Egipto faraonai tikėjo kelione į vadinamąją Duat šalį, į kuria buvo vykstama vandeniu ir tarp dviejų kalnų iki vietos, kuri vadinta „Laiptai į dangų“. Manyta, kad jiems pasiekus dangų jie galės tapti nemirtingais kaip jų dievai. Kas galėjo faraonams įpiršti panašias idėjas?

„Ani papiruso“ „burnos atvėrimo“ ritualo iliustracijoje parodyta, kaip faraono mumiją ruošia išsiųsti aparatu, panašiu į raketą.

„Piramidžių tekstuose“ aprašoma Duat esančios požeminės salės, kurias faraonas privalo pereiti vieną po kitos, kol pasikels į dangų. Vienoje jų jis girdi „baisų griausmą, koks girdisi danguje užeinant audrai“. Toliau jis praeina pro savaime atsidarančias duris, o kabinose sėdi dievai ir „dūzgia lyg bitės“. Kartais faraonai sutinka dievus uždengtais veidais, tačiau vienintelį kartą jis išvysta dievybės veidą. Po to faraonas regi dievus, kurių pareiga kūrenti „liepsną ir ugnį ... dangiškame Ra laive, keliaujančiame milijonus metų“, bei kitus dievus, kurie „kloja žvaigždžių judėjimo kelius“.

Galiausiai faraonas pasiekia paskutinį etapą, kai jam reikia nusimesti visus drabužius ir apsisiausti šventaisiais apdarais. Žyniai atlieka paslaptingą „burnos atvėrimo“ ritualą. Toliau seka ilgas tunelis su „šviesa gale“ ir ola, „kurioje pučia vėjai“. Pabaigoje faraonas pasiekia „Ra pakilimo kalną“, kur mato „Keltuvą į dangų“. Jis įeina į 700 uolekčių (apie 100 pėdų) ilgio „laivą“ ir jame atsisėda. Po įvairių tolimesnių veiksmų kalnas prasiveria ir „laivas“ išskrenda.

Durys į dangų atsivėrė!
Atsidarė žemės vartai!
Dangaus langai prasivėrė!
Pakyla į dangų laiptai!
Išryškėjo šviesos pakopos...
Dvigubos durys atšautos
Ryto valandą, per aušrą.

Dangus griaudžia, Žemė virpa;
Žemė sudreba -
Dveji dievų chorai garbina;
Dirva prasiveria...
Kai faraonas kyla dangun,
Kai skliautu sklendžia svetur.

Šiame apraše pastebimui elementai, kurie tik mūsų dienomis įgauna prasmę. Ir tada pasijuntame keistai, perskaitę juos ant piramidžių sienų, užrašytus prieš 4000 m. Kaip juos priimti – gal tiesiog ignoruoti?! Bet tai ne vienintelis atvejis!..

Biblijoje skaitome (Iš 20:18):
„Matydami perkūno griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo iš tolo“... „Viešpaties šlovė izraeliečiams atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. Ten Mozė išbuvo 40 dienų ir 40 naktų“ (Iš. 24:17):.

„Ir Viešpats tęsė: Štai arti manęs yra vieta. Atsistok ant uolos. Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu. Tuomet nukelsiu ranką ir tu pamatysi mano nugarą. Bet mano veido niekas negali matyti“ (Iš 33:21-23).

Ir dar viena vieta, aiškinanti, kaip pastatyti Sandoros palapinę ir paaiškina: „aš kalbėsiu tarp dviejų cherubinų.... ir ten mes susitiksime ir aš duosiu Izraelio tautai savo priesakus“ (Iš. 25:22).

Dievas paaiškina, kad jis negalės asmeniškai lydėti žydų į „Pažadėtąją žemę“, tačiau naudosis tuo, kas primena mūsų dienų techniką. Be to, skrynią privalo aptarnauti kunigai „šventaisiais drabužiais“ ir su „apsaugine uždanga“, nes kitaip gresia liūdnos pasekmės. Ir ją reikia nešti ant medinių karčių, kad nuo jos izoliuotų nešančiuosius.

Taip pat skaitykite: Dangaus stebetojai
Ištrūkę milžinai vėl bando gundyti

Dabar sugretinkime su Deboros giesme iš Biblijos Teisėjų knygos (5:19-20):

Detalus įvairių turimų šaltinių faktų sugretinimas leidžia daryti prielaidą, kad Deboros giesmėje kalbama apie Egipto faraono Tutmoso III akciją.