Levitacija yra psichokinezės (PK) reiškinys, kai objektai, žmonės ar gyvūnai pakyla į orą nenaudojant jokių regimų priemonių. Jis nutikdavo mediumams, šamanams, pakliuvusiems į transo būseną, mistinių „paėmimų“ metu, demonų apsėstiems. Kartais levitacijos reiškinys pasireiškia spontaniškai, nors spiritualistai ir magai teigia galį jį valdyti. Dažnai levitacijos reiškinį lydėdavo poltergeistas. Keistas Bažnyčios požiūris į levitaciją (skraidymą ore). Dviprasmis. Įprasta ją laikyti velnio išmislu (Viduramžais ir Renesanso laikotarpiu - blogio apraiška sukeliama raganų, fėjų, vaiduoklių ir demonų). Bet neneigiama, kad skraidė šventieji ir tas reiškinys buvo gana paplitęs. Krikščionybės ir islamo kronikose užfiksuota daug levitacijos nutikimų. Vienas ankstyvųjų iš 1 a. – Simonas Magas, kuris, sakoma, levitavęs šv. Petro akivaizdoje, kad įrodytų savo magiškas galias. Pagal legendą, šv.Petras meldė Dievą, kad Simono apgaulė būtų nutraukta – ir Simonas nukrito ant žemės ir užsimušė. Kiti žymiausi Bažnyčios pripažinti levitatoriai buvo Kenterberio vyskupas Šv. Edmundas (1242 m.), šv. Teresė iš Avilos (1680), šv.Adolfijo Likvori, 1777 m. skraidžiusį šv.Joano bažnyčioje Fodže mieste, tėvą Suarešą, sklandžiusį 1911 m. Santa Kruso (Argentina) mieste. 19 a. Gemma Galgani, italė Gailestingųjų seserų vienuolė, sakėsi levitavusi „paėmimo“ metu. Garsiausias iš vėlesniųjų buvo 17 a. Josifas Kopertino*) (1603-1663), dažnai "plevenęs" ore (kartą – apie 2 val.) ir levitaciją demostravęs pačiam Romos popiežiui Urbanui VIII**). Buvo net nutapyta graviūra, vaiduojanti sklandantį ore Josifą. Iki mirties (1663 m) jis atliko per šimtą „skrydžių“. Kartais iš medžių jį tekdavo nukelti kopėčiomis. Pasakojama, kad dažnai prieš levituojant jis trumpai surikdavo.

Šv.Teresa levitacijos reiškinį patirdavo "paėmimo" būsenoje. Liudininkė sesuo Anne (Incarnation) sakė, kad kartą Teresė pusę valandos pleveno 1,5 pėdos aukštyje. Šv. Teresa taip aprašė vieną jos patirčių:

"Man atrodė, kad bandant pasipriešinti, didi galia apglėbė mano pėdas ir pakėlė į orą. Nežinau, su kuo tai palyginti – bet ji buvo daug šiurkštesnė nei kitos dvasinės apraiškos. Aš buvau tarsi sudaužyta į šipulius". (iš Evelyn Underhill, Misticizmas, 1955).

^* Josifas iš Kopertino (Giuseppe da Copertino, 1603-1663) – italų pranciškonas, šlovintas kaip mistikas. Pasakojama, kad jis buvo neįtikėtinai kvailas, pačiau mokėjus levituoti ir patyrus daug ekstazės vizijų, po kurių buvo visiškai išsekęs. Kanonizuotas 1767 m. Laikomas lėktuvų keleivių, lakūnų, kosmonautų, protiškai atsilikusių žmonių, bandytojų ir vargšų studentų globėju.
1630 m. spalio 4 d., vykstant eitynėms šv. Pranciškaus Asyžiečio garbei, jis staiga iš eisenos pakilo į dangų, kur sklandė virš žmonių. Už tai buvo pramintas „Skraidančiu šventuoju“. Po to jo pakilimai vis dažnėjo, o garsiausias įvyko popiežiaus Urbano VIII akivaizdoje – jam pasilenkus, kad pabučiuotų popiežiaus kojas, staiga pakilo ir tik įsakius ordino generolui nusileido. 1638 m. netgi sulaukė kaltinimų inkvizicijai, kelioms savaitėms buvo jos sulaikytas.
Dar pasakojama apie jo sugebėjimus išgydyti, ir tai, kad jis sausros metu iškvietė lietų. 1781 m. Ozimo Šv. Pranciškaus bažnyčioje buvo pastatytas marmurinis altorius ir jo palaikai palaidoti po juo.

^**) Urbanas VIII (Maffeo Barberini, 1568-1644) – italų kilmės Romos popiežius (1623-1644). Jo pontifikato metu vyko Trisdešimtmetis karas; jis rėmė jėzuitų misijas Pietų Amerikoje, Kinijoje ir Japonijoje, buvo kaltinamas Bažnyčioje itin išplitusiu nepotizmu, patvirtino Ignaco Lojolos kanonizavimą. 1633 m. jo nurodymu privertė Galilėjų atsisakyti heliocentrizmo pažiūrų. 1624 m. specialia bule šventose vietose uždraudė naudoti tabaką. Buvo didelis menų rėmėjas, tam išleisdamas milžiniškas sumas, tačiau jo popiežiavimo metu popiežiaus valstybė įklimpo į dideles skolas.

Šv. Edmundas iš Abingdono (1175?–1240)

Edmundas iš Abingdono (dar vadintas Edmundu Ryču bei Edme iš Abingdono) buvo anglų plelatas, gimęs maždaug 1170-1180 m. lapkričio 30 d. Abingdone (Berkšryro grafystėje), kuris yra 6 mylios nuo Oksfordo. Tėvai Reinald (Reginald) ir Mabel Rich buvo žinomi žmonės. Sakoma, kad motina nuolat dėvėjo šiurkščius drabužius ir beveik kasnakt budėjo abatijos bažnyčioje. Tėvas įstojo į Oxfordshire esantį Eynsha, vienuolyną. Nuo jaunumės buvo motinos mokomas apsivalymo pasninkaujant duona ir vandeniu šeštadieniais ir vilkint šiurkščia palaidine. Edmundas turėjo dvi seseris, tapusias Caterby esančio vienuolyno seserimis, brolį Richard'ą.

Gal vėlyvai pasiųstas studijavo Oksfordo universitete (kuriame vėliau dėstė menus ir logiką, 1219-1226) bei Paryžiuje, į kur nuvyko maždaug 1197-ais su broliu Ričardu. Kartą vienam vaikštinėjant po laukus jam apsireiškė Jėzus kūdikėlis. To paveiktas kasnakt galvūgalyje užrašydavo "Jėzus iš Nazareto". Siekdamas kūnų ir dvasios skaistybės davė įžadus - įsigijęs du žiedus, vieną užmovė Šv.Marijos bažnyčios statulai, o kitą nešiojo sau ant piršto.

Iš pradžių buvo žinomas kaip filosofijos ir matematikos dėstytojas, o vėliau – teologijos, kurią dėstė 8 metus. Oksforde sutiko ten studijuojantį Šv. Ričardą iš Vyčos (kitaip Ričardą Čičesterį, 1197-1253 m.), su kuriuo draugavo visą gyvenimą. 1235-ais Ričardas tapo universiteto, o vėliau Edmundo Ričo kanceliarijos vedėju. Jis lydėjo Edmundą į Pontigny cistersų vienuolyną.

1222-ais buvo paskirtas Solsberio katedros kanauninku ir iždininku, kuriuo išbuvo iki 1234-ųjų. 1227-ais kaip Paryžiuje bei Anglijoje pagarsėjęs iškalbus pamokslininkas, buvo paskirtas sakyti pamokslus 6-me Kryžiaus žygyje po Angliją. Po 6 m. (1233-ais) popiežius Grigalius IX, atmetęs kitus 3 kandidatus, paskyrė jį Kanterberio archivyskupu, o 1234-ųjų balandžio 2 d. jam prieštaraujant - pašventino. Iškart po pašventinimo padėjo išvengti civilinio karo Velse. Juo būdamas darė reformas dvaruose, vienuolynuose ir klerikalų sluoksniuose. Buvo karaliaus Henrio III patarėju, dalyvavo keliose diplomatinėse misijose, o 1237-ais pirmininkavo Didžiojoje Čartijoje ratifikuojant Henrį III. 1236-ais jis išleido savo "Constitutions".

Pagarsėjo didele dora, ir jį aplankydavo dangiškosios vizijos. Jis prisijungė prie judėjimo už nacionalinę nepriklausomybę, tad jo pažiūros kirtosi su Anglijos karaliaus Henrio III palankumu užsienio didikams. Bekompromisinis disciplinos siekimas, vienuoliški įžadai ir teisingumas vis labiau priešino su Henrio III, ypač sprendžiant valdžios ir bažnytinius interesus.

Henris III pasikvietęs popiežiaus legatą kardinolą Otto bandė sumažinti archivyskupo galią. Sukilo Henrio III palaikomi Rochester bei Canterbury Kristaus bažnyčios vienuoliai. 1237-ais nuvykęs aiškintis į Romą, iš kur grįžęs nuo bažnyčios atskyrė 17-a maištavusių vienuolių tuo supykdydamas Otto ir Henrį III.

Edmundas įsivėlė į ginčus su Otto dėl karaliaus praktikos palikti neužimtas parapijas ir taip gauti galimybę susirinkti papildomų mokesčių. Kai Roma atšaukė archivyskupo teisę skirti laisvas parapijų vietas, jis 1240-ais paliko Angliją ir pasitraukė į Prancūzijos Pontigny Sisteriečių abatiją. Mirė Soissy 1240-ųjų lapkričio 16 d.

Edmundas Ryčas buvo ne tik labai išsilavinęs, bet ir atkaklus krikščionių mokymo propaguotojas. Jis rašė nurodymus pamokslams, apie 7-ias mirtinas nuodėmes, Dievo įsakymus bei sakramentus. Jo rašinių beveik neišliko.

Edmundas parašė „Speculum Ecclesiae“, veikalą apie asketizmą, padariusį įtaką vėlesniems Anglijos religiniams rašiniams bei „Provincijos konstitucijas“. Išlikęs jo "Šv.Bažnyčios veidrodis" rodo, kad jis buvo gerbiamas tarp Viduramžių Anglijos mistikų. Jame jis aptaria kelis Dievo kontempliacijos būdus.

Kanonizuotas šventuoju 1246-ais ar 1247-ais, jo paminėjimo diena yra lapkričio 16-a. Dažnai vaizduojamas kai sušunkantis prieš Nekaltos mergelės statulą, nes jam pasirodo Jėzus kūdikėlis. Kartais pavaizduojamas kartu su Šv. Thomas iš Canterbury (Roeder). Jo relikvijos išsaugotos Westminster katedroje, St.Edmund koledže (Ware), Portsmouth'o katedroje ir Edingtono abatijoje. Portsmouth naudojamas šv.Edmundo mišiolas paimtas iš Sarum Missal.

1235-ais Lincoln vyskupu išrinktas Robert Grosseteste (maždaug 1175-1253), kurį Reading abatijos bažnyčioje pašventino Edmundas Ryčas. Robertas laikomas vienu mokyčiausiu Viduramžių žmogumi. Jis kilo iš Stradbroke, Suffolk grafystės, greičiausiai, neturtingos šeimos. Jam priskiriamas ir populiarus prancūzų romanas „Chasteau d'Amour".

Parengė Cpt.Astera's advisor

Literatūra:

Edmundo Ryčo gyvenimą aprašė Mathew Paris, Roger, Bacon ir Roger Rich bei Bertrand of Pontigny „Martene and Durand, Thesaurus Ancedororum“.

1. G.M. Revan.Portraits of the Archbiscops of Canterburry, 1908
2. Wallace. St. Edmund of Canterbury, London, 1893
3. De Paravici. St. Edmund of Abingdon, l., 1898
4. Butler. Lives of the Saints, 16th Nov.; St. Edmund Archp. Of Canterbury, L., 1845
5. Ward. St. Edmund Archbp. Of Canterbury, L., 1903
6. Archer in Dict. Of Nac. Biog, s.v.
7. The Catholic Encyclopedia, v.5, 1909

Taip pat skaitykite:
Velnio prietaisas?
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis