Fermi paradoksas
Papildomai skaitykite: Dėl Fermi paradokso
Fermi paradoksas - tai neatitikimas tarp gana didelės tikimybės, kurios tikimasi, kad egzistuoja
nežemiškos civilizacijos, ir garantuoto jų buvimo faktų nebuvimo. Jis susijęs su atsakymu į klausimą ar
Žemė yra vienintelė planeta su išvystytomis technologijomis? Šį paradoksą 1950 m. neformaliai aptarė
fizikas Enriko Fermi, o 1975 m. detaliau suformulavo Michaelis Hartas.
Tada imtos sparčiai kurti mokslinės teorijos, galimų nežemiškos gyvybės modeliai ir šiuose darbuose dažnai minėtas Fermi paradoksas.
Mūsų galaktikoje yra apie 100 mlrd. žvaigždžių, o visoje regimoje Visatoje jų yra apie
7*1022. Taigi, net jeigu protinga gyvybė gali atsirasti tik labai mažoje jų dalyje, tai bendras jų
skaičius (per 13 mlrd. metų egzistavimą) turėtų būti gana didelis. O tada jas (ar jų pėdsakus, tarkim
apsilankymą Žemėje senovėje) galima būtų pastebėti. Tačiau to nėra. Tad Fermi paradoksą galima suformuluoti taip:
Paplitusio tikėjimo, kad Visatoje egzistuoja gana daug technologiškai išsivysčiusių civilizacijų,
prieštaravimas tam, kad nėra jokių stebėjimų, kurie tai patvirtintų, yra paradoksalus ir leidžia daryti išvadą,
kad arba klaidingai suprantame jų prigimtį, arba mūsų stebėjimai nepilni arba klaidingi
(dar skaitykite Didžioji tyla).
Mūsų Saulės sistema, stebima iš kelių dešimčių šviesmečių atstumo, atrodytų labai neįprastai dėl ypač
didelio radijo spinduliavimo. Į tokį kitos žvaigždės išskirtinumą iškart atkreiptumėm dėmesį. Tačiau, kuo toliau
randasi žvaigždė, tuo senesni duomenys apie ją. Taip kokių 150 šviesmečių atstumu mūsų Saulės padidintas radijo spinduliavimas būtų praktiškai nepastebimas.
Radijo ir vizualių stebėjimų duomenys, skirti nežemiškų civilizacijų paieškai, kaupti Ozma,
SETI ir kitų projektų dėka. Tačiau kol kas nieko nerasta.
Pavadinimo kilmė
Pavadinimas atsirado 1950 m. gegužę Alan Dunnas4) iš The New Yorker nupiešus karikatūrą kaip paaiškinimą apie tuo metu išplitusias
šiukšlių dėžių vagystes anot jas grobia ateiviai. Karikatūra buvo aptariama Los Alamos Nacionalinės laboratorijos Naujojoje Meksikoje
pietaujančių fizikų (E. Konopinski, E. Teller ir H. York). E. Fermi tvirtino, kad iliustracija iš tikrųjų buvo pagrįsta hipotezė,
paaiškinanti du mįslingus reiškinius: šiukšliadėžių dingimą Niujorke ir pranešimų apie NSO, tuo metu užplūdusių spaudą, pagausėjimą.
Kiti tik juokėsi iš jo komentarų, o tada pradėjo aptarinėti galimybę keliauti greičiau už šviesą. Net netrukus netikėtai E. Fermis
labai rimtai pertraukė kolegas su kolegomis ir gana rimtai klausė: Bet kur gi jie iš tikro?! E. Fermi aiškino, kad nors milžiniškų
atstumų tarp žvaigždžių įveikimui prireiktų šimtmečių, vis tik tai tėra tik akies mirktelėjimas lyginti su Paukščių Tako amžiumi.
Jei kuri nors rasė imtų tirti kitas žvaigždes ir kiekvienoje aplankytoje pastatytų naujų žvaigždėlėkių, jie galaktikoje plistų eksponentiniu
greičiu (tarsi virusas) ir turėtų būti apsilankę Žemėje bent kelis kartus. Tai kodėl jų čia nėra?!
Dreiko lygtis
1960 m. Frankas Dreikas parašė lygtį, kuria siekė įvertinti daugelį tikimybių,
susijusių su nežemiška gyvybe:
Čia:
N spėjamas civilizacijų skaičius mūsų galaktikoje;
R* - vidutinis per metus susidarančių žvaigždžių kiekis;
fp - kokia dalis žvaigždžių turi planetas;
ne - vidutinis planetų, kurios gali turėti gyvybę, skaičius vienai planetų turinčiai žvaigždei;
fl - kokioje tokių planetų dalyje išsivysto gyvybė;
fi - kokioje jų dalyje atsiranda protinga gyvybė;
fc - kokioje šių dalyje sukuriamos technologijos, kurių pėdsakus galima aptikti;
L laikotarpis, kurio metu civilizacijos aktyviai reikštųsi aplinkoje.
Dauguma šios lygties parametrų visiškai nežinomi, nes, kol kas, teturime tik vieną pavyzdį save. Be to, lygtis nenumato tarpžvaigždinės kolonizacijos efekto.
Parametrai vertinami ir optimistiškai, ir pesimistiškai. skeptikas Frankas Topleris pagal ją gavo, kad
vidutinis jų skaičius galaktikoje gerokai mažesnis už 1. Karlas Sagalas spėja, kad pagal ją Paukščių take yra
apie milijoną išsivysčiusių civilizacijų. Taigi Dreiko lygčių parametrų optimistiniai
K. Sagalo įvertinimai leidžia laikyti, kad protinga gyvybė yra paplitęs (netgi garantuotai) reiškinys Visatoje. Ir vis tik neturime
patvirtinančių (ar paneigiančių) įrodymų. O antra, neturime ir patikimų Dreiko lygties parametrų įverčių.
Papildomi apmąstymai ta tema: Kiek kosmose civilizacijų?
2024 m. lapkričio mėn. straipsnyje Monthly Notices of the Royal Astronomical Society žurnale šveicarų ir britų mokslininkai panagrinėjo ryšį
tarp tamsiosios energijos ir bendro žvaigždžių kiekio per Visatos istoriją (ir R* parametro
Dreiko lygtyje įvertinimui). Jame jie pateikia naują teorinį žvaigždžių susidarymo modelį.
Tam jie naudojosi antropiniu principu (t.y. tuo, ką tiksliai žino - mes egzistuojam).
9-o dešimtm. pabaigoje Steven Weinberg's, naudodamasis to principo idėja, iškėlė spėjimą, kad stebimas
tamsiosios energijos Visatoje tankis liudija apie protingos gyvybės buvimą joje, nes didesnis jos tankis skatintų
Visatą plėstis sparčiau ir tai trukdytų žvaigždžių susidarymui, o tuo pačiu ir gyvybės atsiradimui.
Minėta komanda nustatė, kad susidarančių žvaigždžių kiekis maksimalus, kai tamsiosios energijos tankis sudaro
apie 1/10 jos stebimos reikšmės dalį - t.y. ideali (hipotetinė) visata gyvybei turėtų mažiau tamsiosios energijos nei mūsiškė. Optimaliajame
variante apie 27% įprastinės materijos susitelkia į žvaigždes, kai mūsiškėje Visatoje - tik 23%. Taigi, mūsų Visata nors ir artima idealiai, tačiau vis tik nėra ideali!
Autoriai panagrinėjo ir multiversumo variantą, kuriame kiekviena Visata gali turėti skirtingą
tamsiosios energijos tankį (stebimą vieno protingo stebėtojo). Ir anot jų, 99,5% visatų būtų su didesniu
tamsiosios energijos tankiu (ir tuo pačiu mažesne tikimybe atsirasti protingai gyvybei) - taigi, mūsų Visatai labai pasisekė (t.y Visatų, kuriose yra protingų stebėtojų, nėra daug).
Bandymai surasti įrodymų
Nuo pat 1960-ųjų dedamos pastangos surasti nežemiškų civilizacijų pėdsakų. Daugiausia dėmesio skiriama
radijo bangų paieškoms (SETI ir pan.). Taip pat tikimasi spektrografinės analizės priemonėmis rasti su gyvybe susijusias dujas
(metaną, deguonį) ar aptikti oro taršą kitose planetose. Bandoma pastebėti ir svetimus kosminius laivus bei zondus.
Didžiausias trūkumas nesugebėjimas išvengti pernelyg žmogiško požiūrio (dažnai sprendžiame pagal
savą kurpalių). Ieškoma ženklų, kuriuos sukelia (ar sukeltų, jei būtų labiau technologiškai išsivystę) žmonės.
Gali būti, kad kitos civilizacijos turi visai kitokius tikslus ir visai kitaip jų siekia.
Gali būti, kad dangaus šviesulius stebintys astronomai pastebės ką nors neįprasta, ką sunku paaiškinti,
Taip jau buvo kelis kartus nutikę, pvz., atradus pulsarus, kurie netgi buvo pavadinti LGM
(maži žali žmogeliukai). Seyferto galaktikos galėjo būti laikomos pramonine avarija, nes jų milžiniškas ir
kryptingas energijos skleidimas neturėjo paaiškinimo, nors dabar jos siejamos su juodosiomis skylėmis.
Fermi principo pagrindimo aiškinimai
Nusiviliant, kad niekaip nepavyksta išeiti ant nežemiečių pėdsako, tam kuriamos vis naujos teorijos.
Yra jau daug bandymų paaiškinti Fermi paradoksą, neatmetant galimybės, kad egzistuoja kitos civilizacijos.
Vienas paaiškinimų netgi yra, kad mes aplamai esame tarsi nežemiečių zoologijos sode...
Radijo transliacijų nebuvimas
Teigiama, kad civilizacijai pakankamai ilgai vystantis radijo transliacijų intensyvumas turi imti viršyti jų
žvaigždės spinduliavimą tame diapazone. Kadangi radijo bangos yra paprasta ir pigi ryšio priemonė, reikia
tikėtis, kad bet kuri civilizacija panaudos bent dalį šio spektro.
Jei visos civilizacijos elgiasi kaip žemiškoji, kai tarpžvaigždinių radijo signalų paieškai skirta šimtus kartų
daugiau pastangų nei savo signalų siuntimui, tai Visatos Tyla paaiškinama gana paprastai visi ieško,
niekas netransliuoja. Tai ir yra SETI paradokso esmė.
Neatmetama ir galimybė, kad viena galimų priežasčių yra tai, kad bendravimo su kitomis
civilizacijomis poreikis patenkinamas nenatūraliai, t.y. surogatine METI profanacija, o ne pilnaverčių METI projektų pagalba.
Tačiau oponentai sako, kad nėra instrumentų visų signalų apdorojimui. Pvz., SETI astronomas
Setas Šostakas tvirtina, kad galaktikoje gali būti daugybė radijo siųstuvų, tačiau jų
signalų pagavimui ir apdorojimui prireiks milžiniškų skaičiavimų pajėgumų, kurie šiuo metu žmonijai neprieinami.
Taip pat, nežemiškos civilizacijos gali naudoti ne radijo bangas, o kitokias ryšio priemones, arba dėl kažkokių priežasčių slėpti radijo transliavimų faktą.
Tačiau tai galėtų būti tik esant labai mažam civilizacijų kiekiui, o esant bent jau tokiam, kokį prognozuoja F. Dreikas
su K. Saganu, tai net ir daliai civilizacijų naudojant radijo bangas, tai galėtų juntamai pakeisti žvaigždžių spektrą.
Vystantis optinio ryšio priemonėms ir įsigalint mažo galingumo mobiliam ryšiui, Žemės spinduliavimas ėmė mažėti, tad aktyvus Žemės švytėjimas
tebuvo apie 100 m, kas yra nepaprastai mažai, lyginant su civilizacijų egzistavimo trukme. Tai gali būti, kad aptinkami radijo signalai civilizacijos vystymosi metu
tenaudojami tik trumpą laiką, o vėliau pereinama prie efektyvesnio ryšio.
Kitos protingos būtybės ryšiui gali naudoti kryptingus ryšio kanalus (panašiai, kaip lazerio spindulys). Jų
neaptiksime, jei jie nebus mums skirti. O galbūt jos naudoja neutrinus ar kitas, mums dar nežinomas,
elementariąsias daleles.
Žemė yra unikali
Apie tai skaitykite ir Gal mes iš tikro vieniši Visatoje?!
Daugialąstė gyvybė gali būti nepaprastai retas reiškinys, nes labai mažai yra Žemės tipo planetų.
Daugybė mažai tikėtinų sutapimų leido Žemėje atsirasti sudėtingoms gyvybės formoms:
- Galaktikos spiralėse yra gausu supernovų, kurių spinduliavimas neleidžia atsirasti
gyvybei. Saulė yra ypatingoje Paukščių tako orbitoje, kuri yra beveik tobulas apskritimas bei tokiu atstumu nuo galaktikos
centro, kad juda tokiu pat greičiu, kaip ir galaktikos spiralės formuojančios gravitacinės smūginės bangos.
