Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Ieškantis žemės tipo planetų
Taip pat skaitykite apie orbitinius teleskopus rentgeno diapazone: Rentgenas Visatai bei ![]() Kepler, NASA negausaus biudžeto Discovery programos aparatas, į orbitą Delta-2 raketos iškeltas 2009 m. kovą, kosmose ieško Žemės tipo planetų. Skirtingai nuo kitų orbitinių teleskopų, Kepler nuolat apžvelgia tą patį dangaus sritį Gulbės ir Lyros žvaigždynuose, kurioje susikaupę apie 100 tūkst. žvaigždžių. Todėl jis yra Saulės, o Žemės orbitoje. Pranašumas stebint šiaurės pusrutulyje tame, kad jo žvaigždynai yra ekliptikos plokštumoje, todėl Saulės spinduliai niekada nekrenta į prietaisus, o taip pat į apžvalgos lauką retai patenka artimi dangaus objektai. Kepler žvelgia Saulės kelio aplink Galaktikos centrą kryptimi, tad jos stebimos žvaigždės yra panašiu atstumu nuo galaktikos centro kaip ir Žemė, o taip pat tiek pat arti galaktikos disko plokštumos.. Aparato svoris 1039 kg, ilgis 4,7 m, pagrindo skersmuo 2,7 m. Jame įrengtas Šmidto tipo teleskopas, kurio pagrindinis veidrodis yra 1,4 m, kurio židinyje įrengtas jautrus fotometras iš 42-ių PZS matricų, skirtas žvaigždžių ryškumo matavimams bei jomis praeinančių planetų tyrimams. Nuotraukos specialiai defokusuotos iki 1 laipsnio, tam, kad sustiprintų šviesos jėgą. Surinktus duomenis aparatas perduoda kartą per savaitę. Pati aparato konstrukcija yra nepaprastai paprasta. Be variklių-smagračių, išlaikančių aparato orientaciją, ir atlenkiamo teleskopo dangčio, jame nėra judančių dalių. Vienintelis skystis nedidelis degalų kiekis varikliams, neleidžiantiems aparatui suktis. Buvo planuota, kad aparatas 3,5 m kasmet nustatys maždaug po 50 Žemės dydžio, 185 - 30% stambesnių už Žemę ir 640 ypač masyvių planetų. Pagrindine užduotimi buvo patvirtinti TrES-2b, HAT-P- 7b ir HATP-11b ekzoplanetų egzistavimą. Orbitinis Hershel teleskopas
2009 m. gegužės 14 d. Arian 5 griaudėdama pakilo iš Prancūzų Guanoje esančio
Kuru kosmodromo. Ji, kartu su Planck, iškėlė infraraudonųjų spindulių (IR) orbitinę
Hershel observatoriją. Abu kroviniai į savo paskirties vietas išsiskyrė antrajame
Lagranžo taške. Abu ECA teleskopai darbavosi maždaug 1,5 mln. km atstumu nuo Žemės.
Hershel veidrodis yra 3,5 m skersmens. Projektas pradėtas 1982 m. FIRST pavadinimu, o jį iškėlus
jis pavadintas Hershel astronomo Viljamo Heršelio, atradusio IR spinduliavimą, ir jo sesers Karolinos garbei.
Jis tiria IR spinduliavimą trimis instrumentais, tiriančiais erdvę persidengiančiuose diapazonuose.
PACS kamera su žemos skiriamosios gebos spektrometru ir
SPIRE spektrinių ir fotometrinių vaizdų imtuvas tiria 55-210 ir 194-672 mikrometrų diapazonuose
O HIFI yra aukštos skiriamosios gebos spektroskopas. Silpno IR spinduliavimo aptikimui tie prietaisai
sąveikauja su IR šviesai jautriais bolometrais, šiluminiais davikliais.
Kad duomenų neiškraipytų vietinis triukšmas, superlaidus helis atvėsina centrinę aparato dalį iki
1,65o K, o teleskopo detektoriai dirba prie 0,3o K temperatūros. Hershel
pasiėmė 2300 l skysto helio. Jį naudodama observatorija veikė 3 m ilgiau nei buvo planuota iki 2013 m. balandžio 29 d.
Tarp Hershel atradimų nepaprastos Paukščių tako šaltų dujų ir dulkių nuotraukos.
Dar viena infraraudonoji akis
Spitzer orbitinis teleskopas - tai 85 cm skersmens NASA teleskopas su infraraudonųjų
spindulių (IR) imtuvu 3180 mikrometrų diapazone. Tai buvo 4-oji ir paskutinė NASA Great
Observatories programa. Jis yra paleistas į kosmosą 2003 m. rugpjūčio 25 d. Spitzer skrieja
heliocentrine sistema nuo Žemės nutolusia per 0,1 a.v. Spitzer fotografuoja žvaigždes bei jų spektrus. Teleskopas ieško infraraudonųjų šviesos šaltinių,
kurie spinduliuoja 3180 mikrometrų bangų ilgio ruože. Dalis laiko skirta aplink žvaigždes atrastų dulkių ir
dujų diskų tyrimams. Spitzer gali prasiskverbti pro tarpžvaigždinės medžiagos debesis, kuriuose
susidaro žvaigždžių su planetomis sistemos ir taip ieško jaunų galaktikų ir žvaigždžių pėdsakų.
