Išsigelbėjimo arkos. UFO Page. Lithuanian

Nikolajus Dušeninas, inžinierius ir Biblijos tyrinėtojas, teigia, kad Biblija aprašyta ne jūrų, o kosminė ekspedicija, nes Tvanas įvyko ... ne Žemėje.
Jis atkreipia dėmesį, kad durys į Arką buvo įrengtos šone, o pati arka turėjo dvigubą hermetizaciją – iš išorės ir iš vidaus. Ir neaiški siaurėjančios uolekties skersmens angos paskirtis arkos gale. O nei irklai, nei burės Biblijoje nepaminėti...

„Ir sustojo arka 7 mėnesio 17-ą dieną Ararato kalnuose. Vanduo lėtai slūgo iki 10 mėn., ir pirmą 10 mėn. dieną pasirodė kalnų viršūnės“.
Praėjus 40 d. Nojus atvėrė langą ir išleido varną, kuris nuskrisdavo ir atskrisdavo, kol žemę tebedengė vanduo. Tada išleido balandį, tačiau tasai nerado, kur nusileisti ir grįžo. Po 7 d. vėl išleido balandį, kuris grįžo vakare sname parnešdamas žalią alyvmedžio lapą. Palaukęs dar 7 d. vėl išleido balandį, tačiau tasai jau negrįžo. Taip „601 m. pirmo mėnesio pirmą dieną nuseko vanduo; tada Nojus atidarė arkos stogą ir apsižvalgė”.

Kodėl švartuotasi taip ilgai? Dušeninas aiškina taip:
Po 5 mėn. skrydžio laivas perėjo į Žemės orbitą, iš kurios Žemė atrodo apvali. Žvalgomasi vietos nusileidimui – ir tik po poros mėnesių surandama daugiau ar mažiau tinkama.

Keistas ekipažo elgesys. Per 5 mėn. plaukiojimo jis turėjo pasiilgti sausumos. Ir štai ji pasiekta, tačiau dar mėnesius liekama arkoje. Turėtų būti svari tokio savanoriško įkalinimo priežastis. Ji yra tekste, nors ir išsakyta neaiškiai: „Nojus atidarė arkos stogą“. Kitur stogas neminimas; stogo poreikio neturi nei jūriniai, nei kosminiai laivai. Tačiau ėminti minklę padeda balandžio atneštas lapas – stogu suprantama oranžerija augalų auginimui. Augalai gamina deguonį – štai kodėl ekipažas nepaliko laivo: Žemėje dar nepakako deguonies kvėpavimui.

Nusileidus laivas su gretima aplinka padengiami plėvele. Sodinami augalai – deguonies nepakanka ir dirbama su skafandrais. Po 40 d. užauga pirmieji augalai; po „stogu“ ima keistis oro sudėtis. Paukščiai išleidžiami oro poveikio organizmui patikrinimui. Langas paminimas ne be priežasties – kosminiuose laivuose tai šliuzai. Kai balandis parneša lapą, tampa aišku, kad augmenija jau vystosi. Galiausiai atidengiamas stogas, kad augmenija paplistų Žemėje – prasideda jos kolonizacija.

Tiesa, pirmiausiai glumina apgyvendinimo terminai – visa tetrunka tik apie 3 mėn. Tačiau Biblijoje aplamai su laiko trukme ne kaip – pvz., joje sakoma, kad Nojus gyveno apie 800 m.

Kita vertus, biblinis pasakojimas tikrai kelia kai kurias mintis. Į Nojaus arką panaši konstrukcija gali padėti žmonijai, kai Žemė taps netinkama gyventi. Sklendančias 4 km skersmens „lėkštes“ įsivaizduoja MIFI profesorius Borisas Radionovas. Tokie aerostatai būtų pripildytos helio, o jų tūris plotas būtų apie 16 km³. Dešimtyje

„Persefonės“ projektas

aukštų gana komfortabiliai galėtų įsikurti apie 10 mln. asmenų, kiekvienam skiriant po 25 m². Energiją tiektų tiek saulės baterijos, tiek vėjo jėgainės. Kada nors tokie aerostatai gali padėti žmonijai išvengti kataklizmo.

Analogišku „Persefonės“ projektu užsiėmę JAV, Anglijos, Italijos ir Nyderlandų mokslininkai - tai kosminis laivas, pritaikytas 10 tūkst. žmonių. Projektui vadovauja Grinvičo un-to prof. Reičelė Armstrong¹⁾, kuri specializuojasi bioinžinerijoje, bandydama sukurti dirbtinę dirvą, turinčią visus pagrindinius elementus.

Nereikia užmiršti ir naujos Mėnulio įsisavinimo bangos. Ketinama jame įrengti nuolatinę bazę (daugiau žr. >>>>> ).

Amerikiečiai Dž. Sakmanas, K. Kraimeris ir kanadietis A. Butroidas laiko, kad anksčiau ar vėliau vis tiek teks pasitraukti nuo mūsų šviesulio. Anot jų, po 1,1 mlrd. Saulės šviesumas padidės 10%, o jo pasekme bus „šiltnamio efektas“. O po 3,5 mln. m. Saulės ryškumas jau bus išaugęs 40% – vandenynai išgaruos ir ir Žemė taps panašesnė į Venerą. O galiausiai Saulė virs raudonąja milžine, galbūt prarysiančia net ir Žemę (skaitykite – Saulės ateitis). Apie gyvybę Žemėje tada nebus ir kalbos... Žmonės išsigelbėti galės tik pasitraukę į Saulės sistemos pakraščius.

Anot bulgaro Dimitro Pejevo²⁾, mes jau dabar gyvename žvaidždėlaivyje, dideliu greičiu skrodžiančiame kosmosą. Apie Saulę jis lekia 30 km/sek. greičiu, o kartu su Saule aplink Paukščių tako centrą sukasi 250 km/sek. greičiu. Taigi, mus tenkintų ir šis žvaigždėlaivis, tik reiktų kiek pakoreguoti jo kursą. Jo variklių kurui siūloma panaudoti ... vandenį. Vienas būdų yra tradicinis – suskaidyti į vandenilį ir deguonį. Tačiau efektyvesnis kitas – juk vanduo vakuume užvirs, virsdamas garu jau 1^oK temperatūroje. Šio garo srovė ir sukurtų reikiamą reaktyvinę trauką.

Panašios nuomonės ir rusas Georgijus Sabelevas. Jis sako, kad juk ir Žemė su Mėnuliu kadaise atkeliavo iš kitur, galbūt net kitos žvaigždžių sistemos. Jiedu ne iš karto užėmė dabartinę vietą. Pradžioje, galbūt, „prisiglaudė“ greta planetų-milžinių, Saulės prigriebtų jau anksčiau, vėliau atklysdama į dabartinę vietą – tam padėjo jos gana nemaža masė. Dabar ji sukasi nežymiai elipsine orbita – ir tokia būsena išsilaikys dar apie 7 mln. m. O tada prasidės tai, kas Encmano žvaidždėlaivio palyginimas

vyksta su Mėnuliu – Žemė pradės pamažu tolti nuo Saulės vis labiau elipsine orbita, kuri galiausiai taps paraboline... Kartu lėtės ir Žemės sukimasis apie ašį. Tad Žemei ateities klimato prognozės labai ne kokios... O tai reiškia, kad žmonijai teks įsikišti į šį natūralų procesą – arba paliekant savo „kosminį lopšį“, arba pakoreguoti Žemės orbitą.

Pirmasis „kelių kartų laivo“ aprašymas priklauso R. Godardui, kurio vardu pavadintas NASA kosminių skrydžių centras. Jis esė „Paskutinioji migracija“ (1918) aprašė „tarpžvaigždinę arką“, tolimoje ateityje paliksiančią Saulės sistemą, kai Saulė priartės prie savo gyvavimo pabaigos. Jos keleiviai bus kriogeninėje arba priverstinio miego būsenoje, išskyrus pilotus, periodiškai pažadinamus, kad valdytų laivą. R. Godardas siūlė, kad laivą varytų atominė energija, jei ji bus įsisavinta, arba vandenilio, deguonies ir Saulės energijos (burių) kombinacija – jis paskaičiavo, kad tai leistų laivui pasiekti 4,8-16 km/sek. greitį.

