Pranešimų apie NSO 1967 m. ir net 1968 m. pradžioje pasitaikydavo „Izvestija“, „Komjaunimo tiesoje“, „Tarybinėje Latvijoje“, žurnaluose „Smena“, „Technika jaunimui“, „Aplink pasaulį“... Didelį postūmį suteikė Žako Valė, 1966 m. atvykusio į Matematikų kongresą Maskvoje, pasisakymas. Tais metais padidėjo ir NSO aktyvumas virš Lenkijos, Kinijos, Čekoslovakijos ir TSRS.

1967 m. spalio 18 d. prie DOSAAF Kosmonautikos skyriaus buvo sukurtas NSO skyrius, vadovaujant Piotrui Stoliarovui su F. Zigeliu,  , A.P. Kazancevu ir A.A. Tichonovu (sekretorius). Lapkričio 10 d. per Centrinę TV pasisakė P. Stoliarovas ir F. Zigelis, kviesdami gyventojus pasidalinti liudijimais – ir jų redakcijos gavo šimtus.

1968 m. vasario 5 d. Žurnalistų rūmuose Maskvoje įvyko diskusija NSO klausimu. Dalyvavo akademikai M.A. Leontovičius⁵⁾ ir B.N. Petrovas, čekų akademikas E. Kolmanas, nariai-korespondentai E.R. Mustelis ir Obuchovas, fizikos-matemtikos dr. V.I. Krasovskis, VVIA (Oro pajėgų inžinerijos akademijos) vyr. bendradarbis, pulkininkas G.F. Sivkovas (pateikęs kelis NSO atvejus) ir kt. Jos metu pasisakė liudininkai: šturmanas V.I. Akuratovas, „Minties“ vyr. redaktorius N.I. Proninas, vyr. inžinierius-konstruktorius iš Nalčiko prietaisų gamyklos B.M. Jegorovas (1967 m. spalio 13 d.). Apie pjautuvo formos NSO papasakojo F. Zigelis. V. Akuratovas pasakojo apie NSO prie Grenlandijos:
„1952 m. stebėjau NSO, kai skraidžiau ‚Katalina‘ žvalgydamas ledus. NSO forma – rutulys kaip Mėnulis, sidabriškai perlinės spalvos. Viena pusė pulsavo. NSO perėmimui buvo iškviesti naikintuvai, tačiau jisai, turėdamas greičio pranašumą, greitai nuo jų pasitraukė į viršų. Tas NSO mums pasirodydavo tris dienas. Ir kaskart artinantis prie jo NSO dingdavo“.

Tačiau buvo ir kitokio tipo pasisakymų: M. Leontovičius kalbėjo apie kamuoliniius žaibus, V. Krasovskis ragino išvaikyti visus NSO tiriančius visuomeninius komitetus, nes tai „nenormalus reiškinys“, o anot E. Mustelio „astronomai nieko nauja nepastebi“. Tik B. Petrovas pasiūlė tuos klausimus aptarti prie „apvaliojo stalo“.

Deja, sekcija buvo paleista, „apvaliojo stalo“ diskusija neįvyko: 1968 m. vasario 28 d. „Pravda” paskelbė E. Mustelio, D. Martynovo ir V. Leškovcevo straipsnį „Vėl ‚skraidančios lėkštės‘?“ Jis baigėsi taip:
„... [Tai] tapo aptarimų klausimu TSRS MA. Neseniai Bendrosios ir taikomosios fizikos skyrius savo posėdyje išklausė akademiko A HREF='kursk.htm#artsimovich'>L.A. Arcimovičiaus pranešimą apie tai ir pažymėjo, kad tai turi antimokslinės sensacijos pobūdį ir kad tie išsigalvojimai neturi jokio mokslinio pagrindo, o stebimi objektai yra gerai žinomos prigimties“.

Straipsnio autorių „moksliniu pagrindu“ buvo „amerikiečių astrofiziko D. Menzelo liudijimų analizės“ ir kitų (neįvardintų) amerikiečių mokslininkų (?). VVIA dėstytojai ir bendradarbiai (tarp jų 3 mokslo daktarai) kreipėsi laišku į “Pravda”, tačiau jis nebuvo atspausdintas. Jame buvo ginčijamas teiginys „neturi mokslinio pagrindo” ir priminta, kad „dar prieš 200 m., atsakydama į daugybę liudijimų apie meteoritų kritimus, Prancūzijos MA priėmė specialų potvarkį, kuriame taip pat kategoriškai teigė, kad akmenys iš dangaus negali kristi. Ir po tuo teiginiu puikavosi ne mažiau žymių mokslininkų, tokių kaip Lavuazjė, parašai“ (apie tą istoriją skaitykite ir >>>>>). Atseit, tas straipsnis yra „bandymas uždaryti problemą grubiu aprėkimu“.

