|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
S. Lemas. Kosminis kazino, 2002
[ nežymiai sutrumpinta ]
Skaitykite apie autorių >>>>>
Nors gyvybės Visatoje paieškos tęsiasi, sėkmės šansai nedideli. Daugelis žvaigždžių be gyvybės.
Žinoma, kad tik žaidėjas, pradėjęs žaisti su pakankama pradine suma, turi šansą išeiti iš Monte-Karlo
laimėjęs. Jo strategija turi būti paprasta: po kiekvieno pralošimo dvigubina statymą ir savo finansinių
resursų dėka galiausiai gali išlošti. Tokiu modeliu galima pasinaudoti atsakant į klausimą: kodėl Visata
tokia plati ir tokia be gyvybės?
Gyvybės buvimui būtinos ypatingos sąlygos, tame tarpe buvimas ūkų apie žvaigždes, kad galėtų
susidaryti planetos; ir tik nedaugelyje jų, tikriausiai, atsiras gyvybė. Kitaip sakant, Visata ta pati ruletė;
didžioji žvaigždžių dalis negyvybinga.
Prieš 30 m. tarybinėje-amerikiečių konferencijoje Biurakane1) paskelbiau pirmąją savo prielaidą, kad
Visatoje turi būti tam tikros sritys, kuriose gali gimti gyvybė, tačiau tada nesugebėjau tokias vienas
nurodyti. Dabar mums žinomos tokie žaidimo lauko langeliai, kurie 90% yra be gyvybės. Pvz., jais gali
būti seniausios elipsinės galaktikos, kuriose labai mažai tarpžvaigždinių dujų, tad ten jaunos žvaigždės su
joms būdinga evoliucija greičiausiai negimsta. Elipsinės galaktikos tai kosminiai reliktai, taigi jose
neįmanomas gyvybės atsiradimas.
Užtat tikimybė gerokai didesnė ten, kur ir neatsitiktinai randasi mūsų Saulės sistema, t.y.
Paukščių tako spiralinėse rankovėse. O tiksliau ten, kur žvaigždės pakankamai toli nuo galaktikos centro,
esančio ypač intensyvaus spinduliavimo šaltiniu.
Mano prielaida grynai natūralistinė, būtent: maža gyvybės kaip išimties pasirodymo tikimybė
priešpastatoma Visatos dydžiui. Tokioje koncepcijoje atskiros žvaigždės yra statymais, pasmerktiems
pralaimėjimui, nes gyvybė gali rastis tik esant gana retai sutinkamoms sąlygoms. Be to, Monte-Karlo
dėsnis, teigiantis, kad visad laimi bankas, teisingas ir pritaikomas kosmosui, nes, kaip pasakė 20 a.
filosofas Olafas Stapldonas1), žvaigždės sukuria žmogų, žvaigždės jį ir nužudo (Pirmi ir paskutiniai žmonės).
Ypatingą klausimą sudaro tai, ar apsiribos laimėjimas mažiausiu statymu bakterijomis arba, kas nutinka
nepalyginamai rečiau, per milijardus metų nenutrūkstamo sukimosi apie motininę žvaigždę iš jų susidarys
daugialąsčiai bei nepaprasta žmonių rūšis. Paskutinis variantas turi nepalyginamai mažiau šansų laimėti
reikia ruletėje statyti daugybę kartų iš eilės ant to paties langelio. Pažymėsiu, kad Visatoje planetų,
kuriose gali kilti gyvybė, milijonus kartų daugiau nei tų, kuriose epochų eigoje pasirodys protingos
būtybės, gebančios sukurti civilizaciją.
Kuriančiosios civilizacijos, tokios kaip mūsų, kosminiu masteliu negali tikėtis gyvuoti amžinai, Kai
Saulė išnaudos jos energiją palaikančias vandenilio atsargas, ji praris mūsų planetą, virsdama raudonąja
milžine. O. Stapldonas romane Pirmi ir paskutiniai žmonės (1930) vaizduoja žmonijos persikėlimą į
planetas, vis tolimesnes nuo besiplečiančios Saulės. Tokio pobūdžio žmonių bendrijos klajonės man
atrodo neįsikūnysiančia fantastika. Tiesa, jau dabar atsirado persikėlimo į Marsą projektas. Kaip parodė
paskutiniai astrofizikiniai tyrinėjimai, šioje planetoje aplink pietų ašigalį yra nemažos sušalusio vandens
atsargos. Jų buvimas nežemiškos ekspansijos autorius paskatino ne tiek minčiai apie persikėlimą, kiek
gyvybės Marse atgaivinimą atkuriant prarastą atmosferą, prisotintą deguonies.
Nežinau, ar šis planas kada nors bus įgyvendintas. Težinau, kai jo kaina tūkstančius kartų didesnė
nei visos žmonijos investicijos ir išlaidos nesibaigiančios karinėms operacijoms. Mes vieniši Visatoje Prie kitų žvaigždžių jau atrastos planetos, tačiau visos jos be gyvybės Sutikti jose išsivysčiusią gyvybę mažai tikėtina.
Paskutiniaisiais metais spaudoje vis dažniau pasirodo pranešimai apie planetų ne Saulės sistemoje
atradimus. Iš esmės ekzoplanetų neįmanoma stebėti tiesiogiai net galingiausiais astronominiais
prietaisais. Stebėjimui prieinamas tik nežymus žvaigždės spektro linijų pasislinkimas, nulemtas to, kad
hipotetinė planeta turi nežymų gravitacinį poveikį centrinei žvaigždei. Tačiau visos jos [atrastos planetos]
dujų rutuliai, panašūs į mūsų Jupiterį. Jupiterio, didžiausios Saulės sistemos planetos, masė 300 kartų
didesnė už Žemės. Jupiteris neturi tvirto paviršiaus tai dujinė-skysta planeta su tokiais audringais
procesais, kad išspinduliuoja daugiau energijos nei gauna iš Saulės.
Didelėse dujinėse planetose, atrastose ir lenkų astronomų, negali egzistuoti gyvybė. Be to, kaip rodo
tyrimai, jų orbitos dažnai nėra apskritimai. Tik apskritiminės orbitos netrikdo vidinių planetų sukimosi. Tuo
tarpu milžinės egzoplanetos, judančios nereguliariomis orbitomis ir turinčios stiprų gravitacinį lauką, arba
numeta į Žemę panašius kūnus į erdvę, arba įtraukia į savo sistemą, kur jie tarsi panardinami į motininės žvaigždės spinduliavimą.
Statistika rodo, kad dujinių milžinių, besielgiančių gana nepavojingai, tokių kaip Jupiteris, gerokai
mažiau nei judančių nepastoviomis orbitomis. Tuo požiūriu šiuolaikiniai atradimai tarsi parodo, kad neturi
būti daug planetų, turinčių į Žemės panašią biosferą. O kadangi žinom, kad 4 mlrd. Žemės atmosferos
gyvavimo metų buvo apvainikuoti sąlygų, kurių viršūne prieš šimtus tūkstančių metų tapo žmogus,
sukūrimu, tai viena iš pradinių sąlygų pasirodymui į žemišką florą ir fauną panašiems organizmams yra
kosminės evoliucijos laikotarpis be stiprių kataklizmų planetų sistemoje.
Kitaip tariant, stabilios planetų sistemos panašios į mūsiškę turi sudaryti mažumą Visatoje. Tas
tvirtinimas pažeidžia Koperniko principą, pagal kurį nei Žemė, nei Saulė negali būti bet kurios galaktikos
pagrindiniais elementais. Be to, ne tik teisingos apskritiminės orbitos ir jų tarpusavio atstumai skatina
biogenezę sistemoje. Visai tikėtina, kad metalų buvimas Saulėje netipinis lyginant su milijardais
žvaigždžių. Stebėjimų rezultatai, paskaičiavimai ir apmąstymai rodo, kad mūsų planeta su jos paviršiuje
šurmuliuojančia gyvastimi išimtis ir, taigi, gana retas reiškinys negyvo kosmoso fone.
Tad šansas aptikti nežemišką civilizacija gana mažas. Per 3 mlrd. m. tik Žemės vandenynai buvo
terpe mikroorganizmams. Pirmieji daugialąsčiai pasirodė ne mažiau nei prieš pusę milijardo metų, o
humanoidinės žinduolių šakos atsiradimas pasibaigęs protingo žmogaus pasirodymu, kaip bebūtų
paradoksalu, tikriausiai susijęs su baisia katastrofa Žemėje susidūrimu su meteoroidu prieš 65 mln. m.
Laikoma, kad toks susidūrimas užbaigė dinozaurų erą, trukusią 140 mln. m., o taip pat sunaikino
daugybę kitų rūšių. Reikia pridurti, kad panašių kataklizmų ieškančių mokslininkų manymu ir mūsų
Homo Sapiens rūšį galima laikyti eiliniu potencialiu zoocido kaltininku, nes civilizacija ir dabar
sparčiai naikina įvairias augalų ir gyvūnų rūšis. 1) Biurakanas - kaimas Armėnijoje, pietrytiniame Aragaco šlaite, greta kurio įrengta astrofizinė laboratorija. Pavadinimas reiškia daugybė šaltinių (biur - dešimt tūkstančių). Jame randasi keletas istorinių objektų: Artaviziko bažnyčia (7 a.), šv. Jono bazilika (10 a.), monumentalus 13 a. kačkaro (akmens kryžiaus) paminklas už Artaviziko bažnyčios. 2) Olafas Stapldonas (William Olaf Stapledon, 1886-1950) kairiųjų pažiūrų britų
filosofas ir mokslinės fantastikos rašytojas, futurologas. Ryškus kosmizmo atstovas. Papildomai skaitykite:
|
