Saga apie neutronus. UFO Page. Lithuanian

Beje, „Fobos-Grunt“ zonde buvo specialus LIFE modulis, kuriame 30-yje mažyčių (3 mm skersmens) cilindrų buvo gabenama visų trijų gyvųjų organizmo grupių (bakterijų: Deinococcus radiodurans (žr. nuotrauką), Bacillus safensis, dvi Bacillus subtilis (šieno lazdelių) atmainos; archėjų: Pyrococcus furiosus, Haloarcula marismortui, metalą gaminanti Methanothermobacter wolfeii, eukariotų: Tardigrada (lėtūnas), baltažiedis vairenis, mielių ląstelės) 10 atstovų, kuriuos parūpino JAV „Planetary Society“. Bakterijos ir archėjai yra vienaląsčiai branduolio neturintys organizmai, eukariotai – su branduoliu. Šio eksperimento tikslas: nustatyti, ar gyvybė gali persikelti (pvz., meteoritais) tarp planetų (žr. panspermijos teoriją).

Kapsulė turėjo būti sugražinta į žemę, deja, kaip minėjome, zondą ištiko nesėkmė ir jis misijos neįvykdė.

Reikia pridurti, kad buvo manančių, kad LIFE modulis pažeidžia tarptautines sutartis ir mokslo etikos normas. 1967 m. JT Kosminės erdvės sutarties 9 str. Nurodo, kad šalys kitas planetas privalo tirti jų neužteršdamos (taigi, ir vengdamos užnešti gyvybę). Kaip ir iš kosmoso negabenti keliančių pavojų medžiagų. „Fobos-Grunt“ priklausė 3-iai kategorijai, kadangi skriejo į galinčią gyvybę turėti planetą. Taigi jis privalėjo būti sterilizuotas, tačiau faktiškai nebuvo sterilus. O kapsulės grįžimas į Žemę yra jau 5-os kategorijos – ir reikalavimai jai dar griežtesni.

O gal tokie reikalavimai nebūtini, nes, jei panspermijos teorija teisinga, tai planetos galėjo keisti gyvybės formomis visą laiką – taigi jos atsparios viena kitai. O gal mums derėtų patiems sąmoningai „sėti“ gyvybę kituose dangaus kūnuose – bet ar tai mums dera daryti? Taigi kyla daug filosofinių klausimų...

Lėtūnai (lot. Tardigrada), kitaip vadinami „vandens meškučiais“ arba „samanų paršiukais“ – smulkūs vandens ir sausumos gyvūnai.

Lėtūnai yra poliekstremofilai ir išgyvena pačiomis ekstremaliausiomis aplinkos sąlygomis, kurios daugumą kitų organizmų nužudytų. Kai kurie gali išgyventi temperatūrose artėjančiose prie -273^o C, beveik prie absoliutaus nulio, gali atlaikyti temperatūrą aukštesnę negu 151^o C, 1000 kartų stipresnę negu atlaiko žmogus radiaciją, išgyventi ilgą laiką be vandens ir išlikti vakuumo ir kosmoso sąlygomis. 2007 m. rugsėjį, lėtūnai dalyvavo FOTON-M3 misijoje, kuri vyko žemoje orbitoje. Jie 10 dienų buvo atvirame kosmose. Po to lėtūnai buvo gražinti į Žemę, dauguma iš jų išgyveno, taip pat jų kiaušiniai normaliai ritosi. Šiuo metu tai vieninteliai gyvūnai, taip ilgai išgyvenantys atvirame kosmose.

Taigi, jei Žemėje žus net tarakonai, išliks šie meškiukai.
Įdomus lėtūnų sugebėjimas – ka jų organizmas praranda beveik visą vandenį, imama gaminti keista medžiaga, tarsi koks organinis stiklas, kuria padengiami svarbiausieji lėtūnų proteinai ir kiti elementai – juos tarsi užkonservuojant. Vėl gavus vandens, gyvybiškai svarbūs elementai atgyja, ir lėtūnai vėl „drėgsta“.
Mokslininkai šią lėtūnų savybę bando pritaikyti išvedant sausrai atsparius augalus bei kuriant ilgiau veiklias vakcinas (mat jose esantys enzimai prarasdami vandenį prarandinėja ir savo aktyvų poveikį).

Lėtūnas mirs, nors šiaip gali išgyventi vakuume ir esant aukštam radiacijos lygiui, be vandens išbūti 10 m. Tačiau jis nesusitvarkys su skrandžio rūgštimi ir žmogaus imunine sistema.

2023 m. spalio 12 d. astronautė Loral O‘Hara ir Andreas Mogensen‘as ketino išeiti iš TKS į atvirą kosmosą, kad paimtų mėginį stoties išorėje, siekiant patikrinti, ar ten nėra mikroorganizmų, galinčių išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Tačiau išėjimas buvo atidėtas iki lapkričio 1 d., dėl amoniako nuotėkio iš Rusijos „Nauka“ modulio radiatoriaus, apie stotį paskleidusio snaigių spiečių (apie tai taip pat žr. >>>>>).

Taip pat astronautai turėjo pakeisti guolį, leidžiantį Saulės baterijoms išlikti nukreiptoms į Saulę. Dar jie turėjo nuimti dėžutę su ryšio elektronika, bet tam neužteko laiko – tik patikrinta, kaip tai galėtų būti geriau atlikta ateityje. Išėjimo metu jie „netyčia“ pametė krepšį su įrankiais, vėliau skrydžio valdymo centre pastebėtą nuskrendant tolyn – tik, laimei, jų jau nereikėjo likusio buvimo kosmose metu, o taip pat paskaičiuota, kad krepšys nekelia rizikos, kad ateityje susidurs su stotimi. Krepšys suksis aplink Žemę dar kelis mėnesius.
Šiaip, tai toli gražu ne pirmas kartas, kai kosmose pametami įvairūs daiktai – pradedant 1965 m., kai iš „Gemini 4“ išėjęs Ed White pametė atsarginę pirštinę, kosmose įvairius daiktus pametė jau keli astronautai. Kartais tai padaryta net sąmoningai – pvz., 2023 m. rusai S. Prokofjevas ir D. Petelinas leido į kosmosą nuskrieti nemažą dalį panaudotos įrangos.

Mokslininkai tuo tikslu jau senai tiria kai kuriuos ypač atsparius mikrobus – ir rezultatai gali būti svarbūs ieškant nežemiškos gyvybės. Dar 2015 m. astronautai TKS išorėje įrengė dėžutę, kurioje mikrobus veikė kriogeninės temperatūros ir aukštas radiacijos lygis. 2020 m. straipsnyje rašyta, kad japonų tyrinėtojai, kad, atrodo, joje buvusi bakterija Deinococcus radiodurans (žr. nuotrauką) išgyveno 3 m., kas suglumino biologus. Be to, 2014-16 m. vokiečių Kosmoso centras atskirai atliko BIOMEX (Biologinį ir Marso eksperimentą), nustačiusį, kad išgyventi geba dar paprastesni organizmai. Tai leidžia spėti, kad mikroorganizmai gali nukeliauti milžiniškus atstumus kosmose, galbūt, net iš vienos planetos į kitą. Juk, atrodo, mes tik pradedame pajusti, ką iš tikro reiškia gyvybė.

Pastaba: Raudonieji jūros dumbliai Chlamydomonas nivalis taip pat ištvertų kelionę kosmine erdve, apie juos daugiau skaitykite Raudonas sniegas.