Taip pat NSO skyriaus 13 konstruktorių ir inžinierių kreipėsi į Ministrų tarybos pirmininką A. Kosyginą⁸⁾, siūlydami sukurti specialią organizaciją NSO tiriančią organizaciją. 1968 m. jis gavo akademiko Ščiukino pasirašytą atsakymą, kad NSO klausimą nagrinėja „kompetingos organizacijos“, kurioms nurodyta registruoti ir tirti NSO pasirodymų atvejus siekiant juos atpažinti. Bendrą stebėjimą atlieka TSRS MA ir kurti kokią nors specialią organizaciją nėra būtinybės“.
Greičiausiai tai tebuvo „atsirašinėjimas“, tačiau jau tai reiškė ir NSO klausimo „oficialų pripažinimą“.

O po straipsnio „Pravdoje“ buvo įmanoma skelbti tik NSO diskredituojančius duomenis. Tik F. Zigeliui tebuvo leista rinkti informaciją, rašyti rankraštines knygas ir skaityti paskaitas NSO tema.

Nežemiškos gyvybės egzistavimo klausimas

Nebuvo žinoma, ar buvo TSRS plataus masto bandymai dešifruoti nežemiškų civilizacijų signalus, nors buvo smulkių projektų – Ozma¹⁾ projekto dydžio kai kuriose institucijose, būtent Šternbergo institute²⁾ Maskvoje.
Ypatingai akcentuota Biurakano konferencija³⁾ (1964) apie sistemingos viso dangaus apžvalgos būtinybę ieškant dirbtinės kilmės radijo šaltinių. Tačiau pastebimas praktinės naudos siekis iš kontaktų su nežemiškomis civilizacijomis.

Vieninteliu rimtesniu šaltiniu apie sovietų pastangas nustatyti tarpžvaigždinį ryšį yra Armėnijos MA išleista knyga „Nežemiškos civilizacijos“ (1965), pateikianti 13 straipsnių – pranešimų konferencijoje Biurakano observatorijoje (1964 m. gegužės 20-23 d.).

Vienu centrų minimas GAIŠ (Šternbergo institutas), kuriame dirbo I. Šklovskis. Jame buvo atliekami astrofizikiniai tyrinėjimai naudojant didžiausius optinius ir radijo teleskopus, kosmines raketas ir dirbtinius Žemės palydovus („Žemė ir Visata“, 1966, nr.5). Bendradarbiais buvo N.S. Kardaševas, G.B. Šalomickis (1939-1999), M. Paščenko⁷⁾ ir kt. Jie stebėjo kvazaro tipo radijo galaktikas su FIAN (MA Fizikos inst-to) įranga 32,5 cm bangų ilgiu bandydami nustatyti dirbtinės kilmės signalus. Anot Kardaševo, maža kvazarų apimtis (1’’ eilės) yra geras požymis apie jų dirbtinę kilmę. Deja, jis klydo.

Be to, N. Kardaševas ir M. Paščenko bandė aptikti dirbtinius signalus 21 cm (1420 MHz) bangų ilgiu. Neaptikimas gali būti argumentu tvirtinimui, kad mūsų galaktikoje nėra civilizacijų, kurios operuotų 10³³ ergs/sek. galia. Buvo tirta ir M31 (Andromedos) galaktika.

Nežemiečių egzistavimas nesikirto su TSRS vyravusiu materialistiniu požiūriu, mat gyvybė yra neišvengiama materijos vystymosi pasekmė, o protas yra neišvengiama gyvybės vystymosi pasekmė. Tačiau iškilesni mokslininkai įvesdavo tam tikrus apribojimus. Pvz., I. Oparinas laikė, kad esminė sąlyga gyvybei yra vandenynai, o J. Šklovskis nesipriešino idėjai, kad gyvybė tėra tik Žemėje, tačiau jam tai būtų „stebuklas“.

TSRS buvo pripažįstama tik anglies pagrindu egzistuojanti gyvybė. Oparinas kitas gyvybės formas laikė negalimomis, o Šklovskis rėmėsi energetiniais argumentais įrodinėjant anglies pagrindu esančios gyvybės būtinumą. Vakaruose sutinkami svarstymai apie kitokio tipo gyvybę (pvz., amoniako ar neorganinių medžiagų pagrindu - kaip F. Hoyle romane „Juodasis debesis“) TSRS nevyko.

