Baltieji vandenys: legendos ištakos. UFO Page. Lithuanian

Rusų legenda apie Baltuosius vandenis (Bielovodjė) – Rytų paslaptis. Ten, matyt, buvo gentys, kurių pavadinime buvo žodis „baltas“. Atrodo, kad prie jų galima priskirti roksolanus¹⁾. Netoli Baltųjų vandenų buvo Lopono ežeras³⁾. Sąskambis panašus į Lobnoro ežerą²⁾, esantį į šiaurę nuo Kun-Lunio kalnagūbrio. Ir šio ežero dalis paviršiaus padengtas lengvais baltos druskos kristaliukais. Ir viskas sutampa – nedaugelio ieškotojų maršrutas ėjo per Tianšanio kalnus.

Baltųjų vandenų legenda iškraipyta žodinėje tradicijoje. Ir kitaip negalėjo būti, nes tai senovinė problema. Yra paminėjimų, kad ji buvo tebežinoma Graikijoje dar 9 a., prieš tūkstantį metų. Bizantijos vienuolyne slavas vardu Sergejus skaitė senovinę knygą apie Baltuosius vandenis, o grįžęs į Rusią papasakojo kunigaikščiui Vladimirui apie nepaprasto teisingumo ir gerovės šalį. Tai buvo sprendimo apie būsimą Kijevo Rusios religiją išvakarėse. Ir štai jisai 987-ais davė vienuoliui Sergejui žmonių ir išsiuntė ieškoti tos šalies. Nekantriai laukė kunigaikštis Sergejaus sugrįžimo – pagal skaičiavimus kelionė turėjo trukti 3 m. Tačiau žinių nebuvo nei po 3, nei po 5 metų. Ir po 26 m. Kinijoje pasirodė senis, save vadinęs vienuoliu Sergejumi. Jis kinams ir svetimšaliams pirkliams papasakojo, kad per šimtmetį tik 7-iems žmonėms leidžiama įžengti į nepaprastą išmintingų ir teisingųjų kraštą. Šešetus pakliuvusių sugrįždavo, o septintasis pasilikdavo ten nesendamas dėl slaptų priemonių. Nustebusiems klausytojams Sergejus pasakojo, kad iš Kijevo jie keliavo dvejus metus, pasiekė dykumą, nuklotą žmonių, arklių, o taip pat kupranugarių bei mulų skeletais. Ekspedicijos dalyviai atsisakė eiti toliau, nes tas vaizdas juos labai baugino. Tik du nuėjo su Sergejumi.

Dar po metų dėl prastos sveikatos jie pasiliko viename kaimelyje. O Sergejus nuėjo toliau. Vienas vedlių jį patikino, kad žino tą šalį, kuri vadinama Baltųjų vandenų ir Aukštųjų kalnų kraštu, o kiti jos pavadinimai – Apsaugotoji žemė, Gyvosios ugnies žemė, Stebuklų šalis, Gyvųjų dievų šalis.

Po 3 mėn. jie pasiekė Baltuosius vandenis. Jo pasienyje vedlys jį paliko, nes bijojo snieguotų viršūnių sargybinių. Išvargintas sunkios kelionės ir išgyvenimų, Sergejus liko vienas. Netikėtai stovykloje pasirodė du nepažįstamieji. Jie kalbėjo savo kalba ir Sergejus jų nesuprato. Jie jį nuvedė į kaimą, kur ilsėjosi kelias dienas. Tada davė darbo. Jam parodė kitą gyvenvietę, kur jis buvo priimtas tarsi brolis. Bėgo metai ir jis pažino tuos žmones, kantrius ir geraširdžius. Jie padėjo jam pasirengti kelionei atgal. Sprendimas buvo protingas – nusiųsti jį į Kiniją, kur galima prisijungti prie pirklių karavano. Vienam eiti į Vakarus, į Kijevą, prilygo mirčiai. Kaip baigėsi ta istorija – nežinoma. Ar pavyko Sergejui grįžti namo?

Presbitoriaus Jono karalystė – paslaptingiausia Rytų šalis. Ji daug ko panaši į Baltuosius vandenis. Viduramžių istorikas Oto Frezingas presbiterio giminę kildino iš senovės magų. Ir štai 12 a., t.y. praėjus dviem šimtmečiams po Sergejaus kelionės, Europos kronikose pirmąkart paminimas tas vardas. Jono laišką gavo Romos imperatorius Fridrichas Barbarosa; juo susidomėjo Vatikanas. O priežastis paprasta: karalius Jonas buvo krikščionis, o jo karalystė irgi buvo krikščioniška. Tačiau kokie stebuklai surašyti kronikose!