Infraraudonojoje (šiluminėje) srityje randasi dauguma silpnai šviečiančių Visatos objektų atvėsusių
žvaigždžių, planetų ir milžiniškų dujų debesų. Tačiau Žemės atmosfera yra didelis trukdis kosmoso
tyrinėjimui IR diapazone, nes ne tik sugeria silpnus IR spindulius, bet ir pati gausiai juos skleidžia. 1979
m. NASA iškėlė IR orbitinį SIRTF teleskopą, nebuvusį pirmuoju IR prietaisu kosmose, bet ilgą laiką likusiu didžiausiu.
SIRTF buvo suprojektuotas naudojimui Shuttle, tad jo naudojimas buvo retas, o jo paties išskiriama
šiluma iškreipdavo detektorių duomenis. Iki 9-o dešimtm. SIRTF buvo tobulinamas ir planuota, po
iškėlimo į orbitą su Shuttle, jį toliau greitintuvo pagalba pasiekti orbitą aplink Saulę. Bet po 1986 m.
Challenger avarijos naudoti greitintuvą uždraudė, tad liko atsarginis variantas naudoti Delta-2 raketą,
dėl ko reikėjo pakeisti konstrukciją, kad svoris būtų iki 950 kg. Tada jis ir buvo pervardintas į Spitzer,
orbitinių teleskopų idėjos šalininko Laimano Spitcerio garbei. H. Obertas buvo pirmuoju, pasiūlusiu naudoti orbitinius teleskopus (1929). L. Spitceris 1949
m. RAND ataskaitoje aprašė orbitinių observatorijų privalumus.
Teleskopas naudoja 85 cm skersmens veidrodį. Jis buvo didžiausias IR įrenginys kosmose iki 2009 m.,
kai ECA iškėlė Hershel observatoriją. Priimti spinduliai fokusuojami viename iš trijų IR įtaisų: vaizdą
perduodančioje kameroje, spektrografe ir fotometre. Prietaisuose įtaisyti įvairių tipų detektoriai, leidžiantys
matuoti skirtingo ilgio IR spinduliavimą. Skystu heliu teleskopas buvo atvėsinamas iki kelių laipsnių virš absoliutaus nulio.
Prietaisai:
Per 5,5 m teleskopas atliko unikalių nuotraukų. Jis aptiko naujų žvaigždžių formacijų židinius, kuriuose
susikaupę jaunos žvaigždės, esančios skirtingose vystymosi stadijose. Teleskopas tyrė aplink žvaigždes
susidariusius dulkių diskus, bet aptiko ir pilnai susiformavusias planetas. Jau 2003 m. jį nukreipė į tolimą
galaktiką. Paaiškėjo, kas atrodanti tuščia erdvė aplink ją skleidžia minkštą IR spinduliavimą tarytum jis
sklistų nuo pirmųjų Visatos žvaigždžių (100 mln. po Didžiojo sprogimo). Per 13 mlrd. metų keliavimo per
kosminę erdvę toji šviesa turėjo patirti raudonojo poslinkio poveikį, todėl ji dama matoma tik
infraraudonųjų spindulių diapazone.
Vienu išskirtiniu rezultatu buvo ir 2005 m. pirmąkart pagauta kitų žvaigždžių sistemos planetų, karštųjų
Jupiterių (HD 209458b; TrES-1b), šviesa. O 2004 m. buvo paskelbta, kad Spitzer L1014 dujų ir dulkių
debesies viduryje aptiko silpnai spindintį kūną, kuris gali būti jauniausia kada nors stebėta žvaigždė.
L1014 ankstesnių antžeminių ir ISO stebėjimų metu atrodė kaip visiškai tamsus objektas.
2006 m. kovą Nature žurnale paskelbta apie 80 šviesmečių ilgio Dvigubos spiralės ūką netoli
Paukščio tako centro, turintį dvigubos spiralės formą. Tai gali būti stiprių magnetinių laukų, atsiradusių dėl
dujų disko sukimosi apie itin masyvią juodąją skylę, požymiu.
2005 gegužę sėkmingai (ir pirmąkart) parengtas HD 189733 b planetos atmosferos temperatūros
žemėlapis. O 2006 m. rugsėjį Guldo juostoje aptiko Gyvatės Pietų, 50-ies jaunų žvaigždžių spiečių
Gyvatės žvaigždyne.
2009 m. rugpjūtį aptiktas dviejų planetų, besisukančių apie jauną žvaigždę, susidūrimas skriejant
dideliu greičiu [ netiesioginis argumentas smūginei Mėnulio susidarymo teorijai ]. Tų pat metų spalį
pranešta apie Saturno Phoebe žiedo (milžinišką ploną žiedą, nusitęsiantį per 128-207 Saturno
spindulius, atradimą. 2015 m. paskelbta, kad Spitzer yra aptikęs tolimiausią iš planetų dujų gigantą už 13 tūkst. švm.
2011 m. gegužę paskelbta, kad smulkučiai forsterito kristalai gali kristi tarsi lietus į protožvaigždę
HOPS-68 įkaitę iki lavos temperatūros.Jie buvo rasti ir molekuliniame dujų debesyje, kur temperatūra
yra maždaug -170o. Tai suteikė pagrindą astronomams spėlioti, kad yra šių kristalų
srautas nuo zonos prie žvaigždės paviršiaus į vėsius debesies pakraščius. Papildomai skaitykite:
|