Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Kosmoso širdis  

Į dešinę nuo Šaulio yra Skorpionas, išsirietęs žvaigždynas. Jame yra ryškiausia pietinio skliauto žvaigždė, skorpiono širdis, Antaris. Ji 520 šviesmečių atstumu ir yra 700 mūsų Saulių dydžio. Antaris reiškia „Marso konkurentas“ ir primena Marsą, tik yra blyškesnė. Mitai sako, kad Orionas mirė įgeltas Skorpiono. Ir dabar jis amžinai bėga nuo jo. Kai Skorpionas teka rytuos, Orionas leidžias vakaruos.

Gyvatnešio ir 2012 m. ryšis

Žemė aplink Saulę apsisuka per metus. Tas laikas matuojamas 12 mėnesių arba Zodiako ženklų. Tačiau Saulė savo kelyje praeina per 13-a žvaigždynų. Beje, ir Mėnulis per metus apsisuka aplink Žemę.

Ophiuchus Tas papildomas paslaptingas žvaigždynas yra Gyvatnešis (Ophiuchus), dažnai vaizduojamas kaip nuogas vyras su tarp kojų susirangusia gyvate. Gyvatę laiko suėmęs dviem rankom. Jo akys žiūri į gyvatės galvą, kuri siekia Šiaurės karūnos (Corona Borealis) žvaigždes. Pats Gyvatnešis yra tarp Erelio ir Šaulio žvaigždynų.

Gyvatnešio kakta ir trečioji akis yra netoli Heraklio kaktos ir trečiosios akies. Jų padėtis panaši į mokytojo-mokinio porą. Viena Gyvatnešio pėda yra ant Skorpiono nugaros, vos aukščiau Antario, Skorpiono širdies. Kita Gyvatnešio koja yra pavojingai arti Skorpiono uodegos, jo geluonies. Ir kartu arti šios pėdos ir geluonies yra Šaulio strėlė, - o čia mūsų Paukščių tako galaktikos centras (kuriame randasi Sagittarius A - juodoji skylė).

Gyvatnešis susijęs su archetipine būtybe, Žalčiu (Gyvate), kuris gundo Ievą Edeno sode, o kartu jis ir actekų Kecalkoatlis bei majų Rukulkanas. Vakarų kultūroje „gyvatė“ paprastai siejama su „blogiu“, tačiau majų, indų ir kitos kultūros garbino ją ir jos energiją (pvz., kundalini). Gyvatė simbolizuoja Paukščių tako Tamsiąją properšą, kuri buvo svari majams, reiškusi „kelią į požemius“.

Kiekvienais metais nuo lapkričio 22 d. ir gruodžio 25 d. Saulė pereina per Gyvatnešio žvaigždyną – o tai kaip tik prieš Kristaus (arba jo sąmonės) gimimą. O juk Kristus turėjo kaip tik 12-a mokinių.

Dar vienas svarbus faktas yra tai, kad nuo 1937 m. žiemos solsticijos randasi šioje dangaus srityje. Dėl 26 tūkst. m. ekvinoksijos precesijos ciklo, pavasario lygiadienis keliasi iš vieno žvaigždyno į kitą. Šiuo metu jis keliasi iš Žuvų į Vandenį.

Šių abiejų taškų judėjimas parodo ir archetipinius poslinkius. Kai jie pereina į kitą žvaigždyną, tai rodo „naujo amžiaus“ pradžią. Tad Gyvatnešys yra vadinamojo „Naujojo amžiaus“ archetipas. Paskutinį kartą Gyvatnešio amžius buvo 4500-2500 m. pr.m.e. Ir kai šįkart jo amžius vėl ateina, turėtume priminti ir „gyvatės energiją“ [kundalini].

Nuo 20 a. 4-o dešimtm. pabaigos visos planetos astrologiškai perėjo per Gyvatnešio sritį. Visos, išskyrus vieną. Nuo paskutinio dešimtmečio pabaigos per Gyvatnešį kelionę pradėjo Plutonas. Tai tuo metu, kai atsirado Internetas. O savo kelionę jis baigs 2012 m., tai yra tais metais, kai baigiasi majų ilgasis 5000 m. ciklas (žr. >>>>> ).

Įvyks ir dar vienas labai svarbus įvykis. Lygiadieniai ir solsticijos danguje sudaro kryžių, kuris sukasi 26 tūkstančių metų periodu. Kas 6500 m. arba lygiadieniai arba solsticijos patenka ant galaktikos pusiaujo. 2012 m. saulės centras bus tiksliai ant mūsų galaktikos pusiaujo [Saulė kelionę per galaktikos pusiaują pradėjo 1998 m. ir užbaigs 2016 m.]. Tai yra pagrindas kalboms apie Fotonų juostą.

Saulė aplink Galaktikos centrą sukasi svyruojančiu keliu, o tai leidžia kai kuriems spėti, kad susitikti su ateiviais didesnė tikimybė, kai ji praeina pro galaktikos „rankas“, kuriose gausiau asteroidų ir tankesnė plazma. Mus nuo kosmoso poveikio saugo atmosfera, kuri tuo metu pažeidžiama, ir mus pasiekia kosmoso radiacija, sukeldama vėžio ir genetinių mutacijų protrūkį.

O tai gali reikšti, kad žmonija taps galaktine rase. Veikdami sąmoningai su Gyvatės energija gamine atmesti bet kokias projekcijas, kurias pasąmonėje nukreipiame į „kitus“. Tada galime pabusti iš tikro ir su kitomis būtybėmis dalintis mūsų pasaulį. Sunku net įsivaizduoti, ką galėtume bendrai padaryti mūsų Žemėje. Tad būkite kiekvienoje akimirkoje ir pasidžiaukite šokiu per laiko pabaigą.


Gyvatnešis

Ophiuchus Jis yra vienas iš 48 žvaigždynų, įtrauktų į Ptolemėjaus (2 a.) „Amagestą“, o pirmąkart paminėtas Arato*) (4 a. pr.m.e.). Ophiuchus reiškia „Gyvatės nešėją“. Vėliau jis dar vadintas Serpentariumi. Senovės Babilone jis vadintas DINGIR.TUS.A - „dievų buveine“.

Ryškiausios jo žvaigždės yra Alfa (Ras Alhagas, iš arabų – “gyvatės galva”) ir h (Al Sabikas). Alfa yra nova, kurios ryškumas nereguliariai keičiasi. Ji yra už 47 šviesmečių ir manoma, kad ji gali tapti 1a tipo supernova.

2005 m. žvaigždyne buvo atrastas superburbulas, kuris toks didelis, kad ištįsta už galaktikos plokštumos ribų. O 2007 m. švedų Odino palydovas Gyvatnešyje pirmąkart kosmose aptiko molekulinio deguonies debesis. 2009 m. pranešta, kad GJ 1214 žvaigždė, kurios ryškumas cikliškai kinta maždaug 1,5 d. periodu, turi nedidelę planetą. Planetos žemas tankis (apie 40% Žemės tankio) leidžia spėti ją susidedančia daugiausia iš dujų. Esanti santykinai arti (42 šm), ji yra tinkama tolimesniems stebėjimams. 2010 m. balandį h (?) buvo užstota Anastazijos 824.

Beje, link Gyvatnešio skrieja „Voyager 1“ zondas – danguje esanti tarp Heraklio a ir Gyvatnešio a ir Heraklio k. Maždaug po 40 tūkst. m. „Voyager 1“ praskries maždaug už 1,6 švm. nuo Gyvatnešyje esančios AC+79 3888 žvaigždės.

Pagal vieną versiją – tai Heraklis, kuris dar vaiku būdamas perplėšė Heros siųstas gyvates, o suaugęs užmušė Lernos hidrą.

Tai gali būti ir Trojos pranašas Laokoontas, mėginęs įkalbėti trojėnus neliesti medinio arklio. Bet iš jūros atplaukę dvi didelės gyvatės jį pasmaugė Laokoontą ir du jo sūnus.

Tai ir Apolonas, įveikęs Pitoną.
Apolonas pamilo Asklepijaus motiną Koronidą, kuri nebuvo jam ištikima ir, būdama nėščia, pamilo paprastą mirtingąjį. Už išdavystę saulės dievas Apolonas ją nutrenkė žaibu, o kūdikį paliko likimo valiai. Vietos piemuo Arestanas atsitiktai surado naujagimį ir jį priglaudė. Ūgtelėjęs Asklepijus nuėjo mokytis pas kentaurą Chironą (Šaulio žv.), kuris gyvatės nuodais mokėjo ne tik gydyti, bet ir prikelti iš mirusiųjų.. Kartą Chijo saloje Asklepijų pakvietė, kad prikeltų iš mirusiųjų Orioną, kuriam įkando Skorpionas. Čia sunerimo požemių valdovas Hadas, kad tasai iš jo atima mirusiuosius, ir pasiskundė Dzeusui, kuris jį nutrenkė žaibu, o vėliau Orioną, Skorpioną ir Gyvatnešį (Asklepijų) perkėlė į dangų.

Žvaigždyne yra daug tamsiųjų debesų. Gyvatės debesis (B72) – nedidelis, bet gana įspūdinga, S raidės formos, o Pypkės debesį galima įžiūrėti plika akimi. Šiedu įeina į didesnį Tamsiojo arklio debesį. NGC 6369 – Mažojo vaiduoklio planetiškasis ūkas aplink mirštančią žvaigždę. O „Barnard 68“ Paukščių take sukuria plačią „skylę“, kurioje nėra jokių žvaigždžių (apie jį plačiau >>>>>).

SN 1604 – Keplerio supernova, kuri yra paskutinį stebėta mūsų galaktikoje. Ją 1604 m. stebėjo J. Kepleris ir aprašė „De Stella nova in pede Serpentarii“. Atstumas iki jos gali būti apie 20 tūkst. šviesmečių. 1941 m. toje vietoje astronomai aptiko silpną vėduoklės formos dujų debesį (taip pat žr. >>>>> ).

Gyvatnešis (Zodiakas)

1970 m. Stephen Schmidt‘as pasiūlė 14-os ženklų zodiaką (kartu su Banginiu ir Gyvatnešiu), o 1995 m. Walter Berg‘as ir Mark Yazaki pasiūlė 13-os ženklų zodiaką. Tas pasiūlymas labai populiarus Japonijoje, kur Gyvatnešis žinomas kaip „gyvatė-pasiuntinys“. Šią idėją 2011 m. sausį pakartojo Parke Kunkle. 1974 m. S. Schmidt‘as įvedė ir savo simbolį Gyvatnešio žymėjimui, kuris 2009 m. pasiūlytas įtraukti į Unicode (U+26CE).

Anoniminis 4 a. astrologas (vadinamas 379) tarytum siejo „ryškią Gyvatnešio žvaigždę“ su gydytojais.


Barnardo žvaigždė

Barnardo žvaigždė - raudonoji nykštukė, pavadinta jos atradėjo (1916 m.) Edward Emerson Barnard (1857-1923), vardu. Ji įdomi daugeliu atžvilgių. Visų pirma, tai antra pagal artumą nuo Saulės esanti žvaigždė (5,96 šviesmečiai, o Kentauro Alfa – 4,39 šm). Antra, ji yra greičiausiai judanti (tarp žinomų žvaigždžių); be to taip, kad maždaug po 8000 m. ji taps artimesnė Saulei– ir didžiausio priartėjimo metu maždaug 11 800 m ji tebus už 3,8 šviesmečių nuo mūsų (tačiau netaps artimiausia, nes Kentauro Alfa pasislinks dar arčiau)..

At Barnard star Per teleskopą Barnardo žvaigždė matoma Gyvatnešio žvaigždyne (tasai plotas priklauso dabar neišlikusiam Poniatokskio Veršelio žvaigždynui). Net būdama arti, ji yra labai blyški – dėl savo dydžio ir temperatūros. Ji tėra 260 tūkst. km skersmens (Saulė – 1400 tūkst. km), o jos temperatūra – 2700oC (Saulė - 5500oC). Ji yra M4V spektro klasės, matomas dydis – 9,5m, ryškumas – 1/2300 Saulės ryškumo. Spėjama, kad sukimosi apie savo ašį periodas yra 130,4 d. Tačiau ji gerokai ryškesnė infraraudonųjų spindulių spektre.

Daug metų Barnardo žvaigždės tyrinėjimui skyrė astronomas Peter van de Kamp'as (1901-1995), dirbęs Sproul‘o observatorijoje Pensilvanijoje. Jis manė, kad greta jos 7-o dešimtm. pabaigoje rado tris labai dideles planetas (1,26, 0,63 ir 0,89 Jupiterio masių). Tačiau Hablo teleskopas (kaip ir eksoplanetų ieškantys tyrėjai, pvz., G. Gatewood, H. Eichhorn, J.L. Hershey) nieko neužfiksavo ir Kampo spėjimai laikomi klaidingais.

