Prieš Antrąjį pasaulinį karą Tarybų Sąjungoje reaktyvinei ginkluotei skyrė mažai dėmesio, todėl šalis šioje srityje gerokai atsiliko nuo Vokietijos, kuri karo pabaigoje sukūrė ir sėkmingai panaudojo valdomas raketas bauginantiems smūgiams Anglijos ir Belgijos miestams. Jos skriejo 250-270 km ir nešė iki tonos sprogstamojo užtaiso (sparnuotoji „Fau-1" ir balistinė "Fau-2"). Tuo tarpu Raudonoji armija teturėjo tik salvių sistemas nevaldomais sviediniais. „Katiušos" buvo labai efektyvios mūšyje, tačiau jų veikimo poveikis tebuvo iki 12 km, o sprogstamasis užtaisas – 30 kg. Manoma, kad taip nutiko dėl labai neigiamo K.E. Vorošilovo, G.I. Kuliko, N.N. Voronovo bei I.P. Sergejevo požiūrio į reaktyvinę ginkluotę.

Įtakos turėjo ir represijos: sušaudyti RNII (vienintelės reaktyvinės ginkluotės kūrėjos) vadovai I.T. Kleimenovas ir G.E. Langemakas, nuteisti S.P. Koroliovas ir V.P. Gluško. Nė vienoje mokymo įstaigoje nebuvo rengiami šios srities specialistai. Padėtis pasikeitė tik po karo, ypač po 1946.05.13 įsako Nr.1017-419, įvardijusiu reaktyvinės technikos vystymą svarbiausiu valstybiniu uždaviniu. Tarp numatytų priemonių buvo ir reikiamų kadrų ruošimas. Mat ši ginkluotės specifika iš esmės skyrėsi nuo artilerijos. Jos veikimo spindulys nepaprastai didelis, tačiau tikslumas labai žemas. Todėl, atsiradus artilerijai, XIX a. antroje pusėje kovines raketas Rusijoje liautasi naudoti. Jų atgaivinimas Antrojo pasaulinio karo metu susijęs su pažangesnių sviedinių, naudojančių bedūmį paraką, sukūrimu RNII. Sukurtos sistemos šaudymui salvėmis iš dalies kompensavo sviedinių išsibarstymo problemą. Tačiau tolimo tikslo pasiekimui reikėjo išmokti valdyti raketas skrydžio metu, o tai reikalavo papildomos kvalifikacijos.

Pirmoji tai suprato F.E. Dzeržinskio artilerijos mokyklos profesūra. 1944 m. rugpjūtį buvo įsteigtas specialus reaktyvinės ginkluotės skyrius ir gvardijos minosvaidžių padalinių ginkluotės katedra, kuriai vadovavo inžinierius-pulkininkas J.M. Šapiro, - balistikos mokslininkas, sukūręs parakinių reaktyvinių sviedinių teoriją ir parašęs vadovėlį, apimantį ir tų sviedinių vidinę bei išorinę balistiką. Specialiam skyriui vadovavo inžinierius-papulkininkis N.G. Untas. Mokymo proceso papildymui eksperimentiniais darbais buvo sukurta laboratorija. 1945 m. rugsėjį visai tai pertvarkyta į fakultetą su dviem katedromis, kuriam vadovavo garsus raketininkas generolas-leitenantas P.N. Kuliešovas.

1946 m. vasarį išleista pirmoji 12-os inžinierių-raketininkų laida. Iš Artilerijos maršalo M.N. Čistiakovo rankų „reaktyvinės ginkluotes inžinieriaus-mechaniko“ diplomus gavo N.M. Gorevas, A.N. Ivanovas, A.M. Klyčnikovas, M.I. Kopytovas, J.V. Kornejevas, L.M. Kumancievas, A.D. Levinas, D.A. Lebedevas, A.S. Nachamčikas, V.D. Rusanovas, I.V. Senionovas ir G.E. Nosovickis^*).

Netrukus 1946 m. gegužės 13 d. Ministrų tarybos įsaku buvo įsteigtas Reaktyvinės ginkluotės mokslo tyrimų institutas (NII-4) ir Valstybinis centrinis reaktyvinės ginkluotės bandymų poligonas (GCP), o taip pat specialistai išsiųsti į Vokietiją, kad susipažintų su vokiečių raketomis. Deja, Vokietijoje autoavarijoje žuvo L.M. Kumancievas. Likusieji triūsė įvairiose raketinio mokslo ir technikos srityse, trys tapo generolais-majorais: Kopytovas, Kornejevas ir Rusanovas.

M.I. Kopytovas (1923-87) buvo vyresniuoju dėstytoju, vėliau profesoriumi, katedros vadovu, parašė vadovėlį apie zenitines valdomas raketas, tapo nusipelnusiu Rusijos mokslo ir technikos veikėju. J.V. Kornejevas (1923-93) tarnavo vyr.inžinieriumi, vėliau GAU 4-osios valdybos vyr.karininku, dalyvavo kuriant salvių sistemą M-14 (į ginkluotę įtrauktą 1952 m.), vėliau konstruktorių biure tarnavo raketines sistemas projektuojančiame konstruktorių biure. 1964 m. perėjo generalinio štabo Mokslo-technikos komitetą. Nuo 1970 m. tarnavo Gynybos ministro pavaduotojo aparate. 1983-84 m. dalyvavo nusiginklavimo derybose Niujorke. Į atsargą išėjo 1988 m. V.D. Rusanovas (1923-88) pradėjo tarnybą GAU 4-oje valdyboje prieštankinių granatsvaidžių skyriuje, o vėliau parakinių reaktyvinių sviedinių skyriuje, kur dalyvavo kuriant salvinę zenitinė sistemą „Striž" (išvystyta iki bandymų ir nutraukta 1956 m.). Nuo 1961 m. tarnavo Strateginės paskirties raketinių kariuomenės GURVO. Į atsargą išėjo 1984 m.