Žiemos šventės prasideda lapkričio 1 d. (Visų Šventųjų; šv. Andriejaus d.), kurios metu atliekamos apeigos, turinčios lemti kitų metų derlių. Merginos burtais nori sužinoti, kas jų laukia – vedybos ar viengungystė, koks bus vyras ar žmona. Tokie būrimai daugiausia susiję su vandeniu (Lietuvoje buvo paplitęs paprotys barstyti kanapes apie šulinį).

Per Kūčias buvo svarbus apeiginis prausimasis. M. Katkus^*) rašo, kad išvakarėse pirmiausia nusiprausdavo vyrai, o po jų prausdavosi vaikai ir moterys. Vėliau, papročiui ėmus nykti, prieš Kūčias žmonės prausdavosi pirtyse. Prausimasis turėjo magišką apsivalymo reikšmę tiek fizine, tiek dvasine prasme. Prie Kūčių stalo žmonės turėjo sėsti švarūs, be nuodėmių ir piktų minčių, nes tikima, kad valgyti susirenka ir protėvių dvasios. Be to, tikėta, kad kas pirmas nusiprausia, tas visus metus bus pirmas ir lauko darbuose. Kūčių vakare atsargiai buvo elgiamasi ir su vandeniu: draudžiama lieti pažeme vandenį, kuriuo praustasi, „kad neaplietų sielų, nes sakydavo, jog jos vaikščioja“, „reikėdavo išlieti dar šviečiant saulei, nes po saulėlydžio negalima būdavo išlieti vandens, kad dūšių neaplietų“. O ir Kūčių pyragą, skirtingai nuo Kalėdinio, įmaišo vandenyje.

Apeigų šaltinis, Machu Picchu

Užgavėnių, žiemos palydų, metu važinėjant buvo laistomasi vandeniu. O prieš Velykas, didžiojo trečiadienio naktį, prasidėdavo apeiginis prausimasis, turėjęs apsaugoti žmogų nuo ligų, apvalyti nuo visokių blogybių. Priešvelykinį šeštadienį kunigai šventindavo vandenį, kurį vėliau žmonės semdavo ir nešdavo namo. Velykų rytą juo šlakstydavo trobesius, valgius, gyvulius, laukus, pildavo į šulinį. Tikėta, kad jis išvaiko piktąsias dvasias. Kai kurie valstiečiai laikydavo švęstą vandenį iki Sekminių, kai šlakstydavo juo savo ūkį. Pašventintas vanduo buvo naudojamas kaip vaistas nuo įvairių ligų ir ypač nuo apkerėjimų. Antrą Velykų dieną visoje Lietuvoje laistydavosi vandeniu tebegulinčius. Paaugliai ir jaunimas eidavo per kaimą tinginių ir miegalių kelti. Dar neatsikėlusius apliedavo, o kartais ištrauktą iš patalo tempdavo į upelį maudytis. Už išprausimą dar gaudavo margučių. Kėdainių raj. 19 a. vid. Velykų dieną vargšai, atėję išmaldos prašyti, atsinešdavo vandens, kurį užpildavo šeimininkei ant rankų ir jas šluostydami sakydavo: „Duok, Dieve, kad šiemet linai gerai derėtų“. Kai kur buvo paprotys iš šaltinio atsinešti vandens, juo nusiprausti ir vėl nunešus atgal išpilti. Tikėta, kad tada žmogus bus sveikas ir atjaunėjęs.

Per Jurgines, pirmą kartą išgenant gyvulius, piemenis ir gyvulius kaimo žmonės šlakstydavo šventintu ar paprastu vandeniu. Šeimininkė, grįžusį su banda piemenį, perliedavo vandeniu, kad karvės daugiau pieno duotų. Tą dieną arklius, dar prieš saulėtekį, maudydavo upėse ir ežeruose, kad būtų stiprūs ir sveiki.

Atėjus pavasariui, pirmojo arimo apeigose buvo naudojamas vanduo. Šeimininkė ir kitos moterys vakare grįžusį artoją apipildavo vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių, sveikus gyvulius ir lietų.

Per sekmines buvo garbinamas vanduo, reikalingas visai atgimstančiai ir žaliuojančiai augmenijai. Iki Sekminių žmonės nedrįsdavo maudytis upėse, ežeruose, nes vandens piktosios dvasios galėjusios pakenkti, o per Sekmines, atseit, Dievas išvalo vandenį, „ištirpdo“ ledus ir jau po švenčių vanduo tampa nekenksmingas.

