Dėl M. Agresto straipsnio „Senovės kosmonautai“

„Sausumoje ir jūroje“ redkolegija, spausdindama fizikos-matematikos mokslų kandidato docento M. M. Agresto straipsnį suteikia žodį dar kol kas fantastinės hipotezės, jau sukėlusios susidomėjimą perpasakojant, autoriui. Tegu kyla gyvas pokalbis daugelį jaudinančia tema, tegu būną aptariami, priimami ar paneigiami Agresto argumentai.

Redkolegija, Biblijos tekstų nelaikydama svarbiausiais Agresto koncepcijoje, palieka autoriaus atsakomybę už jo atliktus tų tekstų vertimus, kartais besiskiriančių nuo kanoninių į naudingą autoriui pusę. Mums Agresto požiūris į šiuos tekstus vertingas dieviškojo Biblijos prado paneigimu ir materialistine senovės „šventų“ rankraščių analize. Redkolegija žino ir kitus, lyginant su išsakytais Agresto, požiūrio taškus į tekstų prigimtį, tačiau laiko, kad autorius turi teisę kelti hipotezę, tuo labiau kol kas dar ne mokslinę, o tik mokslinę-fantastinę. Kaip žinoma, hipotezė (pirminę mokslinė prielaida) gali būti patvirtinta arba paneigta, būti teisinga arba klaidinga, tačiau ne antimoksline, jei keliame materialistiniu pagrindu. Antimokslinė tėra tik ta hipotezė, kuri iškeliama iš priešiškų mūsų ideologijai pozicijų.

Agresto hipotezė, nepriklausomai nuo požiūrio į ją, iškelta materialistiniu pagrindu ir verta dėmesio.

Fantastinėje Agresto hipotezėje patraukia dėmesį mintis apie galimybę, kad Žemę senovėje aplankė kitų pasaulių gyventojai. Žinoma, tai toli gražu dar neįrodyta, tačiau pokalbis apie tai naudingas jau vien dėl to, kad skatina naujų įdomių faktų iškėlimą, ragina tyrinėti.

Taip garsiame Džabareno (Milžinų) tarpeklyje Tasili (Sacharoje) surastas ne tik čia pateiktas „būtybės skafandre“ piešinys, bet ir visa eilė panašių piešinių, vaizduojančių medžiojančias „būtybes skafandruose“ arba „marsiečius“, kaip juos pavadino Sacharos petroglifų tyrinėtojas prof. Anri Lootas (daugiau apie tai >>>>>).

Be Baalbeko terasos žinomi ir kiti megalitiniai statiniai įvairiose pasaulio vietose, pavyzdžiui Pietų Amerikoje ar Kanarų salose.

Šiuo atžvilgiu įdomūs senovės indų reaktyvinio skraidančio aparato, priskiriamo tiems, kuriuos vadino atlantais, aprašymas,... o taip pat Platonas "Timėjus"senovės graikų filosofo Platono paliudijimas apie tą patį.

Prancūzų žurnalas („Science et vie“, 1960 m. rugsėjis, Nr.516) primena apie austrų fiziko Gurlto radinį. Jis 1886 m. kelių milijonų senumo anglies sluoksnyje rado 787 gramų svorio lygiagretainį!... jis atseit saugomas Zalcburgo muziejuje.

Bendra tarybinė-Kinijos paleontologinė ekspedicija 1959 m. Gobio dykumoje rado keistą atspaudą smiltainyje, kuriam milijonai metų. Dydžiu ir faktūra jis primena aulinio bato padą...

Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę.

Mes toli gražu nesam tikri, kad visa tai kalba apie tai, kad senovėje Žemę lankė ateiviai iš žvaigždžių. Tačiau pats savaime bandymas fantazuoti šia linkme būdingas ir materialistiniam mąstymui, ir mūsiškiam kosmoso įsisavinimo laikmečiui.

Aleksandras Kazancevas    

 

Taip pat skaitykite: Senovės astronautai      
Paleovizitai: idėjos istorija      
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?      
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)      

I. Ar galima tarti, kad protinga gyvybė egzistuoja ne tik Žemėje?

Natūralaus gyvybės vystymosi proceso dėka Žemėje pasiektas žymus civilizacijos progresas.Atskiru atveju, atrasti ir plačiai naudojami visiškai nauji galingi energijos šaltiniai ir sukurtos galingos kosminės raketos. Per trumpą laiką į orbitą aplink žemę pakelta per 30 dirbtinių palydovų, Į Mėnulį nuskraidintas konteineris su moksline aparatūra, į orbitą aplink Saulę paleistos trys dirbtinės planetos, Tarybų Sąjungoje į Venerą paleista pirmoji pasaulyje automatinė tarpplanetinė stotis. Ir pagaliau, 1961 m. balandžio 12 d. įgyvendinta per amžius puoselėta žmonijos viltis – tarybinis kosminis laivas-palydovas „Vostok“ su žmogumi, lakūnu kosmonautu Jurijumi Gagarinu apskriejo aplink Žemę per 108 minutes. Atliktas didžiausias istorinis žygdarbis, atvėręs žmogui kosmoso įsisavinimo erą. Netoli diena, kai pirmieji kosminiai laikai su žmonėmis išskris į Marsą ir Venerą¹⁾. O tolimoje ateityje įmanomi raketų skrydžiai į kitų žvaigždžių pasaulius.

Labai tolimų kosmoso objektų pasiekimui reikia sukurti raketas, galinčias išvystyti labai didelius greičius. Tuo tikslu, kaip rodo užsienio šalių teoriniai paskaičiavimai, kosminių raketų varymui galima panaudoti el. dalelių srautus, galinčius įgauti greitį artimą šviesos greičiui. Reikia tikėtis, kad ateityje bus sukurtos tokios raketos, pavyzdžiui joninės ar fotoninės²⁾ (skaitykite Greičiau už šviesą!).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ir fotoninėmis raketomis Žemės astronautui pavyks ištyrinėti tik nežymią Visatos dalį. Netgi artimiausia mums Kentauro Proksimos žvaigždė nutolusi milžinišku atstumu lygiu 4,3 šviesmečiams. Tuo tarpu atstumas iki mūsų Galaktikos centro yra apie 30 tūkst. šviesmečių, o iki kai kurių santykinai artimų užgalaktinių objektų, pavyzdžiui Andromedos ūko, šviesa sklinda ilgiau nei pusantro milijono metų. Net mūsų Galaktikos didžioji dalis bus už pasiekiamumo ribų.

