|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Bijokime žmonių, o ne asteroidų
Kai pasaulis paskutiniais mėnesiais (2001 m.) susirūpinęs globaliu terorizmu ir tam skiria milijardus
dolerių, visai užmirštamas kitas pavojus. Ar galite palyginti pasekmes, kai į miestą rėžiasi keleivinis laineris ir didelis asteroidas? O geras tuzinas jų
praskriejo vos vos toliau nei Mėnulio orbita, o skriejęs 2002 m. kovo mėnesį buvo pastebėtas tik praėjus 4 d., - ir tik tada kai jau tolo nuo Žemės. Susidūrimo su asteroidu rizika paskaičiuota atsižvelgiant į jų skaičių ir praeities faktus (gilius įdubimus vadinamus krateriais). Daroma išvada, kad žūti dėl šios priežasties tikimybė yra tokia pati kaip aviakatastrofoje - maždaug 1 / 20000. Tai daugiau nei tornado gyvačių įgėlimai ar apsinuodijimas maistu - 1 / 60000. Tačiau lemia Baimės veiksnys. Dauguma žmonių labiau sunerimę dėl žmonių ir technologijų (teroristų, cheminių medžiagų išpylimo, branduolinių avarijų) nei dėl gamtos katastrofų (asteroidų, žemės drebėjimų ar uraganų). Bet 2002 m. kovo 8 d. akmens ir metalo kalnas sulyg 18 aukštų namu praskriejo pro Žemę tik 480 200 km atstumu, - vos toliau nei Mėnulis, bet daug arčiau, kad astronomai jaustųsi saugiai. Vėliau jis pavadintas 2002 EM7. Labiausiai jaudinti turėtų tai, kad jis prašvilpė praktiškai nepastebėtas - iki kovo 12 d., kai sušvito Saulės spinduliuose. Tai ne vienintelis atvejis - 2001 m. sausio 7 d. trijų futbolo aikščių dydžio asteroidas 2001 YB5 praskriejo tik dviejų Mėnulio orbitų atstumu. Pastebėtas tik prieš mėnesį, 2001 m. spalio mėn. mažesnis asteroidas pastebėtas tik prieš dvi dienas iki arčiausio priartėjimo. Mokslininkai spėja, kad kasmet pro šalį nepastebėti praskrieja bent 25-i tokio dydžio asteroidai - kai kurie jų gali būti mažesniu atstumu nei Mėnulis. 2021 m. kovo pradžioje pro Žemę 17 mln. km atstumu praskriejo 340 m skersmens Apofio (99942) asteroidas. Kitą kartą jis prie Žemės atsidurs 2029 m. balandį ti šįkart jau tik 37 tūkst. km atstumu. O būtent tokiame aukštyje randasi kai kurie palydovai, daugiausia užtikrinantys televiziją ir ryšį nuošaliuose rajonuose. Vis tik kruopštesni paskaičiavimai parodė, kad pavojaus tam nėra. Vis tik susidūrimo su Žeme tikimybė yra 1 šansas iš 450 t.y. gana didelė. Apofį atrado 2004 m. birželio 19 d. Kito viršūnės observatorijoje, esančioje Arizonos valst., tačiau dėl oro sąlygų tegalėjo stebėti tik 2 d. Tais pačiais metais jį pastebėjo ir Australijos Siding Spring'o observatorijoje. Apofis yra sugraikintas Epipto dievo Apopio vardas. Egipto mitologijoje tai milžiniška gyvatė, požemio būtybė, tamsos ir chaoso įsikūnijimas, blogio dievas. Beje, pabaigęs Benu asteroido misiją, OSIRIS-Rex zondas bus nukreiptas į susitikimą su Apofiu 2029-ais (apie tuos planus žr. >>>>>). Esant tokiai situacijai JAV bandė įkalbėti Australiją skirti menką 1 mln. dolerių sumą tokių
nekviestų svečių stebėjimui pietų pusrutulio danguje. Šalies mokslo ministro Peter McGauran'o kalba per TV 2002 m. kovo 17 d. mokslininkams
