Kosmoso širdis
Į dešinę nuo Šaulio yra Skorpionas, išsirietęs žvaigždynas. Jame yra ryškiausia pietinio skliauto žvaigždė, skorpiono širdis, Antaris. Ji 520 šviesmečių atstumu ir yra 700 mūsų Saulių dydžio. Antaris reiškia Marso konkurentas ir primena Marsą, tik yra blyškesnė. Mitai sako, kad Orionas mirė įgeltas Skorpiono. Ir dabar jis amžinai bėga nuo jo. Kai Skorpionas teka rytuos, Orionas leidžias vakaruos. Gyvatnešio ir 2012 m. ryšis Žemė aplink Saulę apsisuka per metus. Tas laikas matuojamas 12 mėnesių arba Zodiako ženklų. Tačiau Saulė savo kelyje praeina per 13-a žvaigždynų. Beje, ir Mėnulis per metus apsisuka aplink Žemę.
Gyvatnešio kakta ir trečioji akis yra netoli Heraklio kaktos ir trečiosios akies. Jų padėtis panaši į mokytojo-mokinio porą. Viena Gyvatnešio pėda yra ant Skorpiono nugaros, vos aukščiau Antario, Skorpiono širdies. Kita Gyvatnešio koja yra pavojingai arti Skorpiono uodegos, jo geluonies. Ir kartu arti šios pėdos ir geluonies yra Šaulio strėlė, - o čia mūsų Paukščių tako galaktikos centras (kuriame randasi Sagittarius A - juodoji skylė). Gyvatnešis susijęs su archetipine būtybe, Žalčiu (Gyvate), kuris gundo Ievą Edeno sode, o kartu jis ir actekų Kecalkoatlis bei majų Rukulkanas. Vakarų kultūroje gyvatė paprastai siejama su blogiu, tačiau majų, indų ir kitos kultūros garbino ją ir jos energiją (pvz., kundalini). Gyvatė simbolizuoja Paukščių tako Tamsiąją properšą, kuri buvo svari majams, reiškusi kelią į požemius. Kiekvienais metais nuo lapkričio 22 d. ir gruodžio 25 d. Saulė pereina per Gyvatnešio žvaigždyną o tai kaip tik prieš Kristaus (arba jo sąmonės) gimimą. O juk Kristus turėjo kaip tik 12-a mokinių. Dar vienas svarbus faktas yra tai, kad nuo 1937 m. žiemos solsticijos randasi šioje dangaus srityje. Dėl 26 tūkst. m. ekvinoksijos precesijos ciklo, pavasario lygiadienis keliasi iš vieno žvaigždyno į kitą. Šiuo metu jis keliasi iš Žuvų į Vandenį. Šių abiejų taškų judėjimas parodo ir archetipinius poslinkius. Kai jie pereina į kitą žvaigždyną, tai rodo naujo amžiaus pradžią. Tad Gyvatnešys yra vadinamojo Naujojo amžiaus archetipas. Paskutinį kartą Gyvatnešio amžius buvo 4500-2500 m. pr.m.e. Ir kai šįkart jo amžius vėl ateina, turėtume priminti ir gyvatės energiją [kundalini]. Nuo 20 a. 4-o dešimtm. pabaigos visos planetos astrologiškai perėjo per Gyvatnešio sritį. Visos, išskyrus vieną. Nuo paskutinio dešimtmečio pabaigos per Gyvatnešį kelionę pradėjo Plutonas. Tai tuo metu, kai atsirado Internetas. O savo kelionę jis baigs 2012 m., tai yra tais metais, kai baigiasi majų ilgasis 5000 m. ciklas (žr. >>>>> ). Įvyks ir dar vienas labai svarbus įvykis. Lygiadieniai ir solsticijos danguje sudaro kryžių, kuris sukasi 26 tūkstančių metų periodu. Kas 6500 m. arba lygiadieniai arba solsticijos patenka ant galaktikos pusiaujo. 2012 m. saulės centras bus tiksliai ant mūsų galaktikos pusiaujo [Saulė kelionę per galaktikos pusiaują pradėjo 1998 m. ir užbaigs 2016 m.]. Tai yra pagrindas kalboms apie Fotonų juostą.
Saulė aplink Galaktikos centrą sukasi svyruojančiu keliu, o tai leidžia kai kuriems spėti, kad
susitikti su ateiviais didesnė tikimybė, kai ji praeina pro galaktikos rankas, kuriose gausiau
asteroidų ir tankesnė plazma. Mus nuo kosmoso poveikio saugo atmosfera, kuri tuo metu
pažeidžiama, ir mus pasiekia kosmoso radiacija, sukeldama vėžio ir genetinių mutacijų protrūkį.
O tai gali reikšti, kad žmonija taps galaktine rase. Veikdami sąmoningai su Gyvatės energija gamine atmesti bet kokias projekcijas, kurias pasąmonėje nukreipiame į kitus. Tada galime pabusti iš tikro ir su kitomis būtybėmis dalintis mūsų pasaulį. Sunku net įsivaizduoti, ką galėtume bendrai padaryti mūsų Žemėje. Tad būkite kiekvienoje akimirkoje ir pasidžiaukite šokiu per laiko pabaigą. Gyvatnešis Ryškiausios jo žvaigždės yra Alfa (Ras Alhagas, iš arabų gyvatės galva) ir h (Al Sabikas). Alfa yra
nova, kurios ryškumas nereguliariai keičiasi. Ji yra už 47 šviesmečių ir manoma, kad ji gali tapti 1a tipo supernova.
2005 m. žvaigždyne buvo atrastas superburbulas, kuris toks didelis, kad ištįsta už galaktikos plokštumos
ribų. O 2007 m. švedų Odino palydovas Gyvatnešyje pirmąkart kosmose aptiko molekulinio deguonies
debesis. 2009 m. pranešta, kad GJ 1214 žvaigždė, kurios ryškumas cikliškai kinta maždaug 1,5 d. periodu,
turi nedidelę planetą. Planetos žemas tankis (apie 40% Žemės tankio) leidžia spėti ją susidedančia
daugiausia iš dujų. Esanti santykinai arti (42 šm), ji yra tinkama tolimesniems stebėjimams. 2010 m. balandį h
(?) buvo užstota Anastazijos 824.
Beje, link Gyvatnešio skrieja Voyager 1 zondas danguje esanti tarp Heraklio
a ir Gyvatnešio a ir Heraklio k. Maždaug po 40 tūkst. m.
Voyager 1 praskries maždaug už 1,6 švm. nuo Gyvatnešyje esančios AC+79 3888 žvaigždės.
Pagal vieną versiją tai Heraklis, kuris dar vaiku būdamas perplėšė Heros siųstas gyvates, o suaugęs užmušė Lernos hidrą.
Tai gali būti ir Trojos pranašas Laokoontas, mėginęs įkalbėti trojėnus neliesti medinio arklio. Bet iš jūros
atplaukę dvi didelės gyvatės jį pasmaugė Laokoontą ir du jo sūnus.
Tai ir Apolonas, įveikęs Pitoną. Žvaigždyne yra daug tamsiųjų debesų. Gyvatės debesis (B72) nedidelis, bet gana įspūdinga, S raidės
formos, o Pypkės debesį galima įžiūrėti plika akimi. Šiedu įeina į didesnį Tamsiojo arklio debesį. NGC 6369
Mažojo vaiduoklio planetiškasis ūkas aplink mirštančią žvaigždę. O Barnard 68 Paukščių take sukuria plačią skylę, kurioje nėra jokių žvaigždžių
(apie jį plačiau >>>>>).
SN 1604 Keplerio supernova, kuri yra paskutinį stebėta mūsų galaktikoje. Ją 1604 m. stebėjo J.
Kepleris ir aprašė De Stella nova in pede Serpentarii. Atstumas iki jos gali būti apie 20 tūkst. šviesmečių.
1941 m. toje vietoje astronomai aptiko silpną vėduoklės formos dujų debesį
(taip pat žr. >>>>> ).
Gyvatnešis (Zodiakas)
1970 m. Stephen Schmidtas pasiūlė 14-os ženklų zodiaką (kartu su Banginiu ir Gyvatnešiu), o 1995 m.
Walter Bergas ir Mark Yazaki pasiūlė 13-os ženklų zodiaką. Tas pasiūlymas labai populiarus Japonijoje, kur
Gyvatnešis žinomas kaip gyvatė-pasiuntinys. Šią idėją 2011 m. sausį pakartojo Parke Kunkle. 1974 m. S.
Schmidtas įvedė ir savo simbolį Gyvatnešio žymėjimui, kuris 2009 m. pasiūlytas įtraukti į Unicode (U+26CE).
Anoniminis 4 a. astrologas (vadinamas 379) tarytum siejo ryškią Gyvatnešio žvaigždę su gydytojais.
Barnardo žvaigždė
Barnardo žvaigždė - raudonoji nykštukė, pavadinta jos atradėjo (1916 m.) Edward Emerson
Barnard (1857-1923), vardu. Ji įdomi daugeliu atžvilgių. Visų pirma, tai antra pagal artumą nuo Saulės
esanti žvaigždė (5,96 šviesmečiai, o Kentauro Alfa 4,39 šm).
Antra, ji yra greičiausiai judanti (tarp žinomų
žvaigždžių); be to taip, kad maždaug po 8000 m. ji taps artimesnė Saulei ir didžiausio priartėjimo metu
maždaug 11 800 m ji tebus už 3,8 šviesmečių nuo mūsų (tačiau netaps artimiausia, nes
Kentauro Alfa pasislinks dar arčiau)..
Daug metų Barnardo žvaigždės tyrinėjimui skyrė astronomas Peter van de Kamp'as (1901-1995),
dirbęs Sproulo observatorijoje Pensilvanijoje. Jis manė, kad greta jos 7-o dešimtm. pabaigoje rado tris
labai dideles planetas (1,26, 0,63 ir 0,89 Jupiterio masių). Tačiau Hablo teleskopas (kaip ir eksoplanetų
ieškantys tyrėjai, pvz., G. Gatewood, H. Eichhorn, J.L. Hershey) nieko neužfiksavo ir Kampo spėjimai laikomi klaidingais.
Vis tik Barnardo žvaigždė įdomi dėl savo greito skrydžio. Visos žvaigždės (tame tarpe ir Saulė) sukasi
aplink galaktikos centrą, kuris yra maždaug už 32 tūkst. šviesmečių. Saulė aplink jį apsisuka maždaug per
120 mln. metų artima apskritimui orbita su nežymiu pokrypiu (nesiekia 1o) galaktikos plokštumos atžvilgiu.
Saulė yra vienoje iš galaktikos rankų (spiralės gijų) tokios žvaigždės vadinamos Populiacijos 1
žvaigždėmis. Tai todėl, kad jos buvo pirmiausia tyrinėtos. Tačiau yra žvaigždžių, nesančių galaktikos
plokštumoje, - ir jos vadinamos Poluliacijos 2 žvaigždėmis. Žinoma, kad Populiacijos 1 žvaigždės yra
jaunesnės (daugiausia susidariusios maždaug prieš 4-8 mlrd. m.), tuo tarpu Populiacijos 2 žvaigždės yra
gerokai senesnės ir jų amžius yra 10-13 mlrd. m.
O kuo senesnė planeta, tuo mažiau sunkesniųjų elementų (tarp jų ir geležies) ji gali turėti. Kartu tai reiškia,
kad mažesnė ir tikimybė, kad ji gali turėti planetų. Kartu, kuo senesnė planeta, tuo daugiau jos kuro,
vandenilio, sunaudota. Populiacijos 1 žvaigždžių amžius gali siekti maždaug 8 mlrd. m. tad mūsų Saulei
gyventi liko ne tiek jau ir daug kokie 3 mlrd. m. (be to, paskutinį milijardą metų jau ne šiandieniniu pavidalu).
Tuo tarpu, priešingai, nei galime tikėtis, seniausios žvaigždės yra lengviausios. Taip, masyvios
žvaigždės turi daugiau vandenilio, tačiau dėl papildomos jų masės temperatūra yra aukštesnė, todėl jų kuras
sudeginamas sparčiau. Tad Sirijus, kurio masė 2,2 karto didesnė už Saulės, gyvens tik apie milijardą metų. Tuo tarpu
Barnardo žvaigždė, kurios masė tėra 0,15 Saulės masės, jau yra 7-12 mlrd. m. amžiaus ir dar galės
ramiai gyventi apie 30 mlrd. m., kol išseks jos kuras.
Vis tik Barnardo žvaigždė nėra visai rami ir 1998 m. liepos 17 d. W. Cochranas pastebėjo stiproką
žybsnį. Astronomė D. Paulson spėjo, kad jo temperatūra siekė 8000oK. Tai nustebino
specialistus, nes nesitikėta iš tokios senos žvaigždės tokio aktyvumo.
Mūsų galaktikos rajone žvaigždės pasiskirsčiusios maždaug 4 šviesmečių atstumais. Ten, kur daugiausia
Populiacijos 2 žvaigždžių, atstumai tarp jų yra maždaug 20 šviesmečių. Ir tai sritis, kurioje jau keli milijardai
metų nesusidaro naujų žvaigždžių. Ir dauguma tų žvaigždžių yra raudonosios nykštukės, kurios matomos tik
per teleskopą (dar sunkiau įžiūrimos rudosios nykštukės). Taip pat nustatyta, kad beveik visos raudonosios nykštukės yra kintančio ryškumo žvaigždės.
Visa tai leidžia spėti, kad labai mažai tikėtina, kad raudonosios nykštukės gali turėti planetų, kuriose
egzistuotų gyvybė. Tokiose galaktikose kai mūsų, tik plokščio disko spiralės rankose yra gausu ryškių žvaigždžių, prie kurių esančiose planetose galima rasti gyvybę.
Laikoma, kad prie Barnardo žvaigždės gyvena barnariečiai. Nors neaišku, ar
reptilijų (Saurians) rasė čia turi įtaką, tačiau yra požymių apie jų bendradarbiavimą. Vis tik Barnardo žvaigždė tapo Dedalo (Daedalus) projekto taikiniu, ypač tikintis ten esant planetų.
Vykdytas 1973-78 m. šis projektas teigė, kad jau (arba netolimoje ateityje) įmanomas nepilotuojamo aparato
skrydis iki artimiausių žvaigždžių. Teorinis modelis numatė kad raketa su branduoliniu varikliu per 4 m. gali
pasiekti 12% šviesos greičio. Tada žvaigždė būtų pasiekiama per 50 m., t.y. per vieno žmogaus gyvenimo
trukmę. O 1980-ais R. Freitas pasiūlė dar labiau ambicingą planą save replikuojantis kosminis aparatas
galėtų ieškoti nežemiškos gyvybės. Pastatytas Jupiterio orbitoje, aparatas Barnardo žvaigždę pasiektų per 47 m., o čia imtų gaminti savo kopiją.
Barnardo žvaigždė minima fantastikos kūriniuose:
*) Aratas (apie 312-240 m. pr.m.e.) graikų didaktinis poetas,
kuriopagrindinis išlikęs kūrinys yra heksametru parašyta poema Phenomena (Reiškiniai), kurio pirmoji pusė remiasi
Eudokso iš Knido to paties pavadinimo kūriniu. Joje aprašomi žvaigždynai ir kiti
dangaus reiškiniai: su nejudančia Žeme centre ir aplink ją besisukančiomis sferomis. Kita jo poema Oro požymiai remiasi
Aristotelio Meteorologika bei
Teofrasto kūriniu. Taip pat skaitykite: Papildomai skaitykite:
|