Demiurgai: Kaip bėga laikas? Lithuanian

M. Heidegerio Der Begriff der Zeit („Laiko sąvoka“) buvo parašyta 1924 m., tačiau paskelbta tik 2004 m. - tik šio teksto nereiktų painioti su beveik identiškai pavadinta paskaita, skaityta Marburge 1924 m. liepą ar 1925 m. paskaitų ciklu „Laiko koncepcijos istorija“. „Laiko sąvoka“ pradžioje buvo parengta kaip recenzija neseniai paskelbtam Wilhelm Dilthey ir Yorck von Wartenburg’o¹⁾ susirašinėjimui. Tačiau po apžvalgos pirmame trumpame skirsnelyje, pereinama į ankstyvąją versiją to, kas taps „Būtimi ir laiku“, kur viskas nagrinėjama aiškiau, išsamiau, nuosekliau ir giliau (o pirmasis skirsnis perkeltas į pabaigą kaip 77 skirsnis, kur jis yra tarsi nereikalingas, netgi erzinantis priedas – tačiau būtent todėl verta į jį įsižiūrėti atidžiau).

Taigi, pirmame skirsnyje apžvelgiama Jorko kritika Diltėjaus pastangoms pagrįsti humanitarinius, istorinius mokslus. To „dialogo“ foną sudaro šiuolaikinių gamtos mokslų, su Dekarto pagrindais ir technologine praktika, dominavimas. Diltėjui tai susiveda į „mentalinio gyvenimo jungumą“, o Jorkas rodo geresnį supratimą, kad „istoriškumo“ sritis „bendru požiūriu“ skiriasi nuo kitų esybių srities. Ir Heidegeris nori aiškiai pasakyti, kad klausimų apie žmogų nagrinėjimui reikalinga Dasein^2_ „ontologinių charakteristikų“ analizė jo „istoriškume“. Toks „Dasein“ nagrinėjimas, paėmus tyrimo „objektu“, taip pat leis atsakyti į klausimą, kaip reiktų teoriškai suvokti žmogaus istorinį gyvenimą, nes analitinis požiūris nustato būdus, kuriais Dasein yra „atskleidžiamas“ sau pačiam (pvz., per savo paties, iki-teorinę „autonominę savi-interpretaciją“.

Čia „istoriškumo samprata“ netgi svarbesnė nei „Būtyje ir laike“. To, „kas yra laikas?“, ir Dasein „laikiškumo“ aprašymas pateikiami kaip pasirengimas tai problematikai. Heidegeris giria Jorką už tai, kad jis padarė „galutinę išvadą“ iš „savo įžvalgos apie Dasein istoriškumą“. Tokią išvadą grindžia būtinybė „istorizuoti filosofiją“, t.y., „suprasti filosofiją kaip gyvenimo apraišką“. Pilnesnis mąstymo (ir Būties) istoriškumo supratimas atskleidžiamas vėlesniuose jo kūriniuose, ypač liečiančius Nyčę. O čia jis sako, kad siekia suteikti amžininkams galimybę apmąstyti Diltėjaus ir Jorko palikimą, - ir parodo filosofavimas vystosi per tradiciją. Taigi, „Laiko sąvoka“ prasideda tuo, kas „Būtyje ir laike“ apibūdinama kaip „atkartojimas“ (Wiederholung) galimybės, perteikiamos per konkretaus istorinio Dasein veikimą.