Ministro atviras pareiškimas gerai išreiškia daugelio žmonių požiūrį: Aš prabundu susirūpinės daugeliu kitų dalykų. Tarp jų nėra artimu atstumu praskriejančių asteroidų". Kas nutiktų susidūrimo metu? Gali užmušti tiesiogiai (įsivaizduokite nukritimą dideliame mieste - jis praktiškai būtų nušluotas), galite žūti susidūrimo sukeltų žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų metu. Gali kilti badas dėl ilgalaikio klimato pasikeitimo (Saulės šviesą susilpnintų pakilęs milžiniškas dulkių kiekis). Ir daug kitų veiksnių. Bet didžiosios daugumos žmonių tai nė kiek negąsdina. Tačiau baimes veiksnio dydis įtakoja finansavimą (ir politiką). JAV kongresui tai atrodo svarbu ir jis NASA skiria 3,55 mln. USD (kurių dauguma išleidžiama asteroidų, nekeliančių grėsmės, tyrimams - per kosmoso misijas). Šalys išleidžia milijardus gynybai. Tuo tarpu į mus milijonų megatonų sviediniais šaudo milžiniška kosmoso patranka. Ir kaip rodo neseni atvejai, mums nebus leista ruoštis tokiam susitikimui metus. Vieną naktį asteroidas gali atsidurti tiesiai virš galvos. Kažkas 1908 m. nutiko Tunguskoje. Virš 3000 kv. km miško buvo išguldyta. Didelių asteroidų (virš 1 km skersmens) yra žinoma apie 500. Artimose Žemei orbitose jų apie pusė. Milijonai mažesnių tiesiog nesukatalogizuota. Neramina ir tai, kad pateikiama netiksli informacija. Garsiausias suklaidinimas buvo dėl 1997 XF11 asteroido, kai visuomenei buvo paskelbta apie būsimą susidūrimą anksčiau, nei padaryti skaičiavimai, parodę, kad jis visai nekelia grėsmės. Savo indėlį į žmonių psichologiją įneša ir tokie filmai kaip Armagedonas. Išmonė, nepagrįsti pagąsdinimai ir pan. mažina žmonių susirūpinimą. Tuo tarpu astronomai nekelia klausimo ar? Jie klausia - kada? Ar yra skirtumas, - būsime įspėti prieš metus ar prieš 10 min.? Asteroidas susidurs su Žeme, jei nebus nudažytas
Gudrybė remiasi keistu gamtos reiškiniu - Saulės sukelta varomąja jėga. Šią (vėliau užmirštą) idėją dar prieš šimtmetį iškėlė rusų (lenkų) inžinierius I.O. Jarkovskis. Jis nurodė, kad Saulė labiau įšildo į ją nukreiptą dangaus kūno pusę. Tada jos terminis spinduliavimas yra didesnis - ir taip sukeliamas nežymus judėjimo momento pasikeitimas, kuris nežymiai stumteli objektą remiantis tais pačiais dėsniais, pagal kuriuos skrenda raketa. Per šimtus metus judėjimo pokytis gali pasidaryti žymus. Tad nudažykime asteroidą! Nebūtų ypatingai brangu iki jo nugabenti reikiamą dažų kiekį. Ir tai ne mažiau keistas pasiūlymas, nei, sakykim, prie asteroido prikabinti milžinišką burę. Jį nagrinėjo JPL Jon Giordani grupė. Bet nežinant tikslios asteroido formos ir jo paviršiaus ypatybių yra sunku apskaičiuoti Jarkovskio efektą. Mokslininkai gali tik nusakyti galimų pasikeitimų intervalą. Jarkovskio principas leidžia patikslinti asteroidų judėjimo ypatybes. Jarkovskio efektas kaltas už tai, kad Jupiteris "apšaudo" Žemę asteroidais. Kai kurie mažesnieji asteroidai jo gali būti nustumti prie asteroido žiedo plyšių - sričių, kurios yra tuščios dėl Jupiterio gravitacinio poveikio. Deja, kai kurie asteroidai patenka į tuos plyšius ir tada Jupiterio gravitacija nukreipia juos link Žemės orbitos. Beje, vietoje dažų galima panaudoti ir prie asteroido pritvirtinus milžinišką folijos skiautę, suveikiančią kaip savotiška burė, gaudanti Saulės vėją. Taip pat apie tai paskaitykite >>>>> Ar atsilaikysim prieš asteroidus? Astronomai jau aptiko per 21 tūkst. asteroidų, kurie gali priartėti prie mūsų planetos. Didžiajai jų daliai susidūrimo tikimybė beveik lygi 0. Apie kai kuriuos kitus išvis neverta rūpintis. Kiekvienais metais į Žemę per metus nukrenta dešimtys tūkstančių tonų, daugiausia dulkių pavidalu. Tačiau net automobilio