Tarp Paukščio tako spiralinių gijų Saulė išbuvo šimtus milijonų metų arba per 30 pilnų galaktinių apsisukimų, t.y. beveik visą laiką, kurio metu Žemėje formavosi gyvybė.
- Mėnulis yra labai unikalus palydovas. Jo sukelti potvyniai stabilizavo Žemės ašį kitaip jos
svyravimai būtų gerokai didesni ir galėjo sukelti dramatiškus klimato pokyčius, potencialiai naikinančius
gyvybę. Gali būti, kad Mėnulio potvyniai įkaitino Žemės branduolį iki tiek, kad jis tapo skystas ir gali generuoti magnetinį lauką.
2016 m. sausio mėn. Astrobiology (vol.16, no.1) žurnale A. Chopra ir C.H. Lineweaveris išsako spėjimą,
kad sudėtingos gyvybės formos kosmose yra retas reiškinys (taip pat žr. O kas,
jei gyvybė unikali?). Planetose atsiradusi gyvybė nespėja išsivystyti iki
daugialąsčių formų ir žūsta, nes dangaus kūnai nėra pajėgūs išlaikyti tinkamas gyvybei sąlygas. Ankstyvoji
gyvybė yra labai jautri ir lengvai pažeidžiama. O palankių sąlygų sudarymui reikalingos gyvybės formos,
užtikrinančios atmosferos dujų sudėties reguliavimą. Jei gyvybė nesivysto ypač sparčiai, tokios sąlygos nespėja susidaryti.
Galite paskaityti minėtą straipsnį (lokali kopija, PDF).
Tiesa, kiti tokiu teiginiu abejoja. Štai S. Šostakas
iš SETI instituto,
sako, kad taip tikrai gali atsitikti kai kuriose planetose, tačiau sunku įsivaizduoti, kad gyvybės užuomazgos nusibaigtų visur.
Anot jo, geriausias paneigimas yra pati Žemė ir gyvybės evoliucija joje (kai per 65 mln. žinduoliai iš smulkių
graužikų išsivystė iki žmonių). Kita vertus, Žemės likimas skyrėsi nuo Marso ar Veneros, kur sąlygos gyvybei tapo nepakenčiamomis.
Oponentai sako, kad toks požiūris susiaurina galimybių sritį, atmesdamas, pvz., kitas galimas gyvybės formas.
Pati Visata mūsų nemyli!
O gal tiesiog pati Visata nedraugiška gyvybei ir pastoviai ją iššaudo. Tokio požiūrio laikosi astronomijos profesorius Frederick Walteris5)
iš Niujorko Stony Brooko un-to. Anot jo, tai įrodo gama spindulių pliūpsniai (GRB), pradėti pastebėti nuo 1967 m.,
o NASA intensyviai tiriami nuo 1991 m. Jie tokie galingi, kad gyvybę gali išnaikinti tūkstančių šviesmečių atstumu. Jie yra labai kryptingi, -
ir jei nukreipti išilgai per galaktikos plokštumą, anot jo, gali sterilizuoti apie 10% pakelyje esančių planetų. Pagal NASA įvertinimus, galaktikoje GRB
įvyksta kas 10 tūkst. m. (nors pagal F. Valterį jie retesni kas 100 mln. m.). Kas iš jų bebūtų teisus, per milijardą metų išnaikinamas didelis civilizacijų, jei jos egzistavo, kiekis.
O gali būti, kad gyvybę nuolat sunaikina kokie nors periodiniai gamtos reiškiniai (kaip išnyko dinozaurai
dėl, kaip manoma, didelio meteorito nukritimo, gausaus ugnikalnių išsiveržimo ar kokių kosminių priežasčių,
pvz., gama spindulių srauto - žr. kreidos-terciaro masinis išnykimas). Gali būti, kad tokios gyvybę naikinančios
apraiškos yra būdingos visoje Visatoje ir protinga gyvybė sunaikinama nespėjus joms pradėti komunikuoti tarpusavyje.
Taip pat skaitykite Gyvybės butelio kaklelis
Civilizacijos linkusios su(si)naikinti
Visos civilizacijų pabaigos priežastys skirstomos į egzogenines (išorines) ir endogenines (vidine).
Egzogeninės susiję su Viatos kaip visumos ir jos objektų egzistavimo trukme. Pvz., Žemė gali susidurti su stambiu asteroidu (kadaise lenkų astronomas J. Godomskis
paskaičiavo, kad susidūrimas su pusę Žemės sunaikinsiančiu asteroidu gali nutikti tik kas 4,4 mlrd. m. bet katastrofai nebūtina nunešti pusės Žemės),
netoliese sprogti supernova, užgęsti Saulė (na, tai numatyta tik po 5-6 mlrd. m.)...
Dar pasaulio pabaiga pradėta sieti su planetų rikiuotėmis, kurios Žemėje gali sukelti įvairius
sutrikdymus (žr. pavyzdį >>>>>). Tai reguliarus, maždaug kas
179 m. pasikartojantis reiškinys, kada didesnė planetų dalis išsidėsto vienoje Saulės pusėje (idealiu atveju tiesėje). 1982 m.
balandžio-gegužės mėn. 8-ios Saulės sistemos planetos išsidėstė 60-65o segmente. Rikiuočių metu Saulės sistemos svorio centras pasislenka
link Saulės paviršiaus ir dėl to padidėja Saulės aktyvumas, o su juo pagausėje šiaurės pašvaisčių, sutrinka radijo
ryšys, gal kiek ir ligų ar nelaimingų atsitikimų
Taęiau tai visai nepaašu į pranašavimų pasaulio pabaigą.
Galbūt net aktualesnės vidinės priežastys (anot JAV astrofiziko Dž. Pliato slenksčiai) tai ir
branduolinio susinaikinimo pavojus, ir informacinis sprogimas (prarandant pažinimo siekius), ir genetinis išsigimimas
(paskaitykite Kuo taps žmogus?) Jos priklauso tik nuo mūsų tad jas išspręsti irgi tegalim tik mes.
Netrukus, įsisavinus radijo ryšius ir kosminius skrydžius, civilizacijos susinaikina (dėl branduolinio ar
biologinio karo, ekologinio užteršimo, nanotechnologinės katastrofos, neapgalvotų fizikos eksperimentų
metu, netikusiai suprojektuoto superproto ir kt.). 1966 m. K. Saganas ir
I. Šklovskis išsakė spėjimą, kad
technologijas išvysčiusios civilizacijos arba susinaikina per šimtmetį nuo tarpžvaigždinių ryšių technologijos
sukūrimo, arba suvaldo savęs-sunaikinimo tendencijas ir gyvuoja milijardus metų. Savęs susinaikinimas gali
būti nagrinėjamas ir termodinamikos požiūriu: gyvybė (tvarka) uždaroje sistemoje gali atsilaikyti naikinimo
tendencijai (entropijai), tačiau tarpžvaigždinių ryšių fazė gali būti tas taškas, kai sistema tampa nestabili ir
save sunaikina. Beje, šis aiškinimas nereiškia, kad civilizacija išnyksta visiškai ji gali vėl nukristi į lygį be technologijų.
Gali būti, kad vienos civilizacijos (ar kas kita) gali naikinti kitas
(dėl ekspansijos, paranojos ar tiesiog agresijos). 1981 m. Edvardas Harisonas įrodinėjo, kad tokia veikla gali būti apdairumo apraiška:
įveikusios savęs-susinaikinimo tendenciją civilizacijos kitas rūšis gali laikyti tam tikra viruso atmaina. Išlieka tik
super-grobuonys, kokiu ir yra Homo sapiens. Ir net jei žūtų toks grobuonis, jis galėtų būti sukūręs save
dauginančius kosminius aparatus, kurie ir toliau užsiimtų civilizacijų naikinimu. Todėl civilizacijos gali vengti komunikuoti,
nes tai pavojinga. Tačiau kodėl nematome medžiotojų?
Edrianas Kentas iš Kembridžo un-to mano, kad civilizacijos yra priverstos varžytis dėl ribotų resursų,
kas sukelia susidūrimus, o išgyvenusios po to tampa labai atsargiomis ir visaip slepia savo buvimą. Tai kažkoks analogas
vabzdžių ir kitų gyvūnų maskavimuisi. Savireklamos kosmose politika (kurios, beje, laikosi ir Žemė - ir apie ką įspėjo ir
S. Hokingas, žr. >>>>>), gali turėti labai
skaudžias pasekmes, nes gali prisivilioti kosminius plėšrūnus.
Amerikiečiai paskaičiavo, kad Paukščių take viena apie kitą nežinant gali būti tik iki 200 civilizacijų.
Kita mokslininkų grupė Fermi paradoksą panaudojo paskaičiuodama civilizacijų kiekį mūsų galaktikoje jų tėra iki 10!
Kosmose gali vykti patys tikriausi žvaigždžių karai ir proto broliams ne iki mūsų. O kur įrodymai? Ogi štai: 1996 m.
lapkričio 30 d. tolimoje NGC 664 galaktikoje vienu metu greta sprogo dvi supernovos.
Fantastikos banginis A. Klarkas
ta proga parašė: Tai mane įbaugino toks sutapimas neįmanomas! Pramoninė avarija? Kosminis karas?
Kosminės evoliucijos nebuvimas
Vienu paaiškinimu gali būti Tvaraus vystymosi sprendimas, kurį pirmąkart 2009 m. pasiūlė Pensilvanijos un-to mokslininkai
Jacob Haqq-Misra ir Seth Baumas. Mat technopožymių paieška remiasi ypatingu išankstiniu nusiteikimu, kad spartus
augimas yra vienintele visuomenės plėtimosi priemone. Tačiau gali būti, kad nuolatinio ekonominio augimo (progreso)
neįmanoma visąlaik palaikyti ir todėl daugelis visuomenių gali žlugti. Kita galimybė joms pereiti prie tvarios
ekonomikos ir tada kurti technologijas, kurios gali tapti neatskiriamos nuo gamtos. Tai 2025 m. sausio 1 d.
straipsnyje vysto ir Lukašas Likavčanas,
pasiremdamas kanadiečių fantasto Karl Schroederio citata bet kuri pakankamai išsivysčiusi technologija neatskiriama nuo gamtos
(Kapitalo didinimo paradoksas, 2011), kurią jis performulavo iš A. Klarko
pateikto technologijos neatskiriamumo nuo magijos.
Antropinis principas
Kaip ir Unikalios Žemės hipotezė, šis AP principas teigia, kad Visata yra subtiliai suderinta mums žinomai
gyvybės formai. Gyvybė Žemėje būtų neįmanoma, jei koks nors fizikinis realios Visatos parametras nežymiai
skirtųsi. Todėl žmonija turi pranašumą prieš bet kokią kitą gyvybės formą ir, gali būti, tai vienintelė išsivysčiusi civilizacija mūsų galaktikoje.
Dar įtikinamesni Stiveno Hokingo 2004-ais paskelbti darbai, kuriuose tvirtinama,
kad tikimybė, kad po Didžiojo sprogimo atsiranda mūsų tipo Visata, sudaro 98%.
Tačiau oponentai sako, kad kiek kitokioje Visatoje galėtų egzistuoti kokio nors kito tipo gyvybė.
Religiniai ir filosofiniai samprotavimai apie kitų protingų būtybių buvimo galimybes yra labai seni pradedant
Epikūru (4 a. pr.m.e.), Viduramžių religinius mąstytojus rabiną
Hasdai Crescas (1340-1410) ir Nikolajų Kuzietį (1401-1464).
Tačiau yra ir religinių spekuliacijų, kad pagal Dievo planą esame vieninteliai šiame pasaulyje
(galbūt, Dievas tokiu tikslu ir nustatė būtent tokius Visatos parametrus pasaulio sutvėrimo metu).
Idėją, kad Visata specialiai sukurta taip, kad joje atsirastų protinga gyvybė, pirmasis 1973-ais išsakė anglų fizikas Brandon Carteris.
Ji yra suformuluota įvairiais būdais, pvz., silpnasis antropologinis principas teigia, kadangi žmonės stebi Visatą, ši privalo evoliucionuoti, kad palaikytų protingos gyvybės atsiradimą.
Tuo tarpu stipresnis variantas skelbia, kad Visata neturėjo pasirinkimo, o tik evoliucionuoti taip, kad protinga gyvybė atsirastų. Tačiau viskas tampa dar labiau filosofiniu ir netgi religiniu reikalu,
kai griežtojo AP šalininkai ima kalbėti apie iš anksto nustatytą Visatos tikslą.
Specialistai dažniausiai ignoravo AP, nes jų nuomone toji hipotezė negali būti įrodyta kaip falsifikuota, tačiau naujas straipsnis (2024 m. balandį) siūlo būdą eksperimentiškai ją patikrinti.
Jis pagrįstas tuo, kad egzistuoja visuotinės konstantos, leidžiančios įmanoma protingą gyvybę.