Po jo sekė K. Ciolkovskio esė „Žemės ir žmonijos ateitis“ (1928), kurioje irgi aprašyta tarpžvaigždinė „Nojaus arka“, kuri turėjo būti save apsirūpinanti ir pasirengusi keliauti tūkstančius metų. Galiausiai 1964-ais NASA mokslininkas Robert Enzmann’as³⁾ pasiūlė nuodugnią „Encmano žvaidždėlaivio“ koncepciją: 600 m ilgio laivą varomą branduolinės pavaros, kurui naudojančios deuterį (3 mln. t.). Toks laivas galėtų talpinti pradinį 200 žmonių kiekį ir turėtų erdvės jų daugėjimui.

Paskutiniais metais ši koncepcija išnagrinėta įvairiais aspektais – nuo biologinių ir psichologinių iki moralinių; tame tarpe visoje eilėje Frederic Marin’o⁴⁾ studijų (2017-2019), atliekant skaitmenines simuliacijas. Pirmosios dvi jo su komanda simuliacijos parodė, kad minimali 98-ių narių įgula (maksimum 500-mt) turi būti aprūpinta kriogenizuotu spermos, kiaušialąsčių ir embrionų banku, kad garantuotų genetinę įvairovę ir gerą sveikatos būklę pasiekus tikslą. Trečioje studijoje su kita komanda nustatyta, kad toks laivas turėtų būti 320 m ilgio, 448 m skersmens ir gabenti 450 m² ploto dirvos, kad užtikrintų pakankamą maisto kiekio užsiauginimą.

Skulptūra Druskininkuose: „Nojus ir jo laivas“

¹⁾ Reičelė Armstrong (Rachel Armstrong) – tarpdisciplininė specialistė su mediciniu išsilavinimu. Dirba Grinvičo un-te. Ji bendradarbiauja su menininkais ir architektais kuriant naują eksperimentinę erdvę siekiant išbandyti mokslines koncepcijas. Ji vadovauja Persefonės projektui (prasidėjusiam 2011 m. spalį), skirtam išnagrinėti milžiniškų erdvėlaivių architektūras – kaip jie tinka gyvenimo pritaikymui. Jis atsižvelgia labiau į ekologines nei mechanines problemas. Projektą vykdo Grinvičo un-tas, tarptautinė „Icarus Interstellar“ organizacija ir kiti. Laivui buvo pasiūlytas 20 km ilgio ir 5 km skersmens cilindras su dirbtine gravitacija, kuriame gali gyventi 50-100 asmenų. Specialiai jam pasiūlyta speciali sintetinė „dirva“.

²⁾ Dimitaras Pejevas (1919-1996) - bulgarų rašytojas, publicistas, teisininkas-kriminalistas. Žinomas savo detektyvinias ir fantastikos kūriniais. Pirmasis fantastinis romanas „Raketa neatsako“ (1958) parašyta skartu su K. Maričkovu. Vėliau išleido ir kitus fantastikos kūrinius: „Gyvybė kitose planetose“, „Fotoninė žvaigždė“ (1964), „Nulinė tikimybė“ (1980) ir kt. Pirmuoju detektyvu buvo „Alibi“ (1966).

³⁾ Robertas Encmanas (Robert Duncan-Enzmann, 1924-2020) – amerikiečių geologas, mokslininkas, užsiėmęs pažangių erdvėlaivių projektavimu, 1964-ais pasiūlęs tarpžvaigždinio „Encmano žvaidždėlaivio“ koncepciją. Gimė Kinijoje, Antrojo pasaulinio karo metu kariavo Ramiojo vandenyno rajone. Parašė nemažai knygų, nuo mokslinių iki fantastikos, kurios niekad nebuvo išleistos.

⁴⁾ Frederikas Marinas (Frederic Marin, g. 1987 m.) - prancūzų astrofizikas, Strasbūro observatorijos darbuotojas. Domėjimosi sritys - juodosios skylės, galaktikų branduoliai, kvazarai, unifikacijos teorijos ir kt., o kosmoso antropologijoje – tarpžvaigždinės kelionės, daugelio kartų laivai, HERITAGE projektas.