Iš tikrųjų yra ne taip, nes tuo atveju, kai raketa skrenda greičiu artimu šviesos greičiui, jos judėjimas paklūsta ne Niutono klasikinės mechanikos dėsniams, o Einšteino reliatyvistinės mechanikos teorijai. Pagal šią mechaniką laiko tėkmė tokioje raketoje lėtesnė nei stebėtojui Žemėje. Pagal E. Zengerio paskaičiavimus³⁾, judant raketai su pastoviu 9,8 m/sek² pagreičiu, lygiu įprastam pagreičiui Žemėje, astronautui prireiks tik 41,9 m, kad jis pasiektų stebėjimams prieinamos Visatos ribas. Tuo tarpu šviesa šį atstumą įveikia per 3 mlrd. metų.

Tad skrydžių į tolimus ir mažai ištyrinėtus kosmoso objektus problema gali būti nagrinėjama kaip įgyvendinamas uždavinys gana netolimoje ateityje.

Iš kitos pusės, pagal bendrą šiuolaikinę pasaulėžiūrą, galima su artima vienetui tikimybe tvirtinti, kad gyvybė Žemėje nėra išimtis Visatoje.

Pagal paskutinius „G“ spektrinės klasės žvaigždės⁴⁾, sudarančios apie 10% visų Galaktikos žvaigždžių, tarp kurių yra ir Saulė, tyrinėjimus, turi planetų sistemas. Galaktikoje yra apie 10 mlrd. planetų sistemų, tarp kurių, matyt, yra nemažai planetų su į Žemę panašiomis sąlygomis, kuriose galima spėti esant gyvybę, panašią į žemiškąją.

Gyvybės vystymasis įvairiose kosmoso vietose, bendrai kalbant, gali įgauti įvairias formas. Tačiau neabejotina, kad kai kurios vystymosi kryptys visur turėtų būti vienodos, tokios kaip Žemėje. Atskiru atveju, kadangi protinga gyvybė, kaip ir gyvybė aplamai, naudoja energiją, jos vystymasis visada turi eiti įvairių energijos šaltinių paieškos linkme. Todėl iš to, kad Visatoje materijos struktūra ir savybės vienodos, toks vystymas visur turi pasiekti, pavyzdžiui, branduolio vidinės energijos atradimą ir panaudojimą.

Analogiškai galima tvirtinti, kad protingos būtybės, kur jos bebūtų, visur sieks įveikti gravitacijos jėgą, kuriai pavaldžios pagal visuotinės traukos dėsnį. Toks mokslo vystymasis kituose pasauliuose, kaip ir mūsų planetoje, veda į kosminių raketų sukūrimą.

Pagaliau, visiškai natūralu yra tvirtinti, kad panašūs vystymosi etapai kituose neaprėpiamos Visatos pasauliuose vyksta skirtingu laiku. Vadinasi, yra leistinas teiginys, kad tose planetų sistemose jau seniai panaudojama vidinė branduolio energija ir jau seniai atliekami tolimi kosminiai skrydžiai.

Sąryšyje su tuo įgyja prasmę tolimesni klausimai.

Ar tarp įvairių kitų Visatos objektų kosmonautų atliktų reisų nebuvo skrydžio į Saulės sistemą? Ar mūsų planetos nelankė kitų dangaus pasaulių būtybės ir ar nepaliko jie savo buvimo Žemėje pėdsakų?

Raktu šiems klausimams gali būti jau žinomų senovės paminklų analizė, o taip pat nauji archeologiniai kasinėjimai specialiai parinktuose Žemės rajonuose ir fizinė-cheminė rastų eksponatų ir mėginių analizė.

Kol kas nieko nežinome apie nežemiškas civilizacijas, tačiau paėmus geogeninės (žemiškosios) civilizacijos pavyzdį, matosi, kad jos laikas, būtinas išsivystymui iki tokio lygio, kuriame įmanomi kosminiai skrydžiai (kelios dešimtys tūkstančių metų) be galo mažas lyginant su planetos evoliucijos laiku (keli milijardai metų). Todėl leistinas teiginys, kad mūsų Žemę paskutiniųjų kelių milijonų metų laikotarpiu ne kartą lankė nežemiškos būtybės. Po kiekvieno tokio apsilankymo Žemėje turėjo likti vienoki ar kitokį pėdsakai. Jei toks apsilankymas vyko jau istoriniais laikais, tai natūralu tikėtis, kad tas įvykis turėtų atsispindėti padavimuose ir legendose, o taip pat kai kuriuose materialiuose paminkluose ir geologiniuose reiškiniuose.

Šiuo metu nėra nė vieno fakto, kuris vienareikšmiškai patikintų apie nežemiškų būtybių buvimą Žemėje. Tačiau yra, mūsų požiūriu, eilė reiškinių, kurie netiesiogiai kalba tokios prielaidos naudai. Daugelis iki šiol neįmintų gamtos paslapčių, kurių skaičius auga vystantis mokslui, gali būti lengvai paaiškinti, priėmus tą prielaidą.

II. Ką kalba istorija ir archeologija?

Įvairiuose Žemės punktuose randami junginiai, turintys radioaktyvių izotopų su santykinai nedideliu skilimo pusperiodžiu. Atskiru atveju, daugelyje Žemės vietų rasti stiklo pavidalo dariniai, vadinami tektitais, tuintys radioaktyvių izotopų Al²⁶ ir Be¹⁰, kurių skilimo pusperiodis atitinkamai 10⁶ ir 2,6 * 10⁶ metų (daugiau apie tektitus >>>>).