Straipsnis dėmesį sutelkia į ultralengvuosius aksionus, dar vadinamus neaiškia tamsiąja materija. Atseit per tų teorinių hipotetinių
dalelių būsimus stebėjimus, skirtumas tarp teorijos ir tikrovės gali padėti paaiškinti AP gyvybingumą. Norint atmesti AP, mokslininkams reikės įrodyti, kad
kosminė infliacija vyko, kad aksionai egzistuoja ir kad tamsioji materija sudaryta ne iš aksionų.
Taip pat skaitykite skirsnelį Nežemiškoji gyvybė bei
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Romane Fiasko (1987) S. Lemas išsako požiūrį į antropinį principą:
Tad kilo pesimistiškas įsitikinimas Žemės unikalumu ne tik Paukščių take, bet miriaduose kitų spiralinių
galaktikų. Tolimesnis mokslo vystymasis o būtent astrofizikai suabejojo tuo pesimizmu. Pats kosminių energijų ir
materijos požymių, sukūrusių sąvoką Antropic Principle kiekis, glaudžiu ryšiu tarp to, kokia Visata ir kokia gyvybė, buvo
iškalbingas. Kosmose, kuriame jau yra žmonės, reikėjo tikėtis gyvybės atsiradimo ir už Žemės ribų. Viena po kitos kilo
prielaidos, bandančios suderinti kosmoso potencialą gyvybei su jo tylėjimu. Gyvybė atsiranda nesuskaičiuojamame
kiekyje planetų, tačiau protingos būtybės pasirodo tik rečiausių sutapimų susipynime. Tiesa, gyvybė atsiranda ne ypač
dažnai, tačiau, kaip taisyklė, ji vystosi ne baltyminiuose variantuose silicis rodo esant junginių gausą, prilygstantį anglies
junginių kiekiui, o evoliucijos, kilusios silicio pagrindu, neišvengiamai nesiderina su proto sfera arba kuria variantus,
negiminingus žmogaus proto pobūdžiui. Esmė ne tame, kad proto nušvitimas gali turėti įvairias versijas jis būna
trumpas. Pats gyvybės vystymasis proto atsiradimo epochoje trunka milijardus metų. Aukštesniosios būtybės, jei jos
atsirado, po šimto ar dviejų šimtų tūkstančių metų sukelia technologinį prasiveržimą, kuris tik skatina vis didesniam
gamtos jėgų įvaldymui. Tasai sprogimas, nes kosminiu požiūriu tai tikrai sprogimas, išbarsto civilizacijas įvairiomis
kryptimis, per toli, kad jos galėtų suprasti viena kitą, besiremdamos mąstymo bendrumu. Tokio bendrumo išvis
neegzistuoja. Tai antropocentristinė išankstinė nuostata, žmonių paimta iš senųjų tikėjimų ir mitų. Protų gali būti daug, ir
būtent todėl, kad jų tiek daug, dangus mums nieko nesako. Visai ne, sako kitos hipotezės. Mįslės įminimas gerokai
paprastesnis. Gyvybės evoliucija, jei ji sukuria Protą, tai atlieka atsitiktinumų sekos dėka. Progas gali būti pražudytas dar
užuomazgoje bet kokiu žvaigždės įsiveržimu į gimtosios planetos apylinkes. Kosminiai įsiveržimai visad akli ir atsitiktiniai; argi paleontologija su
galaktografijos pagalba neįrodė, kokiems kataklizmams, kokiems lavonų kalnams mezozojuje
žinduoliai turi būti dėkingi dėl savo iškilimo ir koks reiškinių kamuolys apledėjimai, padidėjusio drėgnumo periodai, stepių
užslinkimai, Žemės magnetinių polių, mutacijų tempų pasikeitimai tapo genealoginiu žmogaus medžiu? Ir vis tik Protas
gali subręsti prie trilijonų saulių. Jis gali nueiti keliu, panašiu į žemiškąjį, ir tada tasai laimėjimas žvaigždžių loterijoje
praėjus vienam ar dviem tūkstančiams metų baigiasi katastrofa, nes technologija pilna spąstų ir įžengusio į ją laukia fatali pabaiga.
Daisono sfera
Frymanas Daisonas išpopuliarino Daisono sferos koncepciją. Tai dirbtinis apvalkalas
aplink žvaigždę (ar juodąją skylę) siekiant maksimaliai išnaudoti žvaigždės spinduliavimo energiją.
Konkretus jo sukūrimas nebuvo aprašomas, tačiau buvo pasiūlyti keli galimi apvalkalo konstrukcijos variantai:
nuo milžiniško narvo ir žiedų iki veidrodžių sistemos. Tokia sfera sugertų regimojo spektro energiją ir spinduliuotų aiškiai nustatomą juodo kūno spektrą su
tikėtinu maksimumu infraraudonųjų spindulių srityje, kuriame nebūtų spektro linijų, būdingų įkaitusiai plazmai. Jis siūlė
astronomams ieškoti tokių neįprastų žvaigždžių, kurių buvimas gali būti paaiškinamas tik labai išsivysčiusios civilizacijos
(bent jau II tipo pagal Kardaševo skalę) veikla. Tačiau iki šiol neužfiksuota nė viena žvaigždė su tokiomis charakteristikomis.
2015 m. kilo susidomėjimas KIC 8462852 žvaigžde
Gulbės žvaigždyne, nes atsirado
įtarimų, kad šalia jos gali būti Daisono sfera.
2024 m. gegužės mėn. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society tyrinėtojų grupė aprašo kompiuterinę programą, ieškančią infraraudonojo spinduliavimo pertekliaus (IEE),
pagal kurią atrinko 7-ių kandidates į Daisono sferą pagal ESA Gaia bei kitų teleskopų duomenis.
Visos jos yra M klasės nykštukės, kas reiškia, kad yra mažesnės už Saulę. O 2024 m. kovą paskelbtas tyrimas, atliktas italų Pažangių studijų mokykloje, aptiko net 53 kandidates.
Tačiau abiem atvejais neatmestina, kad priežastimi yra ir aukštas nuolaužų kiekis žvaigždės sistemoje.
Dar kai kurie siūlo, kad civilizacijos gali stengtis maksimaliai išnaudoti savo žvaigždės energiją keisdami jos elektromagnetinį parašą.
Daisonas pasiūlė ir prietaisą, kurį privalo turėti kiekviena civilizacija ir kurio nebuvimas, matyt,
patvirtina Fermi principą. Atseit, jau netrukus bus galima pastatyti kosminį aparatą nežemiškos gyvybės
paieškai, kurio energijos šaltinis būtų aplinka ir kuris, atvykęs į kitą sistemą, galėtų pagaminti gana daug savo kopijų ir taip plėsti paieškos diapazoną.
Jų kiekis augtų pagal geometrinę progresiją ir galiausiai jie pasklistų po nemažą galaktikos dalį (netgi esant santykinai mažam skridimo greičiui).
Irano kosmologas Shant Baghramas (2024 m. gruodžio mėn. skelbtame straipsnyje) pasiūlė idėją, kad labai pažangūs nežemiečiai galėjo Daisono sferas įrengti
ir prie (hipotetinių) pirmapradžių juodųjų skylių, kad ir iš jų gautų energiją
(pvz., tamsiosios energijos forma). Teigiama, kad tokias modernizuotas (įsisavintas)
juodąsias skyles lengviau aptikti nei pačias pirmaprades juodąsias skyles.
Tai gali būti dar viena galimybė nežemiškų civilizacijų aptikimui.
Tiesa, dar K. Ciolkovskis, svajodamas, kad žmonės įsisavins visą Saulės sistemą,
galutiniu to įsikūnijimu matė metaplanetą (arba tuščią sferą), susidedančią iš daugybės žiedinių gyvenviečių, įsikūrusių asteroidų žiede, sugaudančią visą Saulės energiją.
Tik po pusės amžiaus dirbtinės sferos idėją iškėlė F. Daisonas, užsiėmęs nežemiškų civilizacijų paieška.
Kaip aptikti nežemišką megastruktūrą?
Nežemiškų megastruktūrų, tokių kaip Daisono sferos, prasidėjo 1960-aisiais, jas pasiūlius F.
Daisonui, ir iki šiol tebeieškoma kosminės inžinerijos požymių, nes nėra rimtų kliūčių jų egzistavimui. Kiekviena tokia sfera, greičiausiai,
nebūtų vientisa ir susidėtų iš aplink žvaigždę skriejančių milžiniškų panelių rinkinio, tik iš dalies uždengiančių šviesulį.
Astronomams yra už ko užsikabinti jų ieškant jas neišvengiamai turi spinduliuoti šilumą ir energiją, tad jas sunku
nuslėpti. Jos turėtų skleisti infraraudonuosius spindulius, tad iš žvaigždės jų turėtų ateiti daugiau, nei įprastai.
Pirmuosius tyrimus šioje spektro srityje pradėjo IRAS palydovas1), iškeltas 1983 m. Ričardas Kariganas6) nustatė kelias žvaigždes
su galimais spektrais (paskelbta 2009 m.), kurių viena atrodo ypač daug žadanti, atčiau galiausiai jos nebuvo galima atskirti nuo didžiosios milžinės.
Vis tik patirtis buvo pamokanti, nes parodė sunkumus atskiriant Daisono sferą nuo natūralaus reiškinio, turinčio
analogišką charakteristiką. Kariganas suprato, kad padėtų atstumo nustatymas iki žvaigždės, nes tai leistų sužinoti tikrąjį
žvaigždės ryškumą. O tai kartu koreliuoja su jos amžiumi, kuris nurodo dulkių, kurios dažniausiai sutinkamos prie jaunų arba labai senų žvaigždžių.
2013 m. iškelto ESA palydovo Gaia
duomenys leidžia susiaurinti paieškų apimtį. Jo tikslas išmatuoti atstumus iki maždaug milijardo žvaigždžių Paukščių take ir už jo ribų. Pirmoji švedų
astronomo Eriko Zakrisono2) analizė panaudojant Gaia rezultatus pasirodė 2018 m. Tyrinėtojai šiuos duomenis derina su plačiakampio
infraraudonųjų spindulių teleskopo WISE (iškelto 2009 m. kaip IRAS patobulinimo) stebėjimais.
Dėmesys sutelktas ties neskaidriomis pagrindinės sekos3) žvaigždėmis, kurias lengvai nustato Gaia, tada ieškant išimtinai infraraudonosios
dedamosios virš laukiamo ryškumo. 2020 m. E. Zakrisono kolegos Matiaso Suazo pateikti pradiniai rezultatai parodė, kad Daisono sferos,
dengiančios 90% žvaigždės, sutinkamos ne dažniau nei viena iš 10 tūkst. žvaigždžių.
Atidžiau pasižiūrėjus pastebėta kažkas tarsi nepasisekimas tame, kad jų nustatytos kandidatės pasirodė nesą pagrindinės
sekos žvaigždės. Gają apgavo dvinarės žvaigždės ir kiti dangaus objektai (kaip planetiniai
ūkai), galintys būti toliau ar arčiau nei atrodo. Tad labai sunku pašalinti bet kokį natūralų paaiškinimą.
E. Zakrisonas tikisi, kad jo susiaurinta paieška leis išskirti 100-1000 kandidačių, kurios bus ištirtos
papildomai, ištiriant papildomas charakteristikas: formą, temperatūrą, cheminę sudėtį ir dulkių buvimą. Jų tikslumą leis padidinti
Vebo teleskopas (JWST) jei tik Daisono sferų ieškotojai įstengs gauti jo
brangaus laiko. Bet net tiksliausia spektroskopija neduos galutinio rezultato. Vieninteliu tikru įrodymu būtų iš žvaigždės gautas radijo signalas, todėl
Zakrisonas tikisi kandidačių sąrašą perduoti SETI komandai tolimesnei paieškai. Tačiau didžiausia
kliūtimi yra finansų trūkumas, nors 2020 m. NASA jau skyrė kažkiek techno-parašų (įskaitant saulės baterijų buvimo ekzoplanetose) paieškoms.
Hephaistos projekto rėmuose buvo peržiūrėta 5 mln. žvaigždžių, iš kurių sudarytas maždaug 50-ies kandidačių Daisono sferai
katalogas, iš kurių 7-ios yra realiausios kandidatės. Jos yra M-tipo (t.y. raudonosios nykštukės),
prie kurių nuolaužų diskai labai reti, nors galimi. EDD nuolaužų tipas gali paaiškinti kai kuriuos žvaigždės ryškumo ypatumus.
Taigi, žvaigždės su Daisono sfera turėtų spinduliuoti daug šilumos vidurinėje infraraudonųjų spindulių spektro dalyje ir tokį požymį tenkina keliasdešimt žvaigždžių,
tačiau mokslininkai sako, kad tai gali būti ir dėl natūralių priežasčių, pvz., susiduriant planetoms ir taip į kosmosą pažeriant daug medžiagos (tai gana retas atvejis,
tačiau
prisiminkime mūsų Žemę skaitykite Mėnulio kiltis).
Vis tik, ar galima aptikti Daisono sferą?
