Utsure Bune: liudijimas apie NSO Japonijoje. UFO Page. Lithuanian

Nutikimas su utsure bune (Tuščiaviduris laivas) įvyko Edo laikotarpyje^*). 1800-aisiais datuojame dokumente „Išmestųjų į krantą pasakos“ (Hyouryuukišuu; 1835) rašoma apie japonų jūreivių nuotykius, kai jūra juos nublokšdavo pas nežinomas tautas. Ten yra pasakojimas ir apie 3x5 m dydžio apvalainą laivą su skaidriais langais, kuris Edo laikotarpio metu buvo išplautas jūros į krantą Ibaraki prefektūroje (Harašagahama). Pateikiamas ir ranka pieštas piešinys. Utsure Bune

Iš tikro, šis įvykis minimas dar dviejuose tekstuose: „Toen šosetsu“ (Triušių sodo pasakos, 1825 - pateikiantis detaliausią aprašymą) ir „Ume-no-čiri“ (Abrikoso žiedadulkės, 1844).

Laivas buvo iš raudonojo sandalmedžio ir metalo. Laivo viduje buvo apie 18-20 m. amžiaus baltaodė rudaplaukė moteris, apsirengusi minkštais spindinčiais drabužiais, rankomis prie savęs glaudžianti medinę dėžutę. Ji kalbėjo kalba, kokios japonai nebuvo girdėję. O keisčiausia, kad buvo pranešimų, kad ta pati moteris ir laivas buvo pasirodęs daugelyje Japonijos vietų.

Visiems buvo smalsu, kodėl tokia svarbi toji dėžė? Kai kurie sakė, kad, matyt, joje yra jos mylimojo galva, o ji tame laive atsidūrė dėl kažkokio skandalo jos gimtinėje (kai kas sakė, kad Kinijoje). Tačiau toji dėžė nebuvo tokia, kokia įprasta nukirstoms galvoms. Laivo viduryje rasti užrašai, kokių japonai niekad nėra matę.

Kas buvo toje dėžutėje ir kas vėliau nutiko moteriai – lieka neaišku... Atseit, žvejai moterį ir jos laivą vėl nuplukdė į jūrą...

Tačiau neabejotina, kad laivo forma nepaprastai primena šių dienų „skraidančias lėkštes“ (gal tai NPO – neatpažintas povandeninis objektas?). Įdomu, kad piešinyje buvo simboliai, labai primenantys Penistono nupieštus iliustruojant Rendlešamo miško NSO (1980):
Utsure Bune

Daug žmonių abejoja ta istorija. Visų pirma, pasakojimas apie utsure bune yra paplitęs tarp žvejų pasakų. O žvejai, kaip žinoma, linkę daug ką pagražinti (tarkim, sugautos žuvies dydį).

Iš kitos pusės, į pietus nuo Japonijos yra Bermudų trikampio dvynys, Drakono trikampis (kartais vadinamas Velnio trikampiu). Spėliojama, ar šiose vietose nėra ateivių povandeninių bazių. Ar negalėjo tas laivas atvykti iš Drakono trikampio?

Hokota mieste galima aplankyti parką, kuriame įamžintas utsure bune. O, Tatsuhiko Šibusava (1928-1987) parašė fantastinį romaną „Utsuro Bune“ (1986).
Utsuro bune yra populiari japonų manga ir anime tema.

Pirmąjį žinomą utsuro bune atvejo nagrinėjimą 1844 m. atliko Kyokutei Bakin’as (1767–1848), kuris spėjo, kad ta moteris gali būti iš Rusijos. Ypač, kad 19 a. pagausėjo Rusijos bandymų pasiekti Japoniją, kuri tuo metu buvusi labai uždara, leidusi prekybą tik su Kinija ir Olandija.
1925 ir 1962 m. jį išnagrinėjo etnologas ir istorikas Yanagida Kunio, kuris atkreipė dėmesį, kad apvalios formo slaivai niekada nebuvo neįprasti Japonijoje, o savitumą suteikia tik vakarietiškos stiliaus detalės, pvz., stikliniai langai. Siužetai kitų panašių istorijų irgi panašūs.
1997 m. kompiuterijos prof. Kazuo Tanaka nurodė, kad niekad neminima, kad utsuro bune niekad neskrido ar patys plaukė, o taip pat neturi neįprastų technologijų požymių. Jie tiesiog dreifuodavo vandenyje. Jis spėjo, kad tai folkloro ir vaizduotės sujungimas. Be to, jis atkreipė dėmesį, kad pasakojimuose minimos utsuro bune atradimo vietos (Haratono-hama ir Harayadori) nėra realios (jos neminimos pirmuosiuose išsamiuose 1907 m. žemėlapiuose – tačiau 2014-ais jis rado rankraštį apie utsuro bune ir minimą vietovę Hitačihara Šarihama). Be to jis, kaip ir Yanagida Kunio pažymėjo, kad Edo laikotarpio žmonės buvo labai susidomėję paranormaliais dalykais (poltergeistais, žaltvykslėmis, kamuoliniais žaibais, pabaisomis,…), kad nenuostabu, tad galėjo atsirasti pasakojimai apie egzotiškus laivus.

Galimas ryšis ir su šimtmečių senumo japonų mitologija, tarkim apie Toyotama-hime, jūrų dievo-drakono Vatacumio dukterį. Po vestuvių savo vyrui Urašima Taro, atgabentam į drakono rūmus, kai šis panorsta išvykti, ji įduoda mįslingą dėžę, turinčią jį saugoti, nurodydama niekad jos neatidaryti. Grįžęs į gimtinę, jis sužino, kad praėjo 300 m. kaip jis paliko ją – ir niekas jo neatsimena. Jis atidaro dėžę – ir staiga susensta (joje buvo jo senatvė). Ir drakono dukra tikrai buvo rudaplaukė (kaip nurodoma Nihon-Šoki).

Jošua Frydman’as iš Oklahomos un-to, parašęs „Japonų mitai: žinynas apie dievus, didvyrius ir dvasias“ (2022) irgi mano kad praeitų epochų pagrindiniai įvykiai gali įkvėpti bet kam – tame tarpe ir NAR. Senieji mitai yra ir naujųjų kultų pagrindas, nors senovės istorijų įtaka yra santykinai naujas dalykas, nes jos iki 20 a. buvo mažai žinomos. Jos labiau paplito valdžiai bandant šinto paversti nacionaline religija.

NSO turizmui skatinti NSO muziejos Iino

Nedidelio Japonijos miestelio Iino^**) gyventojai, kad pas juos reguliariai apsilanko ateiviai ir net čia sukuria savo meno kūrinius. Iniciatyvūs vietiniai iškėlė mintį čia įkurti pasaulinį ufologijos centrą, leisianti vystyti NSO turizmą. O viskas prasidėjo nuo piramidės formos šventosios Senganmori kalvos, kuri, atseit, ir yra orientyras ateiviams. Dabar kalvos šlaitą ir laiptus į ją puošia nežemiečius vaizduojančios akmens skulptūros.

Fukušimos prefektūros administracija palaiko vietinius gyventojus ir jiems padeda. Nuo 1991 m. miestelyje, netoli Senganmori kalvos, įkurtas NSO muziejus, turintis apie 3000 dokumentų ir kitų eksponatų. Tvirtinama, kad jame saugoma ir skraidančios lėkštės nuolauža – į kurią pastuksenus, pasigirsta neįprastas skambesys. Jei stuksenama visą naktį, galima „prisišaukti“ ateivius: ir jie duos ženklą. Miestelio talismanas – ateivis ant auksinės skraidančios lėkštės. Taip pat galima pasivaišinti neįprastu patiekalu - Ramen sriuba^***), pateikiamą akmeniniuose dubenyse.

Kiti muziejai:
Be NSO muziejaus Rozvele, aprašytas Kosmonautikos muziejus Kalugoje, o taip pat neseniai atidarytas Astronomijos muziejus Kinijoje... Be šių dar yra Budistinio pragaro muziejus Tailande.

Pereita į oficialų lygį

2025 m. sueis 50 m. nuo garsiausio NSO atvejo Japonijoje, 1975 m. prie Kofu, esančio Jamanašio provincijoje Fudzijamos papėdėje, kai du berniukai tvirtino sutikę iš laivo išlipusį nežemietį. Kartu su 1972 m. Kočio prefektūroje užfiksuotu mini NSO bei daugybe 1974 m. liudijimų iš Hokaido prefektūros – tai Japonijos „didysis NSO atvejų trejetas“.

Tada 8-me dešimtm. Iino miestelio prie Senganmorio kalno gyventojai pradėjo pranešinėti apie dažnus NAP matymus tai siedami su vietos dvasinėmis ir magnetinėmis jėgomis. Paskutiniu metu padažnėjo NSO atvejų ties branduoliniais objektais (ypač po Fukušimos avarijos 2011-ais). Tai privertė vyriausybę rimčiau pažvelgti į tuos reiškinius.

Taigi, Japonija, antroji po JAV (apie komisiją JAV žr. >>>>>), vyriausybiniu lygiu imasi tirti NAR (Neatpažintus Anomalius Reiškinius, angliškai UAP kaip ir JAV) reiškinius dėl galimos grėsmės šalies saugumui – tik kartu kyla ir susirūpinimas, kad tai gali būti Kinijos ar kitų šalių orlaivių (įskaitant Šiaurės Korėjos balistines raketas) įsiskverbimo į Japonijos oro erdvę atvejai, į ką (o ne „žaliuosius žmogeliukus iš Marso“) sutelkiamas ypatingas dėmesys. Nors dar 1967 m. Japonijos priešlėktuvinės gynybos štabo viršininkas generolas Icikava pareiškė, kad NSO kilmė nežemiška, o be to, dideli laivai skirti tarpplanetiniams skrydžiams, o maži – mūsų Žemės žvalgybai. Tad sudaryta grupė iš maždaug įstatymų leidėjų, daugiausia iš Diet, įskaitant valdančiosios liberalios demokratų partijos lyderį ir tris buvusius gynybos ministrus.

Iki šiol Japonija, kaip ir dauguma kitų šalių, NSO neskyrė daug dėmesio. Tačiau paskutiniu metu viešumoje pasklido keletas garsiai nuskambėjusių liudijimų (2019, 2020, 2021 m.), o šalyje kilo įtarimų, kad už jų gali slėptis Kinija arba Rusija, įvykdę tam tinkamą technologinį proveržį arba pasinaudodami tuo, kad į pranešimus apie NSO nebus žiūrima rimtai, rinkti žvalgybinę informacija naudojant bepiločius ar oro balionus. Buvęs Japonijos gynybos ministras Yasukazu Hamada sakė, kad Japonijos savigynos pajėgoms bus leista naudoti ginklus, įskaitant raketas „oras-oras“, kovojant su aparatais, pažeidžiančiais Japonijos oro erdvę.

Japonija palaiko stiprias karines oro ir jūrų pajėgas; jos Savigynos pajėgos yra labiausiai technologiškai pažangios pasaulyje – ir dar ketina pirkti 147-is F-35 Lightning II naikintuvus, tapdama 2-a pagal F-35 kiekį pasaulyje. Iki 2027 m. ji ketina padvigubinti išlaidas šalies saugumo užtikrinimui.

2024 m. gegužės 28 d. paskelbta apie per 80 asmenų dvipartinės grupės sudarymą NAR, ypač Fukušimos regione, tyrimui. Taigi, Tekančios saulės šalis pripažįsta juos esant grėsme šalies saugumui – bet tai nereiškia, kad bus lengva nustatyti tiesą. Šioje srityje yra tiek pat daug entuziastų, kaip ir skeptikų. Štai opozicijos lyderis Jošiharu Asakava pasisako prieš tokius tyrimus, vadindamas NAR „okultiniais dalykais, neturinčiais nieko bendra su politika“.

Pastaba: Redaktorius yra gavęs liudijimą apie NSO Japonijoje (adresatė Ayu redaktoriui žinoma):

Tai įvyko maždaug prieš 30 metų, kai dar gyvenau Tokijuje. Su tėčiu ir mažąja seserimi nuvažiavome pirkti cigarečių prie artimiausio pardavimo automato. [ … ] Saulė leidosi ir temo, ir mes pastebėjome, kad kažkas danguje šviečia ir labai greitai keistai tarsi zigzagais juda (tikrai greičiau nei lėktuvas ar palydovai, anot tėčio). Mes visi spėliojome maždaug taip „gal tai gali būti U.F.O....?“ ir grįžome namo skubėdami pasakyti mamai. Manau, kad tai buvo netrukus po to, kai žiūrėjome filmą „E.T. todėl buvo ir smagu, ir baisu vienu metu.

^*) Edo arba Tokugavos laikotarpis - 1603-1868 m. laikotarpis Japonijoje, kai viešpatavo Tokugavų šogunatas ir 300 vietinių daimyo. Sostine buvo Edo (dabart. Tokijas). Laikotarpis pasižymėjo ekonominiu augoimu, griežta visuomenine tvarka, izoliacistine politika, santykine ramybe. Vystėsi menai ir kultūra, kuri buvo svarbia bušido („kario kelio“) etikos dalimi. Miestuose susiformavo rafinuota čionindo („miestiečių kelio“) kultūra. Macuo Bašio (1644-1694) ištobulino haiku poetinę formą, išpopuliarėjo kabuki teatras. Laikotarpis baigėsi Meidži restauracija.

^**) Iino (Iino-mach) – miestelis Fukušimos prefektūroje, 2008 m. įtrauktas į besipečiančią Fukušimą. Per 5 tūkst. gyv. Jis įsikūręs Abukumos aukštikalnėse, pro jį teka Abukumos upė. Išgarsėjo NSO pasirodymais. Jame 2020 m. atidarytas pirmoji Japonijoje „NSO laboratorija“.

^***) Ramen sriuba - populiari japonų labai soti sriuba, gali būti gaminama su paukštiena, kiauliena ar jūros produktais (ir netgi šiuolaikinis variantas – vegetariška ramen sriuba).