Tektitai nėra ugnikalnių išsiveržimo produktas, nes jų susidarymui reikalinga aukštesnė temperatūra nei išsiveržusios lavos temperatūra. Tektitai turi eilė ypatybių, tarp kurių išsiskiria viena – tai jų pasiskirstymo žemės paviršiuje pobūdis. Jie neišsibarstę tolygiai po planetą, o koncentruojasi tam tikrose, gana aiškiose Žemės srityse, sudarydami tarsi kokius tektitų laukus. Šie laukai išsidėsnę neplačia juosta netoli ekvatoriaus, pvz., Livijoje, Indijoje, Australijoje.

Tektitai galėjo susidaryti arba iš žemės uolienų tuose Žemės rajonuose, kur egzistuoja galingi šilumos ir radioaktyvaus spinduliavimo šaltiniai, arba pateko pas mus iš kosminės erdvės. Šiuo atveju tektikai smarkiai skiriasi nuo meteoritų tiek amžiumi, būdami gerokai jaunesni už meteoritus, tiek ir svarbiausia jų pasiskirstymu žemės paviršiuje.

Šio pasiskirstymo analizė parodė, kad tektitai negalėjo susidaryti krentant vienam stambiam arba visam būriui smulkių meteoritų, kurie iki nukritimo į Žemę judėjo aplink Saulę elipsinėmis orbitomis.

Kaip gi iš tikro susidarė tektitai? Šiuo metu yra daugybė skirtingų hipotezių. T. Koomanas, pavyzdžiui, laiko, kad jie į Žemę pateko iš tarpžvaigždinės erdvės; atvirkščiai, G. Juri mano, kad tektitai susidarė iš Žemės uolienų susidūrus Žemei su kometos galva. O‘Kifi, N.Nainingeris ir M. Varšavskis iškėlė hipotezę, kad tektitai susidarė į Mėnulį nukritus stambiam meteoritui ir išmušus skeveldrų debesį Žemės kryptimi. (šių autorių hipotezės išdėstytos anglų kalba žurnale „Nature“, t.182, 1958, p. 252; t. 178, 1957, p. 556; t.181, 1958, p.173.)

Šios ir kitos hipotezės negali paaiškinti visų tektitų ypatybių. Tektitai buvo ir lieka viena iš paslaptingiausių gamtos mįslių.

Įvairiuose senovės dokumentuose pateikti mitai ir legendos apie kadaise iš dangaus į žemę nusileidusias būtybes, o taip pat apie žmonių paėmimą į dangų (sskaitykite >>>>>). Atskiru atveju, viename iš senovės rašto paminklų (Biblijoje) yra užrašyta: „Nukritę iš dangaus buvo Žemėje tomis dienomis...“; ten pat: „Ir vaikščiojo Enochas su dievu ir neliko jo, nes pasiėmė jį dievas“.

Gilioje senovėje buvo žinomos gilios astronomijos žinios, kurių tikrumas galėjo būti nustatytas tik paskutiniaisiais amžiais ištobulėjus stebėjimo technikai. Atskiru atveju, beveik tikslūs duomenys apie Marso palydovus buvo žinomi kaip legenda daugelį amžių iki to, kai 1877 m. juos atrado A. Holas. Ši aplinkybė prancūzų astronomui Beiliui tapo hipotezės apie kažkada gyvavusią ir išnykusią tautą, gerai išmaniusiai astronomiją, pagrindu. Šią hipotezę pamini ir žinomas vokiečių astronomas ir matematikas K. Gausas savo 1819 m. teorinės astronomijos lekcijose.

Kai kuriose Žemės vietose išliko senovės statinių, sukrečiančių savo masteliais, konstrukcijos ypatybėmis ar kitomis „paslaptingomis“ detalėmis, liekanos. Pavyzdžiui, Baalbeko terasos trilitonai, išsidėstę Antilivano kalno papėdėje, yra grubiai apdoroti akmens luitai, kurių ilgis iki 20 m ir svoris apie tūkstantis tonų. Šie luitai atgabenti iš akmens skaldyklos ir pakelti į aukštį, siekiantį 7 m – uždavinys, kurį sunku atlikti net su galinga šiuolaikine technika.

„Pačioje akmenų skaldykloje liko milžiniškas aptašytas, tačiau dar neatskirtas nuo uolos, akmuo. Jo ilgis – 21 m, plotis – 4,8 m ir aukštis – 4,2 m. Reikėtų 40 tūkst. žmonių bendrų pastangų, kad tokį luitą pajudintų iš vietos“ („Baalbeko istorija“, 1896).

Iki šiol negalima laikyti, kad nustatyta: KAS, KADA ir KODĖL iškirto tas „ciklopines“ plytas?

Mūsų laikais, kai civilizacija Žemėje jau pavertė dar nesenas fantazijas nenuginčijama tikrove, kai „istorinio sveiko proto“ sąvoka daugeliu atvejų iš pagrindų pasikeitė, yra prasmė dar kartą grįžti prie šių paslapčių analizės jas peržiūrint iš čia dėstomos hipotezės požiūrio taško. Tad dar kartą iškelkime klausimą: kas gi yra paslaptingų didingų statinių ir galimų „paslaptingų“ užrašų autorius?

Žinomas Sodomos ir Gomoros miestų žuvimas, esantis jau cituotame gilios senovės rašto paminkle, nepaprastai primena šiuolaikinę katastrofą po atominio sprogimo. Jame yra perspėjimas apie galimą mirtį [nuo sprogimo bangos], apakimą [nuo galingo žybsnio], apie sužalojimą [nuo skvarbiosios radiacijos], nuoroda apie apsauginį storo žemės sluoksnio poveikį, apie po sprogimo susidariusį būdingą ugnies, dūmų, dulkių ir pakeltos dirvos stulpą; nurodytas sugriovimų mastelis, pažymėtas ilgalaikis negalėjimas apsigyventi visame rajone (dėl didelio radioaktyvaus vietovės užteršimo).

Angelas ragino: „Bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir Lygumoje niekur nesustokite. Gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte“ [Pr. 19, (redakt.)]. Tačiau Lotas prašėsi artimesnio prieglobsčio, sakydamas: „Gelbėtis bėgdamas į kalnus nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš numirsiu“. Toliau Pradžios knygoje rašoma: „... lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir augmenija. Ir jo žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu“. Stebint iš šalies vaizdas atrodė taip: „matė tik kylančius nuo žemės dūmus, tarsi dūmus iš krosnies“. Pasibaigus sprogimui, kai viskas aprimo, rašoma: „Lotas pakilo iš Zoaro [tarpeklio, kuriame slėpėsi] ir apsigyveno kalnuose su savo dviem dukterimis. Zoare pasilikti bijojo. Gyveno tad su savo dviem dukterimis oloje“.

Ar pateikti mitai ir legendos neatspindi realiai Žemėje vykusių įvykių? Ar nėra ryšio tarp visų išvardintų faktų? Šių eilučių autorius siūlo aptarti toliau pateikiamą teiginį.

Papildomai skaitykite: Netikėtas Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa gilioje senovėje?  

III. Prielaidos esmė

Tolimoje, tačiau istorinėje epochoje prie Žemės priartėjo tarpžvaigždinis kosminis laivas. Maždaug 36 tūkst. km nuo Žemės jis sulėtino savo greitį iki 3 km/sek. ir, išjungęs variklius, pakibo virš planetos, tarsi dirbtinis palydovas, kurio apsisukimo periodas 1 para. Iš šio atstumo, ilgą laiką išlikdami virš to paties Žemės rajono prie ekvatoriaus, astronautai ėmė tirti planetos atmosferą ir paviršių, naudodami įvairias priemones, tame tarpe ir, galbūt, specialius sviedinius-zondus, susprogdinamus įvairiuose aukščiuose⁵⁾. Parinkus tinkamą vietą, kosmonautai nusileido į Žemę. Tam, matyt, jie panaudojo gana nedideles raketas, o pats laivas liko orbitoje aplink Žemę.

Tų sviedinių skeveldros arba specifiniai jų kritimo dariniai gali būti randami įvairiuose Žemės punktuose. Tų skeveldrų ar specifinių darinių pobūdis viskuo bus panašus į minėtus tektitus.

Tokio tipo dariniai galėjo susidaryti ir kitaip: kaip artinantis kosminiam laivui prie Žemės, tiek leidžiantis į Žemę, tiek išskrendant laivui atgal į kosminę erdvę. Tarpžvaigždinis laivas, aišku, turėjo būti didelis ir masyvus. Tokio laivo stabdymui artėjant prie Žemės arba, atvirkščiai, greitėjant tolstant būtina, kad fotonai ar kitos materialios dalelės, išmetamos variklių, turėtų didelę energiją. Šių aukštos energijos dalelių srautas abiem atvejais – laivui artėjant ir tolstant – visiškai ar dalinai nukreiptas į Žemę. Nesudėtingi paskaičiavimai rodo, kad tarpžvaigždinio laivo reaktyvinė čiurkšlė gali turėti tokią didelę energiją, kad gali nušluoti ištisus žemynus (fotoninės raketos veiksnys), sukelti didelius potvynius arba išlydyti didelius uolėto paviršiaus plotus²⁾. Ai6ku, kosmonautai stengsis nukreipti čiurkšlę nuo nusileidimo objekto, tačiau net mažos tokios čiurkšlės dalies patekimas ant planetos paviršiaus yra pakankamas, kad tuose rajonuose atsirastų darinių panašių į paslaptinguosius tektitus.

Tad ar nėra paslaptingi tektitai, tarkim „Livijos stiklas“, žvalgomųjų sviedinių arba kosminio laivo, kuriuo tolimoje praeityje į Žemę atvyko kosmonautai iš kitų Visatos pasaulių, stabdymo ar greitėjimo pėdsaku?

Išsilaipinę Žemėje kosmonautai išsiskyrė jėga ir protu, todėl juos priėmė už aukštesniąsias būtybes, už „dievo sūnus“. Jie į Žemę atnešė daug ką iš savo kultūros ir, atskiru atveju, įvairias žinias apie Visatą. Pasakojimai apie „dievo sūnus“ buvo perduodami iš kartos į kartą kaip legendos, kurios galėjo atsispindėti įvairiuose senovės paminkluose.

Ar tas įvykis nėra atspindimas prieš tai cituotame sakinyje „Nukritę iš dangaus buvo Žemėje tomis dienomis...“. Ar ne jie yra gilių žinių apie kosmosą, žinotų ilgai prieš žmogui išmokstant jas gauti specialių prietaisų dėka, šaltinis?

Ar nėra tas įvykis tikrovės faktu, kuris yra pagrindu daugybės mitų ir legendų, plačiai perteiktų graikų mitologijoje, indų epe, įvairiuose padavimuose, paplitusiuose Kinijoje ar Pietų Amerikos tautose (apie tokias legendas Pietų Amerikoje autoriui asmeniniu laišku pranešė R.S. Rovelo iš Venesuelos)?

Toliau vystydami mūsų prielaidą galime priimti, kad kosmonautai Saulės sistemą tyrė mažais laivais startuodami iš Žemės. Šiems tikslams jiems, gali būti, reikėjo papildomai Žemėje išgauti branduolinio kuro ir pastatyti specialias aikšteles bei saugyklas. Taip pat jei, neabejotinai, palikti prisiminimus apie savo buvimą Žemėje. Ar tokie išskirtiniai statiniai kaip Baalbeko terasa nepriskirtini tiems paminklams?

Ar ne kosmonautai atnešė į Žemę įvairias subtilias žinias apie Visatą, kurių kai kurios kaip legendos išsaugotos iki pat XVIII amžiaus. Ar nesiekia ateivių ištakos gilių statybos, matematikos, astronomijos ir kitų mokslo sričių žinių, kurios, kai kurių mokslininkų nuomone, užfiksuotos architektūros ir senovės paminklų geometrinėse formose? Ir pagaliau, ar su kosmonautais nesusiję seniausi piešiniai ant uolų Sacharos Tasilio plynaukštėje, kuriuos neseniai ištyrinėjo prancūzų profesorius A. Lootas [ Anri Looto knyga „Ieškant Tasilio freskų]. Visi šie piešiniai ant uolų daro didelį įspūdį savo išraiškingumu bei realistiškumu. [ ... ] Tarp šių realistinių atvaizdavimų yra 6 m atvaizdas, irgi išsiskiriantis ypatingu išraiškingumu ir iš pirmo žvilgsnio perteikia mitinę pabaisą, o ne realią būtybę. Kodėl netikėtai senovės dailininkai-realistai panoro amžiams ant uolos įamžinti šią šešiametrinę mitinę figūrą? Gal tas piešinys padarytas pagal realų objektą? Šis piešinys aiškiai primena būtybę skafandre. Ar jis nėra į mūsų planetą nusileidusio kosmonauto atvaizdu? Natūralu laikyti, kad astronautai, pirmąkart atvykę į mūsų planetą, turėjo vilkėti apsauginius skafandrus. Ar ne „pranašiškai“ A. Lootas šią 6 m figūrą pavadino „didžiuoju marsiečių dievu“?

Numanomi kosmonautai, gali būti, mūsų planetoje buvojo ilgą laiką. Tarkim, kad šio laiko metu jie atliko keletą projektų ir tyrinėjimų., o kažkokiems tikslams jiems prireikė atlikti eilę branduolinių sprogdinimų. Šiuos sprogdinimus jie galėjo atlikti kaip eksperimentus arba prieš išskridimą sunaikinant branduolinių degalų atsargas, saugotas tyrinėjimo ar kokiems kitiems tikslams ir saugotų specialiuose statiniuose. Bet kuriuo atveju visai įmanoma, kad prieš tokius sprogdinimus kosmonautai iš anksto įspėdavo vietinius gyventojus apie pavojų ir galimus apsisaugojimo metodus. Ar nėra tada prieš tai pateiktas Sodomos ir Gomoros miestų žūties aprašymas Biblijoje tokio įvykio atspindžiu? Ar ne iš kosmonautų perimtos tos nepaprastos detalės, kurios taip tiksliai ir lakoniškai užfiksuotos aukščiau cituotame senovės rašto dokumente?

Čia pat pažymėsime, kad tokie sprogimai galėjo, bendrai kalbant, vykti daugelyje Žemės vietų ir, tikėtina, tuo paaiškinamos legendos, analogiškos Sodomai ir Gomorai, kurias turėjo tautos, gyvenusios pakankamai toli nuo Negyvosios jūros rajono.

Atlikę visą tyrinėjimų programą, astronautai paliko Žemę ir kartu, tikėtina, su savimi paėmė vieną iš planetos gyventojų. Toks įvykis neabejotinai padarė stiprų įspūdį žmonėms ir buvo perduodamas iš kartos į kartą. Ar ne šis įvykis atspindėtas prieš tai pateiktoje citatoje: „Ir vaikščiojo Enochas su dievu ir neliko jo, nes pasiėmė jį dievas“. Ar tai ne šis realus „paėmimo į dangų“ faktas tapo pagrindu daugybei mitų apie „paėmimą“?

Po Tasilio freskomis Vladimiras Fiodorovas, Jakutskas O vis tik jie čia buvo, leidos, nusileido! Taip norisi tikėti neslepiant veido: Vejami žydros ugnies vėjo Virš Žemės žvaigždėlėkiai skriejo! Ir numetęs kas ant laužo dar virė, Rankoj gerą strėlių šūsnį sugniaužęs Protėvis pro olos angą pravirą Nustebęs į dangų neramiai žvalgės. Jau išsisklaidė tarp žvaigždžių trasa, O jis, kol dar nenukrito ryto rasa, Kol medžių lapai jam mintį šlama, Suspaudęs gabalą akmens tvirto Virš ateivio-dievo hermošalmo Nimbą atkakliai uoloje kirto. Nuo kaktos prakaito lašai tiško, Kol aštraus akmens kirčiais Į piešinį įsiamžino ir išliko Vizito į Žemę prisiminimai.

IV. Eksperimentinio patikrinimo būdai

Galimas, aišku, ir kitas mus pasiekusių mitų ir legendų aiškinimas. Netgi galima, kad kai kurie iš mūsų pateiktų faktų neturi tiesioginio ryšio su būtybių iš kitų dangaus objektų lankymusi Žemėje. Tačiau kadangi problema visumoje nėra absurdiška ir labai įdomi ne tik mokslui, tai yra prasminga atlikti kompleksinius tyrimus panaudojant visas šiuolaikines analizės priemones. Tad autoriui atrodo būtina, kad reikia atlikti tokius darbus.

1. Kadangi Sodomos ir Gomoros miestų žuvimo aprašymas susijęs su Negyvosios jūros rajonu, tai būtų gerai ištirti šią sritį ieškant pėdsakų, kuriuos, galbūt, ten paliko hipotetiniai kosmonautai. Šiame rajone būdingų atominiam sprogimui radioaktyvių izotopų⁶⁾ (pvz., Si³², Ti⁴⁴, Mn⁵⁰, V⁵³ arba Pu²³⁹) arba kitų specifinių požymių ir ypatybių suradimas būtų vertingu radiniu ir bendrai kultūros istorijai Žemėje.

Atkreipsim dėmesį, kad šis rajonas paskutiniaisiais dešimtmečiais patraukė ypatingą tyrinėtojų dėmesį dėl vadinamųjų „Negyvosios jūros ritinių“ ⁷⁾, kuriems skirta gaus literatūros kiekis. Nustatyta, kad įvairiose Negyvosios jūros kranto olose tūkstantmečius buvo saugomi viso kanoninio Biblijos ir kitų ypatingai vertingų rašto paminklų, senesni nei pora tūkstantmečių senumo, tekstų ritiniai. „Negyvosios jūros ritiniai“ įrodo dar didesnį mūsų cituoto rašto paminklo senumą, kas padidina šių raštų svarbą mūsų hipotezei.