Silicio pagrindu pagamintos Saulės panelės sugeria Saulės energiją gana gerai. Jos taip pat gerai atspindi ultravioletinius ir infraraudonuosius spindulius. Tad jas stebint
spektroskopais gerai matomos bangos ties 400 ir 1000 nm kaip atspindžiai nuo jų. Pagal tai galima atpažinti dirbtinius darinius silicio pagrindu. Žemės poreikius būtų galima
patenkinti Saulės panelėmis padengiant tik 2,4% jos paviršiaus. Tad tyrinėtojai paskaičiavo, kad planetą, tokiomis Saulės panelėmis (silicis pasirinktas todėl, kad jo,
naudojant Saulės energijai pasisavinti, yra gausiau) padengtą 23% (tarkim, Žemėje visa Afrika), galima būtų pastebėti už 33 švm. - tačiau tam prireiktų šimtų valandų stebėjimo.
Tad praktiškai atsakymas būtų ... ne.
Technologinis singuliarumas
Civilizacijos pernelyg pakinta, kad galėtų komunikuoti. Galbūt, jos pasiekia net ne biologinį lygmenį (daugiau žr. >>>>>).
Gali būti, kad informacija, kurią jiems gali suteikti žmonija, yra pernelyg elementari, tad jos net nebando su mumis
užmegzti ryšio, kai ir mes nebandome bendrauti su skruzdėlėmis. Dar viena teorija teigia, kad civilizacijos
persikelia gyventi į virtualią aplinką, ar alternatyvią (lygiagrečią) Visatas (Lewis Padgett'o apsakymas Mimsy were the Borogoves, 1943).
Vieną tokių perspektyvų pasiūlė John Smart'as.
Dar viena hipotezė, kad mes gyvename tarsi savotiškame nežemiečių zoologijos sode...
Taip pat žr. >>>>> bei >>>>>
Arba kitos protingos rūšys nepaprastai toli pažengę į priekį ir dabar jų veiklos mes nemokame atskirti nuo gamtos reiškinių.
Britų astrofizikas Michael Garrettas iš Mančesterio un-to Acta Astronautica 2024 m. birželio mėn. paskelbtame straipsnyje tikina, kad dirbtinis super protas (ASI)
gali būti civilizacijų išnykimo ir, galbūt, plėtimosi į kosmosą priežastimi. Anot jo, ASI padidina mūsų galimybes, tačiau jei jis įgauna prieigą prie karinių priemonių
(kaip kad Izraelis dabar naudojo DI smūgiams Gazos ruože rengti), sukelti karai gali tiesiog sunaikinti civilizaciją. Ir tokiu atveju technologiškai pažangios civilizacijos
gyvavimo trukmė nesiekia ir 100 m. - ir tai apytikriai laikas nuo 1960 m., kai imta priimti ir siųsti signalus į žvaigždes ir 2040 m., kai tikimasi ASI atsiradimo. Ne tiek daug laiko ir liko!?
Ateiviai per daug skiriasi nuo mūsų
Nežemiečių sąmonė gali būti pernelyg kitokia, kad jie sugebėti komunikuoti su žmonėmis, o gal jei netgi
negali ar nenori to daryti. Matematika, įrankių naudojimas, kalba, bendravimas ir kt. nežemiečiams gali būti tiesiog nebūdingi.
Gali būti, kad labai išsivysčiusiems nežemiečiams tiesiog nėra apie ką su mumis kalbėtis
(juk ir aš neturiu apie ką kalbėtis su renkančiais gandriukus).
Per dideli atstumai
Turint ribotus resursus reikia tikėtis, kad išsivysčiusi civilizacija beveik garantuotai ims ieškoti naujų
resursų šaltinių ir pradės kosmoso kolonizaciją. Keli autoriai pabandė įvertinti, kiek laiko prireiktų visos
galaktikos kolonizavimui ir jų įverčiai svyruoja nuo 5 iki 50 mln. metų niekingai mažas laiko tarpas kosmoso masteliais.
Civilizacijos gali būti pernelyg toli viena nuo kitos ir tada neturi prasmės jų komunikavimas. Jei jas skiria
tūkstančiai šviesmečių, tai bet koks veiksmingas dialogas mažai efektyvus. Tačiau kitų civilizacijų buvimo
faktą vis tiek galime aptikti. O padėtį sušvelninti gali Bracewell'io zondas šiuo atveju bent viena pusė gali
gauti prasmingos informacijos. O taipogi ir pati civilizacija gali plačiai skleisti informaciją, kurią pagautų mūsų imtuvai.
Galiausiai, galima aptikti senovės civilizacijų artefaktus (kaip dabar Žemėje randame senųjų kultūrų reliktus megalitus ir pan.).
Neįtina argumentas, kad kitos civilizacijos siunčia signalus ir zondus, tačiau jie mūsų dar nepasiekė.
Galaktika egzistuoja labai senai ir per jos egzistavimo laikotarpį galėjo iškilti daug civilizacijų, kurių ženklai jau galėjo mus pasiekti.
Šis paaiškinimas dažnai vadinamas didžioji tyla. Taip pat, tarpžvaigždinės kelionės ir kosmoso kolonizavimas gali būti per brangūs.
Gali būti, kad dėl to kosmoso kolonizacija vyksta klasteriais ir didelės erdvės dalys lieka nekolonizuotos.
Bet jei tarpžvaigždinė kelionė yra įmanoma, tai išsivysčiusios civilizacijos jau galėjo mus aplankyti. Jei jos to dar nepadarė, tam gali būti
daug priežasčių. Jas save esė Apie žmones ir galaktikas (1965) apsvarsto F. Hoyle:
Ir kodėl turėtų būti naudinga, kad visoje Paukščių tako galaktikoje apsigyventų žmonės? ... Būtų nepaprastai nuobodu.
Kur kas geriau, jei žmonija pasiliktų šioje planetoje, o kitos būtybės gyventų savose planetose. Būtų milijonai skirtingų
planetų, o jose veistųsi įvairiausi padarai; sakyčiau, tikras fantastinis zoologijos sodas.
Ateivių yra netgi Žemėje
Ieškome nepakankamai ilgai ir, galbūt, neteisingai. Galimybė aptikti kitų civilizacijų signalus egzistuoja tik
nuo 1937-ųjų. O štai SETI ignoruoja labai suspaustus signalus, kurie praktiškai nesiskiria nuo baltojo triukšmo
nežinantiems duomenų kompresijos būdo. Klausytis turime vos ne visos galaktikos, o SETI resursai yra riboti ir galbūt, priemonės dar nepakankamai jautrios.
Ateivių neaptinkame dėl techninių priežasčių arba atsisakoma patikėti jų lankymosi Žemėje faktais (NSO,
žmonių grobimai ir kt.). O gal jie sugeba čia būti nepastebimi, o iš tikro, jie stebi ir tiria mus ir mūsų planetą
(zoologijos sodo teorija). Sąmokslo teorijos netgi teigia, kad visuomenės elitas slepia turimą informaciją apie ateivius.
Dar keliamos mintys kad Žemėje atliekamas eksperimentas, kurį kontaktai su kitomis civilizacijomis sugadintų.
Todėl Žemė specialiai izoliuojama. Gal gyvename simuliuojamoje (virtualioje) realybėje [pvz.,Niko Bostromo teorija].
O gal ateiviai tiesiog nenori trukdyti natūraliam žmonijos vystymuisi ir susisieks su mumis tik mums pasiekus atitinkamą lygį.
Apraiškos masinėje kultūroje
Fermi paradoksas plačiai aptariamas fantastinėje literatūroje, duodami įvairūs jo paaiškinimai. Jis - viena
pagrindinių temų A. Reinoldso (Alastair Reynolds) Kosmoso apokalipsės serijoje. Atseit, protingas rūšis,
pasiekusias tam tikrą išsivystymo lygį, naikina vilkai nekontroliuojamos mašinos. Tačiau ši hipotezė
prieštarauja kitai, kad protingos būtybės į save ima įmontuoti technines priemones taip patys tapdami super-
intelektualiomis mašinomis - ir tada liaujamasi gaminti mašinas, nes jos tampa nereikalingos.
Jis minimas Michaelio Kričtono Sferoje (1987), pagal kurią buvo pastatytas filmas (1998). Taip pat ne
kartą minimas Frederiko Polo (Frederik Pohl) apsakyme Fermi ir speigas (1985), kur aiškinama, kad
civilizacijai pasiekus lygį, leidžiantį išeiti į kosmosą, ji susinaikina sukeldama branduolinį karą.
Papildomai skaitykite: Dėl Fermi paradokso bei
Didžioji tyla...
1) IRAS (Infrared Astronomical Satellite) pirmasis palydovas, kurio tikslas buvo apžvelgti visą
dangų infraraudonųjų spindulių diapazone (12, 25, 60 ir 100 mikronų). Iškeltas 1983 m. sausio 25 d. Jo misija truko vos iki 1983 m. lapkričio 23 d.,
nes išseko skysto helio atsargos. Tai buvo jungtinis JAV, Nyderlandų ir Jungtinės karalystės projektas. Stebėta apie 250 tūkst. infraraudonųjų spindulių šaltinių.
Juo buvo tiriama planetų ir žvaigždžių sistemų formavimosi procesai. Buvo atrastas žvaigždę Vegą juosiantis,
iš kietų dalelių sudarytas žiedas, kurio skersmuo yra net iki 170 a.v., t.y. dukart didesnis už Plutono orbitą.
2) Erikas Zakrisonas (Erik Zackrisson) švedų astrofizikas, Upsalos un-to profesorius, Švedijos
SETI projekto narys (Hephaistos projektas). Tyrimų sritys: pirmųjų žvaigždžių ir galaktikų
susidarymas, gravitacinės linzės, tamsioji materija, Žemės tipo planetų pasiskirstymas. Daisono sferoms
skirtas ir jo straipsnis E. Zackrisson et al. Extragalactic SETI: The Tully-Fisher relation as probe of Dysonian astroengineering in disk galaxies //Astrophysical Journal, 2015, 810, 23
3) Pagrindinė seka - žvaigždžių klasė ir jų sudaryta sritis Hercšprungo-Raselo diagramoje. Jos išsidėstę maždaug
ties šios diagramos įstrižaine iš viršutinio kairiojo kampo (ryškios žydrosios žvaigždės) į apatinį dešinįjį kampą (raudonoji
šviesa). Šią seką pirmąkart aprašė 20 a. pradžioje. Mūsų Saulė yra tipiška pagrindinės sekos žvaigždė.
4) Alanas Dunas (Alan Dunn, 19001974) amerikiečių architektas ir karikatūristas, žinomas savo darbu The New Yorker
žurnale, kuriame per 47 m. paskelbė apie 4000 karikatūrų. Viena jo karikatūrų paskatino Fermi paradokso pavadinimo atsiradimą.
Skelbėsi ir žurnale Architectural Record.
5) Frederikas Valteris (Frederick Walter) - amerikiečių astronomas. Jo tyrimai apima novas, neutronines žvaigždes,
Saulės ir žvaigždžių aktyvumą (žybsnius ir koronos išmetimus bei jų poveikį), ekzoplanetas, Saulės tipo ir mažesnių žvaigždžių susidarymą... Konsultavo apie Marsą ir
Plutoną. Kviečiamas tyrimams su Hubble orbitiniu teleskopu,
Chandra ir XMM-Newton rentgeno teleskopais.
6) Ričardas Kariganas (Richard Alfred Carrigan Jr, g. 1932 m.) - amerikiečių fizikas, daugelį metų dirbęs Fermi laboratorijoje
su el. dalelių greitintuvu. Su žmona Nense parašė fantastinį romaną Sirenų žvaigždės (1971), kurio tęsinys yra Minotauras grybų labirinte (1976).
Papildomai pasiskaitykite:
Paleovizitai
Kodėl jų nėra?
Marso teraformacija
Daisonas prieš Daisoną
Bredberis prieš Azimovą
Apie NSO JAV Kongrese
SETI instituto užgimimas
Kur keliauja žvaigždžių paštas?
Nežemiško proto paieškų istorija
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Ar bus rasti tiesioginiai pėdsakai?
Kiek civilizacijų yra Paukščių take?
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Mokslininkų pasisakymai apie NSO
Tarpžvaigždinę kvantinė komunikacija
Civilizacijos: Paskaičiavimai pagal Gindilį
Gamtos mįslė ar nežemiškos civilizacijos buveinė?
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
Ar galimas ryšis su protingomis kitų planetų būtybėmis?
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Gal senovės žmonės lankėsi Mėnulyje?
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Žvaigždžių žmonės: pastabos
Nenaudoti ginklo pirmiems
Janušas A. Zaidelis. Riba
Ženklų paslaptys laukuose
Minčių valdymo mašina
Mitas apie laiko pradžią
Visata kaip kompiuteris
Bažnyčios paėmimas
Senovės astronautai
Tinklelio žvaigždynas
Atlantidos legenda
NSO per amžius
Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius.
Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net
arba pateikti šiame puslapyje.
|
UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky.
Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.
Review of our site in English
|
NSO.lt skiltis
Vartiklis
|
|