Vis tik Barnardo žvaigždė įdomi dėl savo greito skrydžio. Visos žvaigždės (tame tarpe ir Saulė) sukasi aplink galaktikos centrą, kuris yra maždaug už 32 tūkst. šviesmečių. Saulė aplink jį apsisuka maždaug per 120 mln. metų artima apskritimui orbita su nežymiu pokrypiu (nesiekia 1o) galaktikos plokštumos atžvilgiu.

Saulė yra vienoje iš galaktikos rankų (spiralės gijų) – tokios žvaigždės vadinamos Populiacijos 1 žvaigždėmis. Tai todėl, kad jos buvo pirmiausia tyrinėtos. Tačiau yra žvaigždžių, nesančių galaktikos plokštumoje, - ir jos vadinamos Poluliacijos 2 žvaigždėmis. Žinoma, kad Populiacijos 1 žvaigždės yra jaunesnės (daugiausia susidariusios maždaug prieš 4-8 mlrd. m.), tuo tarpu Populiacijos 2 žvaigždės yra gerokai senesnės ir jų amžius yra 10-13 mlrd. m.

O kuo senesnė planeta, tuo mažiau sunkesniųjų elementų (tarp jų ir geležies) ji gali turėti. Kartu tai reiškia, kad mažesnė ir tikimybė, kad ji gali turėti planetų. Kartu, kuo senesnė planeta, tuo daugiau jos kuro, vandenilio, sunaudota. Populiacijos 1 žvaigždžių amžius gali siekti maždaug 8 mlrd. m. – tad mūsų Saulei gyventi liko ne tiek jau ir daug – kokie 3 mlrd. m. (be to, paskutinį milijardą metų jau ne šiandieniniu pavidalu).

Tuo tarpu, priešingai, nei galime tikėtis, seniausios žvaigždės yra lengviausios. Taip, masyvios žvaigždės turi daugiau vandenilio, tačiau dėl papildomos jų masės temperatūra yra aukštesnė, todėl jų kuras sudeginamas sparčiau. Tad Sirijus, kurio masė 2,2 karto didesnė už Saulės, gyvens tik apie milijardą metų. Tuo tarpu Barnardo žvaigždė, kurios masė tėra 0,15 Saulės masės, jau yra 7-12 mlrd. m. amžiaus ir dar galės ramiai gyventi apie 30 mlrd. m., kol išseks jos kuras.

Vis tik Barnardo žvaigždė nėra visai rami ir 1998 m. liepos 17 d. W. Cochran‘as pastebėjo stiproką žybsnį. Astronomė D. Paulson spėjo, kad jo temperatūra siekė 8000oK. Tai nustebino specialistus, nes nesitikėta iš tokios senos žvaigždės tokio aktyvumo.

Near starts in future Tačiau jei Barnardo žvaigždė yra Populiacijos 2 ir randasi plokščiame galaktikos diske, tai ką ji čia veikia? Daugumos populiacijos 2 žvaigždžių nuokrypis nuo galaktikos plokštumos yra 40-50o, o kai kurių orbitos yra ir statmenos jai. Ir jos laikas nuo laiko kerta plokščią galaktikos diską, kaip dabar ir daro Barnardo žvaigždė, kas atsitinka su ja maždaug kas 60 mln. metų.

Mūsų galaktikos rajone žvaigždės pasiskirsčiusios maždaug 4 šviesmečių atstumais. Ten, kur daugiausia Populiacijos 2 žvaigždžių, atstumai tarp jų yra maždaug 20 šviesmečių. Ir tai sritis, kurioje jau keli milijardai metų nesusidaro naujų žvaigždžių. Ir dauguma tų žvaigždžių yra raudonosios nykštukės, kurios matomos tik per teleskopą (dar sunkiau įžiūrimos rudosios nykštukės). Taip pat nustatyta, kad beveik visos raudonosios nykštukės yra kintančio ryškumo žvaigždės.

Visa tai leidžia spėti, kad labai mažai tikėtina, kad raudonosios nykštukės gali turėti planetų, kuriose egzistuotų gyvybė. Tokiose galaktikose kai mūsų, tik plokščio disko spiralės rankose yra gausu ryškių žvaigždžių, prie kurių esančiose planetose galima rasti gyvybę.

Laikoma, kad prie Barnardo žvaigždės gyvena barnariečiai. Nors neaišku, ar reptilijų (Saurians) rasė čia turi įtaką, tačiau yra požymių apie jų bendradarbiavimą.

Vis tik Barnardo žvaigždė tapo Dedalo (Daedalus) projekto taikiniu, ypač tikintis ten esant planetų. Vykdytas 1973-78 m. šis projektas teigė, kad jau (arba netolimoje ateityje) įmanomas nepilotuojamo aparato skrydis iki artimiausių žvaigždžių. Teorinis modelis numatė kad raketa su branduoliniu varikliu per 4 m. gali pasiekti 12% šviesos greičio. Tada žvaigždė būtų pasiekiama per 50 m., t.y. per vieno žmogaus gyvenimo trukmę. O 1980-ais R. Freitas pasiūlė dar labiau ambicingą planą – save replikuojantis kosminis aparatas galėtų ieškoti nežemiškos gyvybės. Pastatytas Jupiterio orbitoje, aparatas Barnardo žvaigždę pasiektų per 47 m., o čia imtų gaminti savo kopiją.

Barnardo žvaigždė minima fantastikos kūriniuose:

  • I. Jefremovo „Andromedos ūke“ Zirdo planeta yra Gyvatnešio žvaigždyne už 1,5 parseko nuo Žemės, tačiau nepaminima, prie kurios žvaigždės ji yra.
  • D. Simonso „Hiperione“ Barnardo žvaigždės planeta, vadinama „Barnardo pasauliu“, yra Rachilės ir Solos Veintraub gimtine.
  • „Frontier“ kompiuteriniuose žaidimuose („Elite“ ir „First Encouters“) Barnardo žvaigždė priklauso Federacijai ir yra svarbi dėl savo pramonės. Laikoma puikia vieta pradedantiesiems žaidėjams.
  • A. Zoričo cikle „Rytdiena“ prie žvaigždės yra 4 dujiniai gigantai su keliais palydovais, tarp kurių yra ir panašių į Žemę. Žinomiausias Emersono palydovas Ružena.
  • L. Belovo „Tas nepakenčiamas Nogotkovas“ romane į Marsą išskridusius žemiečius perima ir prie savo žvaigždės nuskraidina vienos iš Barnardo planetų gyventojai. Ten techninis progresas pažengęs į priekį milijonus metų, o pagrindiniai gyventojai yra robotai, o vietiniai tapę jų vergais. Romano pagrindinie veikėjas, paauglys, padeda jiems atsikratyti robotų jungo.
  • Dž. Viljamsono „Kosmoso legione“ Žemę užpuola vienintelės Barnardo planetos medūziečių rasė. Keistas žvaigždės judėjimas – jos gyventojų darbas (>>>>>).

*) Aratas (apie 312-240 m. pr.m.e.) – graikų didaktinis poetas, kuriopagrindinis išlikęs kūrinys yra heksametru parašyta poema „Phenomena“ (Reiškiniai), kurio pirmoji pusė remiasi Eudokso iš Knido to paties pavadinimo kūriniu. Joje aprašomi žvaigždynai ir kiti dangaus reiškiniai: su nejudančia Žeme centre ir aplink ją besisukančiomis sferomis. Kita jo poema „Oro požymiai“ remiasi Aristotelio „Meteorologika“ bei Teofrasto kūriniu.

Taip pat skaitykite:  
Arktūro žvaigždė     | Šiaurinė žvaigždė     | Slibino žvaigždynas  
Ateivių civilizacijos...  | Majų kalendorius  

Papildomai skaitykite:
Precesija
Svetimųjų rūšys
Andromedos ūkas
Tinklelio žvaigždynas
Agresyviosios civilizacijos
Tolimų planetų nuotraukos
Ar sulauksime apokalipsės?
Mįslingasis Krabo ūkas
Vežėjo žvaigždynas su ožiukais
Ateivių rasės: driežažmogiai
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Oriono ūkas: vieta, kur gimsta žvaigždės
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Kometos: dangaus ženklai
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Juodųjų skylių portretas
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Raudonojo poslinkio kilmė
Žmonių rasės tyrinėjimas Kai susiduria galaktikos...
Žvalgantis po dangų
Žvaigždės tebegimsta
Saulė ir jos dėmės
Raselo arbatinukas
"Pioneer" anomalijos
Hubble teleskopas
Planeta X

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis