Vedų literatūroje sutinkami dviejų tipų skraidančios mašinos:

1. žmonių sukurti [mediniai] orlaiviai skrieję panašių į paukščių sparnų dėka. Šio tipo "lėktuvai" aprašomi viduramžių raštuose.
2. paslaptingos mašinos skriejančios keistu būdu - ir dažniausiai sukurtos kitų pasaulių gyventojų. Šio tipo skraidantys aparatai aprašuomi senuosiuose indų raštuose: RigVedoje, Mahabharatoje, Ramayanoje ir Puranuose.

Jų buvo įvairių dydžių ir formų (dažnai vadinami ibio ir kitų gyvūnų vardais), pvz., ahnihotra vimana turėjo du (o "dramblio" vimana dar daugiau) variklių.

O dabar apie Vatos vežimo didybę!
Šviesa varo jį,
griaustinio jo garsas,
dangų jis pasiekia
žaižaruodamas šviesa [ugniniai žaižaruojantys blyksniai]
ir dulkių sūkurius kelia žemėje.

Rigveda (Vata yra arijų vėjo dievas)

"Pušpaka, skraidantis vežimas, vežė daug žmonių į Ayodhya sostinę. Dangus buvo uždengtas didelių skraidančių aparatų, tamsių kaip naktis, bet blyksinčių gelvo atspalvio šviesomis".
Bhavabhučio Mahavira, viii a. paruoštas džainizmo ankstesnių tekstų rinkinys.

"...mano broliui priklausančias Puspaku vežėčias davė galingasis Ravan'as. Tos nuostabios vežėčios skriejo į bet kur pagal norą". Jos apimant ir šviesų debesį danguje yra Lankoje.
Ramayana

Ypač daug dėmesio skiriama kariniams orlaiviams, kurie aprašomi labai smulkiai (pvz., metalo paruošimas skirtingoms įvairių vimanų dalims) ir net šiandien apie juos skaitome kaip apie fantastinius (ateities) dalykus. Šie orlaiviai:

• Turėjo būti neperšlampami, nedūžtantys, patikimi ir nepažeidžiami;
• Gebėti akimirksniu sustoti vietoje;
• Būti nematomi priešui [kas jiems galėjo būti lygiaverčiu priešu?]
• Leisti pasiklausyti priešo lėktuvuose vykstančių pokalbių [ir garsų];
• Regėti ir įrašinėti daiktus, asmenis ir įvykius priešo lėktuvų viduje [fotografija ir video?];
• Žinoti visų netoliese esančių kitų orlaivių judėjimo kryptis [radaras?];
• Sugebėti taip paveikti priešo įgulą, kad ji prarastų judrumą, mąstymo gebą , o kartais ir sąmonę;
• Sugebėti naikinti;
• Valdomi pilotų, kurie geba prisitaikyti prie juos supančių aplinkos [klimato] sąlygų;
• Reguliavo temperatūrą viduje;
• Buvo sukurti iš šviesą ir garsą absorbuojančių metalų [jie vadinami Somaka, Soundalike ir Mourthwika];
• Turi įrangą, leidžiančią padidinti ar sumažinti vaizdus arba sumažinti garsą [triukšmą].

Vimanos turėjo 7-ių rūšių veidrodžius ir linzes, skirtus gynybai ir atakai, pvz., Pindžula veidrodis buvo "vizualusis skydas", apsaugantis nuo akinančių "blogio spindulių" ir ginklo pavadinimu "Marika", kuris lengvai numušdavo priešo orlaivius. [tarsi koks šių dienų lazeris?] "Vynranika šastroje" paminėtas "Tripura vimana" buvo didelis "cepelino" formos orlaivis (dirižablis?) varomas "Saulės spindulių varomąja jėga" [Saulės energijos panaudojimas?]

Ką gi - pagal tokį aprašymą galime įsivaizduoti, kad čia aprašomi orlaiviai yra pagal klasę kažkur tarp šiuolaikinių amerikonų "Stealth" naikintuvų ir "skraidančių lėkščių". Milžiniško dydžio "Šakuna vimana" pagal aprašymą atitiktų lėktuvo ir raketos derinį [kaip "Shuttle"?]

Kitame senovės indų rašte "Samarangana Sutradhara" vimanų statybai ir naudojimui taikos ir karo metu skirta 230 dvieilių. Senovės arijai (hipotezę apie arijus skaitykite šiame puslapyje) turėjo "Astra" ginklus su Soposamhara (ugnimi sviedžiamus sviedinius), Prasvapna (sukeliančiu miegą) ir 4-ių rūšių Agni Astra, laikomus ugnies skyduose ir sukeliančiuose griaustinį.

Čia minimas ir "vežimas", kuris turėjo vykti į Suryamandalą (Saulės sistemą) ir Naksatramandalą (žvaigždžių sistemą). Jis negali būti laikomas vien tik mitu, nes minima pernelyg daug techninių detalių. Negi senovės indai skraidė erdvėlaiviais dar tuomet, kai kitos tautos tik mokėsi "knisti" žemę? Bet kitų kraštų išlikusių Raštų fragmentuose taip pat gausu užuominų į "skraidančius vežimus".