Heidegeris pirmenybę aiškiai skiria Jorkui – cituojami tik šio laiškai ir sakoma, kad jis „dažnai mąsto aiškiau ir radikaliau“. Bet kartu pabrėžiama, kad Jorko interesai ir pasiekimai susiję ir su jo paties (bei oponento) egzistavimu. Tai irgi papildomai rodo, ką reiškia „istorizuoti filosofiją“ – „filosofija“ yra tarsi „praktika“ per „dialogą“. Toji „praktika“ vyksta ne dėl išorinių moralinių ar politinių tikslų, o kad būtų įmanoma bendras filosofavimas kitame Dasein

Jorko raginimas istorizuoti savo filosofavimą, regis, kyla iš plataus suvokimo, kad šiuolaikinė žmonija, kaip mokslu pagrįsta kultūra, egzistuoja merdinčio nuosmukio būsenoje. Per šiuolaikinį mokslą žmogus atitrūko nuo savo istorinio gyvenimo „slaptųjų šaltinių“ – tų, kuriuos tikrai „gyvybinga istoriografija“ siektų atskleisti arba „patirti“. Jorkas rašė: rašė, kad „žinojimas pažengė iki tokio lygio, kad pats save panaikino, o žmogus taip atitrūko nuo savęs, kad nebemato savęs. „Šiuolaikinis žmogus“, tai yra žmogus nuo Renesanso laikų, yra tinkamas kapui“.

„Laiko sąvokoje“ Dasein būties būdas dar nėra suformuluotas „egzistencijos“ sąvokos terminais, o Dasein ontologinės savybės dar nėra apibūdinamos kaip „egzistencialai“. Tačiau jau kalbama apie Dasein „kasdienį gyvenimą“ arba apie tai, kaip Dasein „išgyvena savo mirtį“. Tad „Laiko sąvokoje“ galima aptikti net ir įspūdingų išsireiškimų, nelikusių „Būtyje ir laike“.

Užbaigdamas pirmąjį „Laiko sampratos“ skyrių šia Jorko citata, Heidegeris aiškiai nori, kad apsvarstytume ir jo paties filosofavimo kalbinę raišką:

¹⁾ Hansas Jorkas von Vartenburgas (Hans Ludwig David Paul Yorck von Wartenburg, 1835-1897) – vokiečių teisininkas, filosofas. 1865 m. mirus tėvui, užėmė jo vietą Prūsijos parlamente. 8-ojo dešimtm. pabaigoje sutiko V. Diltėjų, su kuriuo susirašinėjo 20 m. (1877-189) ir taip išvystė hermeneutinę istorijos filosofiją, įtakojusią M. Heidegerį ir H.G. Gadamerį.

²⁾ Dasein („čia-būtis“) – sąvoka M. Heidegerio filosofijoje (ypač „Būtyje ir laike“), paimta iš įprastinio žodžio „Dasein“ – „egzistavimas“. Heidegeris šį terminą vartojo kalbėdamas apie būties būdą, kuris, jo manymu, būdingas tik žmonėms, kurie suvokia ir turi susidurti su tokiais klausimais kaip asmenybė, mirtingumas Heidegeris šį terminą vartojo kalbėdamas apie būties būdą, kuris, jo manymu, būdingas tik žmonėms, kurie suvokia ir turi susidurti su tokiais klausimais kaip asmenybė, mirtingumas ir gyvenimo santykiuose su kitais žmonėmis dilema ar paradoksas, kai galiausiai lieka vienas su savimi bei dilema ar gyvenimo paradoksas santykiuose su kitais žmonėmis, tuo pat metu išliekant vienam su savimi. Vis tik Heidegeris pabrėžė, kad Dasein nereikia painioti su subjektu: Dasein objektyviai egzistuoja – tai esybė, „įkūnyta pasaulyje“. Iki M. Heidegerio šią sąvoką dar naudojo F. Šelingas ir F. Nyčė.

Ar Dievas turėjo pasirinkimą, kurdamas Visatą?

3217 m. birželio 19 d., pirmadienis

- Šambambukli, labas! Žiūrėk, ką nusipirkau!

Demiurgas Mazukta ant stalo papylė gerą tuziną neskoningų ryškių dėžučių. Demiurgas Šambambukli paėmė vieną ir pakilnojo ant rankos.

- Sunki, - pastebėjo. – O kas aplamai čia?
- Greito paruošimo Visata, - noriai paaiškino Mazukta. – Nori, imk pora, pravers, aš jų daug turiu.

Šambambukli padėjo Visatą į bendrą krūvą:
- Ne, dėkui, man nereikia. Ir kas aplamai kokią nesąmonę sumąstė?

Stanislovas Abromavičius. Batų taisymas Mūsų gatvėje dirba keistas batsiuvys. Apžiūri atneštą batą, iš pradžių akimis išduria skylutę, iš laiko skrynios išsitraukia užaštrintą medžio gabalėlį, prideda prie pado, suduoda į jį kelis kartus sunkiu vakaro plaktuku, paskui nušlifuoja paviršių sugedusia nuotaika. Ir ilgai žiūri į neišgydytą iškrypėlį. Purvynus ir asfaltą išbraidžiusį, Tarsi stebuklą matytų.

Jis apžiūrėjo spalvingą pakuotę:
- „Pagaminta...“ Na, tada aišku.
- Be reikalo tu taip, - įsižeidęs mestelėjo Mazukta. – Daiktelis, kita vertus, labai naudingas. Prispaus tave, tarkim, sukurti naują pasaulį, o lyg tyčia, nei Tamsiosios materijos, nei Šviesių idėjų po ranka nėra. Ir ką tada darysi?

Šambambukli gūžtelėjo pečiais.

- Na matai, - pergalingai vyptelėjo Mazukta, - o jei kišenėje turėsi tokį paketėlį, tai sutvėrimo aktas nesukels jokių nepatogumų. Tiesiog Šliūstelk vandens ir mestelk toliau, o jisai kažkaip bumbtels! Ir viskas bus padaryta...

Šambambukli vėl pažvairavo į pakuotę:
- Aha, matau: „Paruošimo trukmė – 3 min.“
- Būtent. Juk tai kieta, ar ne?
- Na taip, - mostelėjo ranka Šambambukli, - bet pamanyk, skuba. Aš, jei reikia, galiu ir per dvi minutes pasaulį sutverti. Ir be jokių pusfabrikačių.

Mazukta nepatikliai įsispoksojo į draugą:
- Ne, man atrodo, kad tu juokauji.... Meluoji?
- Kam man to reikia? – nustebo Šambambukli.
- Neturiu supratimo. Tik tiksliai žinau, kad per dvi minutes niekaip nesuspėsi. Per tiek tespėsi tik burną pražioti, kad tartum „Tebūnie šviesa!“. O su tavaisiais apsisukimais...
- Deram? – ramiai pasiūlė Šambambukli.

Mazukta atšlijo. Prieš atsakydamas ilgai galvojo, skausmingai raukydamas kaktą.

- Nematau, kur šuo pakastas, - galiausiai prisipažino. – Suderėti, aišku, galim, tačiau tu neturi jokių šansų laimėti.
- Nori patikrinti? – neatlyžo Šambambukli.
- Gerai! – ryžosi Mazukta. - Sutinku derėtis, kad per 2 min. tu ne tik pasaulio, bet ir puoduko nepagaminsi!
- Puoduko, kaip sakai, ir nepgaminsiu, - sutiko Šambambukli. – O pasaulį – visada prašome. Tad deram? Iš sprigto?
- Iš dviejų sprigtų!
- Na kad ir iš šimto, - gūžtelėjo pečiais Šambambukli, - kas man, tavo galva, ne mano. Kuriamas pasaulis

Jis atsistojo, pasiražė ir patraukė link dirbtuvių.

- Palauksi čia? – perklausė per petį. – Ar nori pamatyti?
- Nė už ką nepraleisiu tokio reginio! – atšovė Mazukta.

Dirbtuvėse Šambambukli neskubėdamas nuvalė vietą naujai visatai, išsidėliojo instrumentus, užsimovė darbines pirštines...
- Laiko, sugaiško pasiruošimui, aš, be abejo, neskaičiuosiu, - šyptelėjo Mazukta, daugiareikšmiškai patikrindamas chronometrą. – Pasakyk, kada pradėsi.
- Jau pradedu, - pasakė Šambambukli. – Ir būsiu labai dėkingas, jei netrukdysi. Aš, supranti, dirbu, tai kūrybinis procesas, ir nepakenčiu pašalinių trukdžių.
- Gerai, jau gerai, tyliu! – Mazukta demonstratyviai delnu užsidengė burną.

Šambambukli užsimerkė, kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė, ir pagaliau ėmėsi darbo. Priešingai Mazuktos lūkesčiams, o greičiau, visai pagal tai, ko tikėjosi. Šambambukli darbavosi susimąstęs, neskubėdamas, nepraleisdamas jokių detalių ir smulkmenų. Mazukta, kuriam irgi buvo nesvetimas meistriškumas, norom nenorom mėgavosi. Tačiau po pusvalandžio prisiminė apie derybas ir tyliai kostelėjo.

- Šambambukli, šiaip jau...
- Juk prašiau netrukdyt! – suirzęs mestelėjo Šambambukli. – Vėliau pakalbėsim! Apie viską – vėliau!

Mazukta nepuolė ginčytis, įsitaisė patogiau ir toliau stebėjo draugo darbą. Juk, galų gale, jam pralaimėjimas negrėsė, o pažiūrėti į ką buvo. Šambambukli tvėrė pasaulį dailiai, su meile, net pavydas truputį ėmė.

Pagaliau Šambambukli padarė paskutinė potėpį, atidėjo į šalį instrumentus ir nuo kaktos nusišluostė prakaitą.

- Man labai gaila, bet turėsiu tave nuliūdinti, - ištarė Mazukta, - tačiau praėjo ne mažiau nei savaitė.
- Tikrai? – nustebo Šambambukli.
- Tikrai. Jei rimtai, tai praėjo kažkiek daugiau nei 4 mlrd. metų, tačiau nesismulkinsime. Kaip bebūtų, tai aiškiai per dvi minutes.
- Tu klysti, - papurtė galvą Šambambukli. – Dvi minutės dar nesibaigė.
- Na, tu ir duodi! – nusikvatojo Mazukta. – Aš supranta, kad kūrybinio proceso metu kartais užsimiršti apie laiką, tačiau, vis tik, viskam yra ribos!
- Kūrybinis procesas čia ne prie ko, - paprieštaravo Šambambukli. - Tačiau faktas lieka faktu: praėjo vos kelios sekundės nuo darbo pradžios ir, štai gali įsitikinti, viskas jau pabaigta.

Mazukta palenkė galvą į šoną ir įdėmiai ištyrinėjo sąžiningai ramų draugo veidą:
- Atrodo, kad tu tikrai tiki tuo, ką sakai.
- Nes tai tiesa. O tu ir į laikrodį pažvelk!
- Jie sustojo, - nepatenkintas patempė lūpas Mazukta. – Nieko nuostabaus, jau 4 mlrd. m. neprisukamas. Visai užmiršau.

Šambambukli pavargęs atsiduso“
- Mazukta! Prašau, pasakyk man, kokia dabar valanda?
- Valanda – tai 60 min. 1/24 paros dalis.
- O kas yra para?
- Para – tai 24 val... O, velniai griebtų! – Mazukta pliaukšelėjo sau per kaktą.
- Va, būtent. Para – tai laiko tarpas nuo saulės patekėjimo iki kito jos patekėjimo. O saulė šiame pasaulyje dar nė karto nesileido. Tu tik dabar pastebėjai, kad Žemė visą laką buvo į Saulę pasisukusi viena puse?
- Duok tuos du sprigtus, - atkišo kaktą Mazukta. – Kirsk, išgama.
- Mielai! Ka-artą! – Šambambukli draugui davė skambų sprigtą. - O dabar – dar ka-artą!

Jis švelniai stumtelėjo Žemę į šoną, priversdama ją suktis.

Ir viskas ėmė suktis...