Buvo žinoma, kad Mėnulio, Marso, Veneros sąlygos yra atšiaurios gyvybei, tačiau buvo keliamas klausimas, ar žemės organizmai (bakterijos, augalai) gali jose išgyventi. Tai tapo aktualu prasidėjus kosmoso užkariavimui, siekiant išvengti kitų planetų „biologinio užkrėtimo“. TSRS tokie tyrimai vykdyti MA Mikrobiologijos institute (A.I. Žukovos ir I.I. Kondratjevo studija) ir, galbūt, kai kuriose kitose vietose (žr. Augalai nesvarumo sąlygomis).

Marse sąlygos buvo artimiausios Žemei. JAV jo tyrimo centras ilgą laiką buvo Louelo observatorijoje, kur P. Louelo darbą tęsė E.C. Slipher‘is. TSRS iškiliausiu Marso tyrėju buvo G. Tichovas (1875-1960). 1909 m. vienos didžiausių Marso opozicijos metu jis jį tyrė naudodamas filtrus ir pastebėjo ties ašigaliais esant sniego bei debesis jo atmosferoje. Apie tai buvo mažai žinoma Vakaruose ir 1924 m. (kitos opozicijos metu) panašius rezultatus gavo W.H. Wright‘as⁴⁾ iš Lick‘o observatorijos.

Pasitraukęs iš Pulkovo,  Tichovas įsikūrė Alma-Atoje ir 1947 m. Kazachstano MA Fizikos ir astronomijos inst-e įkūrė „Astrobotanikos skyrių“, kurio tikslu buvo tirti augalus artimomis Marsui sąlygomis (Arkties bei aukštai kalnuose). Jame dirbę mokslininkai iki 1960 m. paskelbė 5 tomus darbų. Tichovo metodas nustatant augalų atspindėtos šviesos spektrą vėliau paplito ir Vakaruose, ypač išsivysčius infraraudonųjų spindulių technikai.

Klausimas apie protingos gyvybės galimybę buvo problematiškesnis. Pvz., J. Šklovskis manė, kad Marse kadaise egzistavo išsivysčiusi civilizacija, tačiau šiuo metu jis miręs.
Vos keli mokslininkai tikėjo gyvybę esant Veneroje ar net Mėnulyje. Vienas jų, I. Oparinas manė, kad Mėnulyje gali būti organinių substancijų – gyva arba negyva forma.

Pagaudė žuvelių...

Šiuo raportuoju, kad būdamas žvejyboje... kartu su savo uošviu Chripunovu Aleksandru Michailovičiumi upės Razdolnaja žiotyse su apytikslėmis koordinatėmis P - 43^o37; I - 131^o40, buvau liudininku:

20:30 aš po žvejybos nuėjau prie savo motorinės valties „Dnepr“ su varikliu „Vichr-30R“. Maždaug po 10 min. užvedžiau variklį ir ėmiau jį šildyti. Kai variklis buvo užvestas (jis dirbo stabiliai, be sutrikimų), aš pamačiau NSO, kuris judėjo į pietryčius - su 5-10^o nuokrypiu į žemę buvo nukreiptas spindulys… Oras buvo geras… Aš tai parodžiau savo uošviui ir mes kartu ėmėme stebėti NSO.

NSO priskridus arčiau mūsų man netikėtai užgęso variklis. Aš pamaniau, kad nuo virpėjimo pamažu pasislinko reverso rankinėlė ir dėl to variklis užgeso… Aš dar kartą patraukiau užvedimo šniūrą. Prieš tai papumpavęs benzino ir padidinęs gazą. Variklis iškart užsivedė, tačiau jam dirbant mačiau švytėjimą, sklindantį nuo aukštos įtampos laidų ir ritės… Tuo pačiu švytėjimas viršutinės aukštos įtampos ritės (babinos) pagrinde buvo didesnis nei apatinės. Pas mane įstatytos ritės metaliniu korpusu iš automobilio. Padirbęs 5-7 sekundes variklis užgęso. Beje, užgęso nemažindamas apsisukimų, staiga. NSO tuo metu buvo virš mūsų.

