Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai, NSO liudijimai. UFO Page. Lithuanian

Spėjama, kad aprašomas aparatas veikę aerostatiniu principu. Aprašymas yra susijęs su mechaniniais metodais ir neminima jokia magija, dievybės ar stebuklingi skridimo metodai. Tai skiriasi nuo tradicijos, kai skraidoma paukščių, grifų ar drakonų pagalba. Toje pačioje „Šuyidži“ randame ir tokį pasakojimą, kuriame gausu fantastinių elementų visai neminint mechaninių ar kitokių įrenginių:
„Už vakarų jūros yra šalis, kur žmonės tėra 6 kun (apie 18 cm) aukščio. Per dieną jie gali nukeliauti 1000 li. Dauguma gyvūnų jų nepuola. Tie žmonės tebijo tik jūrų gulbių (?). Tai tie paukščiai pamato tuos žmones, jie būtinai nuryja juos. Jei žmogus nežųsta paukščio skrandyje, jie gali paukščio viduje nuskristi iki 1000 li.“

Kaip ir indų (apie juos skaitykite šiame puslapyje), kinų skraidantys aparatai buvo gaminami iš medžio ir skrido varomi mechaninės (kurios prigimtis dar neįminta) jėgos.

Keistas tas aparatas su jaučio odomis pritvirtintais kardais (ar plokštėmis) arba ašmenimis besisukančiais aplink. Kaip tas aparatas buvo varomas nalabai aišku (iš šios ištraukos). Aišku tik, kad buvo kuriami aparatai, skirti skraidymui. Panašių liudijimų buvo ir Korėjoje. Ir nors iš pirmo žvilgsnio iš šios ištraukos galima spėti, kad senovės kinai klaidingai suprato viršutinių atmosferos sluoksnių prigimtį, nes aukščiau oras yra ne „tankesnis“, o „retesnis“. Tačiau gali būti, kad kalbama apie stipresnes oro sroves...

NSO Kinijoje senovėje

Keli NSO pasirodymai užfiksuoti Songų dinastijos laikais. Tada labai išsivystė socialiniai dalykai, pasiekta technologinė pažanga: imta naudoti kompasas, parakas, popieriniai pinigai, metalinės spausdinimo staklės. Vieną liudijimų pateikė Shen Kuo⁷⁾ (1031–1095); jis geriausiai žinomas magnetinio kompaso navigacijai sukūrimui ir tikrosios šiaurės nustatymu. Savo „Mengxi bitan“ (1088) jis pateikia camera obscura ir magnetinio kompaso aprašymą, aprašo Saulės ir Mėnulio užtemimus, geeologinį Žemės formavimąsi, palaipsnį klimato kitimą. Joje mini NSO:

„Čia-yu valdymo laikais [1056–1064] Yangchow’e⁸⁾ buvo milžiniškas ‚perlas‘, dažnai matomas naktimis. Pirmiausia jis pasirodė Tien-čang pelkėse, o vėliau persikėlė į Pi-še ežerą, o galiausiai apsistojo Hsin-ksai ežere. Daugiau nei 10 metų gyventojai ir keliautojai dažnai matė jį. Mano draugas lankėsi prie ežero. Vieną naktį jis nežymiai pravėrė duris. Iš ‚kriauklės‘ pasklido ryški šviesa, tarsi auksinis spindulys. Po akimirkos ‚kriauklė‘ atsivėrė maždaug per pusę kilimėlio. Viduje švietė balta šviesa tarsi sidabras. ‚Perlas‘ buvo didumo kaip kumštis ir toks ryškus, kad tiesiai į jį nebuvo galima žiūrėti. Šešėliai miške krito daugiau nei 10 tricentus [1 tricentas – 300 žingsnių; trečdalis mylios] atstumus tarsi nuo pirmųjų saulės spindulių ryte. Iš tolo matėsi tik raudonas dangus, tarsi degtų miškas. Netrukus ‚perlas‘ nutolo, tarsi skristų, plaukdamas virš bangų, ryškus ir spindintis tarsi saulės šviesa“.

1071 m. reiškinys stebėtas ir Džinšano šventykloje⁹⁾, esančioje netoli Jančžou. Jį užrašė Su Dongpo¹⁰⁾ (Su Ši), polimatas, iškilus asmuo literatūroje, mene ir kultūroje. Jis rašė:

„Ugnis švietė ežero viduryje. Skrendanti ugnis apšvietė kalną ir išgąsdino varnas. Sumišęs grįžau namo į lovą ir mano mintys buvo sujauktos. Tai ne žmogaus ir ne vaiduoklio darbas. Kas tai?“

¹⁾ Čeng Tangas (Tobulasis Tangas, apie 1675–1646 m. pr.m.e.), ant būrimo kaulų užrašytas kaip Da Yi - pirmasis Šangų dinastijos (17-11 a. pr.m.e.) karalius. Pradžioje, jis 8 k. keitė gyvenamąją vietą, kol apsistojo Bo. Tuo metu galingiausia karalyste buvo Xia, kurios valdovas Džie buvo žiaurus žmogus. Patarėjai patarė Tangui nuversti Xiz dinastiją. Jis surinko galingą armiją ir nugalėjo Xia kariuomenę. Jo valdymo metai laikomi naudingais Kinijai, jis sumažino mokesčius, per sausras padėjo vargšams. Taip pat išliko jo garsiosios kalbos, nukreipos prieš Xia tironą (kaip Tangši, Konfucijaus klasikinėje „Dokumentų knygoje“)

²⁾ Yu-čou rajonas yra dabartinėje Sičuano provincijoje, esančioje pietvakarių Kinijoje. Jos centru buvo Či miestas.

³⁾ Li arba kinų mylia, kurios įvedimas priskiriamas Huang-Di. Jos reikšmė kito metams bėgant, tačiau buvo apie trečdalis anglų mylios. Iki Činų dinastijos (221-206 m. pr.m.e.) laikoma ją buvus apie 405 m. Taip pat žr. >>>>>

⁴⁾ Nefrito vartai arba Jumeno perėja yra į vakarus nuo Dunhuango dabartinėje Gansu provincijoje (šiaurės vakarų Kinijoje). Senaisiais laikas tai buvo perėją „Šilko kelyje“, jungiančiame Kiniją su Centrine Azija. Ji buvo gana svarbi, ir Hanų dinastijos laikais nuo Vyno šaltinių (Džiukuan) iki Nefrito perėjos vakarinės dalies. Ji vadinta Nefrito perėja, nes per ją gabenta daug nefrito. Pirmuosius Nefrito vartus įrengė imperatorius Vudi (Hanų Vu imperatorius) netrukus po 121 m. pr.m.e. ir jų likučiai vis ar matomi į šiaurės vakarus nuo Dunhuango.

⁵⁾ Čang Hua (232-300) iš vakarų Čin, rašęs apie magiją, atset, iš įvairių šaltinių sukaupė didelį kiekį įvairių pranešimų, iš kurių 10-ies skyrių „Daiktų tyrimų užrašai“ (Po-wu čih) tebuvo sutrumpinta versija. Joje aptariami kalnai ir upės, istoriniai asmenys, reti tvariniai, magai, nemirtingieji ir kitos mitinės temos.

⁶⁾ Tai – šventasis kalnas šiauriau Taijano miesto Šandongo provincijos, esančios Geltonosios jūros pakrantėje, vakaruose. Aukščiausia viršukalnė yra Nefritinio imperatoriaus viršūnė (1545 m). Kalnas siejamas su saulės patekėjimu, gimimu ir atsinaujinimu. Bent 3000 m. (nuo Šangų dinastijos laikų) jis buvo vienu apeigų centrų Kinijoje.
Xia dinastijos laikais (2070-1600 m. pr.m.e.) vadintas Dai kalnu. Džou dinastijos laikais (apie 1046-256 m. pr.m.e.) aukos čia tapo labai ceremonizuotos, feodalai vykdavo į čia, kad aukotų maistą ir nefritą. Konfucijus kritikavo Džou nuostatą, kad aukas kalno dvasios galėjo priimti tik iš feudalo rankų, kaip valdžios uzurpavimą. Hanų dinastijos laikais (206 m. pr.m.e. – 220 m.) imtos laikyti feng ir šan aukos. Nuo 1987 m. kalnas yra UNESCO paveldo objektų sąraše.
Tikėtina, kad šis ir buvo minimas kalnas, nes 110 m. pr.m.e. imperatorius Vu čia atliko feng ir šan aukojimus, supylė čia feng aukurą, po kuriuo pakasė nefrito plokštę su slaptu pranešimu dievams. Pasakojama, kad šang apeigų metu naktį danguje pasirodė keista šviesa, o dieną iš aukojimo kalvų kilo balti debesys.

⁷⁾ Šen Kuo (1031-1095) – kinų mokslininkas, žinomas ir pseudonimu Mengxi Weng. Jo veikla apėmė matematiką (užsiėmė praktiniais uždaviniais), astronomiją (stebėjimai ir instrumentai), meteorologiją, geologiją, zoologiją, botaniką, agronomiją, etnografiją, o taip pat visuomenės ir valstybės veikėjas. Buvo poetu ir muziku.

⁸⁾ Jančžou miestas ir apylinkės Dziangsu provincijoje, esantis netoli Didžiojo kanalo ir Jandzi upės susiliejimo. Vasarų ir rudenų laikotarpiu čia buvo įsikūrusi Hano valstybė.

⁹⁾ Džinšano šventykla - budistų šventykla, apie 324 m. pastatyta imperatoriaus Ming-czin. Apie 1000-uosius pervardinta Longyou šventykla. Yuanų dinastijos laikais (1206-1368) ji pavadinta Džinšano šventykla. 1948 m. per Kinijos pilietinį karą įvyko didelis gaisras, kurio metu sudegė ir budistinių tekstų biblioteka.

¹⁰⁾ Su Ši (1037-1101) – žinomas pseudonimu Su Dongpo - kinų poetas, eseistas, menininkas, arbatos meistras ir valstybės veikėjas. Nepriėmus „naujo politinio kurso“, 1079 m. buvo ištremtas į kaimą, kur gėrėjosi gamtos grožiu ir rašė eiles. Grįžęs į rūmus, kartu su Šen Ko sudarinėjo traktatą apie gydomąsias žoles. 1094 m. vėl ištremtas, šįkart į Dongpo, tapusią jo pseudonimu.