Ramančadra Dikšitar'as savo knygoje “Karas Senovės Indijoje” pateikia tekstus iš Samarų, kalbančius apie tai, kad šie skraidantys aparatai atakavo matomus ir nematomus taikinius, kildavo, praskriedavo tūkstančius myliu oru skirtingomis kryptimis ir netgi kildavo į saulėtąją žvaigždę ir žvaigždžių sritį. Oro laivai, padaryti iš šviesiojo medžio, buvo kaip milžiniškas paukštis su tvirtu korpusu ir turėjo viduje gyvsidabrį su ugnimi po juo. Jie turėjo po du blizgančius sparnus… Laivai skraidė atmosferoje milžiniškus nuotolius, nešdami viduje keletą žmonių. Geležis, varis, švinas ir kiti metalai buvo naudojami šiuose aparatuose. Toliau sakoma, kad “kainavo skraidantys aparatai labai brangiai ir todėl buvo aristokratų privilegija, kurie rengdavo dvikovas ore”.

Patys nuostabiausi mūšiai ore aprašomi “Mahabharatoje”. Šis epas, aprašantis didįjį Bharatos palikuonių karą Šiaurės Indijoje, kuris vyko 1400 metais prieš mūsų erą, piešia nuostabų paveikslą didingos civilizacijos, karalių, žinių, filosofų, karių ir nuostabių moterų, spindinčią visuomenę. Sunku patikėti, kad grandiozinis epas aprašo XV amžių prieš mūsų erą, kai klajojančios gentys pasipylė iš šiaurės į Indijos platybes,- laikus, kada vyko Mozės istorija. Knygoje “Mu vaikai” kalbama, kad “Mahabharata” priklauso 20-ties tūkstančių metų senumo periodui, kuris gali būti, sutampa su Aukso amžiumi, kai Uranas, Ateivis iš kosmoso, valdė Žemę; karas danguje, atspindėtas graikiškuose legendose ir Gesiodo “Teogonijoje”, buvo karas tarp dievų ir žmonių.

E.P. Blavatskaja “Slaptoje doktrinoje” tvirtino, kad “Mahabharata” aprašo istorinį karą tarp Surjavansami (Saulės palikuonys) ir Indavansami (Mėnulio palikuonys), didžiulį ezoterinės reikšmės konfliktą, kurį dabar galima interpretuoti kaip konfliktą tar dviejų nežemiškų rasių.

Puikiame vertime Romenas Datta sekančiai aprašo iš visos Indijos atvykusius pretendentus į Droupadi, Pančalos princesės ranką:

“Ir dievai debesų vežėčiomis atėjo, kad pamatytų nuostabų reginį, šviesieji Aditai visame savo gražume, Marutai judančiame aparate… Blizgantys dangaus laivai grupe skrido per giedrą padangę…”

(1-a knyga, 1-as skyrius)

Judhišthira sušaukė asamblėją, kad paskelbti aukščiausią savo valdžią visiems Senovės Indijos karaliams.

“Blizgantys nemirtingieji, aprengti saulės spinduliais, plaukė dangumi, ojų švytinčios vežėčios švartavosi prie bokštų viršūnių. Buvo aukštumoje “Kažkas Spindintis”.

(3-a knyga, 2-as skyrius)

Dėl polinkio azartiniams žaidimams Judhišthira pralošė savo sūnėnui Duryodhanui karalystę, brolius, save patį ir nuostabiąją Droupadi. Duryodhana susikivirčijo su Gandharvais, dangaus būtybėmis, ir pateko į nelaisvę, bet buvo brolių Pandavų išlaisvintas iš dangaus kalėjimo. Po 20 metų Judjišthira, drauge su Ardžuna ir Krišna, surinko armiją, kad susigrąžintų sau sostą.

Bhišma, įžymus Duryodhanos karvedys, atrėmė visas atakas. Galų gale, Duryodhana buvo užmuštas, Bhišma mirė, Judhišthira savo valdžia suvienijo Senąją Indiją.

Mūšis tarp Ardžunos ir giganto Rakšaso vyko aukštai virš žemės. Samsatakabadha Parva aprašo Ardžuną ir Krišną mašinoje: “…o, valdove, mūšyje tarp dievų ir asurų, senovės laikais demonstravo lanko, tiesinį, atgalinį ir kitus judesius… Pandu sūnus papūtė į savo nuostabųjį Devadottu kriauklę. Ir tada jis panaudojo ginklą, vadinamą Taštva…” “Drona Parva” komentuoja: “Šioje siaubingoje kovoje, tie spinduliai, o valdove, lyg saulės spinduliai, akimirksniu uždengė visas horizonto puses ir kariaunas. Nesuskaičiuojama daugybė geležinių rutulių atsirado paskui, lyg žibantys šviesuliai aiškiame dangaus skliaute. Šatagni, kai kurie su keturiais, o kai kurie dviem ratais ir daugybe diskų, galais aštriais, kaip skustuvas, blizgančiais, kaip Saulė, taip pat atsirado ten.”

Čia parašomas kosminių laivų skrydis dangumi. Poetine “Dronos Parvos” kalba kosminių laivų pasirodymas aprašomas taip:

“Šis kalnas atrodė kaip surmos krūva, iš kurios lėkė įvairių rūšių ginklai… Dronos sūnus panaudojo vadžrą. Tas princas tarp kalnų, susidūręs su tuo ginklu, buvo greitai sunaikintas. Po to šis Rakšas, atrodantis kaip žydri debesys danguje, papuoštame vaivorykšte, užvertė ant Dronos sūnaus akmenis ir olas. Tas, pirmasis iš žmonių, panaudojo ginklą Vayarne, sunaikino šiuos žydruosius debesis, pakilusius į dangų.”

Čia, tikriausiai, aprašoma kosminių laivų bombų ataka, vienas iš kurių buvo sunaikintas raketos “žemė – oras”.

“Begalvis padaras ir vėzdas atsirado saulės diske”

Tyrinėjantys NSO negali nepastebėti šio reiškinio panašumo su reiškiniais, aprašomais Livijaus ir Julijaus Obsekvensų senovės Romoje.

“Bhišma Parva” lygina dangaus ginklus su ugnimi. Čandra Rojus savo komentaruose pažymi, kad ginklas, vadinamas “Brahma – danda” (brahmos galva), daug stipresnis už Indros strėlę. Ši veikia tik kartą, tuo tarpu “Barhmos galva” gali naikinti ištisas šalis ir tautas per ištisas kartas. Tūkstančius metų tai buvo laikoma poetiniu pagražinimu, bet mes tai žinome apie radiaciją…

Ardžuna ir to laiko žmonės turėjo visą arsenalą įvairių branduolinių ginklų, panašių ar net pranokstančių dabartinius. “Badha Parva” mini Vayšnava ginklą, suteikiantį nematomumą ir galią sunaikinti visus dievus visuose pasauliuose.

Būdamas jų apsuptyje (lankininkų), o, Bharata, Bhišma suriaumojo liūtu ir sviedė į priešą siaubingą sviedinį. Šis sviedinys kietumu prilygstantis deimantui… sutriuškino karius. Atrodė, visa žemė prisipildė garsaus triukšmo. Ugninis sviedinys sėjo siaubą. Ir kai jis, leisdamas liepsnos liežuvius, pajudėjo prie karūnų, šie puolė bėgti, beviltiškai rėkdami. Ir nuo neįtikėtino šio sviedinio garso daugelis žmonių krito ten, kur stovėjo, ir daugelis krito iš vežėčių.”

Atominis karas su beviltiškais antiraketiniais bandymais apsiginti nuo branduolinių raketų gąsdina mus panašumu su būsimo karo vaizdais, kurio metu žemės sostinės gali būti sunaikintos bombų su antimaterija, leidžiamų iš kosminių palydovų. “Drona Parva” skelbia:

“Vieno Valadevos antpuolio metu, Džarasandha, genamas įtūžio, sviedė į mus sviedinį, gebantį sunaikinti visus gyvus padarus. Visas ugnyje, jis pajudėjo mūsų link, skirdamas pasaulį pusiau, kaip sklastymas moters galvoje, ir su griaustinio veržlumu, skleidžiamo Šakros. Ir kada šis sviedinys pajudėjo link mūsų, Rohimi sūnus sviedė jam Sunakarma ginklą, kad užtverti jam kelią. Šio ginklo jėga sunaikino Valadeva ginklo energiją, ir šis sviedinys krito žemėn, perskeldamas ją ir drebindamas kalnus.”

Kai kurie sviediniai, tokie kaip Karajana, vadinami “deginančiais priešus”, akivaizdu, tikrai buvo naudojami kovos lauke. Pačiame galingiausiame ginkle – Agnėjoje – buvo naudojama jėga, laimei, nežinoma mums ir dabar. “Drona Parva” stulbina mus sekančiu tekstu:

“Kilnusis Advattsamanas ryžtingai sustabdė vežėčias, palietė vandenį ir užkeikė Agnėja ginklą, kuriam negali priešintis net dievai. Nusitaikęs į visus savo matomus ir nematomus priešus, šis šlovingiausias iš herojų, mantromis iškvietė blyksnį spindulingos liepsnos ir bedūmės ugnies ir pasiuntė ją su pykčiu į visas puses. Iš ten išskrido tankus strėlių spiečius. Su liepsnų liežuviais, šios strėlės apsupo Parthą iš visų pusių. Meteorai sublizgo danguje. Tiršta migla netikėtai apgaubė Pandavus. Visos horizonto pusės taip pat apsivilko tamsa. Rekšasai ir Vikočiai bėgo siaubingai rėkdami. Ėmė pūsti pragaištingi vėjai. Pati saulė nebeskleidė šilumos. Varnos karksėjo iš visų pusių. Kraujuodami debesys riaumojo erdvėje. Paukščiai, ir žvėrys, ir sielos žmonių buvo be galo sujaudinti. Netgi stichijos susijaukė. Saulė atrodė besisukanti. Visata, nusvilinta karščio, atrodė, karščiavo. Drambliai ir kiti žemės sutvėrimai, nudeginti šio ginklo energijos, išsigandę bėgo, sunkiai kvėpuodami ir trokšdami apsisaugojimo nuo šio siaubingo ginklo. Netgi sutvėrimai, gyvenantys vandenyje, o, Bharata, begaliniai susijaudino ir atrodė tarsi degantys.

Iš visų horizonto pusių, pagrindinių ir pagalbinių, nuo dangaus skliauto ir nuo pačios žemės, atsirado siaubingos aštrios strėlės, veržlios kaip Garuda vėjyje. Pakirsti ir deginami tais Ašvatammo spinduliais, priešo kariai krito žemėn kaip medžiai, deginami ugnimi. Didžiuliai drambliai krito žemėn, garsūs riksmai buvo girdėti iš debesų. Kiti drambliai bėgo ten ir šen, garsiai trimituodami, lyg rastųsi miško gaisre. Žirgai ri vežėčios, sudeginti šio ginklo energijos, atrodė kaip medžiai, sudegę miško gaisre. Tūkstančiai vežėčių nukrito į visas puses. Iš tikro, o, Bharata, Agni Valdovas sunaikino Pandavų Kariauną šiame mūšyje lyg Somvartta ugnis, kuri sunaikino viską Kali jugos gale.”

Toks fantastiškas karas buvo aprašytas “Drona Parva” vertime, kuris padarytas 1888 metais, kada mūšiuose buvo naudojama kavalerija ir herojai nešė vėliavas; šiandien gi mes gerai žinome apie baisingą atomo jėgą.

Ar tikrai senovės mokslas turėjo tokių žinių?

Agnėja ginklas, kuris sunaikino Pandavų karius Senovės Indijoje, primena Sodomos ir Gomoros sunaikinimą, Asirijos karaliaus Senacheribo armijos likvidavimą prie Pelusijaus Egipte 670 metais prieš mūsų erą ir paslaptingą ugnį iš dangaus, kuri IV amžiuje Britanijoje susprogdino Vortigerno pilį…

Apie vimano konstrukcija

Sanskrito rankraštyje “Samarangana Sutradhara” yra toks vimano aprašymas:

“Stiprus ir tvirtas turi būti jo kūnas, padarytas iš tvirtos medžiagos, tartum didelis skrendantis paukštis. Viduje reikia patalpinti įrenginį su gyvsidabriu ir geležiniu šildančiu įrenginiu po juo. Dėka jėgos galios, kuri paslėpta gyvsidabryje ir kuri priverčia judėti nešantį sūkurį, žmogus, kuris randasi viduje šių ratų, gali perskristi didelius atstumus dangumi pačiu nuostabiausiu būdu. Keturi tvirti indai gyvsidabriui turi būti patalpinti į vidų. Kai jie bus pašildyti valdoma ugnimi iš geležinių įrengimų, ratai išvystys griaustinio jėgą gyvsidabrio dėka. Ir jie iš karto pavirsta į “perlą danguje”.

Taigi, “įrenginys su gyvsidabriu, “šildantis įrenginys”, “nešantis sūkurys”… - ką tai galėtų reikšti?

Pradžiai priminsiu, kad šildomas indas su gyvsidabriu yra paprasčiausio difuzinio vakuuminio siurblio pagrindas. Ar ne jo pagalba siūloma mums pakilti į orą ?

Iš skirtingų siurblio konstrukcijų aš apsistojau prie vienos, primenančios šį aprašymą - tetroidalinio tipo. Išoriškai tai plokščias cilindras, pripildytas skysto metalo – gyvsidabrio. Po juo - mikrobangų krosnis (“pašildantis įrenginys”) ir elektromagnetinės ritės – statorius. Jis sukuria “bėgantį” magnetinį lauką ir įsuka gyvsidabrį, kuris tampa asinchroninio variklio rotoriumi. Jo sukimosi greitis – keletas šimtų tūkstančių apsisukimų per minutę. Veikiamas išcentrinės jėgos gyvsidabris įgauna baronkos – troido formą, kuriame dėl nevienodo šilumos pasiskirstymo dar atsiranda ir vidinis sūkurys (spiralė, įdėta į baronką). “Pašildančiojo įrenginio” dėka gyvsidabris iš skystos būsenos pereis į persotintų garų būseną.

“Garo baronkos” dėka sukimosi ir specialiai tiekiamo į ją oro difuzijos, cilindre susidaro labai aukšta iškrova. Dėl vidinių sūkurių “rotoriuje”, įtrauktas oras atsiranda jo periferijoje ir išspaudžiamas prie vidinės sienelės. Toliau jis surenkamas specialiu rinkikliu ir išmetamas lauk per reaktyvinę diuzą. Bet šita oro srovė stumia vimaną pirmyn, nuo žemės jį atplėšia kita.

Oras į difuzinį vakuuminį siurblį patenka iš viršaus. Jis veržiasi prie oro paėmimo angos, be to ne tiesia srove, o sukdamasis spirale. Virš aparato, aplink angą, sūkurio sukimosi greitis viršija 500 km/h, kas sukels stiprų slėgio kritimą, vakuumo zonos susidarymą. Tai, pagal žinomą Bernulli dėsnį, reiškia milžiniškos keliamosios galios susidarymą (“nešantis viesulas”), kurią galima lyginti su tornadu.

Be įspūdingos keliamosios galios ir konstrukcijos paprastumo, totridalinio tipo difuzinis vakuuminis siurblys turi dar mažiausiai du privalumus. Pirmiausia, jam būdingas didelis giroskopinis efektas. Tai labai svarbu, nes esant dideliems greičiams diskaskrydžiai nėra labai stabilūs. Keturių turbinų – giroskopų komponavimas padidins stabilumą daugelį kartų. Antra naudinga savybė – dėl milžiniško gyvsidabrio rotoriaus sukimosi greičio siurblio geba levituoti. Dėl to kompensuojamas jo svoris.

Paruošė Rulis
Skaitykite šio straipsnio pirmą dalį
Apie vimanus papildomai skaitykite:
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Senosios Indijos mašinos (yantra)
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Vimanų vibruojantieji degalai
Ateivių rasės: driežažmogiai
Ankstyvieji pranešimai apie NSO
Amžinojo gyvenimo siekis
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Ieškant supernovų Indijos raštuose
Jugos – kosmologinės eros
Mohendžo-daro

Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale.

san-taka station Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius naktiniame danguje ar patirtus sapno metu... įspūdžius, klausimus ar komentarus prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti pagrindinio puslapio gale.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.