Po to mes sulipome į valtį ir nuplaukėme nuo kranto; o aš ėmiausi užvedinėti variklį. Tikslaus NSO aptikimo laiko ... aš iškart užfiksuoti nesusipratau, dėl ko gailiuosi. Mano bandymai užvesti variklį baigėsi be rezultatų; aš jį užvedinėjau 25-30 minučių, kol mūsų srovė ir vėjas nepriplakė prie kito kranto... aš pakeičiau dvi poras žvakių... aptikau, kad abiejuose cilindruose nėra kibirkšties... Aš pakeičiau visus elektrinės grandinės kontaktus, pakeičiau dalį laidų ir aukštos įtampos laidus, tačiau kibirkšties nebuvo. Nuvalyti magneto kontaktai ir sureguliuotas tarpas tarp kontaktų; kibirkšties nėra. Tada aš pakeičiau magnetą į atsarginį, kurį turėjau metalinėje dėžėje su atsarginėmis dalimis ir gulėjo jos viršuje (dėžė NSO praskridimo metu buvo atidaryta, nes aš prieš užvedant išsukau žvakes ir paėmiau raktus. Magnetas buvo veikiantis, prieš tai aš plaukiojau su juo, o tada išdžiovinau orkaitėje ir rites padengiau laku). Pakeitus magnetą sureguliavau tarpus, surinkau variklį, tačiau kibirkšties nebuvo... Pakeitęs laidus nuo magneto su apatiniu cilindru į viršutinį cilindrą... įsitikinau, kad viršutinė ritė nedirba ir pakeičiau ją į atsarginę (už jos tvarkingumo negarantuoju, nes man ją davė, pasakę, kad dirba, tačiau iki tol jos nenaudojau)... nusprendėme irtis irklais iki Tavričankos tikėdamiesi ką nors sutikti ir paprašyti nutempti iki Vladivostoko, arba paprašyti atsarginės babinos. 9:00 ryto mes priplaukėm iki žvejų netoli iškyšulio Rečnoj.

Jie mums davė seną ritę, tačiau dėl jos gerumo negarantavo. Aš dar kartą patikrinau visus kontaktus... paėmiau atsarginį magnetą, įdėjau į katiliuką nuo primuso „Šmelj“, uždariau dangtelį ir 30-40 minučių prakalinėjau ant „Šmelio“... vėl įstačiau.. surinkau... praploviau benzinu... užvedžiau variklį iš pirmo bandymo. Buvo 15:00. Po 45 minučių pasiekėme Vladivostoką.

Trečiojo rango kapitonas Aleksandrovas

VRV [Vidaus reikalų valdybos] dispetčerio R.Ch. Stepaniano paaiškinamasis raštas VRV vad. pav. dr. Belovui S.F.

Aš, Stepanianas R.Ch., 1989.07.28. vykdydamas EP [judėjimo priežiūrą] RCjug apie 14:00 gavau informaciją iš ekipažo VS [Oro pajėgų] 85138, vykusio iš Simferopolio pusės ešelonu 10100 m, kad jie kairėje traverse stebi 30-50 km atstumu kažkokius objektus. Aš pasitikslinau formą, spalvą, kokį manevrą jie atlieka. Ekipažas pranešė, kad objektai juda lygiagrečiai, vienas šviesios spalvos, cigaro formos dirižablio pavidalo, o antras aštraus kampo pavidalo, griežtai geometrinės formos. Greitis maždaug kaip TU-154. Tačiau objektai lengvai atlikinėjo pasikeitimo vietomis manevrą.

Aš paprašiau ekipažo apie kokius nors pasikeitimus lėktuvo aparatūros ir prietaisų veikime; ekipažas pranešė, kad viskas veikia normaliai, lėktuve tvarka. Paprašiau ekipažą stebėti objektus ir pranešti apie kokius nors pasikeitimus. Tada paprašiau VRV karinio sektoriaus ar jie toje zonoje neturi skrydžių ir pateikiau informaciją apie objektus.Man atsakė, kad ne, taip pat informavau PVO [priešlėktuvinę gynybą] ir paklausiau, ar jie nemato savo priemonėmis. Ir „Stogas“ [Krovj] atsakė, kad ne.

Pranešiau vyresniajam dispečeriui ir RP [žvalgybos punktui]. Aš irgi savo indikatoriuje nemačiau.

Be 85138 zonoje buvo dar trys VS, kurie stebėjo tuos objektus. Visų apibūdinimai vienodi. Ekipažai stebėjo objektus 20-25 min. aukštyje nuo 7500 iki 11100 m. … pilnesnę informaciją galima gauti viso radijo ryšio išraše nuo 11:35 iki 12:05.

Parašyta 1989.08.09 iš atminties