Didžioji pėda. Sasquatch and Bigfoot. UFO Page. Lithuanian

Šiaurės Amerikos „Didžiosios pėdos“ (BigFoot) istorija siekia 1830-tuosius (žr. Bord, 1982), tačiau ypatingas susidomėjimas šia tema kilo 20 a. antrojepusėje. Būdingas straipsnis 1959 m. gruodžio mėn. „True“ žurnale aprašo prieš metus Bluff'o užutekyje (Kalifornija) atrastos paslaptingos milžiniškos pėdos. Po pusės amžiaus „Didžiosios pėdos“ egzistavimo klausimas tebėra atviras. „Pastebėjimai“, atsitiktinės nuotraukos, „pėdos“ kartojasi, žiniasklaida karštligiškai palaiko temą. Bet ar užtenka įrodymų? Bigfoot in woods

Įvairūs tyrinėtojai dažnai juos vertina labai skirtingai. Štai 2000 m. birželį keisti pėdsakai rasti Žemutinio Hoho indėnų rezervate Vašingtono valstijoje. Cliff Crook'as tvirtino juos esant „neabejotinai Didžiosios pėdos“, tuo tarpu Idaho univ. biologijos mokslų asocijuotas prof. (ir BFRO, Didžiosios pėdos tyrinėjimų lauko sąlygomis organizacijos, narys) Jeffrey Meldrum'as¹⁾ manė, kad to nepakanka (2000 m., „Didysis prieštaravimas“).

Dėl pėdsakų Oregonos Mėlynuosiuose kalnuose taip pat nebuvo vienybės. Grover Krantz'as²⁾ juos laikė puikiausiu įrodymu, o Rene Dahinden'as šmaikštavo, kad „kiekvienas kaimo kvailys mato, kad jie suklastoti, 100% suklastoti“ (Dennett, 1994). Ir kaip vieni (įskaitant Dahinden'ą) mūru stoja už 16 mm Patterson'o juostą (kurioje didelė žmogaus pavidalo būtybė pereina proskyną), kiti (įskaitant Crook'ą) vadina jį klastote. 1999 m. Crook'as ant būtybės klubų įžvelgė varpelio formos susegimą, matyt prilaikantį beždžionės kostiumą (Dahinden'as mano tai esant suveltų plaukų kuokštu) (Hubbell, 1999).

Šios rūšies patikimumas mažiausias. „Kryptozoologija remiasi anekdotais… Fizinius reiškinius galima moksliškai patikrinti, anekdotų – ne… Taip pat pranešimai ateina nevaldomų situacijų ir perduodami neišslavinusių asmenų. Žmonės yra netikę stebėtojai ir gali suklysti žinomus gyvūnus palaikyti kryptoidais arba neaiškiai perteikti detales“ (Ben Roesch).

Tai plačiausiai pripažįstamas pavadinimas, iį jo paliekamų pėdų kilo ir primato pavadinimas. Kartu tai fizinis įrodymas: kažkas (kažkoks gyvūnas, Didžioji pėda ar žmogus) tas pėdas paliko. Daugeliu atvejų daroma išvada, kad tai klastotė. Gaila, kad jie labai skiriasi (Dennet, 1996). Kai kurių pirštų atspaudai viena linija, kituose – išsiskyrę. Dauguma turi 5 pirštus, bet kartais būna su 2-6 pirštais. Tad jie turėtų priklausyti skirtingų rūšių gyvūnams.

2000 m. rugsėjo mėn. BFRO ekspedicija Vašingtono valstijoje prie Adams kalno rado kūno „pėdsaką“, kai būtybė gulėjo ant dumblino kranto ir bandė pagriebti kokį laimikį.

Fiksavimai

Didžioji pėda (Bigfoot arba Sasquatch) – būtybė Kanados ir JAV folklore, beždžioniško pavidalo, tariamai gyvenanti Šiaurės Amerikos miškuose. Tariamą jos egzistavimą bandoma pagrįsti daugybe liudijimų, video įrašų, nuotraukų, paliktų pėdų ir pan. Kai kurie jų laikomi apgaulėmis. Jis yra tarsi kriptozoologijos simbolis ir populiarios kultūros elementas. Manoma, kad jo įvaizdis atėjo iš vietinių legendų. Indėnų reikalų biuro agentas J. W. Burns’as 20 a. 3-iame dešimt. surinko vietines indėnų čehalių legendas ir paskelbė eile straipsnių jas Kanados laikraščiuose. Čehaliai saskvočą laikė realiai egzistuojančiu, vengiančiu baltųjų ir kalbančiu liluetų kalba. O pavadinimas „Didžioji pėda“ pirmąkart taikytas irokėzų vadui 19 a. 4-o dešimtm. dėl jo neįtikinamai didelių pėdų. Vėliau lakotų vadas „Dėmėtasis elnias“ irgi vadintas „Didžiąja pėda“. Taip vadinti ir kai kurie lokiai grizliai.

Jietis (dar vadintas Meh-Teh) – beždžioniško tipo būtybė Himalajų folklore, tariamai gyvenanti Himalajų kalnuose. Vakariečių įvardijamas „Sniego žmogumi“. Jo egzistavimo pagrindimai analogiški „Didžiajai pėdai“. Ji sapibūdinamas kaip stambi, plaukuota (pilka arba balta) būtybė su dideliais aštriais dantimis. Pavadinimas „jietis“ išvedamas iš tibetietiškų žodžių reiškiančių „uolų lokys“. Bono religijos sekėjai tiki, kad kadaise „laukinio žmogaus“ kraujas buvo naudojamas apeigose. Rusų folklore (jakutų, tungusų) sutinkama panaši čučuna. Manoma, kad jo pagrindas yra klaidingai atpažinti gyvūnai. Tačiau kriptozoologai nepaliauja jo ieškoję...

Garsiausias yra 1967 m. Roger Patterson'as ir Bob Glin'as nufilmuotas trumpas epizodas 16 mm juostoje prie Bluff užutekio. Ar tai tikras faktas, tebesiginčijama. Įtarimą kelia keli sutapimai: a) Patterson'as išėjo su ketinimu nufilmuoti Didžiąją pėdą; b) žinomas pėdsakų klastotojas tiksliai nurodė, kur jam eiti norint rasti Didžiąją pėdą; c) Paterson'as iš filmo susikrovė neblogą kapitalą. Anatomas ir antropologas John Napier'is³⁾ juostoje rado nemažai neatitikimų: ėjimas ir dydis kaip žmogaus, svorio centras kaip pas žmogų, žingsnio ilgis neatitinka su paliktais pėdsakais. Nenuginčijami ir kita pateikiama medžiaga – nuotraukos ir garso įrašai.

Buvo pateikta plaukų ir kraujo pavyzdžių, iš kurių irgi nepadaryta vienareikšmių išvadų. Net genetika bejėgė – pasirodo vien plauko neužtenka DNR identifikuoti. Daug plaukų rasta Mėlynuosiuose kalnuose ir juos tyrė nuo FTB iki šarlatanų. Dauguma atvejų jie laikyti žmogaus, „Redkin“ kompanija rado esminių skirtumų lyginant su žmonių, o japonų Plaukų medicinos mokslinė laboratorija mano juos esant sintetiniu pluoštu. Farmacininkas E.B. Winn'as iš Šveicarijos galutinai nustatė jį esant sintetiniu – tai „Dynel“, dažnai naudojama plaukų imitavimui.

Pasakojama, kad tarybinis pulkininkas leitenantas Dagestane 1941-ais apžiūrėjo gyvą „sniego žmogų“, tačiau šis buvo nušautas artėjant vokiečiams ir nežinoma, kas nutiko jo kūnui. Pranešama, kad Mongolijoje 1939 m. patrulis nušovė du „sniego žmones“ per rusų-japonų susišaudymą prie sienos, tačiau vėlgi kūnai dingę. Kartą nepaliečiai pagavo vyriškos lyties jetį, tačiau šis atsisakė ėsti, o jam nudvėsus kūnas išmestas.
Bigfoot in woods
Roger Patterson’o 1967 m. nufilmuota Didžiosios pėdos patelė

Tai, kad viskas Žemėje ištirta, tėra mitas. Tik 20 a. buvo atrasta kalnų gorila, nykštukinis siamangas, bonobo ir nykštukinė šimpanzė. Pvz., JAV šiaurės vakarų tankiai apaugę kalnai, 95% Gobio dykumos vis dar mažai ištirti...

Būtent JAV šiaurės vakaruose ir Britų Kolumbijoje (Kanada) daugiausia pranešimų apie Didžiąją pėdą (Sasquatch). Būtybė paprastai yra 2,1-2,4 m aukščio ir vaikšto stačiomis. Ji pilnai, išskyrus veidą, apaugusi trumpais rausvais-rudais arba juodais plaukais. Veidas plokščias ir primena beždžionės. Pečiai ir krūtinė stambūs, rankos ilgos. Dažnai jaučiamas stiprus kvapas. Indėnai nuo senų laikų turi legendas apie dideles į žmogų panašias būtybes.

Išnagrinėta šimtai pėdų atspaudų. Paprastai jie 36-46 cm ilgio ir 13-23 cm pločio, t. y. jų paviršius 3-4 didesnis nei vidutinio žmogaus. Žingsnio ilgis – 1,2-1,8 m. Kartais pėdsakai tęsdavosi kelis kilometrus negyvenamose vietovėse. 1982 m. birželio 10 d. miško patrulis Vašingtono valstijoje pastebėjo maždaug 2,6 m ūgio dvikoję plaukuotą būtybę vos 55 m atstumu. Po 30 sek. Ji dingo.

Ječiu (Yeh-teh - „tas čia“) vadinami nežinomi primatai Himalajuose. Vienas jų tipas yra Meh-teh - kresna beždžioniška būtybė, apie 1,7 m ūgio apaugusi trumpais šiurkščiais rausvais-rudais ar juodais plaukais. Ji turi kūgišką galvą ir ilgas rankas, beveik siekiančias kelius. Mažiausias ječio tipas yra Teh-lma (1-1,4 m), storais rausvai pilkais plaukais, pakumpusiais pečiais ir aštriai smailia galva. Buvo pranešama ir apie Didžiuosius ječius (2,4 m ūgio), vadinamus Dzu-teh (Kinijoje) ir Gin-Sung („meškažmogis“) - tai dideli, stambūs gyvūnai su ilgaplaukiu, tamsiu, gauruotu kailiu, dažniausiai keturkojai, bet galintys vaikščioti dviem kojomis.

Būtybė senoje Tibeto knygoje apie fauną

2003 m. nelauktai Indonezijos Floreso saloje aptiktos Homo floresiensis fosilijos (apie tai plačiau žr. >>>), tačiau būtent Indonezijoje paplitę pasakojimai apie žemo ūgio, stiprią, plaukuotą, 1–1,5 m ūgio beždžionę, kuri turi gana žmogišką veidą ir vaikšto dviem kojomis. Ji vadinama Ebu Gogo, o Sumatroje ir Malajuose - Sedapa arba Orang Pendeku („mažu žmogumi“).. - šis apibūdinamas kaip apaugęs trumpais tamsiais plaukais, išskyrus jo lygų, beplaukį rudą veidą, su storu „karčiu“, kabančiu iki pusės ar daugiau nugaros. Pranešimai apie juos sklido kelis šimtmečius.

Almasas (mong. „laukinis žmogus“) gyvena vakarų Mongolijos Altajaus kalniose ir gretimos kinų Sindziango provincijos Tianšanio kalnuose. Jų ūgis 1,5-1,8 m, jie apaugę rausvai juodais plaukais, turi plokščią kaktą, iškilius antakius, išsikišusį žandikaulį ir kūgio formos pakaušį. Jų ilgos rankos ir trumpos kojos, o vaikšto sulenktais keliais. Apie panašų 1,8 m aukščio hominidą pranešama Vietname; jis vadinamas daugeliu vardų, įskaitant Nguoi Rung („miško žmonės“). Kitas dažnai matomas Kaukazo kalnuose yra kaptaras arba Biabin-guli.

Jerenas gyvena centrinės ir pietų Kinijos kalnuotose ir miškingose vietose. Jis plaukuotas dvikojis, per1,8 m ūgio, padengtas tankiu raudonai rudų plaukų kailiu. Snukis panašus į beždžionės, su didelėmis ausimis. Palieka didelius, iki 41 cm ilgio, pėdsakus. Kinų folklore figūruoja tūkstantmečius.

