Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
![]() Oriono žvaigždynas (Šienpjovių) yra vienas romantiškiausių šiaurinio dangaus objektų.
Graikai jame įžvelgė medžiotoją, arabai - milžiną, egiptiečiai Ozyrį
(arba dievą Sachą), Nebraskos skidi (vilkų)
ponė indėnai elnią, o Pietų Amerikos močės ir čimu gentys vagį, atiduotą sudraskyti maitvanagiams.
Senovės airiai Oriono žvaigždyną vadino Kaomi, ginkluotas karalius.
Babilone Orionas garbintas kaip dievas, sukūręs brangakmenius (Enlilis),
o taip pat vadintas dangaus piemeniu: Betelgeisė ir Belatriksas sudarė pečius, Rigelis ir Saifas kojas
(beje, Betelgeisė ir kilusi iš žodžių, arabiškai reiškiančių dvynio ranka, o Rigelis koja), Alnilamas, Alnitakas ir Mintaka
sudato Oriono juostą, o blyškesnė Meisa galvą. Žiema yra tinkamas laikas stebėti Orioną. Jis atpažįstamas pagal ryškiausias žvaigždes, primenančias smėlio laikrodį ar pėdą.
Jame gausu žvaigždžių, kurias galima stebėti plika akimi 120 žvaigždžių ryškesnių už 6m. Jis žinomas iš
gilios senovės, kai dalis jo žvaigždžių buvo naudojama navigacijai. Seniausiam jo pavaizdavimui, išraižytam mamuto
kaule, per 30 tūkst. m. (rastas vakarų Vokietijoje 1979 m.). "Neužmiršk, kai Orionas pasirodo, Liepti tarnams nukulti aukso varpas". Orionas yra antroje vietoje
pagal kintančio ryškumo žvaigždžių kiekį jame jų apie 3000. Čia jos visų tipų tikras draustinis. Ir tokiomis yra beveik visos
pagrindinės žvaigždės. Betelgeisė (M2 klasės raudonoji supergigantė) pusiau taisyklinga pulsuojanti žvaigždė,
O štai Betelgeisė tik 13% šviesos skleidžia matomame diapazone; likusi yra infraraudonojoje srityje. Ir vis tiek ji yra viena ryškiausių žvaigždžių ir lengvai atpažįstama savo oranžinės spalvos dėka. Ir ji yra viena didžiausių žvaigždžių mūsų galaktikoje turėdama 10-20 Saulių masę ji šimtus kartų viršija Saulės skersmenį (įverčiai svyruoja 1,2-8,9 a.v.; palyginimui, Jupiterio orbita yra 5,5 a.v.). Deja, Betelgeisė nėra dvinarė žvaigždė, tad jos parametrus sunku tiksliai nustatyti. Vis tik tai pirmoji žvaigždė, kuriai 1920-ais išmatuotas kampinis fotosferos dydis. Padidintas dėmesys Betelgeisei yra todėl, kad ji yra paskutinėje evoliucijos stadijoje ir per artimiausią milijoną metų turėtų sprogti kaip supernova (gal net netrukus?!). Vėlyvojoje fazėje tokios masyvios žvaigždės sparčiai netenka masės kol pasiekia Saulės masę tai suformuoja painią jų aplinką, kuri nuolat kinta. Tas procesas dar nėra visiškai aiškus. Štai 2009 m. VLTI pagalba buvo nustatytas didelis iš jos tekančių dujų srautas, nusitęsęs 30 a.v. Tais pačiais 2009-ais nustatyta, kad per 15 m. žvaigždės apimtis sumažėjo 15%. Astronomai išsiaiškino Betelgeizės Didžiojo išblėsimo priežastį: ją dalinai uždengė dulkių debesis. Būdama viena ryškiausių žvaigždžių, ši raudonoji milžinė, žyminti Oriono dešinįjį petį, traukia tiek profesionalų, tiek mėgėjų dėmesį, todėl sudomino, kai nuo 2019 m. spalio mėn. ėmė mažėti jos ryškumas ir 2020 m. vasarį buvo likę