Jonas turėjo nepaprasto grožio smaragdo skeptrą. O greta jo rūmų buvo pastatytas magiškas veidrodis, kuriame kaip ant delno buvo galima matyti viską, Fountain of Karakorum

kas vyksta šalyje ir pasaulyje. O viena tos paslaptingos įžymybių – gyvojo vandens fontanas. Pirmiausia reikėjo kurį laiką pasninkauti, tada triskart prisiliesti prie indo su vandeniu iš fontano. Ir senis tapdavo jaunu, 30-mečiu, nuo pečių nusimesdamas pragyventus metus (daugiau apie jaunystės vandenį >>>> ). Ten žinojo ir erelio akmens, žmogų padarančio nematomu, paslaptį. Ir galiausiai – pagrindinis dalykas: Jono pavaldiniai skraidė sparnuotais drakonais (žr. Kinų skraidantys vežimai).

Atsirado žmogus, pabandęs keliauti į pusiau legendinę šalį – Giljonas (Gijonas) Rubrukas. Kaip ir visi ekspedicijos dalyviai, jis priklausė minoristų ordinui ir tiksliai laikėsi jo priesakų. Taip, tarkim, Mongolijoje jis vaikščiojo basas net per didelius šalčius. O anksčiau Rubrukas lydėjo Prancūzijos karalių Liudviką IX jo Kryžiaus žygyje. Karalienė Margarita jam padovanojo psalmyną su miniatiūromis, o karaliaus motina Blanka Kastilietė ilgas valandas kalbėjosi su šiuo labai išsilavinusiu žmogumi.

Ekspedicija įvyko 1253-55 m. Rubrukas pasiekė netgi Mongolijos miestą Karakorumą. Pakeliui jis kalusinėjo apie karalių Joną, kurio tuo metu jau nebuvo gyvųjų tarpe. Jis savo ataskaitoje užrašė: „Lygumoje tarp kalnų gyveno kažkoks krikščionių kunigas, galingas žmogus, valdęs naimanų tautą . Jis pasikelbė karaliumi, ir taip jį vadino krikščionys-nestoriečiai“.

Naimanai gyveno į vakarus nuo Mongolijos, naudojo uigurų raštą, kurią iš jų vėliau perėmė mongolai. Etninė naimanų priklausomybė nenustatyta. Taip laikė ir L. Gumiliovas knygoje „Senovės tiurkai“, tačiau vėliau jis parašė atskirą veikalą apie presbiteriaus Jono žemę, tačiau jame apsiribojo tik hipotezėmis apie naimanus.ir net nepaminėjo, ką ten matė Rubrukas, O Rubrukas aprašė ir nuostabų fontaną Karakorume:
„Prie įėjimo į didelius rūmus Paryžiaus meistras pastatė didelį sidabrinį medį, prie kurio šaknų buvo 4 sidabriniai liūtai, kurių viduje buvo vamzdžiai, ir visi jie purkštė baltą kumelių pieną. Medyje irgi buvo nutiesti 4 vamzdžiai iki pat viršūnės, Vamzdžių angos buvo nukreiptos žemyn ir apipavidalintos kaip paauksuoti gyvačių nasrai, o gyvačių uodegos vijosi aplink medį. Iš vieno vamzdžio liejasi vynas, iš kito – karakosmas, iš trečio – medaus gėrimas balas, iš ketvirto - ryžių alus teracina... Medžio viršūnėje puikuojasi angelas“.

Kai kurie paaiškinimai: karakosmas, matyt, yra gėrimas iš kumelių pieno; balo pagaminimo receptas nelabai aiškus. Pats fontano užmačios atsiradimas neaiškus – sprendžiant iš kai kurių duomenų, ypač susijusių su paauksuotomis gyvatėmis (auksas, metalas, priskiriamas kosmosui), idėja galėjo ateiti iš Jono laikų arba, dar tiksliau, iš gilios senovės tarpininkaujant Jonui. Štai ką praneša keliautojas apie karalystės istoriją ir patį Joną: „Legendinio karaliaus brolis privertė sprukti patį Čingischaną, tačiau vėliau sutriuškintas chanas paėmė revanšą: užpuolęs slapta, įkalino jo dukterį, t.y. Jono giminaitę, ir atidavė į žmonas savo sūnui. Iš tos santuokos gimė Munke-chanas, tapęs didžiuoju Mongolijos chanu Karakorumo mieste“. Nenuostabu, kad Munke motina ir žmona buvo krikščionėmis, kaip ir jo sekretorius. Šis Jono giminaitis ir vadovavo fontano pastatymui.

Taigi, jis Mongolijoje pratęsė paslaptingos šalies tradiciją. Tačiau pasakišką Jono rūmų fontaną buvo galima perteikti tik išoriškai. Ir tik sugretinus šaltinius tampa aišku, kodėl fontane buvo „įamžintos“ gyvatės. Tiesa, ne taip ir „amžinai“ – miestas sugriautas 16 a. ir vėliau užmirštas. Jo buvusią šlovę prisiminė tik po kelionių į Gobi dykumą jau naujaisiais laikais – ir tos kelionės daugiausia vyko iš Rusijos.

Senovės kinų knygoje „Dao de czin“ pasakojama ir apie dangaus sūnaus Chuan-di darbus. Veiksmo vieta – smėlinga lyguma. „Pastatysi koją – ji skęsta smėlyje; jo gylį sunku išmatuoti. Papučia stiprus vėjas – ir smėlis [pakyla] tarsi rūkas. Tačiau tame rūke daugybė stebuklingų drakonų, žuvų, vėžlių, ir visi jie moka skraidyti. Ten yra akmeninė pintinė – tvirta, tačiau nepaprastai lengva; vėjyje ji lengvai plevena virš smėlynų“. Emperor Huang-di

Visa tai kelia mintis apie Gobi. Minimi smėlis ir žuvys yra nesuderinami, tačiau sparnuotos žuvys – jau visai kas kita. Belieka pripažinti, kad žodžiu „žuvys“ ir tebuvo galima perteikti išorinį kai kurių neįprastų būtybių pavidalą. Gali būti, kad „skraidančios gyvatės“ irgi būtų tikę. Tačiau kartu minimi stebuklingi drakonai, o ši šeima, tikėtina, priskirta sparnuotų gyvačių grupei – tad atskira linija praeina tik mokantys skraidyti vėžliai. Visa ta reptilijų gausa kažkokiu būdu pavaldi Chuan-di ir atlieka senovės autoriui nesuprantamas užduotis. Kaip ir akmeninės pintinės. Lengvai sklandančios virš smėlynų.

Visa toji reptilijų svita su „dangaus sūnumi“ priešakyje atsidūrė Žemėje po to, kai Kaušo (Didžiųjų grįžulo ratų) žvaigždė Czi tapo apjuosta galii Kaušo (Didžiųjų grįžulo ratų) žvaigždė Czi tapo apjuosta galingo žaibo spindesiu. Chuan-di įpėdinis Šao Chao pasirodė iškart po to, kai viena ryškių žvaigždžių vaivorykšte nusirito žemyn. Pagal kitą versiją, „milžiniška žvaigždė, tarsi kaušas, nusileido į žydinčią salą“. Trečiasis „dangaus sūnus“ Čžuan-siui pradėjo savo misiją kai tik „akinanti žvaigždė kirto Mėnulio diską tarsi vaivorykštė“. Taip byloja „Užrašai apie valdovų ir karalių kartas“ (bet daug kas dingo, nes tasai senovinis dokumentas išliko nepilnas).

Chuan-di skrido ant drakono. Ši neįprasta savo gebėjimais būtybė (skirtingai nuo 9-ių kinų drakonų tipų, kurie buvo mėlyni, raudoni, juodi, balti, o kartais raguoti) mokėjo kalbėti, atsakydavo į klausimus, turėjo sparnus ir ūsus.

Pats Chuan-di turėjo 4 akis, kad leidžia jį tapatinti su ateiviais skafandruose. Tačiau vargu ar 4-i iliuminatoriai geriau už ištisai skaidrų šalmą!? Taigi, ir pats Chuan-di lieka paslaptimi. Galima tik spėti buvus robotą ir jo tokios pat prigimties kolegas. Tokiu atveju būtent drakonas būtų pagrindinis veikėjas, o robotai teatliko kažkokių unikalių prietaisų funkciją. Tai iškart mus perkelia į nežemiškus pasaulius, o norint likti lygiagrečių pasaulių hipotezės ribose tenka gerai apmąstyti, kas gi užrašyta kinų kronikose.

„Chuan-di, išgavęs varį Šoušano kalne, netoli Czinšano kalno nuliejo trikojį. Kai tik trikojis buvo pabaigtas, iš viršaus pas Chuan-di nusileido drakonas su nukarusiais žemyn ūsais. Chuandi užlipo ant drakono; visi jo pagalbininkai ir šeimos [nariai?] pasekė jį. Užlipusių buvo virš 70 žmonių. Likę pavaldiniai negalėjo tilpti ant drakono ir būriu įsikibo į jo ūsus. Ūsai nutrūko ir jie nukrito ant žemės“.