Australų Yowie yra 1,8 m ūgio, apaugęs pailgais rudais plaukais, su labai mažu, žmogišku veidu, tačiau be smakro, su ilgais iltiniais dantimis. Jis dažniausiai pastebimas pietiniuose ir centriniuose Naujojo Pietų Velso pakrantės regionuose ir Kvinslando Auksinėje pakrantėje. Aborigenai turi labai senas šio „plaukuoto žmogaus“ tradicijas.

Pietų Amerikos Andų kalnuose irgi buvo pastebėtos būtybės: jos vadinamos Ucu, Ucumar ir Ukumar-zupai. Centrinėje Amerikoje jie žinomi kaip sisemitai ir ulakai. Be to pastebėta ir mažesnių žmogbeždžioniškų būtybių. Pvz., Didi yra raudonplaukis stambus antropoidas, Pietų Amerikos šiaurės vakarų juostoje. Brazilijos mapinguary yra šiek tiek aukštesnė (1,7 m), vietinėse tradicijose apibūdinama kaip raudonplaukė, dvikojė, ilgarankė didelė beždžionė. Belize pasakojama apie pusiau žmones Dwendi (1-1,4 m), gyvenančius pietinėse šalies džiunglėse. Iš rytinių Andų šlaitų Ekvadore sutinkami pranešimai apie Širu – mažą, kailiuku apaugusį, į hominidų panašų maždaug 1,2–1,5 m ūgio padarą.

Afrikoje Konge yra pranešimų apie plaukuotus 2,4 m ūgio Muhalu arba Kikomba, o Kenijoje yra panašių, vadinamų Ngoloko. Daugelyje Afrikos šalių pranešama apie primityvius, plaukais apaugusius pigmėjus, pvz., Zimbabvės Kakundakari, Rytų Afrikos Agogvė ir Vakarų Afrikos Sehite; pastarieji du apibūdinami kaip raudonplaukiai. Dauguma pranešimų apie šiuos padarus buvo prieš 70 ar daugiau metų.
Mecheny
Mečenyj (pažymėtasis) 1987 m. Majos Bykovos matytas Vakarų Sibire

Dvikojai kriptidai, tokie kaip Didžioji pėda, Ukumaras, Sisemitas ir didysis jetis, kurių aukštis svyruoja nuo 1,8-2,7 m, klasifikuojati kaip "neo-milžinai". Jie skiriasi nuo „Pažymėtųjų“, apie 2,1 m ūgio, sutinkamų Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos subpoliariniuose miškinguose kalnų šlaituose ir tundroje. Jie paprastai blyškūs, įvairiaspalviais plaukais. Yra pranešimų, kaip jie prieidavo prie žmonių būstų ir gyvulių, prekiaudavo ir bendraudavo neverbaliniu būdu.

Kita kategorija Tikrieji milžinai – ypač dideli, plaukuoti, iki 6 m ūgio. Jie liesi, apaugę rausvai rudais arba tamsesniais plaukais, kurie ilgesni ant galvos ir plonesni ant rankų. Atrodo, tarsi jie neturi kaklo, o jų veido bruožai yra plokšti. Jų pėdos yra apie 53 cm ilgio ir 25 cm pločio ir teturi keturis matomus pirštus. Jie aptinkami miškingose kalnų vietovėse visame pasaulyje, daugiausia vidutinio klimato juostose. Kai kurie tyrinėtojai juos sieja su Gigantopithecus.

1965 m. birželio mėn. aukštą būtybę (apie 3,7 m ūgio) matė Britų Kolumbijoje (Kanadoje) prie Pitto ežero. Pasakojimai apie aukštas būtybes su didžiuliais pėdsakais iš Džordžijos Okefenokee pelkių datuojami 1829 m. ir minimi krikų indėnų (muskogai). Daugiausia liudijimų iš Šiaurės Amerikos yra aukštuose vakarų kalnuose ir šiaurės eglynuose. Tibete ir Malaizijoje buvo pranešta apie milžiniškus plaukuotus 3-6 m ūgio laukinius žmones, vadinamus Nyalmo ir Orang Dalam.

Apie 1960 m. du vyrai su keliais milžiniškais padarais susidūrė Kalgūrlyje, Vakarų Australijoje. Jie pamatė 2,1 m ūgio patelę, kuri atrodė kaip gorila, ilgomis krūtimis ir tamsiai rusvais plaukais. Tada pasirodė žemesnė patelė, o paskui ir patinas, kurio ūgis buvo bent 2,7 m. Jie prie savo skardinės trobelės sutiko dar ir 3,1 m aukščio „plaukuotą gorilų pabaisą“, kuri atitraukė trapios konstrukcijos sienas ir stogą. Vėliau aborigenai jiems pasakė, kad tai buvo Džimbros teritorija, kuri jų gyveno nuo pat sapnų laikų. Apie šiuos smirdančius 2,1–4,3 m ūgio plaukuotus žmones į gorilą panašiais veidais, 60 cm ilgio pėdsakus su išskėstais nykščiais ir dideliais, aiškiai matomais lytiniais organais buvo pranešinėjama visoje Australijoje nuo pirmųjų baltųjų naujakurių laikų iki šių dienų.

Aborigenai tiki, kad legendinis Tjangara („didysis plaukuotas žmogus“) vis dar gyvena Pietų Australijos Nularboro lygumose. 1972 m. rugpjūčio mėn. fosilijų medžiotojas Steve Moncreif’as tyrinėjo išdžiūvusio upelio vagą netoli Jarlio ežerų Didžiosios Viktorijos dykumos pakraštyje Pietų Australijoje, kai pajuto blogą kvapą. Pažvelgęs į viršų, jis pamatė didžiulį plaukuotą padarą, stebintį jį nuo aukšto kranto. Maždaug už 6 m stovėjo daugiau nei 3 m ūgio būtybė su vyriškais lytiniais organais, o dešinėje rankoje didelis akmeninis vėzdas. Jis persekiojo Monkreifą, kai šis nubėgo prie savo „Land Rover“, bet jis sviedė kirtiklį gyvūnui į veidą ir sugebėjo pabėgti. Prieš dvejus metus toje pačioje vietovėje buvo pranešta apie susidūrimus su Tjangara ir iki 50 cm ilgio pėdsakais. 1989 m. 4 m ūgio gauruotą milžiną netoli Etadunos Pietų Australijoje, šį kartą turintį didžiulį medinį pagalį, pastebėjo dviem automobiliais važiavę turistai.

Ivano Turgenevo archyvuose tyrinėtojai rado popierinę servetėlę, kuriose sugebėjo įskaityti atskirus žodžius: „siaubas… beždžionę… visą ežerą … melduose“.

Vėliau rastas I.Turgenevo draugo ir medžioklės partnerio, suknelių parduotuvės savininko I. Butkovo laiškas gali paaiškinti tas nuotrupas. Jame minimas keistas nuotykis:

"Šiandien I. Turgenevas papasakojo įdomią istoriją, nutikusią jam vasarą. Beklaidžiodamas jis atsidūrė pelkėje. Vieta buvo nepažįstama, tad jis nusprendė pailsėti ir ieškoti kelio, kai kažkas staiga palietė jo petį. Atsisuko, o prieš jį stovi kažkokia pabaisa – 2 m ūgio, letenos ilgos, beveik iki žemės, visa apžėlus, akys mažos, juodos, tarsi šypsosi. Atrodė, tarsi būtų moteriška būtybė. Išsigandęs Ivanas puolė bėgti. Stebuklingai išsikapstęs iš pelkės atsirado prieš ežerą. I. Turgenevas gerai mokėjo plaukti, tad manė, kad vandenyje pasislėps nuo pabaisos. Nusispyrė batus – ir į vandenį, bet būtybė plaukė dar greičiau…

Pasiekė krantą, girdi, netoliese karvės mūkia – vadinasi, arti yra kaimas. Pradėjo šaukti, kiek gali. Į pagalbos šauksmą atbėgo valstietis ir ėmė rimbu pliekti pabaisą. Būtybė siaubingai klykdama, pasiremdama viena ranka, nubėgo šalin".

Tokios būtybės ir anksčiau buvo aptinkamos I. Turgenevo medžioklės vietose. Trimonovkos kaimo valstietis, rinkdamas mėlynes, pamatė baisų ir labai liesą milžiną… Po to susitikimo, jis susirgo, atgulė, ir po pusantrų metų pasimirė.

¹⁾ Džefris Meldrumas (Don Jeffrey "Jeff" Meldrum, g. 1958 m.) – amerikiečių antropologas, Aidaho un-to anatomijos ir antropologijos prof. (nuo 1993 m.). Jis yra primate pėdų morfologijos ir jų judėjimo specialistas. Aktyvus mormonų bažnyčios narys ir knygoje „Ar mes Lehi vaikai?“ aptaria genetikos ir Mormonų knygos klausimus. Yra kelių knygų apie paleontologiją bendraautorius, kartu su Ch.E. Hilton’u redagavo „Šiuolaikinio žmogaus vaikščiojimo būdo susiformavimas“ (2004).
Visuomenės dėmesį patraukė susidomėjimu „Didžiąja pėda“, tikėdamas, kas jis egzistuoja. Jis parašė knygą „Saskvočas: legenda susitinka su mokslu“ (2006). 2011 m. dalyvavo konferencijoje Sibire, skirtoje „Sniego žmogui“, kurioje buvo aptariami pėdsakai, rasti Kemerovo oloje, tačiau palaikė, kad tai labai tikėtinai apgaulė.

²⁾ Groveris Krancas (Grover Sanders Krantz, 1931-2002) – amerikiečių antropologas ir kriptozoologas, tvirtinęs egzistuojant „didžiąją pėdą“ (kurios klausimus tyrinėjo nuo pat 1963 m.). Dėstė Vašingtono un-te (1968 -1998); tyrinėjo evoliucinės antropologijos ir primatologijos srityse. Jo domėjimosi temų sąrašas platus: akmens įrankių vystymasis, neandertaliečių taksonomija ir kultūra, išmirimai vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu, jūros lygio kitimai ir kita. 8-me dešimtm. tyrinėjo sivapiteko liekanas, įrodydamas, kad jis nėra žmogaus protėvis. 1996 m. įsivėlė į polemiką dėl Keneviko žmogaus. Didžiosios pėdos temai skyrė daugelį knygų, dažnai dalyvaudavo dokumentiniuose filmuose; juos laikė nedidele išlikusia gigantopitekų grupe, į Ameriką atsikėlusia per Beringo sąsiaurį (kai šis dar buvo sausuma, žr. >>>>>).

³⁾ Džonas Neipiras (John Russell Napier, 1917-1987) – britų primatologas, paleoantropologas ir gydytojas ortopedas Londono un-te, žinomas Homo habilis ir OH 7 tyrinėjimais, o taip pat populiariomis knygomis apie primatų istoriją ir žmonių atsiradimą (pvz., „Žmogaus kilmė“, 1969, „Beždžionės be uodegų“, 1976, „Rankos“, 1980, ir kt.). Užsiėmė ir „sniego žmogaus“ klausimui tam skyręs knygą „Sniego žmogus: jetis ir saskvočas legendose ir tikrovėje“ (1973).

⁴⁾ Maira Šekli (Myra Lesley Shackley, g. 1949 m.) - britų archeologė, turizmo mokslininkė, autorė, anglikonų šventikė. Naujesnieji jos tyrinėjimai daugiausi skirti šventoms vietoms kaip lankytojų traukos taškams (pvz., „Šventųjų vietų valdymas“, 2001). Dalyvavo tarptautiniuose archeologijos projektuose – sub-Saharoje, Indijoje, Uzbekistane ir kitur. Kripto-žmogui skyrė knygą „Laukiniai žmonės: ječio, saskvočo ir neandertaliečio mįslė“ (1983).

⁵⁾ Borisas Poršniovas (1905-1972) – rusų tarybinis istorikas ir sociologas, žinomas darbais apie revoliucijas Prancūzijoje. Nuo 6-ojo dešimtm. pasišventė sociologinės ir antropogenezės klausimams -„sniego žmogaus“ ir paleolito archeologijos problemoms, kurias vėliau išdėstė monografijoje „Apie žmogaus istorijos pradžią“ (1974). Surengė kelias ekspedicijas į Pamyrą ir šiaurės vakarų Himalajus, ieškodamas almaso. Jo nuomone, išlikę neandertaliečiai gali būti „sniego žmogaus“ liudijimų paaiškinimu.