje jis užimtų vietą iki pat Veneros orbitos. Tai artimiausia mums tokio ryškumo žvaigždė – iki jos „tik“ 860 švm.

Altilamo šviesumas viršija Saulės šviesumą 537 tūkst. kartų, o masė – 40 kartų, apimtis – 32 kartus. Temperatūra jos paviršiuje – 27,5 tūkst. laipsnių. Altinako šviesumas viršija Saulę 250 tūkst. kartų, masė – 33 kartus, apimtis – 20 kartų, o paviršiaus temperatūra yra 29,5 tūkst. laipsnių. Tik dėl atstumų iki jų (2000 ir 1200 švm.) ir spinduliavimo į ultravioletinį diapazoną jų šviesumas mažesnis už Rigelį. Labai karštas yra Saifas (26,5 tūkst. laipsnių), nutolęs 650 švm.

Jame yra ryškiausias, jauniausias ir mums arčiausias taurės formos ūkas (nebula, kas lotyniškai reiškia 'rūkas' ar 'debesis') - vienas iš nedaugelio, kurį galima regėti plika akimi, nors jis ir yra už 1500 šviesmečių.

Trys beveik greta esančios žvaigždės (Mintaka, Alnilamas ir Alnitakas) yra medžiotojo juosta (lietuviškai, Trys sesutės). Po ja antruoju šviesuliu tarp žvaigždžių, sudarančioje medžiotojo kardo makštį, yra Oriono ūkas. Oriono dešinėje alkūnėje spindi Betelgeisė, pulsuojanti raudonoji milžinė, 20 kartų sunkesnė už Saulę (Jei Betelgeisė būtų Saulės vietoje, tai jos paviršius būtų ties Marso orbita). Į šiaurė nuo jos 6 mažesnės žvaigždės sudaro milžino vėzdą. Ryškesnis ir tolimesnis Rygelis (7'a pagal ryškumą dangaus žvaigždė) žymi jo kairįjį kelį, Saifė – dešinįjį, o Belatriksė, amazonės žvaigždė, jo kairįjį petį. Nuo kairiosios rankos nutįsta puslankis žvaigždžių – medžiotojo laimikis, elnias.

Žvaigždės spalva priklauso nuo jos temperatūros. Betelgeisė, raudonoji milžinė, yra šalta ir jos paviršiaus temperatūra yra apie 3000^o C (mūsų Saulė yra paprasta geltonoji žvaigždė su 5500^o C paviršiaus temperatūra). Tokios didelės ir karštos žvaigždės kaip Rygelis yra žydrai-baltos ir yra įkaitę iki 10000^o C. Jos greitai išeikvoja savo kurą vandeniliui virstant heliu, o po to anglimi, o dar vėliau geležimi. Tada jos virsta raudonosiomis supermilžinėmis, kurios, pasibaigus branduoliniam kurui, greitai susitraukia ir nuo slėgimo gali sprogti virsdamos supernova. Toks likimas laukia Betelgeisės. Jei sprogimas įvyksta šalia dujų ir dulkių debesies, jo bangos gali suspausti jo dalis, sudarydamas sąlygas naujoms žvaigždėms susidaryti.

Ūko centre esanti 4-ių masyvių žvaigždžių sankaupa, vadinama Trapecija, (kurios ryškiausia Theta 1 C žvaigždė duoda apie 99% visos ūko skleidžiamos šviesos – ji 20 kartų sunkesnė už Saulę ir 100 tūkst. kartų ryškesnė), apšviečia platų dujų ir dulkių debesį, kurio skersmuo siekia 6 šviesmečius (apie 35 mln. mylių). Ultravioletiniai spinduliai sužadina vandenilio molekules tamsiame debesyje ir jos ima skleisti šviesą.

Pirmąkart ūką iš Galilėjaus pasiskolintu teleskopu 1610 m. tyrinėjo prancūzų teisininkas ir astronomas mėgėjas Nicolar-Claude Fabri de Peiresc'as. Per teleskopą jis atrodo tik pilkas, nes mūsų akis išskiria tik ryškiausias dalis, kurios, iš esmės, yra bespalvės. Nematome rausvų pakraščių, kuriuos nuspalvina azoto ir vandenilio emisijos. Išskirtingiausias yra ilgas ruožas, vadinamas Šviesiąja juosta, kuris iš tikro yra iš viršaus matomas ūko taurės kraštas.

"Chaotiškas darinys ateities žvaigždėms", parašė apie jį britų astronomas Viljamas Heršelis jį stebėjęs 1780-ais. Dauguma ūko žvaigždžių yra 0,3-1 mln. metų amžiaus (nedaug, lyginant su Saulės amžiumi, kuris yra 4,5 mlrd. metų).

Molekulių debesyje susidaro vandenilio sankaupos, kurios pradeda traukti kitas aplinkines molekules. Didėjant slėgiui branduolys pradeda kaisti. Kai naujos žvaigždės išdreifuoja iš debesies, jos su savimi nusitempia dalį debesies dujų ir dulkių, iš kurių gali susidaryti planetos. Per milijonus metų žvaigždžių vėjas (jonų srautai iš artimiausių žvaigždžių) nupučia debesies likučius palikdamas jauną žvaigždę su protoplanetiniu disku.

Dauguma diskų yra plokšti, o ne rutulio formos. Pasitaiko ir ašaros lašelio formos (tai gali būti žvaigždžių vėjo poveikis). Protoplanetiniai diskai tarsi patvirtina 1755 m. I. Kanto išsakytą hipotezę, kad planetos atsiranda iš besisukančių dujų debesų, kai materija sukrenta apie tankesnius branduolius.

Ūko garbanų pakraščiai vis dar lieka viena iš Oriono ūko paslapčių. Kokia būtų jų priežastis, jie būtų verti Jackson Pollock'o rankos drąsiai braukiant per dujų sūkurio foną. Astronomai mano, kad garbanos rodo iš jaunų žvaigždžių lekiančių dujų srautų kraštus. Tai atšiauri vieta, kur materija lekia viršgarsiniais greičiais. Spėjama, kad juos sukuria debesyje esantis magnetinis laukas. Gravitacijai spaudžiant debesį, spaudžiasi ir magnetinis laukas, tačiau tik iki tam tikros ribos. Tada magnetinė energija išsiveržia iš besisukančios masės greitindama daleles, kurios pasiekia pasakišką greitį. Lengviausia tai padaryti ties poliais, tad tos srovės gali žymėti magnetinių laukų polius.

Ir dar apie atradimus, paskelbtus 2019 m. ALMA teleskopu protoplanetiniame diske prie jaunos žvaigždės Orion Source I rasta druskos (NaCl), kalio chlorido (KCi) ir kitų „sūrių“ junginių bei sunkiųjų elementų. Jų masė įvertinta 10²¹, kas atitinka visų Žemės vandenynų masę.

O 2016 m. prie jaunos dvinarės žvaigždės JW 566 infraraudonuoju Dž. Klarko teleskopu Havajuose submilimetrinio ilgio bangose aptiktas pats stipriausias žybsnis, 10 mlrd. kartų viršijantis stipriausius Saulės žybsnius. Manoma, kad jis įvyko dėl magnetinio lauko pertvarkymo.

2 a.pr.m.e. graikų istorikas Polibijus Romos eskadrono žūtį aiškino tuo, kad jis išplaukė „iškart patekėjus Orionui".

Kai kas nurodo į sąsajas tarp Oriono ir Egipto piramidžių išdėstymo. Tai gali būti tikėtina, nes senovės egiptiečiai daug dėmesio skyrė žvaigždėms. Jie manė, kad po mirties Ozyris ir faraonai patenka į Oriono žvaigždyną.

Manoma, kad Oriono pavadinimas kilo Akade prie Eufrato iš „Uru-Anna“ (dangaus šviesa). Laikui bėgant pavadinimas tvarsformavosi į „Aryan“ (arijas), kaip save vadino senovės persai.
Hebrajų kalboje Orionas yra „Kesiyl“ (iš kasal - „būti storu, kvailas“). Kai kurie tvrtina, kad iš hebrajų kesil - „stiprus, didvyris“ ir yra minimas Jobo 9:9

Graikai Orioną vadino „klajokliu", „kalnų gyventoju", „pasipūtusiu gaidžiu", „gaidžio koja", „karo dievu", „kariu". Daugelyje Vidurio Rytų tautų jis buvo „milžinas" ar „stiprusis".

Arabų pasaulyje jis buvo al-Džauzak (juoda avis su balta dėme), (o vėliau al-Džabar) – „milžinas”, Walnut'as („Galingasis"). Mintaka, labiausia vakaruos esanti juostos žvaigždė, kilusi iš arabiško žodžio, reiškiančio „juosta"; Alnilanas, „perlų juosta", o Alnitakas, „girlianda". Bet Skaligeris sako, kad jis kilo iš deformuoto „al-Šudža“ (Gyvatė)

Papildomai skaitykite:
Andromedos ūkas
Gyvatės žvaigždynas
Kitų žvaigždžių planetos
Kosmoso širdis: Gyvatnešis
Mįslingasis Krabo ūkas
Nepaprastai masyvios ir ryškios
Žvaigždžių tipai: magnetarai
Žvaigždės kalba Egiptui
Nuo šičia link begalybės
Tolimų planetų nuotraukos
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Didysis sprogimas ar Didysis atšokimas
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Savaime besiorganizuojantis kvantinis pasaulis
Šaltoji branduolių sintezė
Indėnų kosmologiniai mitai
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Katastrofa: Atėnės gimimas
Juodųjų skylių portretas
Raudonojo poslinkio kilmė
Įvairios trumpos žinutės
Sprogimas virš Jukono
"Wow" signalas
Likimo ironija

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even duringyour night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT puslapis
Vartiklis