Pastaba: ši tema vystoma ir puslapyje: Į susitikimą su nežemiečiais...

Kad protingų būtybių gali būti už Žemės ribų, buvo prasitariama jau gilioje senovėje (Anaksagoras, Plutarchas, Lukianas...), kad kiti pasauliai gyvenami, taip pat svarstė Epikūras bei Lukrecijus. Tačiau tai kirtosi su Bažnyčios pažiūromis ir toji idėja atgimė tik Renesanso laikais (Nikolajus Kuzietis, J. Kepleris,  Dž. Bruno, kt.). O 18 a. mokslininkai (Hiugensas⁶⁾, Fontenelis⁷⁾, Svedenborgas⁹⁾... ir net I. Kantas) rašė apie galimus gyventojus kitose planetose. Tolesnis idėjos vystymasis vyko 19 a. pradžioje. Astronomas seras V. Heršelis iš savo stebėjimo padarė išvadą, kad Saulė iš tikro yra tamsus kūnas, kuriame taip pat gali būti gyvenama. Jis aiškino, kad ji spindi dėl savo atmosferos, o joje matomos Saulės dėmės tai yra pro atmosferą pasimatantis tamsus Saulės paviršius (skaitykite Gyvybė Saulės paviršiuje?). Nieko bloga šioje teorijoje dar apie 1850 m. įtakingas prancūzų astronomas Arago.

1832 m. von Littrow‘as¹⁾ palaikė J. Lambert'o²⁾ (abu kūrė matematinę kometų teoriją) idėją, kad kometos neabejotinai yra gyvenamos (kas gal nėra toli nuo teisybės atsižvelgiant, kad ir dabar mokslininkai mano, kad jos gali pernešti „gyvybės sporas“; ir netgi yra idėjų, kad kometose galima būtų pasodinti medžius ir taip padaryti jas tinkamas žmonių poreikiams, apie tai žr. >>>>>) ir jų tankios atmosferos tikslas yra sušvelninti ir išsaugoti Saulės šilumą savo gana ištęstų orbitų kelyje.

Vokiečių astronomas Gruithuisen‘as³⁾ Mėnulyje „įžiūrėjo“ miestus ir geležinkelius, o kiti astronomai svarstė, kad Saturno žiedai gali būti skirti tam, kad sudarytų komfortiškesnes sąlygas ten gyvenančioms protingoms būtybėms.

Antroje 19 a. pusėje išsivysčiusi astrofizika netruko parodyti, kad Saulės, Mėnulio ir daugumos planetų sąlygos visiškai netinkamos gyvybei. Tikimybę išlaiko tik Venera su Marsu, bet ir ten gyvybės klausimas problematiškas. Tapo nemadinga kalbėti apie kitų planetų gyventojus ir P. Lowell‘o mintis apie dirbtinę Marso kanalų kilmę buvo išjuokta.

Kai kurie kietakakčiai ir toliau tebetvirtino, kad Marsas yra gyvenamas. Valstijose tai buvo E.C. Slipher‘is⁴⁾ ir W.H. Pickering‘as⁵⁾, o TSRS – G.A. Tichovas⁸⁾ ir K. Ciolkovskis. Pvz., Tichovas laikė, kad Žemės augalai gali prisitaikyti gyvenimui Marse, o Ciolkovskis buvo svajotojas (ir netgi viena jo knygų vadinosi „Svajonės apie Žemę ir dangų“).
Tuo tarpu rašytojai nuo mokslininų gerokai atsiliko. H. Velso¹¹⁾ „Pasaulių karas“ (žr. >>>>>) pasirodė 1905 m., o paniką radijo transliacija sukėlė 1938 m.).

20 a. 3-e dešimtm. Dž. Džinsas parodė, kad dviejų žvaigždžių susidūrimas yra neįtikėtinai retas įvykis – o tai pagal jį tebuvo vienintelė planetų sistemos susidarymo galimybė. Bet jo planetų kilmės teorija netrukus imta abejoti. Gyvybės paieškos klausimais verta paminėti A.I. Oparino¹⁰⁾ darbus.

Padėtį smarkiai pakeitė po karo išsivysčiusi radijo astronomija, kai imta galvoti apie betarpišką kontaktą. Naujo požiūrio pradžią žymi G. Cocconi ir P. Morisson straipsnis „Nature“ žurnale (1959), įkvėpęs daugelio vaizduotę, tarp jų ir I. Šklovskio (pirmoji knyga „Visata, gyvybė ir protas“, 1962; – skaitykite jo straipsnį „Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?“, 1960).

Pirmoji „Nežemiškųjų civilizacijų“ konferencija (1964 m. gegužės 20-23 d., Biurakano observatorijoje Armėnijoje) sutraukė visus pagrindinius radijo astronomijos ir kai kuriuos optinės astronomijos iškilius atstovus ir Tarybų Sąjungoje šis klausimas tapo oficialiai pripažintu.

Visa problema remiasi trimis kertiniais klausimais:
1.  Kaip  susidarė  Saulės  sistema?
2.  Kokia  gyvybės  esmė?
3.  Kaip  Žemėje  atsirado  gyvybė?  (skaitykite Gyvybės atsiradimo versijos)

Kaip bebūtų keista, šie klausimai galutinai iki šiol neatsakyti... Vis dar mus bando maitinti miglotais aiškinimais, pvz., „esant tokiam žvaigždžių kiekiui negali būti, kad kitur nebūtų gyvybės“. Viltys sustiprėjo, nes jau pradėta atrasti Žemės tipo planetų prie kitų žvaigždžių. Tačiau bendrai imant mes tebesame beveik tame pačiame lygyje kaip buvo 18 a. (ar net prieš 2000 m. antikinėje Graikijoje). Vienintelis skirtumas – techninės galimybės ir tvirti faktai, kad kitur planetos irgi egzistuoja.

Trumpos biografijos:

¹⁾ Josifas Litrovas Joseph Johann von Littrow. 1781-1840) - austrų astronomas, Vienos observatorijos direktorius (nuo 1819 m.). Sukūrė retroazimutinės projekcijos metodą. Užsiėmė ir kometų stebėjimu. Palyginęs istorinius duomenis padarė išvadą, kad kometos nesusiję su maro epidemijomis.

Pagarsėjo pasiūlymu Saharoje iškasti kanalą ir jame padegti žibalą, - taip pranešant nežemiškoms civilizacijoms apie žmoniją.

Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

²⁾ Johanas Lambertas (Johann Heinrich Lambert, 1728-1777) – šveicarų matematikas, fizikas, astronomas ir filosofas.
Matematikoje pirmasis įrodė p ir e iracionalumą. Buvo vienas iš neeuklidinės geometrijos pradininkų. Pirmasis į trigonometriją įtraukė hiperbolines funkcijas. Nagrinėjo projekcijas.
Jaunystėje 1744 m. stebėjo kometą ir tada užsidegė jų orbitų paskaičiavimu. Išvedė teoremą apie regimą kometos geocentrinės orbitos kreivumą (1761). Paskaičiavo kometų 1769, 1770, 1773 metais orbitas. Fizikoje – buvo fotometrijos pradininku.
„Kosmologiniuose laiškuose“ (1761) aptarinėjo pasaulio kilmė ir hierarchinę struktūrą. Šiuo atžvilgiu požiūris buvo panašus į I. Kanto (žr. >>>>>) – Saulės sistemos susidarymas iš dujų ir dulkių debesio. Anot jo Saulė su gretimomis žvaigždėmis sudaro grupę, kartu keliaujančia Paukščių taku. Tai pat laikė, kad visi dangaus kūnai, net žvaigždės ir kometos, yra gyvenami.

Jo garbei pavadintas asteroidas (187).

³⁾ Baronas Francas von Gruithuisenas (Franz von Paula Gruithuisen, 1774- 1852) – Bavarijos gydytojas ir astronomas, Miuncheno un-to astronomijos profesorius (nuo 1826 m.). Medicinoje prisidėjo prie urologijos ir inkstų akmenų pašalinimo.

Laikė, kad Mėnulis yra gyvenamas. Jis netgi „aptiko“ ir paskelbė (1824) apie miestą, esantį šiauriau Šrioterio kraterio, tačiau tai sukėlė nepasitikėjimo bangą. Tačiau teisingai spėjo, kad krateriai Mėnulyje yra meteoritinės kilmės.
Pirmasis stebėjo ryškius garinius prie Veneros pjautuvo – ir sakė, kad tai Veneros gyventojai švenčia ugnies šventes. Išsakė mintį, kad Veneroje gausiai bujoja džiunglės, nes ji arčiau Saulės.

Jo garbei pavadintas Mėnulio krateris.

⁴⁾ Erlas Sliferis (Earl Charles Slipher, 1883-1964) – amerikiečių astronomas, kaip ir jo brolis Vesto Sliferis. 1908 m. pradėjo dirbti Louelo observatorijoje pagrindinį dėmesį skirdamas Marsui. 1957 m. dalyvavo Disneilendo epizode „Marsas ir toliau“ aptardamas gyvybės klausimus Marse. Anot jo, didelė tamsi dėmė (Solis Lacus) arba „Marso akis“ liudija Marse esančią augmeniją. Išleido „Marso fotografijų istoriją“ (1962) ir tikėjo, kad geros kokybės nuotraukos įtikinti apie jos „tikrus požymius“.

Abiejų brolių garbei pavadintas krateris Mėnulyje bei asteroidas (1766).

^5a) Viljamas Pikeringas (William Hayward "Bill" Pickering, 1910-2004) – Naujosios Zelandijos kilmės amerikiečių fizikas ir astronomas, raketų mokslo specialistas, 22 m. vadovavęs NASA JPL laboratorijai (1954-76). Taip pat 1932-76 m. dirbo CalTech‘e. JPL pradėjo dirbti 1944 m. Vadovavo pirmųjų amerikiečių palydovų ir tarpplanetinių stočių kūrimo darbams. Išėjęs į pensiją, globojo Naujosios Zelandijos mokyklų tyrimo grupę „Nexus“ ir Naujosios Zelandijos Kosminių skrydžių asociaciją.

^5b) Edvardas Pikeringas (Edward Charles Pickering, 1846-1919) – amerikiečių astronomas ir fizikas. Harvardo un-to profesorius, nuo 1877 m. Harvardo observatorijos direktorius. Įdarbinimo daug moterų, padariusių nemažai svarbių atradimų (pvz., H. Leavitt  cefeidžių periodo-šviesumo ryšio nustatymas tapo metodu atstumams kosmose matuoti). Jo brolis Viljamas^5a) irgi buvo astronomu. Kartu su K. Vogeliu 1899 m. pirmieji atrado spektroskopines dvinares žvaigždes (t.y. pagal Doplerio efektą).
Darbavosi astrofotometrijos ir astrospektroskopijos srityse. Patobulino vizualiosios fotometrijos metodiką. Vadovavo Harvardo observatorijos fotometrinių ir spektrinių katalogų leidimui. Nemažai prisidėjo prie kintančio ryškio žvaigždžių tyrimų, pateikė jų klasifikaciją, sukūrė interpoliacinį žvaigždžių šviesumo įvertinimo metodą. Jo darbo Harvardo observatorijoje atrasta 3435 kintamo ryškio žvaigždės.

Palaikė idėją, kad Marse („visada jaučiu, kad rasime kokią nors gyvybės formą“) ir net Mėnulio krateriuose gali būti primityvi gyvybė, kuri leistų paaiškinti kai kurias stebimas anomalijas („Pikeringo migruojantys vabalai). Jis neatmetė galimybės, kad Mėnulio uolienų kapiliaruose gali būti vandens.

Abiejų brolių garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse bei asteroidas (784).

⁶⁾ Christianas Hiugensas (Christiaan Huygens, 1629-1695) - olandų matematikas, astronomas, fizikas. Žinomas švytuoklinio laikrodžio (1657 m., o 1674 m. išrado spyruoklinį mechanizmą, pakeičiantį švytuoklę ir 1675 m. užpatentavo ir kišeninį laikrodį) išradimu (daugiau apie tai >>>>>). Pagrindiniu elementu buvo inkaras, periodiškai pastumiantis švytuoklę ir taip

Hiugensas demonstruoja laikrodį Liudvikui XIV

palaikantis svyravimus. Jis išrado okuliarą iš dviejų iškilių linzių. Teoriškai nustatė, Kad Žemės rutulys yra suplotas ties poliais.