Sąryšyje su šio rajono tyrinėjimo uždaviniu reikia paminėti JAE Atominės energijos instituto direktoriaus pranešimas apie tai, kad Raši, Darniato rajonuose ir Sinajaus pusiasalyje, esančiuose greta aptariamo rajono, neseniai aptikti radioaktyvių elementų pėdsakai.

2. Dar kartą ištirti šio rajono įvairių senųjų statinių liekanas. Šiuolaikiniais metodais ir analizės priemonėmis pabandyti tiksliau nustatyti Baalbeko gigantiškų plokščių, kai kurių piramidžių ir kitų objektų amžių.

Be kitų metodų, tokių objektų amžius gali būti nustatytas matuojant kosminių spindulių sukeltą radioaktyvumą. Iš tikro, paimkime, pavyzdžiui, „Didžiąją piramidę“. Išoriniai piraminės blokai yra nuolat veikiami kosminių spindulių ir todėl jų sukeltas radioaktyvumas palaikomas nekintančiame prisisotinimo lygyje. Tuo tarpu blokai, padėti prie piramidės pagrindo, kosminių spindulių beveik negauna (intensyvumas gerokai susilpnintas atsižvelgiant į piramidės dydį) nuo pat piramidės pastatymo laikų. Tad juose buvęs radioaktyvumas nuolat silps atitinkamai skilimo pusperiodžiui. Vadinasi, jei išmatuosime vidinio bloko ir išorinio bloko aktyvumus, tai iš paprasto jų santykio galima nustatyti piramidės pastatymo laiką. Sunkiai nustatomi reakcijų susikirtimai ir paskaičiavimų pašalinami.

Šis metodas, iš principo, atsižvelgiant į plokščių dydį, pritaikomas ir Baalbeko terasos pastatymo laiko nustatymui.

Be to, šiuo metu, kaip žinoma, atliekami archeologiniai darnai Negyvosios jūros rajone siekiant nustatyti kažkada galimai egzistavusių Sodomos ir Gomoros miestų liekanas. Darbai atliekami Negyvosios jūros dugne, kur, tikėtina, nusileido šie miestai. Dėl didelio jūros gylio šių miestų griuvėsiai praktiškai išėjo iš kosminio spinduliavimo poveikio nuo jų panirimo po vandeniu laiko, t.y., šių miestų žūties laiko. Vadinasi, kosminio spinduliavimo sukelto griuvėsių jūros dugne radioaktyvumo leistų nustatyti katastrofos laiką. Žinoma, jei jūros dugne bus aptikti gyvų organizmų arba kitų anglį turinčių komponentų liekanos, tai jų amžių paprasčiau nustatyti žinomu radioaktyvios anglies C¹⁴ metodu.

3. Smulkiai ištirti tektitų prigimtį ir vadinamojo „Libijos stiklo“, kurie anot A. Koheno chemine sudėtimi visiškai sutampa su aplinkiniu Libijos dykumos smėliu ypatybes.

Mūsų prielaida labai svarbus tektitų atsiradimo Žemėje laikas. V. Gentnerio ir I. Ceringerio darbe pateiktas įvairių tektitų amžius, nustatytas kalio-argono metodu. Pagal jų duomenis, tektitų ir, atskiru atveju, vadinamųjų „australitų“ amžius vertinamas maždaug milijonu metų. Tuo tarpu G. Beikeris pagrįstai pateikia visiškai kitokius skaičius, laikydamas, kad „australitams“ tik apie 5 tūkst. metų.

Siekiant aiškumo šiame svarbiame klausime, būtina rasti naują, nepriklausomą šių specifinių darinių amžiaus nustatymo būdą.

Kadangi visų rūšių tektitų ypatybė – jų susidarymas veikiant labai aukštai temperatūrai, tai jiems galima pritaikyti vadinamąjį termoliuminiscencinį amžiaus nustatymo metodą, kurį visai neseniai (1959 m.) pirmąkart sėkmingai pritaikė G. Keneli ir L. Knopovas nustatydami senovės keramikos dirbinių amžių⁸⁾. Šis metodas mažai ištobulintas ir todėl mažiau patikimas nei žinomas radioaktyviosios anglies metodas. Tačiau angles metodas pritaikomas tik anglies turinčių medžiagų (skeletai, augalai ir kt.) ir be to, jei amžius neviršija 20-30 tūkst. m. Kitais atvejais anglies metodas nepritaikomas. Termoliuminiscencinis metodas pateikia principinę galimybę visų darinių, kurie susidarė veikiant aukštai temperatūrai, pvz., lavos, degintos plytos, keramikos dirbinių, tektitų, amžiaus nustatymui iki pat šimtatūkstantinio senumo.

Mums atrodo, kad vertėtų panaudoti šį metodą siekiant nustatyti vieno didingiausių senovės paminklų – „Babilono bokšto“ – amžių. Iki šiol išlikę trys šio „Bokšto“ aukštai pastatyti iš degintų plytų ir yra aptariame rajone. Kai kurios šio statinio vietos, pagal tyrinėtojų aprašymą, apdeginti ir aplydyti. Kokia šio aplydymo kilmė ir kada tai įvyko? Šie klausimai, galimai turintys ryšį su mūsų problema, gali būti išspręsti naudojant termoliuminiscencinį metodą.

Be to, kas pasakyta apie tektitus, būtina kruopščiai ištirti Livijos dykumos rajono su koordinatėmis 22^o18’ š.p. ir 25^o30’ v.i., kuris, anot A. Koheno, primena kraterį, susidariusį kažkokio sprogimo metu.

4. Ypatingą susidomėjimą sukels senovės rašto paminklų (papirusų, dantiraščio), architektūrinių statinių geometrinių formų, uolų piešinių ir pan. analizė. Šiems tikslams, tikriausiai, teks sukurti specialią metodiką ir išrasti naujas analizės priemones, kurios pačios savaime turi nenuginčijamą vertę.

V. Baigiamosios pastabos

Pateiktai hipotezei reikia eilės papildomų pagrindimų, tiek loginių, tiek (ir svarbiausia) eksperimentinių. Tačiau jau pirmo panagrinėjimo metu iškyla toks klausimas: kodėl tariami kosmonautai pakartotinai neaplankė mūsų planetos paskutiniųjų tūkstantmečių metu?

Pirminiai kosminiai skrydžiai (jei jie tikrai vyksta) tarp dviejų apibrėžtų objektų – iš principo, atsitiktiniai įvykiai ir todėl jų dažnis apibrėžiamas tokių įvykių tikimybe. Kadangi ši tikimybė labai maža, pirminiai skrydžiai tarp dviejų kokių nors dangaus kūnų vyks labai retai. Grubiai įvertinus, laiko tarpas tarp dviejų pirminių skrydžių skaičiuojamas maždaug 10 tūkst, metų. Taigi, jei tarsim, kad maždaug prieš 5-6 tūkst. metų mūsų planetą aplankė kokio nors kito pasaulio kosmonautai, tai laivo iš kitos Visatos dalies atskridimo reikia tikėtis tik po kelių tūkstantmečių.

Kitaip yra su pakartotiniais kosmoso skrydžiais tarp dviejų dangaus objektų. Jei kosmonautai iš kokios nors Visatos planetinės sistemos jau pabuvojo vieną kartą Žemėje, tai jų vėlesni apsilankymai jau nebus atsitiktiniai, o iš anksto suplanuoti. Todėl pakartotinių apsilankymų dažnis turėtų būti gerokai didesnis nei pirkinių kosminių skrydžių.

Kodėl paskutiniaisiais tūkstantmečiais pas mus neatskrido kosminis laivas iš to paties kosminio objekto, kurio kosmonautai, pagal mūsų prielaidą, kartą jau lankėsi mūsų planetoje?

Atsakymui į šį klausimą reiktų visos eilės papildomų, mažai tikėtinų prielaidų, jei būtinai tartume, kad tie kosmonautai pas mus atvyko iš kitos Saulės sistemos planetos arba kitos mums artimos planetinės sistemos. Tuo tarpu kosmonautams iš tolimų Visatos sričių mūsų planeta, kaip ir visa Saulės sistema, neišsiskiria tarp didelio kitų panašių sistemų skaičiaus ir, gali būti, jau todėl nekelia ypatingo susidomėjimo pakartotiniems apsilankymams.

Tai galima aiškinti kitaip. Tarkim, kad Žemę aplankę kosmonautai – iš tokio tolimo pasaulio, kad, palikę mūsų planetą prieš kelis tūkstančius metų, jie vis dar yra kelyje atgal į savo planetinę sistemą. Čia dar kartą pastebėsime, kad laikas skriejančiame kosminiame laive skaičiuojamas kitaip nei „nejudančioje“ Žemėje. Todėl kosmonautai, kaip ir jų paimtas „žmogaus sūnus“, visai nepaseno per tuos tūkstantmečius.

Priklausomai nuo laivo greičio jie kelionės laiką atgal skaičiuoja dešimtimis metų, o galbūt, net tik keliais metais. Tuo tarpu Žemėje turi praeiti tūkstantmečiai, kol šie ar kiti kosmonautai spės pakartoti skrydį į mūsų planetą.

Klausimą apie kitų pasaulių gyventojų buvimą Žemėje galima išspręsti tik bendromis daugelio pažinimo sričių specialistų pastangomis: istorikų, archeologų, astronomų, fizikų, chemikų ir kt. Šiame straipsnyje, siekiant parodyti bendrą vaizdą ir patraukti dėmesį rimtiems tyrinėjimams, kai kurie faktai, vienaip ar kitaip žinomi autoriui ir turintys skirtingą įtikinamumo laipsnį. Visiškai išspręsti šį klausimą galima tik eksperimentiniais tyrimais pagal gerai apgalvotą programą panaudojant visus šiuolaikinius analizės metodus.

Pabaigai norisi padaryti vieną pastabą.

Jei kosmonautai iš kitų dangaus objektų tikrai aplankė mūsų planetą prieš daug metų, tai jie, akivaizdu, kažkur Žemėje paliko ypatingą gairelę. Toks dokumentas, neginčijamai, turėtų daug įvairių duomenų apie Visatą bei kitų protingų būtybių pažinimo ir veiklos sričių. Visos šios žinios, o galbūt ir kai kurių techninių konstrukcijų eksponatai, negalėjo būti tiesiogiai perduoti ir palikti tuometiniams Žemės gyventojams dėl jų žemo išsivystymo lygio. Tačiau visai galima, kad atskiros žinios jau tada buvo perimtos kai kurių labiausiai išsilavinusių žmonių ir vėliau panaudotos kaip šio posluoksnio jėgos ir stebuklų įrodymas.

Ir galima spėti, kad kosmonautai pasirūpimo gairelės išsaugojimu ateities, labiau išsivysčiusioms kartoms ir paslėpė ją tinkamoje slėptuvėje. Palikto dokumento suradimui, laikant, kad pėdsakas apie jų buvimą Žemėje gali visai pranykti, kosmonautai paliko kelis stambius, išsiskiriančius ir greitai nesunaikinamus statinius bei paminklus.

Šie statiniai turi, iš vienos pusės, sukelti mintį apie jų buvimą Žemėje ir, iš kitos pusės, būti orientyru pagrindinio dokumento su išsamiomis žiniomis suradimui. Tokiu būdu, be didelio mokslinio intereso, būtybių iš kitų planetų fakto patvirtinimas turės milžinišką reikšmę žemiškai civilizacijai ir galės sukelti esminį jos vystymosi šuolį.

Ar buvo toks įvykis – kosmonautų apsilankymas Žemėje prieš tūkstančius ar milijonus metų – tam ne taip svarbu. Todėl ne mažesnį susidomėjimą kelia visų faktų, kurie liudija labai ankstyvą ateivių iš kosmoso buvimą mūsų planetoje analizė.

Šiuo požiūriu ypatingą dėmesį kelia paskutiniu metu tarybinėje ir užsienio spaudoje pasirodę pranešimai apie įvairius radinius ir faktus, kurie leidžia spėti esant tikimybę, kad mūsų planetą lankė nežinomi astronautai.