dydžio akmuo greičiausiai sudegtų atmosferoje. Tačiau yra ir tokių asteroidų, koks prieš 66 m. nukrito Čiksulube Meksikoje, sukeldamas dinozaurų išnykimą. Jo skersmuo vertinamas nuo 10 iki 81 km. NASA 2005 m. iškėlė uždavinį iki 2020 m. pabaigos aptikti 90% arti Žemės priartėjančių asteroidų, kurių skersmuo per 140 m. Tačiau antžeminiams teleskopams reikia tinkamų sąlygų dangaus stebėjimui. Ir buvo pražiopsoti keli stambūs asteroidai, praskridę arti Žemės dar gerai, kad nė vienas į ją neatsitrenkė. Asteroidų stebėtojai duomenis pateikia viešai, tad visų šalių astronomai gali įvertinti riziką. 2013-ais
JTO pasiūlė geriau organizuoti globalias pastangas, tad buvo įsteigtas Tarptautinis Asteroidų perspėjimo centras. Idealu,
jei potencialiai pavojingi asteroidai būtų atrasti keli metai ar dešimtmečiai prieš galimą susidūrimą. Tai leistų pradėti veiksmų planavimą
(plačiau apie galimus įvairius apsisaugojimo būdus skaitykite puslapyje Atskriejanti mirtis).
Jie gali būti dviejų tipų: susprogdinti arba pakeisti jo trajektoriją. Branduolinių bombų panaudojimas, kaip filmuose Armagedonas (1998) ar Gilus sukrėtimas (1998) nepriimtinas dėl politinių sumetimų branduolinius ginklus draudžiama iškelti į kosmosą. Kita problema susprogdinimo praktiškumas: asteroido skeveldros niekur nedings, o tarp jų gali būti ir gana nemažų - ir tai gali paveikti netgi platesnį Žemės plotą. Tad patrauklesniu yra asteroido kelio pakeitimas. Ilgą laiką populiariausiu buvo kosminio traktoriaus idėja didelis sunkus erdvėlaivis, kuris priskridęs prie asteroido priverčia lėtai jį keisti kursą traukdamas link savęs savo gravitacinės traukos dėka. Bet kadangi šis metodas veikia labai lėtai, paskutiniais metais realiau žiūrime į kinetinį būdą laivas tiesiog atsitrenkia į asteroidą. Tačiau tam reikia daugiau žinių apie asteroidus aptikus naują pavojingą asteroidą, reikia nuodugniai jį ištirti (ne tik dydį ir masę, bet ir sudėtį, porėtumą bei pan.). Pvz., tamsesni asteroidai greičiausia yra mažesnio tankio, nes sudaryti iš uolienų ir ledo, ir yra labiau porėti. Tad jei trenksime į tokį asteroidą, galime greičiau pakeisti jo formą, o ne trajektoriją. Asteroidų tyrimams skirtos kelios misijos (žr. >>>>>). NASA 2021 m. vasarą rengia ir DART misiją į Didymos asteroidą, kur trenksis
į šio asteroido 150 m skersmens mėnuliuką Didymoon, tikintis, kad poveikis bus toks, kad galės būti stebimas iš Žemės. Be tų pagrindiniais laikomų būdų, nagrinėjami ir kiti, pvz., asteroido vieno šono nudažymo idėja (žr. >>>>>). Minima ir variklių (raketų) pritaisymo prie asteroido variantas ar galingi lazeriai, galintys išgarinti asteroido medžiagą.
Asteroidai skraido poromis 5 iš 6 asteroidų pro Žemę skrieja poromis. Visai neromantiško pavadinimo
asteroidas 2000 DP-107 iš jų lieka paslaptimi. Abu jo gabalai tėra 3 km atstumu - didesnis
apie 800 m skersmens, o mažesnis - apie 300 m. Tai paremia hipotezę, kad asteroidai susidarė poromis. Papildomas nematomas pavojus Yra manančių, kad egzistuoja alternatyvi" (veidrodinė) materija, t.y. Visada yra dvilypė. Ji veikia kaip tamsioji materija. O kadangi ji turi tas pačias savybes kaip ir įprastinė, tai iš jos gali susidaryti žvaigždės, galaktikos, planetos ir t.t. Tačiau jos nematomos, nes skleidžia alternatyvius fotonus, kurie nesąveikauja (o tiksliau - silpnai sąveikauja) su įprastiniais.