Tėvas buvo slaptasis Orano princų patarėjas. Christianas gimė Hagoje, studijavo teisę ir matematiką Leideno un-te, o vėliau nusprendė pasišvęsti mokslui.

1651 m. paskelbė „Samprotavimus apie hiperbolės, elipsės ir apskritimo kvadratūrą”. 1954 m. pradėjo evoliučių ir evolvenčių teoriją. 1665 m. persikėlė į Paryžių ir buvo priimtas į Mokslų akademiją, o kitais metais tapo jos prezidentu, vadovavęs akademijai 15 m. 1967 m. parašo priedą van Schoteno knygai, pavadintą „Apie azartinių žaidimų paskaičiavimus“, tapusį turiningu užgimstančios tikimybių teorijos išdėstymu.

Kartu su broliu patobulino teleskopą ir išgarsėjo, atrasdamas Saturno žiedus bei jo palydovą Titaną. 1672 m. pastebėjo ledo kepurę Marso pietų ašigalyje, įvertino Marso sukimąsi apie ašį, atrado Oriono ūką stebėjo dvinares žvaigždes. Pabandė įvertinti atstumą iki žvaigždžių. Sirijų „patalpino“ už 28 tūkst. a.v., t.y. 20 kartų arčiau, nei jis yra iš tikrųjų. Paskutinėje savo knygoje „Kosmotheoros“ filosofiškai apmąstė Visatos klausimus. Jis laikė, kad ir kitose planetose gyvena žmonės... Jis laikė, kad skystas vanduo yra esminis gyvybei, ir jo savybės gali kisti planetose priklausomai nuo temperatūros sąlygų jose. Tamsias ir šviesias dėmes Marse ir Jupiteryje laikė vandens ir ledo buvimo įrodymais. Anot jo, Biblija nei teigia, nei neigia nežemišką gyvybę, o dideli atstumai tarp planetų rodo, kad Dievas nenorėjo, kad vienos būtybės žinotų apie kitas, tačiau nenumatė, kiek daug žmonės pasieks moksle.

1973 m. pasirodė „Švytuokliniai laikrodžiai“ (daugiau apie tai >>>>>) apie greitėjančio judėjimo kinetiką, tapusi parankine Niutono knyga. Joje aprašo cikloide  [ Cikloidė - kreivė, kurią brėžia riedančio apskritimo taškas ]  besiritančių kūnų judėjimą, išvedė laisvai krentančių kūnų dėsnius (tame tarpe ir kampu bei laužtine linija). Paskutinėje 5-e dalyje pateikia 13 teoremų apie išcentrinę jėgą ir išveda kelias svarbias formules.

Dalyvavo diskusijoje apie šviesos prigimtį. 1678 m. Paryžiaus MA pristatė banginę teoriją. 1690 m. paskelbė „Traktatą apie šviesą“, kurioje pateikiami banginės šviesos teorijos apmatai, o taip pat atspindžio, lūžimo ir dvigubo lūžimo principai islandiškame špate, o taip pat suformavo (dabar vadinamą jo vardu) bangos fronto judėjimo principą. Čia pristatoma prielaida, kad šviesos greitis yra baigtinis.

Jo garbei pavadinta: viršukalnė Mėnulyje ir greta esantis krateris, krateris Marse, asteroidas (2801), Titaną pasiekęs Europos kosmoso agentūros zondas, laboratorija Leideno un-te.

⁷⁾ Bernaras de Fontenelis (Bernard le Bovier de Fontenelle, 1657-1757) – prancūzų rašytojas ir mokslininkas.

Gimė ir augo Rouen’e, išsilavino pas jėzuitus, pasirinko teisininko karjerą, tačiau po pirmos nesėkmės ją metė ir užsiėmė literatūra. Po kelių vidutiniškų pjesių, kol 1683 m. parašė „Dialogues des morts” (Mirusiųjų pokalbiai), kuriame atsiskleidė jo pažiūros, o po 3 m. sėkmės sulaukė „Apie pasaulių daugį“.

1687 m. persikėlė į Paryžių ir išleido „Pranašų knygą“ iš dviejų esė, kurių pirmoje aiškino, kad demonai pranašams antgamtinių galių, o antroji – kad jų veikla nesibaigė su Kristaus gimimu. Tačiau jis vengė įsigyti naujų priešų (kaip Volteras).