Žinoma, visų pirma būtina patikrinti tų radinių ir faktų tikrumą, o tada atlikti visapusišką jų analizę. Tam kaip darbinės hipotezės, mūsų nuomone, pagrindu paimti nežemišką jų kilmę.

Iš knygos „Sausumoje ir jūroje“, 1961 (rusų kalba)        

Taip pat skaitykite: Paleovizitai: idėjos istorija      
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?      
Paleovizitai: ieškant įrodymų (dogonai)      

Tasilio Adžeras - plynaukštė, iškilusi 250 m virš jūros lygio, Alžyro pietryčiuose, centrinėje Sacharoje, į šiaurės rytus nuo Achagaro kalnyno, apimanti 72 tūkst. km2 plotą. Ji yra vienas svarbiausių priešistorinio meno ant uolų vieta (apie 3000 piešinių), nuo 1982 m. įtraukta į UNESCO paveldą. Skirtingai nuo kitų piešinių, pieštų viena spalva, Tasilio piešiniai yra spalvoti. Daugumai tų nuo 1909 m. aptinkamų piešinių būdingas didelis gyvumas, linijų taupumas ir puikus spalvų jutimas, o pagal stilių ir temą juos galima skirstyti pagal gana aiškius laikotarpius: tapytuose apie 6000–4000 m. pr.m.e., vaizduojami bušmenų tipo žmonės („apskritagalviai“), su lankais medžiojantys labai realistiškai pavaizduotus dramblius, buivolus, hipopotamus ir laukines avis. Sukurtuoje gal 4000–1500 m. pr.m.e. laikotarpiu, labiau schematiškai vaizduojami gyvulių augintojai, prižiūrintys dideles keršų ilgaragių galvijų kaimenes, tarp kurių matosi žirafų ir stručių, taip pat vaizduojamos puotos, vestuvės, vaikai. Apie 1500–300 m. pr.m.e. laikotarpiu Sachara tapo sausa, o tada čia atsikraustė nauja tauta: ginkluoti kariai, vorele skriejantys dviem ar trim arkliais kinkytais vežimais. Pamažu apie 200–100 m. pr.m.e. arkliai dingsta, o jų vietą užima vaikiško stiliaus kupranugarių piešiniai. Čia gausu neįmintų paslapčių. Nerandama olų gyventojų laidojimo vietų. Dar labiau stebina pavaizduotos keistos būtybės su šalmais ir kombinezonais, primenančios šiuolaikinius astronautus. Kaip jie galėjo vaizduoti tai, ko nematė? 1976 m. ispanų ekspedicija padarė išvadą, kad rajono gyventojai reguliariai matė nežemiečius, pvz., vienas piešinys vaizduoja kelias moteris paimamas į paslaptingai atrodantį laivą.

---

Pastabos:

Iliustracijos šiam tekstui paimtos ne iš originalaus straipsnio.

¹⁾ Tai buvo pernelyg euforinė viltis – pirmąjį skrydį į Marsą NASA planuoja tik 2037 m. (ESA tikisi, kad žmogus nusileis Marse maždaug 2030-35 m.). Tiesa, JAV sugebėjo išlaipinti žmogų Mėnulyje 1969 m., tačiau nuo 1972 m. nutraukė pilotuojamų skrydžių į Mėnulį programą.

²⁾ (redkol.): žr. E. Zenger. Apie fotoninių raketų mechaniką, 1958 (rusų kalba)
(redakt.:) Joninės raketos jau naudojamos ir ateityje šis judėjimo principo naudojimas gali plėstis, žr. >>>>

³⁾ (redkol.): Raketinės technikos klausimai, 1958, Nr.2 (rusų kalba)

⁴⁾ (redkol.): „G“ spektro klasės žvaigždės – mūsų Saulės tipo žvaigždės su paviršiaus temperatūra apie 6000^o (arba Kentauro A alfa).

⁵⁾ (redkol.): Ar netapo „kybantis“ kosminis laivas skaitlingo legendų apie kybančias salas ir bokštus pagrindu? „Skraidantys bokštai“ minimi III-IV a. literatūros paminkluose, pvz., traktatuose „Chagiga“, sk.2, ir “Atalotas”, sk.4.

⁶⁾ (redkol.): Tam būtina, žinoma, iš pradžių išvystyti seniai įvykusių atominių sprogimų radioaktyvaus spinduliavimo nustatymo teoriją ir metodiką.

⁷⁾ (redkol.): „Negyvosios jūros ritinius“ arba „Kumrano rankraščius“ 1947 m. atsitiktinai surado beduinų piemuo Muhamedas Dibas vienoje oloje, esančioje netoli Negyvosios jūros pakrantės. Šiems rankraščiams skirtos literatūros apžvalga pateikiama K.B. Starkovos straipsnyje, išspausdintame „Senovės istorijos žinios“, leid.1, 1958 (rusų k.)

⁸⁾ G. Kennely, L. Knopof. Science New. Let., Jan 16, 1960

Papildomai skaitykite:
10 keistų radinių
Ezekielis ir NSO
Kaip jie mus darė
Prieš kylant aukštyn...
Vimanai Ramayanoje
Žmogaus patobulinimas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Paslaptingos Naska linijos
Indų oreivystės priešaušris
M. Prustas. Sodoma ir Gomora
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
Paleovizitai: Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?
Septynių spindulių Saulės brolija
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Žmonių rasės tyrinėjimas
Ateitis - elektrinės raketos
Kinų skraidantys vežimai
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Dropa skrituliai (Kinijoje)
Apie Bažnyčios paėmimą...
Malūnsparnio hieroglifas
Duobių kaspinai Peru
Paragvajaus vikingai
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Senovės astronautai
Įsiveržimas į Žemę
Fermi paradoksas
10 civilizacijų
"Marsiečio" kapas
Festo diskas
NSO per amžius
Kodėl jų nėra?
Pasaulio stogas
NSO kilmė

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.lt skiltis
Fantastikos skiltis
Vartiklis