Veidrodinė materija (dar vadinama šešėline arba Alisos materija) hipotetinė materija, atseit, sudaryta iš veidrodinių dalelių. Dar 6-me dešimtm. buvo aptikta, kad skylant neutronui susidaro elektronai ir išimtinai kairinio sukinio neutrinai. Beje, aptikti teisingų neutrinų su dešininiu sukiniu aptikti nepavyko. Be to nustatyta, kad įprasta el. dalelių sąveika nestebima nani lygyje. To reiškinio paaiškinimui buvo iškelta veidrodinės materijos hipotezė iš dalelių su dešininiu sukiniu. Tokios dalelės turėtų pasižymėti anti-sąveikomis. Ši hipotezė gerai dera su simetrijos principu. Dar laikoma, kad įprastinės el. dalelės negali betarpiškai sąveikauti su veidrodinėmis dalelėmis (jos turėtų sąveikauti tik per silpnąją branduolinę sąveiką), todėl jų pasaulis mums yra nepastebimas, tačiau mes galima pajusti energiją iš jų sąveikos. Veidrodinės dalelės yra vienos iš kandidačių tamsiosios materijos paaiškinimui. Parengė Cpt.Astera's Advisor Ačiū dumbliams! Prieš 65 mln. trenkėsi labai stambus meteoritas. Jis nukrito į Jukatano pusiasalį, esantį pietryčių Meksikoje. Smūgis buvo toks stiprus, kad į orą pakėlė tokią daugybę žemių, dulkių ir kitokių dalelių, kad šios dangų užtemdė 6 mėnesiams. Poveikis buvo toks didelis, kad Žemėje išnyko dinozaurai, o taip pat ir dar 3/4 visos Žemės gyvūnijos (kreidos-terciaro masinis išnykimas). Kelis mėnesius Žemė skendėjo tamsoje, todėl beveik liovėsi augalų ir dumblių fotosintezė. Tačiau nesuprantama, kodėl netrukus vandenynuose vėl atsigavo ir suklestėjo smulkučiai dumbliai, ir jie taip padėjo išgelbėti gyvybę Žemėje. Mokslininkai tik spėja, kad tai buvo miksotrofai dumbliai, kurie energijos gali gauti energijos ir iš fotosintezės, ir iš yrančių organinių medžiagų. Jie 4 šarvadumblių rūšis laikė visiškoje tamsoje į skystį įpylus acto rūgšties druskos. Ir tie dumbliai puikiai augo. Fosilijų tyrimai rodo, kad būtent tie dumbliai buvo labai paplitę. O kai šarvadumblius sumaišė su paprastais dumbliais, paaiškėjo nepaprasta jų simbiozė šarvadumbliai padėjo kitiems dumbliais išgyventi be šviesos. Paprastieji dumbliai ėmė skaidyti miksotrofų maistines medžiagas. O šiems išgyvenus, maisto turėjo ir aukštesnės mitybos grandinės. Tiesa, reikia pastebėti, kad Žemės užtemdymui nereikia net meteorito. Kilę milžiniškai miškų gaisrai atmosferą gali užteršti pelenais ir suodžiais. Pvz., 1915 m. vasarą gaisrai Sibire sunaikino 100 mln. ha miško, o dėl pakilusių suodžių ties žemės paviršiumi šviesos sumažėjo 16%. Tą vasarą net vidurdienį buvo
Taip pat žr. Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis Papildomai skaitykite:
|
sukėlė atviro juoko bangą. Ji parodė, kokia maža baimės veiksnio reikšmė tokiems
dalykams. Ministras tokias pastangas pavadino bevaisėmis, nereikalingomis, savitikslėmis ir neskyrė finansavimo.
Tuo tarpu žemiau ekvatoriaus nėra teleskopų, galinčių naršyti po pietų dangų ieškant asteroidų.
