Izajo knygoje (Iz 13:12) yra paslaptingas sakinys (galbūt dėl prasmės neaiškumo dažnai netiksliai verstas į lietuvių kalbą - populiariausias variantas „gryną Ofyro auksą“):
Padarysiu, kad žmogus bus brangesnis už auksą, o vyras - už Ofyro aukso smeigtą.

Kur toji paslaptinga Ofyro šalis? Kas tas aukso smeigtas?
Hebrajų kalba „smeigtas“ vietoje yra žodis „lešonah“ ir terminas siejamas su "liežuviu", tam tikros rūšies instrumentu. Tad aukso smeigtas buvo, instrumentas iš aukso, pažodžiui, „aukso liežuvis“.

Saliamono kasyklos Anot legendų, Saliamono karalystėje turtingos šeimos valgė iš gryno aukso lėkščių, o lankininkai treniravosi šaudydami į auksinius taikinius. Bent 4-se Biblijos knygose minimos ekspedicijos, grįždavusios į Jeruzalę su aukso luitais. „Pirmoje karalių knygoje“ karavanas iš Ofyro šalies atgabeno 420 talentų (13 tonų) aukso, kitoje vietoje užsimenama apie 21 t, atvežto kitu metu ir iš kitos vietos. Specialistai seniai spėja, kad prieš 3 tūkst. m. Saudo Arabijoje tarp Mekos ir Medinos buvę kasyklos, kuriose buvo iškasama apie pusę viso aukso. 1932 m. vienas istorija besidomintis ir daug keliavęs amerikiečių inžinierius sakė netikįs, kad Artimųjų rytų kasyklos galėjo tiekti tiek aukso. Bet kitas amerikietis, Kenetas Tvitčelas, ištyręs Džebel Machd ed-Dachabo (Aukso lopšio) kalną Saudo Arabijoje, spėjo, jog būtent čia turėjo būti karaliaus Saliamono kasyklos. Jis lankėsi senus laikus menančius griuvėsius, rinko istorinius faktus, ir net rado senas girnas, sudilusias nuo trynimo – manoma, kad tokiomis girnomis senovėje auksą atskirdavo no uolienų. Tvitčelas įsteigė Saudo Arabijos kalnakasybos institutą, kurio paskirtis buvo aukso paieškos. Ir pastangos nebuvo bevaisėmis – per 14 m. (1937-51) „Aukso lopšyje” iškasta 60 t šio metalo. O 8- me dešimtm. JAV geologijos valdybos ir Saudo Arabijos mineralinių resursų generalinio direktorato paieškos davė naujų rezultatų Tvitčelo spėjimo naudai. Kai kurios kompanijos net pateikė paraiškas aukso gavybai Džebel Machd ed-Dachabe.

Ofyro aukso nebuvo mažai, nes per metus Saliamonas jo gavo 44 tonas. Ofyras, vietovė garsi savo auksu. Ar tik Izaijus nemini kažkokio instrumento iš aukso, kuris buvo garsus Ofyro šalyje?

1989 m. gruodžio mėn. Gene Savoy (beje, 1964 m. atradęs inkų miestą Vilkabamba; žr. >>>>>) oloje netoli Gran Vilaya (1985 m. jo paties atrastų Čačapojos civilizacijos griuvėsių) rado tris kelių tonų svorio 5-10 pėdų ilgio akmens plokštes su užrašais ant jų labai panašiais į finikiečių ir hebrajų rašmenis. „San Francisco Chronicle“ gruodžio 7 d. straipsnyje minima, kad „rašmenys panašūs į naudotus Saliamono laikais ir vienas jų sutampa su ženklu, visada naudotu žymėti laivus, vykstančius į legendinę Ofyro šalį“. Tai, kad Peru galėjo būti Ofyru, spėjo ir William F. Dankenbringas^*) knygoje „Po žvaigždžių karų“.

Inkų kraštas garsėjo savo aukso kiekiu ir kokybe. Dabartinio Peru teritorijoje gyvenę inkai pirmuoju karaliumi laikė Pirua Pakkari Manko. Šiuolaikinėje kečujų kalboje „Pirua“ reiškia Saugyklą ar sandėlį. Pirmojoje Pirua dinastijoje buvo 18 karalių, kurių bendriausias titulas buvo Kapak, reiškiantis „Turtingas“.

Vienas pirmųjų Manko Kapakas įkūrė Kuzko miestą, inkų kalba reiškiantį „Bamba“, ten, kur aukso skeptras, jardo ilgio ir dviejų pirštų storio, įgrimzdo į dirvą (Markham. Royal Commentariee of the Yncas, p.64). Argi tai negalėjo būti auksinis „smeigtas“ arba „liežuvis“?

Kitas inkų pasakojimas yra apie „Aukso smeigtą“, kai Saulė, išvarginta necivilizuotų indėnų žiauraus elgesio, pasiuntė du vaikus, sūnų ir dukrą, kad padėtų pakelti jų primityvų lygį. Prie Titikaka ežero jie gavo aukso smeigtą, kurį visur nešėsi. Ten, kur jis nugrims į dirvą, liepta pastatyti pirmąjį miestą. Tai nutiko Kuzko vietoje (The Epic of Latin America, p.25, daugiau apie inkus ir jų kilmę žr. >>>>>).

Pirua ir Ofyras turi panašumų. "Ofyr" (jame "f" gali būti skaitoma ir kaip "p") buvo auksu garsi vietovė, kartais tai tiesiog paties aukso sąvoka (terminas minimas 1 Kar 9:28, 10:11, 22:48; 1 Krn 29:3; 2 Krn 8:18, 9:10; Job 22:24, 28:16; Ps 45:9). Inkų karalystė tuo atžvilgiu puikiai atitiko biblinį Ofyrą. Ispanams užėmus inkų kraštą nuo 1492 iki 1600 m. į Ispaniją išvežta aukso už 2 mlrd. pesų - tai tris kartus daugiau nei gaudavo visa Europa.

1629-1642 m., šimtmečiui praėjus po inkų užkariavimo, po Peru keliavo istorikas Fernando Montesinos^**). Jis parašė "Ophir de Espana, Memorias Historiales y Politicas del Peru", tikėdamas, kad Peru yra Saliamono Ofyras. Jis sakė, kad Nojaus anūkas Ofyras (Pr.10:29) įsikūrė būtent Peru.

Bet ar pajėgūs buvo senovės izraelitai tolimoms jūrų kelionėms? Finikiečiai neabejotinai 1200 m. pr.m.e. išplaukdavo už "Heraklio stulpų" (Gibraltaro sąsiaurio). Jų laivai buvo 80- 100 pėdų ilgio ir per parą galėjo įveikti 100 mylių. Minima, kad Saliamono laivai jūrų kelionėje praleisdavo tris metus (1 Kar 10:22). Jūrininkų išprusimą paliudija ir ši Biblijos ištrauka (Ez 27,3-9;26-34):

"Sakyk Tyrui: 'Tau, kuris buvai jūros vartai ir prekybos miestas daugelio salų tautoms, ... Tu esi apsuptas jūros... Sidono ir Arvado gyventojai buvo tavo jūrininkai, o tavo išminčiai, Tyre, buvo tavyje vairininkai. Gebalio [miestas į šiaurę nuo Sidono] vyresnieji ir išminčiai užtaisė tavo plyšius. Visų laivų jūrininkai prekiavo su tavimi. ... Tavo irklininkai nuvarė tave į atvirą jūrą, o rytų vėjas sudaužė tave jūroje... Savo jūrų prekyba praturtinai daugelį tautų ir karalių. Kai būsi jūroje sudaužytas, vandens gelmėje nuskendęs, tavo prekės ir žmonės, buvę tavyje, nuskęs su tavimi".

"... Jie į karą imdavo arkos atmainą, kaip Senajame testamente, ir niekada jai neleisdavo pasiekti žemės paviršiaus, o padėdavo ant akmenų ar medžių. Jos laikytos šventomis ir būdavo draudžiama jas atidaryti ir pažvelgti į vidų. Žyniai skrupulingai saugojo šventenybes, o Aukščiausiasis žynys ant krūtinės nešiojo baltą kriauklę išpuoštą brangakmeniais, kas primena žydų Aukščiausiojo šventiko Urimą [minimas Iš 28:30; Kun 8:8; Įst 33:8; 1 Sam 28:6, Ezd 2:63, Neh 7:65]".

"Nusidėjusį ar nusikaltusį asmenį jie vadina 'haksit canaha', Kanaano nusidėjėliu, o abejingą religinėms apeigoms 'tsči haksit canaha', panašų į Kanaano nusidėjėlį".

Sugretinkite paskutinį tvirtinimą su Biblijos citatomis:
Pr 9,25 [Nojus] tarė: „Tebūna prakeiktas Kanaanas!“
Kun 18,3 „...nesilaikykite papročių Kanaano šalies“.
Ps 106,38-39 „... aukodami Kanaano stabams, ... jie susiteršė savo darbais“.
Oz 12,7 „Kanaanietis laiko rankoje neteisingas svarstykles, jis mėgsta skriausti“.

Kalbinių asociacijų yra ir daugiau. Kečujų kalboje Saulė yra „Inti“. Šis žodis artimas sanskrito šakniai „Indh“, „šviesti, deginti, liepsnoti“, iš kurio kilęs rytų Indijos dievas Indra. Iki inkų, vietiniai Peru gyventojai garbino aukščiausiąjį dievą Kon, kas turi paralelę su hebrajų žodžiu „Kohan“, reiškiančiu „šventikas, kunigas“, kilusiu iš „Kahan“, „susikaupti religinėse apeigose, atlikti šventiko pareigas“.

Apibendrinimai

Sutapimai gana gausūs:
atvykėliai inkai buvo baltieji ir barzdoti, Pirua dinastijos vardas panašus į „Ofyr“, Saliamono laivai [iki Ofyro ir atgal] plaukdavo 3 metus (1 Kar 10:22; prisiminkime, kad Ferdinandas Magelanas aplink pasaulį plaukė irgi tris metus, 1519-1522, kaip ir seras Francis Dreikas, 1577-1580), „aukso smeigtas“ - Biblijoje ir Manko Kapak; sutapimai kosmologijose ir požymiai, kad izraelitai buvojo Peru, Ekvadore ir kitur. Net 10 dievo įsakymų buvo rasta išraižyta akmenyje (skaitykite apie europietiškus artefaktus Amerikoje).

^*) Viljamas F. Dankenbringas (William F. Dankenbring, 1941-2017) – amerikiečių fundamentalistinės grupės „Triumph Prophetic Ministries“ (jo įkurtos 1987 m.) vadovas. Iki tol buvo „Pasaulinės Dievo bažnyčios pastorius“, o taip pat kelių žurnalų redaktorius („PlainTruth“, „Good News“, „Tomorrow’s World“, ...). Yra parašęs išsamų straipsnį apie Atlantidos egzistavimą, pasiremdamas įvairiomis detalėmis iš Senojo testamento. Taip pat, anot jo, Dovydas aplankė Airiją, kur pratęsė savo kraujo liniją – ir, atseit, karalienė Elžbieta yra iš Dovydo palikuonių.

^**) Fernando de Montasinos (apie 1593-1655) – ispanų jėzuitų vienuolis, teisininkas, istorikas, geologas (kalnakasybos žinovas), misionierius Pietų Amerikoje. Įgavo pravardę „Pietų Amerikos baronas Miunhauzenas“ už daugybė fantastinių ir pasakiškų pranešimų apie Andų civilizacijas, gyvavusias iki ispanų įsiveržimo. Į Ameriką išvyko 1628 m., ten yra organizavęs Eldorado paiešką. Į Ispaniją grįžo 1643 m.

Parengė Cpt.Astera's advisor 
Straipsnio variantas spausdintas „Žvilgsnyje“, 2002 m. gruodžio 10-16 d. Nr.49 (561).