Buvo žinomas gurmanas, o savo ilgą gyvenimą priskyrė žemuogių valgymą. Kai artėjant šimtui metų, jis sutiko puikiąją madam Helvetius, jis pakiliai jai tarė: „O ponia, kad vėl būčiau aštuoniasdešimties!“

1691 m. tapo Mokslų akademijos nariu ir iki 1741 m. buvo jos sekretoriumi. 1708 m. išleido vieną geriausių kūrinių „Eloges des académiciens”, pateikęs jo labai skeptišką požiūrį į tai, ad visos tiesos turi būti patikrintos, bei į religiją bei visus antgamtiškus dalykus. Tai jį priartino prie atėjusios racionaliosios Švietimo epochos.

Buvo daugiau mokslo populiarintoju nei tikru mokslininku. „Apie pasaulių daugį“ lengva forma aprašo pokalbius vakarais su markize, nieko negirdėjusios apie aptariamas temas ir apsistoja ties aukštuomenę dominančiu gyvenimo kituose pasauliuose klausimu. Jis pasisako už gyvenimą Mėnulyje bei kitose planetose (Merkurijuje, Veneroje, Marse, Jupiteryje ir Saturne):
„Jie gyvena skurdžiai... saulė jiems atrodo kaip blyški žvaigždė, kurios šviesos ir šilumos gaunama nedaug dėl didelio atstumo. Jie kalba, kad Grenlandija yra puiki vieta lyginant su šia planeta...“

Populiarumą knyga įgavo dėl rimtų filosofinių įžvalgų. Štai, pvz., kaip jis pagrindė pasaulių daugį pateikdamas (ne originalius jam) argumentus: 1) planetų panašumas į Žemę, kuri gyvenama; 2) neįmanoma sugalvoti jokios kitos priežasties, kam jos galėjo būti sukurti; 3) gamtos produktyvumas ir didingumas; 4) regimas poreikis gyventojams planetose turėti mėnulius – ir tuo jų toliau, kuo planetos toliau nuo Saulės; 5) tai, ką galima pasakyti iš vienos pusės, negalima iš kitos.

Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

Grynai moksliniai Fontenelio kūriniai: „Elements de la geometrie de l’infini“ (1727) - jame atariama be galo didelių dydžių išmatavimo ir palyginimo galimybės; „Theorie des tourbillons carte siens“ (1752).
Taip pat parašė Mokslų akademijos istoriją, o iš pagiriamųjų kalbų pažymėtina „Eloge de Leibniz” (1716) ir „Eloge de Newton“ (1728).

⁸⁾ Gravriilas Tichovas (1875-1960) – kazachų astronomas, TSRS ir Kazachijos MA (šios ir vienas steigėjų) akademikas. 1906-1941 m. dirbo Pulkovo observatorijoje.

Vienas gravitacinių linzių teorijos pradininkų. Dalyvavo per 20 astronominių ekspedicijų iš jų 5 pilno Saulės užtemimo stebėjimams. 1936 m. pirmąkart pastebėjo, kad Saulės karūna sudaryta iš dviejų dalių: nestruktūrizuotos „matinės“ ir pro ją besiveržiančių „spindulingos“ karūnos čiurkšlių. Tais metais atrado ir anomalią šviesos dispersiją atmosferoje; sukūrė originalų prietaisą dieninio dangaus spalvos stebėjimui (safyrinį cianometrą).

Tyrinėjo Marsą. 1909 m. suartėjimo metu pirmąkart padarė Marso nuotraukas įvairiose spektro srityse ir nustatė jo poliarinių kepurių dydžio ir ryškumo skirtumas skirtinguose spektro diapazonuose; taip pat nustatė melsvo „dūmelio“ buvimą Marso atmosferoje.

Buvo geocentrizmo priešininkas ir laikė, kad gyvybė gerokai labiau paplitusi Visatoje nei paprastai manoma. Iškėlė hipotezę, kad augalai gali prisitaikyti prie rūsčių sąlygų ir Marse bei Veneroje ieškojo jų požymių stebėdamas skirtinguose spektro diapazonuose. Jis buvo įsitikinęs, kad marse yra melsvos spalvos augmenijos, o Veneroje – geltonai oranžinės spalvos.

Jo garbei pavadinti krateriai Mėnulyje ir Marse ir asteroidas 2251.

