Yra pasaulyje paslapčių, ties kurių slenksčiu sustoja ne viena mokslininkų karta. Tai pasakyta prieš 50 m. O dar prieš 2000 m. buvo parašyta
Aš puikiai suprantu, kad yra laikas. Tačiau kai mane paprašo papasakoti apie tai, staiga pamatau, kad nieko nesuprantu.
Per 2000 m. žmonija nepastūmėjo nė per nago juodymą. Nors tą teiginį galima bandyti užginčyti... bet tegu man
pabando tai paaiškinti paprastai. Laiką pavyko suvyti į formules, tačiau pats vis tiek liko nesuprastas, paslaptingas,
nepagaunamas... Ir tada Kozyrevas rado jo pažinimo būdą eksperimentą.
Laiko problema jis užsiėmė daugiau nei ketvirtį amžiaus. Per tuos metus jis sulaukė įvairiausių vertinimų. Jo idėjos vertė iš koto...
Nenuginčijamai laikyta: Mėnulis priklauso dangaus kūnams, praradusiems vidinę energiją. Negyvas kūnas, baigęs
savo evoliuciją. Ir staiga Kozyrevas pareiškia: Mėnulyje įmanomi ugnikalniai!
Maža to, jie būtini, nes tai, matote, seka iš jo koncepcijos. Na ir kliuvo tada jam! O jis naktis po nakties žiūrėjo per teleskopą
ir galiausiai įžiūrėjo. 1958 m. aptiko išsiveržimą Alfonso krateryje ir gavo jo spektrogramą. Atrodytų viskas, bet koks skepticizmas išsklaidytas...
Kur ten!? Tik po 11 m. jam Išradimų ir atradimų komitetas išdavė diplomą apie Mėnulio vulkanizmo atradimą. O dar po metų
Tarptautinė astronomijos akademija įteikė auksinį medalį su deimantiniu Didžiosios Meškos atvaizdu.
Jo eksperimentas buvo visai paprastas. Jis paėmė paprastas balansines svarstykles, vienoje srities
pusėje pakabino besisukantį laikrodžio kryptimi giroskopą, o kitoje ant lėkštutės padėjo svarmenis. Kai nusistovėjo pusiausvyra, įjungė
elektrinį vibratorių. Nieko neįvyko. Tada nuėmė giroskopą ir įsuko į priešingą pusę ir tada giroskopas palengvėjo (svirtis su juo pakilo).
To negalėjo paaiškinti joks žinomas fizikos reiškinys. Anot Kozyrevo, giroskopo sukimasis priešinga kryptimi
prieštarauja laiko tėkmei, laikas slegia jį ir atsiranda papildomos jėgos... O jas galima išmatuoti... O tai reikštų, kad
laikas ne matematinė abstrakcija, o fizinis veiksnys, aktyviai dalyvaujantis gamtos procesuose. Ir Kozyrevas nustatė,
kad laiko tėkmė nustatoma tiesiniu priežasties posūkio aplink pasekmę greičiu, lygiu 700 km/sek.
Nieko sau formuluotė, ar ne? Bet juk mes gyvenam griežtai determinuotame laike judam iš praeities į ateitį.
Priežastys visada sukelia pasekmes, tačiau tarp šių visad išlieka, kad ir niekingiausias laiko tarpas jos negali vienu
metu būti tuo pačiu metu ir toje pačioje erdvėje. Ir kažkuriame taške įvyksta posūkis praeitis pereina ateitį, priežastis į
pasekmę. Tačiau ne akimirksniu, o baigtiniu greičiu. Ir pateikė apibrėžimą: Kairine koordinačių sistema vadinama ta,
kurioje laikas teigiamas, o dešinine kurioje neigiamas. O tai reiškia, kad galime įsivaizduoti pasaulį su priešinga laiko tėkme...
Tai buvo paprastas termosas su karštu vandeniu tik kamštyje padaryta skylutė, į kurią įstatytas
chlorvinilinis vamzdelis. O tada termosas pastatytas greta svarstyklių su giroskopu. Svarstyklės rodė, kad prieš laikrodžio rodyklę
besisukančio 90 g giroskopo svoris sumažėjo 4 mg. O tada į termosą imtas leistas šaltas vanduo ir svoris krito dar 2 mg.
Galingiausi procesai vyksta žvaigždėse tad jos ir turi išskirti milžiniškus laiko kiekius. Tad gal pavyks jį aptikti
medžiagos, į kurią per teleskopą nukreipta žvaigždės laiko srovė, fizinių savybių pokytyje? Juk laikas, kaip fizinis
vektorius, privalo paklusti fizikos dėsniams atspindėjimo ir sugėrimo. Ir štai teleskopas nukreipiamas į artimiausią
ryškią žvaigždę. Jo objektyvas aklinai uždengtas tamsiu popieriumi arba folija, kad nebūtų spindulių poveikio. Židinyje
esančios medžiagos elektrinis pralaidumas kinta. Uždangalas keičiamas storu metaliniu dangčiu ir kuo uždanga
storesnė, tuo mažesnis pokytis. Tai aišku fizikinį veiksnį galima ekranuoti. Tai buvo patikrinta penkių Saulės užtemimų metu.
Bet šviesa nuo žvaigždžių mus pasiekia tik po daugybės metų. Kitaip yra su laiku, manė Kozyrevas jis atsiranda
akimirksniu t.y. laiku galima akimirksniu perduoti informaciją į bet kurią Visatos vietą. Tik taip nebus prieštaravimo
reliatyvumo teorijai. Ir paskaičiavus, kur šiuo metu randasi kokia žvaigždė, ir į tą
tuščią vietą nukreipus teleskopą, tai turi paveikti giroskopo svorį. Ir ką gi būtent taip buvo nustatyta tikroji Prociono1) vieta.
Bet tai neįtikino skeptikų.
1850 m. vokiečių fizikas R. Klauzijus2) suformulavo postulatą, gavusį
antrojo termodinamikos dėsnio pavadinimą:
Šiluma negali savaime sklisti iš šaltesnio kūno į šiltesnį. Atrodytų labai aišku, tačiau pažiūrėkime, kokį baisų vaizdą
gauname pritaikę visai Visatai: pamažu žvaigždės turi vėsti, išsklaidydamos savo šilumą ir užgęsti. Visatos laukia
šiluminė mirtis.
Prieš tokią išvadą prieštaravo Timiriazevas3), Stoletovas4), Vernadskis
ir kt. K. Ciolkovskis ją iš viso vadino antimoksline. Tačiau šio dėsnio dar niekas nepaneigė.
Helmholcas ir Kelvinas
vienu metu tarsi išsprendė šią problemą žvaigždės milžiniškos dujų sankaupos, kurios besispausdamos kaista. Tačiau ir šiuo atveju paskaičiavimai
parodė, kad Saulė jau senai turėjo išeikvoti savo energiją iki Žemėje pasirodant pirmiesiems gyvybės ūgliams. Tada
atėjo eilė radioaktyvumui, o vėliau branduolinei energijai. Tačiau kaskart negailestinga matematika nubraukdavo viltis.
O kitų energijos šaltinių mokslas dar nežino....
Ir tada Kozyrevas 1953 m. padarė išvadą: žvaigždėse aplamai
nėra jokio energijosšaltinio. Jos tiesiog skleidžia šilumą ir šviesą dėka iš šalies gaunamos energijos. Bet iš kur ji randasi? Aišku, kad iš aplinkinės
erdvės. Tačiau pati erdvė negali būti energijos šaltiniu: ji visai pasyvi. Tačiau erdvė neatskiriama nuo laiko (neveltui
Einšteino teorijose jų pora vadinama erdvėlaikiu). Bet kas yra laikas?
Atsakymas atėjo iš dvinarių žvaigždžių. Jei pavieniui skirtingų klasių žvaigždės labai
skiriasi, tai poroje jos įgauna panašių bruožų tarsi viena veikia kitą ir abi pamažu panašėja. Tačiau atstumai tarp jų tokie dideli,
kad poveikis per jėgos laukus atmestinas. O gal mįslė glūdi laike?
Ir Kozyrevas įrodymų ėmė ieškoti Mėnulyje. Mėnulis turėtų būti miręs, tačiau jei jį veikia Žemė... Taip gimė Mėnulio
vulkanizmo idėja... Bet Kozyrevo paieškos tęsėsi ... ir jo dėmesį patraukė juodosios bedugnės.
Kas jos? Vieni laiko, kad tai savotiškos Visatos šiukšlių dėžės, kur sumetama visa sunaudota materija. Ir galiausiai jos surinks visą
materiją... ir pasaulis liausis egzistavęs. Ar tai geriau nei šiluminė mirtis?
Optimistai spėja, kad kada nors materijos sukritimas liausis ir prasidės atvirkščias procesas ji ims veržtis lauk.
Kitaip sakant, jos taps baltosiomis skylėmis... O skeptikai kaip visad šiaušiasi: ar jos aplamai yra?!
Kozyrevas tvirtino, kad jos egzistuoja. Jo prietaisai parodė
neįprastą laiko tankį Gulbės X-1 rentgeno šaltinio, kuris yra astronomų dėmesio centre,
apylinkėse. Taigi, ten tikrai juodoji bedugnė. Tačiau anot Kozyrevo jos yra savotiškas reguliatorius, per kurį laikas perduoda informaciją į erdvę, o
energija per laiką gražina materiją į bendrą apyvartą. Taip veikia švytuoklė, užtikrinanti nuolatinį Visatos atsinaujinimą.
Ir nebus jokio šiluminės, kolapsinės ar kitokios mirties.
Gaila, kad Kozyrevo pasekėjų nėra
niekas nepratęsė jo tyrimų. O juk gal net laikas yra atsakingas už neorganizuotos materijos virsmą organizuota, t.y. gyvybe.
Paaiškinimai
1) Procionas (Alpha Canis Minoris) ryškiausia Mažojo šuns dvinarė
žvaigždė, esanti už 11,4 švm. Tai 7 kartus už Saulę šviesesnė geltonoji submilžinė poroje su baltąja
nykštuke, nutolusia už 16 a.v. Graikų kalboje Procyon reiškia Prieš šunį (mat pateka anksčiau už Sirijų), kur šunį simbolizuoja Sirijus, - abu esantys
Oriono šunys. Lietuvoje matomas žiemą, kai kartu su Sirijumi bei
Betelgeize sudaro Žiemos trikampį.
2) Rudolfas Klauzijus (Rudolf Julius Emanuel Clausius, 1822-1888) vokiečių fizikas ir matematikas,
vienas termodinamikos pradininkų. Pirmąjį darbą iš šilumos teorijos paskelbė 1850-ais, jame suformuluodamas šiluminę aksiomą,
tapusią pirmąja antrojo termodinamikos dėsnio formuluote. 1865 m. įvedė entropijos
sąvoką, o 1870-ais virialo sąvoką mechanikoje. Taip pat žinomas darbais kūnų tamprumo, optikos ir dinaminės elektros srityse.
3) Klemensas Timiriazevas (1843-1920) - rusų botanikas ir fiziologas, fotosintezės tyrinėtojas,
buvęs Č. Darvino evoliucijos teorijos propaguotoju Rusijoje; mokslo populiarizatorius ir
biografas, parašęs daugelio žinomų mokslininkų biografijų. Nuo 1877 m. profesoriavo Maskvos un-te, kur svariai prisidėjo prie moterų aukštojo
išsilavinimo vystymo. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.
4) Aleksandras Stoletovas (1839-1896) - rusų fizikas, elektros inžinerijos pradininkas. Tyrinėjo
feromagnetizmą (1872 m. išvedė geležies įmagnetinimo kreivę) ir nustatė išorinio fotoelektrinio efekto dėsnius (1888-90) ir sukūrė
pirmąjį fotoelementą. Tyrinėjo dujų iškrovą, kritinę būseną ir kitus reiškinius. Žinomi darbai ir optikos bei molekulinės
fizikos srityse. Jo vardu pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.
Papildomai skaitykite:
Laiko fenomenas
Kas yra tas laikas?
Trumpa laiko istorija
Lygiagrečios visatos
Labai prasta balerina
Mitas apie laiko pradžią
Ką rodo laiko rodyklė?
Kaip sukurti laiko mašiną?
Apie vienalaikiškumo principą
Mūsų smegenys ir yra Visata
Atsakymai apie erdvę ir laiką
Erdvės ir laiko sampratos transformacija
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
Laiko tėkmės pokeitimai
Papildomas matavimas
Vieningo lauko teorija
Gyvenimas po mirties
Nėra absoliutaus laiko
Hipotezės: sliekangės
Laiko vertė ir matas
Visatos modeliai