Vaizdingas išskridimo su žemyn krintančiais Chuan-di palydovais vaizdas neleidžia jų rimtai laikyti humanoidais, tačiau patvirtina mintį apie biorobotus, padėjusius pastatyti kažkokį trikojį, o vėliau tapusius nereikalingais.

Pietų Kinijoj tais legendiniais laikais, t.y. iki 3 tūkstantmečio pr.m.e., veikė analogiška keistų būtybių grupė. Su jomis buvo Či Ju, irgi „dangaus sūnus“. Mums palikti jo aprašymai paslaptingi. Jo vardas užrašytas hieroglifu-piktograma, atitinkančiu vabzdį nei tai su trimis ragais, nei tai trišakiu ant galvos. Senovinės knygos mini jo varinę galvą, iš kurios šonų, kilus būtinybei, iššokdavo strypai. Juos kartais vadina ietimis. Jis turėjo 6 rankas (manipuliatorius?), o jo veidas netgi nepaminimas. Kaip ir Chuan-di, jis turėjo 4 akis, kurias, turint norą, galima laikyti fotoelementais arba kameromis. Či Ju maitinosi akmenimis ir smėliu, be to paminima, kad jam tekdavo pasmaguriauti ir „geležinių akmenų“. Jis galėjo skraidyti. Po mirties jo varinė galva buvo nuimta nuo pečių ir palaidota atskirai nuo kūno. Toje vietoje iš po žemių veržėsi karšti garai, o vietiniai valstiečiai ateidavo nusilenkti tai vietai.

Či Ju greičiausiai priklausė biologinių ar šiaip robotų klasei, jei vertinsime technikos požiūriu. O atsižvelgiant į supratimo skirtumą tais laikais ir dabar, jis priskirtinas skraidančių drakonų klasei.

Atskirai nuo Chuan-di grupės į savo pasaulį grįžo Fen-czi. Įdomus to sugrįžimo aprašymas: „Fen-czi sudegino save liepsnoje ir kartu su dūmais pakilo ir nusileido“. Tokiu būdu Chuan-di palydovas „nuskrido iki klampių smėlynų“. O ten, kaip prisimenam, triūsė visa paslaptingų reptilijų grupė su Chuan-di priešaky.

Į tąją panašios šventosios ugnies atspindžius sutinkame netoliese, Vidurinėje Azijoje, pas zoroastrus.

Apjungiant rusų, europiečių ir kinų šaltinius, galime teigti buvus nuostabią šalį ar karalystę, kurios atgarsiai vis dar išlikę atmintyje, ir todėl tiek Baltieji vandenys, tiek Šambala tarsi magnetas traukia šiuolaikinių žmonių širdis. Azijos širdyje vyko kažkas nepaprasta.

¹⁾ Roksolanai (šviesieji alanai) – sarmatų-alanų gentis, nuo 2 a. pr.m.e. iki pirmo tūkstantm. vidurio klajojo šiaurinėse Juodosios jūros pakrantės ir prie Dunojaus. Dalis rusų ir ukrainiečių roksolanus sieja su „rusais” – pirmuoju tai bandė daryti M. Lomonosovas.

²⁾ Lobnoro ežeras - išdžiūvęs sūrus ežeras Kinijos vakaruose, esantis 780 m aukštyje virš jūros lygio. 1928 m. jo plotas dar buvo 3100 km². Jo išdžiūvimą be didėjančio drėkinimo labiausiai nulėmė pakrančių topolių, ievų ir nendrių iškirtimas kurui. 19 a. antroje pusėje jį tyrė N. Prževalskis. Greta ežero yra nemažai archeologinių vietų.
1964 m. čia Kinija atliko pimuosius branduolinius bandymus, o 1967 m. atliktas ir vandenilinės bombos bandymas. Iki 1996 m. čia atlikti 45 branduoliniai bandymai.
20 a. paskurino dešimtmečio viduryje atradus kalio druskos telkinius, išvystyti platūs jų kasimo darbai.

³⁾ Lopono ežeras - mitinis ežeras, minimas kaip buvęs greta Baltųjų vandenų. Tačiau „lopi“ – senovėje rusų vadinta Karelijos vietiniai gyventojai. Nuo jų (dar vadintų lopariais, lapiais) kilęs ir Laplandijos pavadinimas. Beje, toji šaknis yra ir Lovozero ežero pavadinime (samių kalba – Luavro). Prisiminkime ir „Kalevalos“ Mirties dukros vardą – Lovitara – aklos, paklaikusios ir juodos (lyg indų Kali); o taip pat ir Laplandijos šeimininkę Lovchi.
[ netrukus straipsnis bus papildytas pastaba apie Baltųjų vandenų paieškas ]