Joninių apeigose ypatingas dėmesys skiriamas vandeniui – tikima, kad vanduo turi galią apvaisinti žemę ir suteikti jai jėgų duoti vaisius. Todėl Joninių apeigas, burtus ir magiškus veiksmus žmonės atlikdavo prie vandens arba su vandeniu. Joninių išvakarėse arba anksti rytą, prieš patekant saulei, ligoniai eidavo prie upių, ežerų maudytis, tikėdami pasveikti, o sveikieji – kad išvengtų ligų. Per Jonines maudydavo gyvulius, ypač darbinius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs. Stebuklinga laikoma ir Joninių rytmečio rasa, laikyta sveikata ir grožiu. Po rasą braidydavo ligoniai, o nusiprausęs arba išsivaliojęs rasoje būsi kaip iš pieno plaukęs. Joninių rytą šeimininkai eidavo apžiūrėti javų, nuo kurių nukrėsdavo rasą. Kuo didesnė Joninių ryto rasa, tuo didesnio tikėjosi derliaus. Rasa tarnavo ir pranašystėms. Merginos naktį ja suvilgydavo veidą ir nenusišluosčiusios eidavo miegoti. Sapne turėjo ateiti vaikinas, nešantis rankšluostį. Už jo buvo tikimasi ištekėti. Buvo manoma, kas rasa – slėpiningos gausos šaltinis, tačiau blogose rankose jis galėdavo virsti nelaimę nešančiu ženklu.

Su vandeniu susijęs ir Joninių vainikas. Daugelyje Lietuvos upių gyvavo paprotys paleisti vainikus į upelį, ežerą arba įmesti į šulinį. Kai merginos ar vaikino vainikai greta, jie tikėdavosi tais metais susituokti.

Rugiapjūtei būdavo ruošiamasi iš anksto ir kruopščiai. Patį darbą lydėdavo dainos ir gausūs papročiai. Kai kur, ypač Rytų Lietuvoje, būta papročio pirmąją rugiapjūtės dieną iš laukų grįžusius pjovėjus apipilti šaltu vandeniu. Tai turėjo lemti gerą derlių ir puikų orą. Jei iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nespėdavo vandeniu aplieti, tai jie apliedavo patį šeimininką, kad rugiai gubose nepūtų. Rugiapjūtės pabaigtuvių metu buvęs paprotys iš paskutinio rugių pėdo daryti moterišką stabą (rugių bobą), kurį vežiodavo po visą kaimą ir vandeniu laistydavo…

Beje, prieš prasidedant mirusiųjų minėjimo apeigoms, visi šeimos nariai eidavo į pirtį maudytis ir tik po to sėsdavo prie stalo valgyti vakarienės.

Vanduo liaudies tikėjimuose turėjo tokią pačią vaisingumo galią kaip ir žemė, todėl su juo susiję tikėjimai apie mirtį ir mirusiųjų pasaulį. Pirmykštis žmogus mirtį tapatino su gyvenimu, o vanduo tebuvo riba, ties kuria prasideda naujas gyvenimas senajame pasaulyje. Sielos išėjimo vandeniu į „aną pasaulį“ buvo išreiškiamas įvairiomis apeigomis per laidotuves ir mirusiųjų paminėjimo šventes. Apie sūduvių laidotuves (16 a. vid.) rašoma: „Lavoną maudo šiltoje pirtyje ar kubile, švariai jį prausia, aprėdo ir pasodina ant kėdės. Tada esti smarkiai užgeriamas“. Mirusiojo prausimas ir užgėrimas plačiai žinomas ir vėlesniais laikais.

Su vandeniu bei mirusiojo siela susiję daugelis prietarų: „Saulei nusileidus negalima skalbti, nes ten bus dūšios ir mes jas nuvaikysime“ arba „jeigu puodas cypia, tai reikia poteriauti ir maišyti tame puode esantį vandenį, ad dūšios, kurios ten kenčia, išliptų“.

Panašius tikėjimus turėjo ir kitos tautos – per pasaulius skiriančią ribą sielas perveža keltininkas (graikų Charonas, indų Satjavati, šumerų ir akadų Ur-Šanabas).

Vienas vertikalių kelių į „aną pasaulį“ pasakose veda per šulinį, o jis išsiskiria savo paprastumu. V. Toporovas rašo, kad šulinys, kaip ir upė, ežeras, pelkė, priklauso tai pačiai vandens objektų sistemai. Tiik jis žmogui artimiausias ir labiausiai įprastas. Pasakose šulinys turi nepaprastą maginę galią: našlaitė (podukra), įkritusi ar įstumta į šulinį, ten randa kitą pasaulį, kuris apibūdinamas kaip „kitas svietas“, „laukas“. V. Toporovas pažymi, kad prie šulinio būdavo atliekamos apeigos, kuriose stengtasi iššaukti dangaus vandenį. Taigi, šulinys ne tik jungia žemę ir požemį, bet siejasi ir su dangaus sfera.

Pasakoje „Aguonėlė" aiškinama: „… turėjo dukrelę Aguonėlę – juodą, juodą kaip aguonėlė. Mama sako tėvui: 'Nunešk į šulinį – išbals'“. Tai užuomina apie prie šulinio atliekamas apeigas. Seselskytė, nagrinėjusi pasakas apie podukrą šulinyje, teigia, kad ji patenka būtent į mirusiųjų pasaulį. Taigi, ir Aguonėlė pasiekia mirusiųjų pasaulį. Be to, šio tipo pasakose podukra apdovanojama auksu, sidabru. V. Uspenskio^**) nuomone, tauriųjų metalų spalva ir su ja susiję "šviesos“ ir "tiesos“ įvaizdžiai ypač pabrėžiami pomirtiniame pasaulyje. „Aguonėlėje“ irgi randame šviesumo, baltumo motyvą – „išbals“ arba „dar būk šuliny, dar juoda“. Kitoje pasakoje, herojus, įkišęs ranką į šulinį, ištraukė auksu aplipusią.

Tada (dėl ryšio su mirusiųjų pasauliu) aišku, kodėl nepageidaujamu asmeniu norima atsikratyti įstūmus į šulinį: „Tėvas, galvodamas, kaip Meškiuką nužudyti, sumanė šulinį kasti“. Be to iš jo, kaip ir marių dugno, galima pasemti stebuklingo vandens: „imk iš vieno šulinio vandenėlio, imk iš kito, imk iš trečio – turėsi daug jėgos“.

Lietuvių tautosakoje mirusieji pomirtiniame pasaulyje neretai įsivaizduojami kaip paukščiai – ir dominuoja vandens paukščiai: antis, gulbė. Našlaitė po mirties virsta antele: „Tos raganos, parsivedusios ją namo, sudeginusios ir tuos pelenus subėrusios į marlę. Tai iš tų pelenų ir atsiradusi antelė“ arba „laumė ragana pavertė podukrą antele, ir antytė išskrido į marias“. Anapus vandens herojus randa velnio dukras, atsivertusias gulbėmis. Čia verta prisiminti baltų paprotį laidotis mirusius vandeny – taip jis patenka į ribinę sritį, ir, virtęs vandens paukščiu, gali tą ribą (vandenį) įveikti.

Ši riba yra ir magiška kliūtis, neleidžianti mirusiesiems ir kitiems jų pasaulio atstovams (velniui ar velnienei, raganai) pareiti į šį pasaulį. Be to, ragana – gerokai labiau daugialypis personažas: „ragana atbėga – neperbrenda, gi nėra kaip tą vandenį sunaikinti. Atsigulė ir pradėjo gerti. Gėrė, gėrė tą vandenį – prisigėrė ir sprogo… pasirodė upė. Ir ta velnienė atsiliko. Jie ištrūko“.

Pagal R. Tatariūnaitės straipsnį iš „1995 Kalendorius visiems“   

^*) Mikalojus Katkus (1852-1944) - pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas ir draudžiamos spaudos platintojas. Parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 m. sukilimą. Svarbiausias kūrinys - etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“ (1931).

^**) Vladimiras Uspenskis (1930-2018) – rusų matematikas ir kalbininkas, publicistas, mokslo populiarintojas, A. Kolmogorovo mokinys. Matematinės lingvistikos pradininkas, lingvistinės reformos iniciatorius. Dėstė MVU mechanikos ir matematikos fakultete. Tvirtino, kad matematika artima humanitariniams mokslams. Rašė apie matematinę logiką, lingvistiką, memuarus. Yra parašę eilėraščių. Pažymėtina knyga „Matematikos apologija“ (2009).

Papildomai skaitykite:

Bermudų trikampis Povandeninė civilizacija Nepaprastos vandens savybės Siurbkite tiesiai į smegenis Akupunktūra: organizmas vientisas Baltieji vandenys: legendos ištakos Ryklių miegamieji ar „kosmetikos kabinetai“? Tik pamėklė: auksas jūrų dugne? Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas

Doppelganger efektas Laiko ciklo pabaiga Kas dedasi Mėnulyje? Prasiplečia gyvybės ribos Delfinai: afalinos ir orkos Dinozaurai Jakutijos ežeruose Panspermia: užkratas iš kosmoso Ne pabaiga, o nauja pradžia! NSO nusileidžia žemiau

Marso emisaras Paslaptingoji Žemė Gyvybės paieškos Marse Niobė - suakmenėjusi deivė Jie degino eretikus, ar ne? Tektitai ir kiti akmenys Kadaise nebuvome vieni Lunatizmas ir pilnatis Pranašas Nostradamas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Vartiklis