tik 40% jos įprastinio šviesumo. Imta spėlioti, ar tik ji nevirsta supernova sukrenta, o tada sprogs taip ryškiai, kad ją matysim ir dieną. Astronomams nebuvo aišku, ar vyksta būtent tai, nes Paukščių take jokia supernova nebuvo stebima nuo pat 1604 m., kai ją stebėjo J. Kepleris (tai pat skaitykite apie T. Brahės 1572 m. stebėtą supernovą). Tačiau šįkart to nenutiko ir 2020 m. balandį Betelgeizė atstatė savo ankstesnį ryškumą. Jos vaizdai, padaryti su Europos Pietų observatorijos VLT teleskopus, kartu su duomenimis iš GRAVITY instrumento, atskleidė, kas tada nutiko. Betelgeizės paviršius nuolat kinta; milžiniški dujų burbulai pučiasi, traukiasi, juda po žvaigždę ir retkarčiais pokšteli. Prie Didįjį išblėsimą Betelgeizė kaip tik išleido vieną tokių burbulų. Tada jos paviršiaus lopas atvėso ir to pakako, kad dujos susikondensuotų į kietas dulkių daleles. Ir būtent tasai dulkių debesis dalina užstojo Betelgeizę. Stebina ir šių žvaigždžių fizinės charakteristikos. Pvz., Rigelis viena galingiausių žvaigždžių Paukščių take: jos šviesumas yra apie 120 tūkst. kartų didesnis už Saulės; jos masė 12 kartą didesnė už Saulės ir 79 kartus platesnis. Temperatūra jos paviršiuje aukštesnė 2 kartus. Saulės sistemoje jis užimtų vietą iki pat Veneros orbitos. Tai artimiausia mums tokio ryškumo žvaigždė iki jos tik 860 švm. Altilamo šviesumas viršija Saulės šviesumą 537 tūkst. kartų, o masė 40 kartų, apimtis 32 kartus. Temperatūra jos paviršiuje 27,5 tūkst. laipsnių. Altinako šviesumas viršija Saulę 250 tūkst. kartų, masė 33 kartus, apimtis 20 kartų, o paviršiaus temperatūra yra 29,5 tūkst. laipsnių. Tik dėl atstumų iki jų (2000 ir 1200 švm.) ir spinduliavimo į ultravioletinį diapazoną jų šviesumas mažesnis už Rigelį. Labai karštas yra Saifas (26,5 tūkst. laipsnių), nutolęs 650 švm. Tačiau astrofizikus labiausiai domina milžiniški molekuliniai debesys, kuriuose aktyviai gimsta naujos
žvaigždės. Jie nutolę 1000-1400 švm., o jų skersmuo siekia kelis šimtus šviesmečių. Pvz., visai neseniai VISTA teleskopu
aptikti vadinamieji Herbigo-Aro objektai ryškios ūkų dėmės, susijusios su naujai susidariusiomis žvaigždėmis. Jie
susidaro, kai siauros iš dalies jonizuotų dujų žvaigždžių išmestos greitos čiurkšlės susiduria su gretimais dujų ir dilkių debesimis. Jame yra ryškiausias, jauniausias ir mums arčiausias taurės formos ūkas (nebula, kas lotyniškai reiškia 'rūkas' ar 'debesis') - vienas iš nedaugelio, kurį galima regėti plika akimi, nors jis ir yra už 1500 šviesmečių. Trys beveik greta esančios žvaigždės (Mintaka, Alnilamas ir Alnitakas) yra medžiotojo
juosta (lietuviškai, Trys sesutės). Po ja antruoju šviesuliu tarp žvaigždžių, sudarančioje
medžiotojo kardo makštį, yra Oriono ūkas. Oriono dešinėje alkūnėje spindi
Betelgeisė, pulsuojanti raudonoji milžinė, 20 kartų sunkesnė už Saulę (Jei Betelgeisė būtų Saulės vietoje, tai jos
paviršius būtų ties Marso orbita). Į šiaurė nuo jos 6 mažesnės žvaigždės sudaro milžino vėzdą.
Ryškesnis ir tolimesnis Rygelis (7'a pagal ryškumą dangaus žvaigždė) žymi jo kairįjį kelį, Saifė
dešinįjį, o Belatriksė, amazonės žvaigždė, jo kairįjį petį. Nuo kairiosios rankos nutįsta puslankis
žvaigždžių medžiotojo laimikis, elnias. Žvaigždės spalva priklauso nuo jos temperatūros. Betelgeisė, raudonoji milžinė, yra šalta ir jos
paviršiaus temperatūra yra apie 3000o C (mūsų Saulė yra paprasta geltonoji žvaigždė su 5500o C
paviršiaus temperatūra). Tokios didelės ir karštos žvaigždės kaip Rygelis yra žydrai-baltos ir yra
įkaitę iki 10000o C. Jos greitai išeikvoja savo kurą vandeniliui virstant heliu, o po to anglimi, o dar
vėliau geležimi. Tada jos virsta raudonosiomis supermilžinėmis, kurios, pasibaigus branduoliniam
kurui, greitai susitraukia ir nuo slėgimo gali sprogti virsdamos supernova.
Toks likimas laukia Betelgeisės.
Ūko centre esanti 4-ių masyvių žvaigždžių sankaupa, vadinama Trapecija, (kurios ryškiausia Theta 1 C žvaigždė duoda apie 99% visos ūko skleidžiamos šviesos ji 20 kartų sunkesnė už Saulę ir 100 tūkst. kartų ryškesnė), apšviečia platų dujų ir dulkių debesį, kurio skersmuo siekia 6 šviesmečius (apie 35 mln. mylių). Ultravioletiniai spinduliai sužadina vandenilio molekules tamsiame debesyje ir jos ima skleisti šviesą. Pirmąkart ūką iš Galilėjaus pasiskolintu teleskopu 1610 m. tyrinėjo prancūzų teisininkas ir astronomas mėgėjas Nicolar-Claude Fabri de Peiresc'as. Per teleskopą jis atrodo tik pilkas, nes mūsų akis išskiria tik ryškiausias dalis, kurios, iš esmės, yra bespalvės. Nematome rausvų pakraščių, kuriuos nuspalvina azoto ir vandenilio emisijos. Išskirtingiausias yra ilgas ruožas, vadinamas Šviesiąja juosta, kuris iš tikro yra iš viršaus matomas ūko taurės kraštas.
Molekulių debesyje susidaro vandenilio sankaupos, kurios pradeda traukti kitas aplinkines molekules. Didėjant slėgiui branduolys pradeda kaisti. Kai naujos žvaigždės išdreifuoja iš debesies, jos su savimi nusitempia dalį debesies dujų ir dulkių, iš kurių gali susidaryti planetos. Per milijonus metų žvaigždžių vėjas (jonų srautai iš artimiausių žvaigždžių) nupučia debesies likučius palikdamas jauną žvaigždę su protoplanetiniu disku. Dauguma diskų yra plokšti, o ne rutulio formos. Pasitaiko ir ašaros lašelio formos (tai gali būti žvaigždžių vėjo poveikis). Protoplanetiniai diskai tarsi patvirtina 1755 m. I. Kanto išsakytą hipotezę, kad planetos atsiranda iš besisukančių dujų debesų, kai materija sukrenta apie tankesnius branduolius. ![]() Oriono ūkas tėra vos už 1350 švm. Ir tik čia, be Saulės sistemos, JWST pagalba rasta molekulė, svarbi gyvybės atsiradimui. Tai metilo kationas (CH3+), rastas prie d203-506, blyškios raudonosios nykštukės. 8-me dešimtm. mokslininkai ėmė įtarti, jis gali padėti susidaryti sudėtingesniems organiniams junginiams. Metilo kationas praktiškai yra puikiu katalizatoriumi, nes lengvai reaguoja su plačiu kitų molekulių kiekiu bet šaltomis tarpžvaigždinės erdvės sąlygomis. Mokslininkai įtaria, kad CH3+ susidarymui energiją suteikia ultravioletinis spinduliavimas, skaidydamas netoliese esančias vandens molekules. Beje, meteoritai datuojami Saulės susidarymo laikotarpiu, liudija, kad medžiaga, iš kurios susidarė Saulė ir planetos, tiesiog maudėsi gretimos masyvios žvaigždės ultravioletiniuose spinduliuose. 2014 m. Čandros rentgeno teleskopu ir infraraudonaisiais teleskopais (Spitzer ir kt.) buvo stebimas Orione esantis emisinis ūkas NGC 2024 (Fakelas arba Liepsna), nutolęs apie 1350 švm. (apie 800 žvaigždžių). Anot įsivyravusios teorijos, arti centro turi būti senesnės žvaigždės, tačiau jame prie centro aptiktas jaunų (apie 200 mln. m. amžiaus) žvaigždžių spiečius, kai jo prakraščiuose žvaigždėms yra 1,5-2 mln. m. Tai rodo, kad naujų žvaigždžių susiformavimas yra sudėtingesnis nei manyta. Suformuluotos trys tikėtini šio atradimo paaiškinimai: a) žvaigždės vis tik ir toliau gimsta vidinėse ūkų srityse; b) senos žvaigdždės išstumtos iš centrinių sričių ir jų vietą užėmė jaunos; c) žvaigdždės susidaro gausiuose dujų srautuose, krentančiuose į centrą. Ūko garbanų pakraščiai vis dar lieka viena iš Oriono ūko paslapčių. Kokia būtų jų priežastis, jie būtų verti Jackson Pollock'o rankos drąsiai braukiant per dujų sūkurio foną. Astronomai mano, kad garbanos rodo iš jaunų žvaigždžių lekiančių dujų srautų kraštus. Tai atšiauri vieta, kur materija lekia viršgarsiniais greičiais. Spėjama, kad juos sukuria debesyje esantis magnetinis laukas. Gravitacijai spaudžiant debesį, spaudžiasi ir magnetinis laukas, tačiau tik iki tam tikros ribos. Tada magnetinė energija išsiveržia iš besisukančios masės greitindama daleles, kurios pasiekia pasakišką greitį. Lengviausia tai padaryti ties poliais, tad tos srovės gali žymėti magnetinių laukų polius. Esant labai tamsiam dangui plika akimi galima įžiūrėti Barnardo kilpą plataus lanko formos ūkas su centru Oriono ūke, nusitęsiantį 600 kampo minučių (20 Mėnulio skersmenų). Jos plotis apie 100-300 švm, priklausomai nuo atstumo, kuris laikomas esant tarp 500-1500 švm. Jo atsiradimas siejamas su supernova, sprogusia prieš 2 mln. m. Pats Barnardas, padaręs pirmąją ūko nuotrauką ir nuodugniai jį aprašęs 1894 m, vadino jį Oriono kilpa. Ir dar apie atradimus, paskelbtus 2019 m. ALMA teleskopu protoplanetiniame diske prie jaunos žvaigždės Orion Source I rasta druskos (NaCl), kalio chlorido (KCi) ir kitų sūrių junginių bei sunkiųjų elementų. Jų masė įvertinta 1021, kas atitinka visų Žemės vandenynų masę. O 2016 m. prie jaunos dvinarės žvaigždės JW 566 infraraudonuoju Dž. Klarko teleskopu Havajuose submilimetrinio ilgio bangose aptiktas pats stipriausias žybsnis, 10 mlrd. kartų viršijantis stipriausius Saulės žybsnius. Manoma, kad jis įvyko dėl magnetinio lauko pertvarkymo. Orionidai Pastaba: Orionidai taip pat reiškia meteorų srautą, iš Oriono ir Dvynių
žvaigždynų ribos, siejamą su Halio kometa. Intensyviausias - spalio 20-22 d.
Jie į Žemės atmosferą įskrieja 238 tūkst. km/val. greičiu; per piką jų dažnis per 20 meteorų į valandą. Dar vienas
Halio kometos sukeltas Eta Akvaridų lietus lyja gegužės mėn. Orionidai: kai kurie tvirtina, kad su kai kuriomis Oriono žvaigždyno žvaigždėmis siejamos neigiamos esybės. Kiti sako, kad Oriono ūkas yra kosminis portalas į begalybę arba Kūrėjo karalystę. Kai kurie astronomai tvirtina, kad milžiniška, puikiai nušvitusi daugiaspalvė šviesa, sklindanti iš ūko, yra susikirtime su Žeme, nors šiaip pasiektų Žemę maždaug šiaip pasiektų Žemę maždaug 3000-aisiais metais. Ar tai kiek susiję su Apreiškimo 21 pranašyste [apie iš dangaus nužengiančią Naująją Jeruzalę]. Tai drakonidai bando užkariauti dangų ir perimti sklindančią Šviesą (dangiškoji kova tarp Mykolo ir Slibino; Apr. 12). Tai gali paaiškinti drakonidų buvimą Oriono žvaigždyne, nors tam tikros žmonių grupės atseit irgi susidomėjusios Portalu į Amžinybę. Pats Oriono atvirasis klasteris yra jungtinės reptoidų-pilkųjų imperijos, vadinamos Nešventuoju Šešetu, bazė. Jie sukūrė Nemezidę, kad trikdytų žmonių buvimui Saulės sistemoje. Daugeliui planetoidų, įvestų į šią sistemą, pastebimas kurso pokytis dėl Nemezidės poveikio ir orionidų-drakonidų atvykimo.
Orionas mitologijoje
Orionas buvo milžinas, Poseidono ir Kretos valdovo Minoso dukters Eurialės sūnus. Jis
galėjo bristi per jūrą ir iš vandens kyšojo jo galva.
Pasak kitą jo kilmės versiją, Trakijos (Hyria) karalius Bojotijoje Hyreius svetingai priėmė
Dzeusą, Poseidoną ir Hermį, kurie leido prašyti jų atpildo. Karalius norėjo vaiko, tad dievai paėmė
paaukoto jaučio kailį, ant jo nusišlapino ir sudegino. Po 9 mėnesių iš dirvos išdygo" sūnus.
Orionas buvo sumanus kalvis, įrengęs požemio rūmus Vulkanui bei pastatęs šventyklą
dievams Sicilijoje. Hesiodas sako, kad Sicilijoje jis supylė iškyšulį,
kuris padeda susidaryti Messina įlankai. Tada išvyko į Euboea. Yra sąsajų, siejančių jį su karo dievu Arėju.
Orionas nukeliavo į Chijo salą, kad pasipirštų karaliaus Oinopiono
dukteriai Meropei (nereikia painioti su viena iš
Plejadžių). Oinopiono apakino girtą Orioną ir išvarė iš salos. Šis nuvyko į
Lemnosą, kur Hefaistas vadovu davė savo tarną Kedalioną. Patartas Poseidono, jis užsisodino
Kedalioną ant pečių ir nubrido į rytus, Helijo patekėjimo kryptimi.
Pasiekęs Helijo namus Orionas atgavo regėjimą. Jis grįžo į Chijo salą,
kad atkeršytų, tačiau karalius pasislėpė požeminiame urve (šulinyje). Po bevaisių paieškų, Orionas nuvyko į Kretą.
Sakoma, kad jis aistringai geidė
Plejadžių, Atlanto dukrų, kurias pasigailėjęs Dzeusas perkėlė
į dangų. Orionas tapo Artemidės, medžioklės deivės, numylėtiniu. Kartu jie medžiojo žvėris
Kretos miškuose. Yra keli variantai apie jo mirtį.
Sakoma, kad Artemidė pati nužudė jį, sumaniusį su ja varžytis. Kitur minima, kad jis žuvo,
nes išniekino hiperborėjų krašto merginą Ope. Pagal populiariausią versiją, jo mirties kaltininku
buvo Artemidės brolis Apolonas, kuriam nepatiko sesers draugystė su Orionu. Orionui brendant
per vandenį, Apolonas susiginčijo su Artemide, kad ji pataikys į virš vandens kyšančią jo galvą.
Artemidės strėlė perskrodė jam galvą ir ji pasibaisėjusi pamatė išplaukiant negyvą Oriono kūną
(kitur, Apolonas susiginčijo, kad Artemidė nenušaus kiškio, kurį ji matė aukštoje žolėjė).
Pagerbdama Orioną, Artemidė perkėlė jį į dangų, kur jis vėl ėmė geisti
Plejadžių.
Minima, kad jį pamilo ir pagrobė Helijo dukra Eos (Aušrinė) ir dievams supykus jį nukovė
pavydi Artemidė (arba strėle apakino jį, - blogą jo regėjimą simbolizuoja blankios jo galvos
žvaigždės). Dabar, Orionui leidžiantis, Eos lieja ašaras, kurios pasirodo kaip rasa ant žolės.
Pasak Hesiodo Astronomijos", Oriono mirtis buvo kitokia. Jis su Artemide
ir jos motina Leto medžiojo Kretos miškuose. Orionas buvo pasigyręs, kad išžudys visus žemės žvėris. Sunerimusi
Gaja pasiuntė milžinišką skorpioną, kuris jam mirtinai įgėlė. Tada Artemidė ir Leto paprašė
Dzeuso, kad perkeltų Orioną į dangų. Bet kartu persikėlė ir skorpionas. Ir dabar, kai Orionas
leidžiasi pietvakariuose, Skorpionas teka rytuose. Bet milžiną, davęs priešnuodžių, išgydė
senovės gydytojas Ophiachus. Tai regime ir danguje Orionui leidžiantis, Ophiachus stovi virš jo.
Kitą naktį atgavęs jėgas, Orionas vėl pasirodo danguje.
Jo pasirodymas pranašauja apie besiartinantį rudenį. Laikas nuimti derlių. Vasaros pabaigoje,
skinant vynuoges, Orionas teka vidurnaktį. Ir kai rudenį jis teka auštant, jūreiviai žino, kad atėjo
laikas plaukti į uostus slepiantis nuo audrų (Hesiodas):
2 a.pr.m.e. graikų istorikas Polibijus Romos eskadrono žūtį aiškino tuo,
kad jis išplaukė iškart patekėjus Orionui".
Kai kas nurodo į sąsajas tarp Oriono ir Egipto piramidžių išdėstymo. Tai gali būti tikėtina, nes
senovės egiptiečiai daug dėmesio skyrė žvaigždėms. Jie manė, kad po mirties
Ozyris ir faraonai patenka į Oriono žvaigždyną.
Manoma, kad Oriono pavadinimas kilo Akade prie Eufrato iš Uru-Anna (dangaus šviesa). Laikui bėgant
pavadinimas tvarsformavosi į Aryan (arijas), kaip save vadino senovės persai. Graikai Orioną vadino klajokliu", kalnų gyventoju", pasipūtusiu gaidžiu", gaidžio koja",
karo dievu", kariu". Daugelyje Vidurio Rytų tautų jis buvo milžinas" ar stiprusis".
Arabų pasaulyje jis buvo al-Džauzak (juoda avis su balta dėme), (o vėliau al-Džabar) milžinas, Walnut'as (Galingasis").
Mintaka, labiausia vakaruos esanti juostos žvaigždė, kilusi iš arabiško žodžio, reiškiančio juosta"; Alnilanas, perlų juosta", o Alnitakas, girlianda".
Bet Skaligeris sako, kad jis kilo iš deformuoto al-Šudža (Gyvatė)
Įvairiose tautose jis linija", aukso smiltys, riešutai arba blizgučiai (Spangles), Janzak
stuburas, pas arabus ir kinus svarstyklių. Orionas Oriono pirmoji žmona buvo Sidė, pasipūtusi moteris besigyrusi, kad yra gražesnė nei Hera,
Dangaus karalienė. Ši buvo labai kerštinga ir nubaudė Sidę, išsiųsdama ją į Hadą. Netekęs
žmonos, Orionas nukeliavo į Chios (Khios, Egėjo jūroje 5 mylios į vakarus nuo Turkijos), kur įsimylėjo Meropę (tai nėra viena iš
Plejadžių) ir jos tėvo paprašė jos rankos. Karalius nenorėjo
išleisti dukters, tad davė, atrodytų, neįveikiamą užduotį išnaikinti saloje pavojingus laukinius
žvėris. Orionas kelis mėnesius dirbo sunkiai nuo aušros iki saulėlydžio. Kol atliko užduotį.
Orakulas jam pasakė, kad kylančios Saulės spinduliai išgydys jam akis. Jis ėjo per jūrą link tolimoje sklindančio kalvio kūjo garso ir pasiekė Lemnos salą. Visą kelią jį stebėjo Eos, Helijo dukra. Artemidė privalėjo kas naktį sidabriniu Mėnulio vežimu pervažiuoti dangumi. Jai to nepadarius kelias naktis, Apolonas supyko, kad ji nevykdo savo prievolės. Bet Artemidė ir toliau buvo labai užsiėmusi Orionu taip truko visą mėnesį. Apolonas savo akinančiais spinduliais sukėlė jūros vandens spinduliavimą tik tolumoje matėsi juodas taškas. Ji nugabeno Oriono kūnas pas Asklepijų prašydama jį atgaivinti. Tačiau Dzeuso žaidas sunaikino jo kūną. Tada Artemidė Orioną paėmė į savo sidabro vežimą ir perkėlė į tuščią vietą danguje. "Kaip danguje, taip ir Žemėje", - pagrindinis hermetikos principas. "Žvaigždės žmones į savo valdžią paėmė ne todėl, kad turėtų galios, bet todėl, kad jomis buvo užsiimama ir joms buvo duodami reikšmingi pavadinimai", Augustinas Kai kas nurodo sąsajas tarp Oriono ir Egipto piramidžių. Pvz., Cheopso piramidės pietinė anga rodo tiesiai į Oriono juostą. Tai gali būti tikėtina, nes egiptiečiams žvaigždės buvo labai svarbios. Jie tikėjo, kad po mirties Ozyris (ir faraonai) persikėlė į Oriono žvaigždyną. V dinastijos Uno kapo įrašai tvirtina, kad jei ankstesni faraonai "po mirties lengvai kildavę į žvaigždes", tai šiam vargu ar bepavyks. Manyta, kad Unas yra paskutinis "žvaigždeivis", ateivis iš Sirijaus. Tečio kape įstrižai išbrėžtos trys žvaigždės, primenančios Oriono juostą (kurioje žvaigždės irgi nėra vienoje linijoje). Panašiai pastatytos ir Gizos piramidės. Į tai 1980 m. dėmesį atkreipė Robertas Bauvalas, remdamasis ankstesniais Virginijos Triabli tyrinėjimais. R. Bauvelą skatino ir Britų muziejaus prof. I.E.S. Edvardas, 1984 m. spalio 16 d. laiške parašęs: "Oriono žvaigždės buvo svarbios orientuojant didžiąją piramidę". Linkęs tam pritarti ir Oksfordo Ašmoleano muziejaus direktorius Jaromiras Malekas, 1995 m sausį parašęs: " rimtai apsvarstyčiau, kad Gizos piramidės išdėstytos atvaizduojant tris Oriono žvaigždes". 1964 m. egiptologas Aleksandras Baduvis su padėjėja (tada dar studente) V. Triabli atkreipė dėmesį, kad piramidžių statymo metu Anitakas (žemiausia Oriono juostos žvaigždė) kasdien atsidurdavo ties faraono laidojimo rūsio "vėdinimo anga" [O jo žmonos "rūsio" pietinė anga rodė į Sirijų, kuris tapatinamas su Ozyrio žmona Izide]. Parengė Cpt.Astera's Advisor ![]() PRIEDAS: Ponė indėnai
Ponė, Šiaurės Amerikos indėnai, kadaise gyveno Teksaso teritorijoje, bet iki 1541 m.
persikraustė prie Plato ir Lupo upių Pietų Nebraskoje. 18 a. pradžioje jie pasidalino į 4 grupes:
skidi (Vilko), didžiąją, respublikonų ir tapažų (Triukšmingųjų). Tuo metu jų buvo apie 10 tūkst.
Apie 1750-uosius tarp jų apsigyvenus prancūzų pirkliams, jų teritorija siekė Respublikonų upę Šiaurės Kanzase ir
Niobrara upę Šiaurės Nebraskoje. 1806 m. juos aplankė ispanų kareiviai prieš pat atvykstant Zebulono M. Paiko ekspedicijai.
Ponė turėjo daug mitų ir apeigų. Aukščiausiasis jų dievas buvo Tirawa (Saulė), kuris su
Motina Žeme pradėjo Ryto žvaigždę, kuris yra atgyjantis ir mirštantis augmenijos dievas. Jam
periodiškai buvo aukojama jauna mergina. Šį paprotį tik 1797 m. uždraudė Pitalešaro.
Ponė kariavo su sijais ir šajenais, bet buvo draugiški otams. Jie buvo aršūs kariai, bet niekada
nesikovė prieš JAV, net ir tada, kai buvo "skriaudžiami" vyriausybės. Ir net karų prieš indėnus
metu jie tarnavo žvalgais ir gynė sąjungininkus nuo kitų indėnų. 1876 m. jų buvo likę tik apie
3000. Jų kalba priklauso Hokan-Siouan kalbų Coddoan šakai.
Socialinė jų struktūra pagrįsta rangais. Kiekvienas kaimas turi savo vadą, dažniausiai
ankstesnio vado sūnų. Tada eina 4 Nahikut arba narsieji, sprendžiantys ginčus tarp gentainių.
Dar toliau yra 4 Kurahoo arba šventikai. Prie jų šliejasi Kurou, žiniuonys (gydytojai). Toliau eina
Narawisari, kariai, įrodę drąsą mūšyje. Ir pagaliau, visi likusieji.
Ponė gyveno žeminėse, bet turėjo (dažniausiai vasaros metu) įprastas kūgio formos tipi iš
bizonų odų. Žeminė buvo kupolo formos maždaug 40 pėdų skersmens ir 15 pėdų aukščio. Rytų
pusėje buvo 12 pėdų aukščio, 7 pėdų pločio ir 8 pėdų ilgio prieangis. Vakarų pusėje buvo wiharu,
altorius, kur buvo bizono kaukolė ir religinės prasmės daiktai, kabantys nuo lubų. Pietinėje pusėje
laikytas maistas ir kitos atsargos. Pakylos miegojimui iš karklų šakelių buvo ties šiaurine ir pietų
puse. Pati lova buvo išdirbta bizono antklodė ir pagalvė, prikimšta elnio ir antilopės plaukų.
Iš kitų indėnų ponė vyrai išsiskyrė savo plaukų nešiojimo maniera. Jie pašalindavo visus
plaukus nuo veido ir skuto galvas išskyrus kuokštą žemiau pakaušio, kurį kartais įtrindavo bizono taukais. Papildomai skaitykite:
|