1912 m. vienas pilotas sudužo nuošalioje Indonezijos saloje. Krūmuose jis girdėjo garsų šiugždėjimą, gąsdinantį šnypštimą ir išvydo milžiniškos uodegos švystelėjimą. Būdamas visai vienas svetimame krašte jis spėliojo - ar ten tik ne drakonas? Vėliau jis kalbėjosi su perlų ieškotojais ir išgirdo pasakojimą apie 12 pėdų ilgio reptiliją, gyvenančią Komodo saloje. Ir tik 1926 m. ekspedicija į Niujorką atsivežė du šios rūšies egzempliorius, kurie yra didžiausi žinomi driežai. Ir nors nespjaudo ugnimi ir siera, jie buvo pavadinti Komodo drakonais.

Tai parodo kryptozoologijos kryptį. Ieškoma gyvūnų, apie kuriuos sklinda gandai, bet nežinoma, ar jie egzistuoja. Tarkim, neseniai Papua Naujosios Gvinėjos ežere buvo nufilmuota „jūros pabaisa“. Roy Machal nustatė, kad tai iš tikrųjų tebuvo 3 krokodilai, gyvenantys sūraus vandens telkiniuose. Patinas laikėsi už patelės uodegos, o dar vienas krokodilas - už šio uodegos. Reginys tikrai galėjo būti neįprastas.

Kongo vietiniai gyventojai pasakojo apie gyvūną - pusiau žirafą, pusiau zebrą. 1901 m. Harry Johnson'as įsigijo okapi gyvūno odą.

1938 m. žvejai prie Pietų Afrikos pagavo 5 pėdų ilgio riešapelekę žuvį (coelacanth). Ši rūšis buvo laikyta išnykusia prieš 65 mln. metų. Ir tik prieš keliolika metų, 1992-ais, biologai Vietname pagavo pirmą saola, didelė laukinį jautį.

Kiti keistesni gyvūnai Žemėje:

Pangolinas (kitaip skruzdėda, nes daugiausia maitinasi termitais; Pholidota) - tai žinduolis atrodantis kaip reptilija. Jų vardas reiškia „ritinys“, nes gindamasis susisuko į kamuolį. Ilguodegis, lipniu liežuviu, neturi dantų, todėl rija akmenis ir žvirgždą, kad skrandyje sutrintų maistą. Daugelis rūšių (iš 8) maitinasi naktį, o dieną miega. Gyvena pietryčių Azijoje, Indonezijoje ir dalyje Afrikos. Jų dydis labai įvairus, mažiausias yra iki 1 m ilgio ir sveria apie 2 kg. Didieji yra iki 2 m ir sveria iki 32 kg.

Kūnas padengtas plokščiomis kaulėtomis plokštelėmis. Tai vienintelis žinduolis su žvynais, kurie gali atlaikyti 0.303 kalibro šautuvo kulką, iššautą iš 100 m atstumo. Jo žvynai kai kurių genčių laikyti stipriausiu matis (vietiniu vaistu) ir vienas žvynas gali kainuoti iki 17 dolerių.

Tuatara arba haterijos (Sphenodon - Naujosios Zelandijos (randama tik keliose uolėtose salose) roplys užaugantis iki 2 pėdų ilgio su dygliuota nugara ir turintis trečiąją akį galvos viršuje. Ji nemato daiktų, bet junta šviesą ir judesius. Atrodo kaip driežas, kurkia kaip varlė, gali eiti nekvėpuodamas iki pusvalandžio ir sakoma, kad gyvena 300 m. Jis ištveria temperatūros nukritimus iki 7^oC, bet tada būna tiek lėtas, kad gali užmigti kramtydamas vabzdžius.

Gali užaugti iki 60 cm ir savo urvą dažnai dalijasi su audrašaukliu. Padėjus kiaušinius, šie paliekami be priežiūros ir gali išsikalti tik po 15 mėn. Auga taip pat lėtai. Subręsta tik 20 m. ir tebeauga iki 50 m.

Ir kas svarbiausia - jis nesivystė! Dabartinės tuataros identiškos sfenodonams, gyvenusiems prieš 200 mln. metų.

Solenodonas (Solenodon paradoxus) išimtinai Haičio Hispaniola saloje ir Dominikos respublikoje, miškinguose rajonuose ir krūmynuose. Dieną slepiasi drevėse ir uolų plyšiuose; išlenda iš ten naktimis.

Gyvūnas panašus į kirstuką, tik yra didesnis. Nuo juodos iki rausvai rudos spalvos kailiukas dengia visą kūną išskyrus uodegą, pėdas, nosį ir ausų galiukus. Visos letenos turi nagus, skirtus daugiausia rausimui. Galvos neproporcionaliai didelės lyginant su kūnu. Jo ypatybė yra os proboscis, - kaulas, prie kurio laikosi ilga kremzlinė nosis (snukis), kuria iškrapšto vabzdžius. Penis ir kiaušiai paslėpti gilioje pilvo įduboje.

Tai po žeme ilgus tunelius išrausiantis gyvūnas, lėtas ir neprisitaikęs gintis nuo priešų. Pasižymi lėtu zigzagišku judėjimu. Svoris: 600-1000 g, ilgis: 28-33 cm, gyvena apie 11 metų. Maitinasi įvairiais vaisiais ir bestuburiais. Gimdoma dukart į metus. Naujagimis sveria nuo 40 iki 55 g, yra 15,2-16,3 cm ilgio.

Žvaigždžianosis kurmis (Condylura cristata), gyvenantis Šiaurės Amerikos rytuose, turi minkštą kailį ir aštrius dantis. Sandara panašus į kurmį, cilindriško kūno. Sveria 40-85 g, kūno ilgis 18–19 cm, o uodegos ilgis 6–8 cm. Ant nosies turi 22 čiuptuvus, kurie atrodo tarsi maža žvaigždė, ir kuriais naudojasi kaip pirštais. Čiuptuvuose yra daugiau nei 25 tūkst. Eimerio organo tipo receptorių, kurie reaguoja į seismines bangas ir leidžia jam justi vandens judėjimą. Kaip ir kiti kurmiai, įrengia požeminių tunelių sistemas, tačiau daugiausia laiko praleidžia plaukiodamas Kanados ir šiaurinės JAV ežeruose bei upėse. Labiau socialūs luginant su kitais kurmiais. Gyvena 3-4 m.

Ne visi gyvūnai, apie kuriuos pasakojama, atrandami. Amžiais Australijos aborigenai (kaip ir pirmieji baltieji atvykėliai) pasakojo apie bunyip (velnią), gyvūną su sterble. Jis dydžio būtų kaip raganosis, kuris išnyko prieš tūkstančius metų. Bunyip gyvena pelkėse, užutekiuose ir lagūnose ir labai garsiai rėkia. Daugelis mato, kad tai nuklydę ruoniai. Taipogi aborigenai pasakoja apie Karalienės žemės tigrą, dydžiu sulig vokiečių aviganiu - su dryžiais ant nugaros ir katės galva. Pranešimai apie jį pasirodydavo 5 ir 6 dešimtmečiais, bet nė vieno nebuvo rasta.

Ir, aišku, neužmirškime legendų apie Loch Nesę ir kitus panašius gyvūnus. Anksčiau rašėme apie nežinomo gyvūno, vadinamo khing vor, ragus Vietname.

Skaitiniai apie neįprastus gyvūnus:

1. Madeline Moser. Ever heard of an Aardworlf?, 1996
2. Tammy Everts, Bobbie Kalman. Weird animals, 1995
3. Tammy Everts, Bobbie Kalman. Really weird animals, 1995
4. Roger Fons. Grzimek's Encyclopedia of Mammals, vol.1, 1990
5. V. Hayssen, Ari van Tienhoven, Ans van Tienhoven. Asdell's patterns of mammalian reproduction, 1993
6. R.M. Nowak. Walker's Mammals of the World, vol.1, 1999
7. Ch.A. Woods. Last Endemic Mammals in Hispaniola, 1981

Šri Lankoje (anksčiau vadintoje Ceilonu) jau kelis šimtmečius vietiniai baiminasi Ulamos arba Velnio paukščio, kurio riksmą, primenantį žmogaus, girdi džiunglėse. Su juo siejama legenda yra kraują stingdanti: pavydus vyras, abejodamas žmonos ištikimybe, nužudė jų kūdikį, jį išvirė ir patiekė savo nieko nenutuokiančiai žmonai, kuri, aptikusi lėkštėje paliktą pirštą, siaubo apimta išbėgo į naktį ir pavirto Ulama. Anot „Nature“ 1887 m. paskelbtu folkloro atpasakojimu, Velnio paukščio riksmai „atspindi netekties ištiktos motinos kankinančius riksmus“. Šimtmečius Šri Lankoje velnio paukščio šauksmas buvo laikomas blogu ženklu.

Vis tik gamtininkai ieškojo priimtinesnio paaiškinimo. Dar 1907 m. „Sunday Times“ rašė, kad labiausiai tikėtina, kad legenda įkvėpta rudosios miškinės pelėdos (Strix leptogrammica), aptinkamos visoje Pietų Azijoje. Tačiau vėliau spėta, kad tai gali būti dėmėtpilvio apuoko (Ketupa nipalensis), kuris yra 6-as pagal dydį pelėdų šeimos atstovas pasaulyje šauksmas. Jis turi didelius ausų kuokštus, kurie jam suteikia demonišką išvaizdą. Šrilankiečio gydytojo R. Spittel’io^*) knygoje „Tolimi dalykai“ (1933) minimi dar du galimi kandidatai, įskaitant permainingą vanaginį erelį (Nisaetus cirrhatus ceylanensis) ir rytinį medunešį suopę (Pernis ptilorhynchus). Tad labai tikėtina, kad tuos siaubą varančius riksmus skleidžia mokslui jau žinomas paukštis.
Bet kas žino, jei jis už rankos nepagautas…

^*) Ričardas Spitelis (Richard Lionel Spittel, 1881-1969) – Ceilono gydytojas, etnografas, autorius, laikomas vienu geriausiu vietinės vedų mažumos žinovu. Būdamas aistringu gamtos mylėtoju, dažnai vyko į džiungles, kad daugiau sužinotų apie flofą, fauną ir vedus, kuriems skyrė kelias knygas. Tai pat rašė romanus (pvz., „Vietinių šventovė“, 1941 ), poeziją (rinkinys „Džiunglų lapai“, 1953 ) ir akademinius darbus. „Tolimi dalykai“ (1933) - kelionių dienoraščio, etnologinių studijų ir folkloro derinys, tyrinėjant vedų bendruomenes ir laukinius Ceilono kraštovaizdžius.