|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Protėvių sudievinimas reiškia sielos gyvenimą.
Gyvi organizmai dideliais atstumais perduoda neužregistruojamus signalus, galinčius pakeisti visa, kas
gyva, vystymąsi, bakterijų, virusų, ląstelių kolonijų dauginimąsi, jų diferenciaciją ir specializaciją, tiesiogine
prasme sukurti gyvą organizmą iš baltyminių-nukleininių struktūrų gniužulo. O žmogaus siunčiami signalai gali
Tai lygiagreti, lauko formos, greta baltyminės, gyvybės atmaina. Ji mumyse pačiuose ir kituose
organizmuose. Paprastai įprasta manyti, kad pasaulį suvokiame tik įprastais jutimais. Tačiau egzistuoja ir
sensoriniai kanalai, kuriais gerokai plačiau juntamas aplinkinis gyvasis pasaulis. Ir klaidinga manyti, kad
prietaisai teisingai perteikia to pasaulio vaizdą. Prietaisas gali grubiai įsikišti į vykstančius procesus, gali
sutrikdyti nepažintosios gyvybės harmoniją (juk neveltui kvantinės mechanikos fizikai rimtai kalba apie
stebėjimo poveikį stebimajam procesui, žr. >>>> ).
Taigi reiktų pritarti kosmito Fiodorovo
pozicijai: žmogus gyvąją gamtą suvokia skirtingai nei negyvąją ir
sąveikauja su pirmąja ypatingu būdu, kitaip, o tikriausiai, tiksliau nei tai daro prietaisai. Prisiminkime
Gurvičiaus, Bauerio, Vasiljevo,
Čiževskio, Gariajevo, Kaznačejevo darbus....Ir matyt teisus buvo
Vernadskis,
kai kėlė klausimą: kaip idealus ir mąstantysis elementas perveda Žemės planetą į naują
evoliucinę fazę? Vien darbu, sprogimais, technogenine veikla to paaiškinti neįmanoma. N. Boras sakė, kad
be tų laukų dar egzistuoja ir kitos formos, kurios kvantuoja ir apie kurias mes nieko nežinome.
Ir egzistuoja laukai, kurie nekvantuoja, tai yra vientisos laukų engramos, perduodančios visą to gyvo baltymo
substrato, kuriame randasi, pavidalą, kontūrus, apimtį. Tas substratas yra ląstelių lygyje. Jo kaimynai gali tą
būseną retransliuoti toliau ir taip per 5-7 etapus.
Bet jei mūsų, žmonių, hipostazę sudaro kelios formos (tai, beje, neblogai dera su daugeliu
K. Ciolkovskio minčių), - tai kas mes esame? Ar mes atsiradome pagal
Č. Darvino evoliucijos teoriją? O gal
Žemėje jau yra įvykęs kosminis baltyminių-nukeininių formų susitikimas su laukų formomis? Tada kaip jos
sugyvena ir kur ieškomas nemirtingumas?
Kaip jie atsispindi mūsų sąmonėje, - o gal tai vienas ir tas pats dalykas?
Taigi, gyvybė Žemėje yra daugiaplanės prigimties. Ir ją, matyt, galima transliuoti per kokią nors, tarkim
kristalinę, struktūrą. Tačiau tada kristalas tarytum tampa žmogaus sielos dalele.
Įvairūs eksperimentai parodo gyvos medžiagos informacijos perdavimo galimybę. Gyvoji medžiaga,
pirmiausia, sukuria holografinį (lauko) vaizdą, ir tik vėliau jo pagrindu tveria savo konkretų, biocheminį
žemiškąjį pavidalą. Čia jau ne sąveika, o žymiai gilesni procesai. Juos minėjo ne tik N. Boras, bet ir
Fiodorovas,
kurį M. Gorkis pavadino intuityvistu.
Pagalvokime apie mąstančio žmogaus atsiradimą. 1-2 mln. (žmogaus egzistavimas) metų 4 mlrd.
(Žemės amžius) atžvilgiu tai mažiau, nei milisekundė mums. Taigi, negali būti jokios evoliucijos, jokių
mutacijų. Tai tarsi sprogimas kai akimirksniu baltyminėje-nukleininėje substancijoje atsiranda kažkokia
absoliučiai nauja kokybė sąmonė, protas.
Žmogaus smegenyse yra apie 12-15 mlrd. neuronų, kurių kiekvienas jungtimis sujungtas praktiškai su
kiekvienu kitu neuronu. Be to, kiekvienas neuronas turi savo biolauką, kurie atspindi neurono atliekamas
funkcijas, nes per sekundę neurone įvyksta apie 1011-12 cheminių virsmų. O dabar
įsivaizduokite, kad šis puslaidininkinis kompiuteris susijungia su kitais keliais milijardais (dabar jų jau per 7
mlrd.) Žemėje funkcionuojančių kompiuterių. Tai ir sudaro kosminį informacinį šuolį bei proto atsiradimo
Žemėje esmę. Taip joje atsirado Žmogus. Ne darbas (darbo įrankiai), ne kalba, o šis informacinis planetarinis šuolis sukūrė žmogų.
Ir kai pradžioje žmonių nebuvo daug, genties nariai vienas kitą matė, kad ir kaip toli jie būtų vienas nuo
kito nutolę tai ir yra telepatija, tolimasis regėjimas, erdvinių holografinių vaizdų matymas. Ir tik vėliau, kai
tas sudėtingas mechanizmas ištobulėjo, atsirado poreikis paprastesniam, labiau imperatyviam informaciniam
mechanizmui atsiranda garsai, žodžiai, kalba. Tad mūsų kalbinis intelektas, verbaliniai ir semantiniai laukai
(negalima nesutikti su Nalimovu)
tėra antrinė žmogaus sąmonės prigimtis bei gerokai primityvesnės jos
apraiška. O pirminė prigimtis atsitraukė ir išliko gyvenimo būde, religinėse apeigose, folklore (tiek senieji
šaltiniai, tiek mitai bei legendos liudija apie žmonių turėtą sugebėjimą kalbėtis su gyvūnais, kita gyvąja
gamta). Taigi religija yra ne išvestinis, o pirminis pagrindas, kuri išsaugojo sąmonę jos pirmaprade, lauko
forma. Taigi visai kitaip reiktų vertinti tiek biblinių autorių, tiek vadinamųjų intuityvistų raštus. Tad prie jau
minėtųjų autorių, pridurkime ir Solovjovą,
Berdiajevą,
Rericho fenomeną.
Kartu, atsižvelgiant į išdėstytus klausimus, padidėja gyvybės egzistavimo galimybės kituose dangaus
kūnuose. Lauko formai nebaisūs nei Marso šalčiai, nei Merkurijaus karštis, jai nereikia oro, tad ji gali
egzistuoti ir Mėnulyje (nekalbant jau atvirą kosmosą). Taigi, gyvybė gali būti visur. Ir kosmosą
galėtume įsisavinti ne fizikiniais metodais, o suvokę ir išvystę savo laukų prigimtį. Piotras Gariajevas (g. 1942 m.) banginio genomo teorijos (Banginis genomas, 1994)
kūrėjas. Tos teorijos mokslo visuomenė nepripažįsta. Anot jos:
Papildomai skaitykite:
|
pakeisti prietaisų veikimą (žr. apie slaiderius, 