⁹⁾ Emanuelis Svedenborgas (Emanuel Swedenborg, tikr. Swedberg, 1688-1772) – švedų gamtamokslininkas, išradėjas, krikščioniškasis mistikas, teosofas. Mirė savo išpranašautą dieną.

Upsalos un-to filosofijos fakultete (iki 1709 m.) studijavo fiziką, astronomiją ir pagrindinius gamtos mokslus. Tada keliavo po Europą ir gilinosi į kosmologiją, mechaniką, matematiką, anatomiją, fiziologiją, politiką, ekonomiką, metalurgiją, geologiją, kalnakasybą ir chemiją. Rašė veikalus apie metalų apdirbimą, yra tokių mokslo šakų kaip mineralogija, smegenų fiziologija pradininku. 1715 m. grįžo į Švediją, kur iškart susitiko su karaliumi Karlu XII, o tada du dešimtmečius užsiėmė gamtos mokslais ir inžinerija. 1716-18 m. leido „Daedalus Hyperboreus“, žurnalą apie mechanikos ir matematikos atradimus. Įdomus skaidančios mašinos eskizas ir aprašymas. 1718 m. straipsnyje bandė mentalinius reiškinius paaiškinti „virpėjimais“.

Savo požiūrį į Svedenbergo vizijas Serafimas (Rouzas) išdėstė veikale „Siela po mirties“.

1444-45 m.. kai atvyko į Nyderlandus, įvyko dvasinis lūžis – ėmė sapnuoti keistus sapnus ir vieną balandžio vakarą jį, atseit, aplankė Jėzus Kristus. Toliau užsiėmė teosofinių tekstų rašymu, daugiausia komentarų Biblijai (Arcana Caelestia, 8 t.):
„Tą naktį atsivėrė ir mano vidinis žvilgsnis, tad įgijau galimybę regėti dvasių pasaulio, dangaus ir pragaro gyventojus ir to dėka daugybę slaptų būties aspektų. Po šito galutinai palikau užsiėjimus žemiškais mokslais ir pasišvenčiau išimtinai dvasiniams siekiams, ir pats Viešpats vadovavo mano užrašams apie tai“.

Bibliją Svedenborgas traktuoja alegorine arba “dvasine” prasme (pvz, Raudonąją jūrą, per kurią Mozė vedė žydus, traktuoja kaip pragarą, o Egiptą – gamtos pradą. Kūrinyje „apie dangų, dvasių pasaulį ir pragarą“ iškeliama pomirtinio gyvenimo versija. Aiškinama, kad angelo išvaizda nesiskiria nuo žmogaus, o kas yra danguje, tas turi atitikmenį žmoguje. O žmogus, pereidamas į vieną ar kitą anapusinę realybę, išsaugo savo įpročius, polinkius ir mėgstamus užsiėmimus. Ir pragarą sukuria patys žmonės savo kvailomis mintimis, darbais ir manieromis.

Savo vizijas vadino MEMORABILE (įsimintinais įvykiais). Po mirties trečią dieną žmonėms prabunda sąmonė, tačiau jau dvasiniame kūne, kuris gali būti ir gyvūno formos, priklausomai nuo žmogaus būdo. . Jis randasi dvasiniame danguje, esančiame tarp dangaus ir žemės. Gyvena nendrinėje trobelėje ir dirba už maistą. Šiame pasaulyje gyvena ir angelai, kurie yra sargai.

Pragaras įsivaizduojamas kaip olų sistema ir skirstomas į dvi sritis: velniškąją ir šėtoniškąją. Pragare įsikūrė žmonės virsta velniais arba šėtonais, kurie „dangaus šviesoje“ atrodo lavonais ir monstrais. Savitais pragaro gyventojais yra pigmėjai, kurie Biblijoje įvardinti kaip „skėriai“, o taip pat satyrai, priapai ir plutonai. Jame Svedenbergas pamatė ir jėzuitus.

Graduojamas ir dangus (jų bent 3). Trečiojo (Dieviškos meilės, raudonos spalvos) dangaus angelai atrodo kūdikiais. Antrasis žydras – Dieviškos išminties, o pirmasis yra baltas. Aukščiausias dangus turi eterio atmosferą, vidurinis – oro, o žemiausias – vandens. Svedenbergo mokymo išskirtinumas tas, kad jis neigia dangaus amžinumą (ir mini senuosius ir naujuosius dangus). O angelai neretai važinėja vežėčiomis, traukiamomis baltų žirgų. Patys angelai skirstomi į dangiškuosius, dvasinius ir gamtiškuosius.

Žmogus turi laisvą valią, tad tik nuo jo priklauso, kuo jis taps po mirties: dangaus ar pragaro angelu. Pagrindine netikusios lemties priežastimi Svedenbergas laiko „meilę pragarui“, kuriai priešinga yra „dvasinė meilė“. Meilė yra gyvenimo esmė, iš jos kyla afektai, pojūčiai ir mintys. Meilė pragarui yra savo paties meilė. Tačiau žmogus dar turi ir vaizduotę, kuri turi tikėjimo formą, jei nėra pagrįsta darbais. Šios savybės pasekme yra šmėklos ir įsivaizduojamos esybės. Kita fantazijos atmaina yra supratimas (žinojimas). Kartais vaizduotė gali tverti netikrus dangus, užstojančius protą nuo dieviškos šviesos.

Svedenbergas kritikavo Trejybės idėją ir buvo unitarizmo pusėje. Todėl pasisakė už Vieno Dievo garbinimą.

Įdomus Svedenbergo mokymas apie spalvas. Svarbiausiomis spalvomis jis laikė baltą ir raudoną, esančiomis angelų spalvomis. Juoda spalva – pirmoji pragaro spalva, o kita – ruda arba “pragariškai raudona”.

Dažnai aptariamas Svedenbergo požiūris į vedybas, kurį išdėstė „Vedusiųjų meilėje“ (1768; jis pats liko viengungis). Sutuoktinių santykiai atsinaujinai toje būsenoje, kaip buvo mirties akimirką – ir „tikroji meilė“ lieka amžinai. Tačiau jei jos nebuvo vienam iš sutuoktinių, tokia pora bus išskirta ir kiekvienas jų, pagal norą, gaus labiau „suderintą“ partnerį. Jį gaus ir įsimylėjęs santuokos „idealą“, tačiau taip ir neradęs savo išrinktosios(-jo).

Dabar Svedenborgo idėjas vysti ir skleidžia „Naujoji bažnyčia“ arba „Naujoji Jeruzalė“, kurios viena šakų Svedenbergo raštus laiko „Trečiuoju testamentu“.

2004 m. E. Svedenbergo rankraščių archyvą iš 20 tūkst. puslapių UNESCO į Pasaulio paveldą. Po mirties kolekcija buvo perduota Švedijos karališkajai MA.

¹⁰⁾ Aleksandras Oparinas (1894-1980) – tarybinis biochemikas, akademikas, pasižymėjęs gyvybės kilmės teorijomis (knyga „Gyvybės kilmė“). 1924 m. pranešime Rusų botanikos draugijai pasiūlė „pirmapradžio buljono“ hipotezę. 1935 m. prisidėjo steigiant biochemijos institutą. Vėliau palaikė T. Lysenkos požiūrį, genetiką laikydamas pseudomokslu.

¹¹⁾ Herbertas Džordžas Velsas ( Herbert George Wells, 1866-1946) – anglų rašytojas, geriausiai žinomas mokslinės fantastikos kūriniais: „Laiko mašina“, „Pasaulių karas“, „Nematomas žmogus“ , „Daktaro Moro sala“ ir kt., kurie buvo ne kartą ekranizuoti.
Taip pat skaitykite >>>>>

Rašytojas buvo tiesmukas socialistas ir pacifistas, vėlesni darbai kupini politikos ir didaktikos. Rašytojo idealas buvo Pasaulio vyriausybė. Viduriniojo kūrybos periodo (1900–1920 m.) romanai – realistiškesni. Produktyviai reiškėsi įvairiuose literatūros žanruose.

H. Velso pranašystės: >>>>>

¹²⁾ Semionas Chaikinas (1901-1968) – baltarusių kilmės tarybinis radijo astronomas, dėstytojas, eksperimentinės radijo astronomijos pradininkas, Saulės karūnos radijo spinduliavimo atradėjas. 1953 m. Pulkovo observatorijoje įsteigė radijo astronomijos skyrių. Didelis indėlis vystant virpesių ir teorinės radijo technikos teorijas. 1939 m. aptiko kieto kūno perkaitimo efektą. Vadovavo radijo teleskopo RATAN-600 kūrimui.

¹³⁾ Vladimiras Kotelnikovas (1908-2005) – tarybinis radiofizikas, dirbęs taip pat informatikos bei kriptografijos srityse, vienas tarybinio slapto radijo ir telefono ryšio kūrėjų. Garsiausias jo pasiekimas – įrodyta sąsaja tarp tolydžių ir skaitmeninių signalų (1933). Sukūrė atsparumo triukšmui teoriją. Vystė planetų radiolokaciją – 1961 m. atliko vieną pirmąjį bandymų tirti Venerą radaru. 1973 m. pasirašė po A. Solženycino pasmerkimu „Pravdos“ laikraštyje.

¹⁴⁾ Viačeslavas Slyšas (1935-2008) – ukrainiečių kilmės tarybinis astronomas. Pasiūlė sinchrotroninio spinduliavimo šaltinių dydžių nustatydo metodiką (Slyšo formulė), nuspėjo kompaktiškų radijo šaltinių, susijusių su kvazarais ir aktyviais galaktikų branduoliais, egzistavimą. Atliko pirmuosius Saulės ir Galaktikos žemo dažnio spinduliavimo tyrimus. Tyrė mazerius žvaigždžių formavimosi srityse. Buvo vienas RT-70 radijo teleskopo Uzbekistane iniciatorių.

¹⁵⁾ Pulkovo observatorija - prie St. Peterburgo esančiose Pulkovo aukštumose (apie 70 m virš jūros lygio) 1839 m. F. von Struvės įkurta observatorija, kurioje iki 1861 m. jis buvo direktoriumi. Pastatyta pagal architekto A. Briulovo projektą. Joje buvo įrengti tuo metu didžiausi pasaulyje lęšiniai teleskopai (refraktoriai): 1839 m. – 38 cm, 1889 m. – 76 cm skersmens. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta, tačiau 1954 m. atstatyta ir išplėsta. Dabar joje dirba per 250 darbuotųjų. 2018 m. Rusijos MA nurodė per 5 m. stebėjimus iš Pulkovo observatorijos perkelti kitur (įtariama, kad statybos bendrovių spaudimu).
Pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys: astrometrija, Saulės fizika, dangaus mechanika, žvaigždžių fizika, Galaktikos struktūra ir dinamika, geodinamika. 19 a. Pulkovo observatorija išleido žvaigždžių katalogų, su kitais atliko (iki 1855 m.) dienovidinio lanko (vadinamo Struvės geodezinio lanko) nuo Fugleneso (Norvegija) iki Izmailo (Ukraina) matavimus. Nuo pat įsteigimo pradžios joje veikia tikslaus laiko tarnyba. Jos vardu pavadintas nr. 762 (Pulcova). VU astronomijos observatorijos astronomai iki jos uždarymo (1883) dalyvavo bendruose astronominiuose tyrimuose su Pulkovo observatorija; po uždarymo dalis bibliotekos knygų ir dokumentų perduota Pulkovo observatorijai ir ten saugomi.

Papildomai skaitykite:
Kodėl jų nėra?
NSO hipotezės
Ar ten ieškome?
Fermi paradoksas
Pačiupinėti Visatą
NSO tyrinėjimai JAV
Įsiveržimas į Žemę
Svedenborgo nežemiečiai
Daisonas prieš Daisoną
Kitų žvaigždžių planetos
Žmonių rasės tyrinėjimas
Ar Europoje yra gyvybė?
Apie NSO – JAV Kongrese
Į susitikimą su nežemiečiais...
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Svedenborgas. Pokalbiai su angelais
Gyvybės paieškų kosmose istorijos
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Anomalios zonos Baltijos jūroje
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Keista Ciolkovskio filosofija
Nelaukti artefaktai – iš kur?
Žmogaus misija kosmose
NSO reikalai TSRS
Ar kažkur yra gyvybė?
Senovės astronautai
Nežemiečių mokslas
NSO per amžius
Mes ne vieniši
Dangaus ženklai
NSO kilmė
 

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis