Global Lithuanian Net:    san-taka station:
„Pioneer“ anomalijos  

„Pioneer 10“ pakilo 1972 m. kovo 2 d., o „Pioneer 11“ po metų, 1973 m. balandžio 5 d. Šiuo metu jie randasi ties Saulės sistemos pakraščiu. Dar 1998 m. mokslininkai pastebėjo, kad jų trajektorijos tokios keistos, kad jos verčia šiais zondais domėtis ir dabar – tarsi kažkas tuos aparatus trauktų atgal
(žr. iliustraciją apie kosminių zondų orbitas pro Koiperio žiedą). Pioneer at Jupiter

Zondams esant už 20-70 astronominių vienetų, tyrinėtojai pastebėjo, kad mikrobangų signalų dažnis nežymiai, tačiau pastoviai pasislinkęs. Lėtėjimas yra labai nežymus – tik
ap = 8.74·10-8 cm/s2 (su galima 1,33 paklaida) arba viena šimtamilijardinė laisvo kritimo pagreičio Žemėje (g) dalis. Tačiau jo pakako, kad „Pioneer 10“ nuo kurso nukryptų 400 tūkst. km. NASA su „Pioneer 11“ nesusisiekia nuo 1995 m., tačiau iki tada buvo stebimas panašus jo nukrypimas. Kokia gali būti priežastis?

O ar nėra anomalijų su „Voyager“ (kelionę pradėjusių dar 1997 m.) ir kitais zondais? „Pioneer“ stabilizavimui naudoja sukinį (ir tokių aparatų neplanuojama leisti artimiausioje ateityje), o „Voyager“, kaip dauguma kosminių aparatų, turi trijų ašių stabilizavimo sistemą, palaikančią zondo orientaciją erdvėje. Tomis ašimis vyksta išmetimai, kurie gali sukelti tam tikrus neapibrėžtumus, panaikinančius efektus, kurie stebimi su „Pioneer“. Tokių efektų nestebima ir su „Galileo“. Gal tai susiję su vidiniais „Pioneer“ zondų procesais: vidine šiluma ar dujų nuotėkiu. J. Anderson'as 2002 m. balandžio mėn. išsami studija „Anomalaus 'Pioneer' 10 ir 11 pagreičio analizė“ neigia tokią galimybę.

Bruce Bassett'as siūlo tai sieti su alfa konstantos (apie 1/137) kitimu. Kiti mokslininkai mano, kad traukos priežastis yra „tamsioji materija“, apie kurią, deja, visiškai nieko nežinome. Vienas egzotinis paaiškinimas susijęs su stygų teorija ir papildomais matavimais. Atseit, aukštesniuose matavimuose gali egzistuoti papildomų silpnų jėgų. Kiti aiškinimai siejami su Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos (kuri laikoma būtina siejant gravitaciją ir kvantinę mechaniką) pakeitimais. Yra laikančių, kad dideliais atstumais kūnų Pioneer 10 trauka gali būti didesnė, nei manoma. Jie gauna ir eksperimentinių duomenų patvirtinimus, nes aptinkami galimi fundamentalių konstantų pokyčiai. Jei anomalija susijusi su naujais fizikos dėsniais, ji yra nepaprastai svarbi.

Tačiau M. Mizony ir M. Lachieze-Rey 2004 m. spalio mėn. straipsnyje „Kosmologiniai efektai lokaliame statiniame freime“ bando įrodyti, kad „Pioneer“ anomalija nėra kosmologinės prigimties.

H. Quevedo 2005 m. rugpjūčio mėn. straipsnyje „'Pioneer' anomalija ir Saulės kvadrupolio momentas“ pabandė paskaičiuoti galimą Saulės kvadrupolio momento (išmatuoto tik neseniai ir lygaus 2.28 · 10-7 su 15% paklaida) poveikį zondams ir nustatė, kad jis nepakankamas, kad sukeltų tokią anomaliją.

M. Nieto siūlo atlikti pradinės zondo trajektorijos analizę. Tačiau problemos sprendimui reiktų naujos kosminės misijos, kuri matuotų gravitacinius efektus Saulės sistemos pakraštyje. Tai kainuotų 300-500 mln. dolerių, o ją tektų derinti ir su kitais skrydžiais. Galima tokios misijos data būtų 2015 m.

„Pioneer“ misija

„Pioneer 10“ buvo pirmasis kosminis aparatas, 1973 m. praskriejęs pro Jupiterį, o „Pioneer 11“ orbita prie Jupiterio buvo pakoreguota, – ir tada jis pirmasis praskrido pro Saturną (1973 m. gruodį).

„Pioneer-10” pateikė naujų duomenų apie Jupiterio palydovus.

Ganimedo nuotraukose įžiūrimos dvi lygios, jūrų tipo sritys, aiški poliarinė sritis ir keletas didelių meteorite kraterių.

Nustatyta, kad Jo 23% sunkesnis nei manyta (1,22 Mėnulio masės), jo atmosfera 770 km storio, o jonosfera tankumu prilygsta Veneros jonosferai. Jo – mažiausias atmosferą turintis Saulės sistemos kūnas. 21 val. trunkančios nakties metu jame susidaro metano dribsnių, kurie, atsigręžus į Saulę, išgaruoja per 10 min. Tada Jo turi didžiausią visoje Saulės sistemoje atspindžio galią. Pastebėtas ir Jo supantis vandenilio debesis.

Iš visų 4-ių Galilėjaus palydovų, tik Kalistas yra nuošaliau intensyvios radiacijos sričių, nors ir čia būna intensyvios radiacijos periodų. Tad jie mažai tinka žmogaus išsilaipinimui.

"Pioneer 10" 1983 m. birželio 13 d. išskrido už Plutono orbitos ir taip paliko Saulės sistemą (jis skrieja kryptimi, priešinga Saulės judėjimui galaktikoje). Šiuo metu zondai hiperbolinėmis orbitomis netoli Saulės ekliptinės plokštumos skrieja į priešingas puses. Jie skraidina ir auksu dengtas aliuminio plokšteles su pranešimais nežemiečiams: vyro Pioneer at Jupiter ir moters atvaizdus ir diagramą, rodančią Saulės vietą galaktikoje (bei zondo trajektoriją). Joje išgraviruotas skaičius 8 dvejetaine forma (daugiau žr. >>>>>).

Vienas „Pioneer“ tikslų buvo dangaus kūnų paieška Koiperio žiede. Apie juos būtų sužinoma pagal zondų trajektorijos pokyčius. Taip pat „Pioneer“ programoje buvo ir žemo dažnio gravitacinių bangų paieška.

Papildoma „Pioneer“ misija yra heliopauzės paieška. Tai Saulės vėjo ir tarpžvaigždinės erdvės riba. Heliosferos krašto judėjimas tarpžvaigždine erdve gali sukelti kylančią bangą priekyje ir nusileidžiančią gale. Subatominių dalelių srautas gali sukelti Saulės vėjo terminacijos smūgį. Mokslininkai mano, kad tai gali nutikti 60-100 AU nuotolyje.

Mokslinininkus glumino kai kurie „Voyager 1” 2012 m. pateikti duomenys. Dabar mistika, atrodo, išsklaidyta. Buvo laikoma, kad perėjimas per heliopauzę turi būti lydimas žymiu magnetinio lauko charakteristikų pokyčiu, kas nebuvo stebima. Be to, magnetinio lauko kryptis „Voyager 1” rajone buvo nukrypusi nuo laukiamos per 40o. IBEX palydovo matavimai rodė, kad „Voyager 1” nustatyta kryptis yra teisinga ir susijusi su Saulės sistemos poveikiu galaktikos magnetiniui laukui. Anot mokslininkų, stotis 2025 m. paliks sutrikdyto magnetinio lauko sritį. Iki to laiko dar veiks radioizotopiniai termoelektriniai generatoriai, tad tikimasi gauti ir papildomos informacijos.

Abu „Voyager“ nustatė, kad tolstant erdvės tankis ima didėti. Kertant heliopauzę, „Voyager-1” (2012 m.) užfiksavo 0,055 elektrono 1 cm3 tankį, o „Voyager-2“ (2018 m.) – 0,039 elektrono. Nuskridus dar 20 a.v. zondai pranešė apie padidėjusį tankį – „Voyager-1“ – 0,13 elektrono 1 cm3, o „Voyager-2“ (2019 m. 124,2 a.v. atstumu) - 0,12 elektrono. Tuo tarpu tarpžvaigždinėje Paukščių tako erdvėje vidutinis tankis yra 0,037 elektrono 1 cm3.

Pagal vieną versiją, magnetinio lauko linijos, dengiančios heliopauzę, yra stipresnės, kas gali sukelti elektrmagnetinį joninį nestabilumą – ir „Voyager-2“ iš tikro aptiko stipresnį magnetinį lauką kertant heliopauzę. Pagal kitą versiją, Saulės vėjo nešamos dalelės pasiekę heliopauzę turėtų sulėtėti, sudarydamos tarsi kokį „kamštį“ – gali būti, kad tą reiškinį 2018 m. užfiksavo „New Horizons“, pagavęs silpną ultravioletinį švytėjimą, sukeltą neutralaus vandenilio sankaupa heliopauzėje.

Blyškus melsvas taškas

Jie jį vadina Blyškiu melsvu tašku. Tai viena įspūdingiausių nuotraukų pasaulyje, gal net pati svarbiausia. Ir joje vieninteliu tikrai svarbiu tėra vienas vientelis melsvas pikselis. Tame taške buvo pagauta šviesa iš Žemės. Taip mūsų planeta atrodo iš 6 mlrd. km atstumo. Jis įkvėpė K. Saganą parašyti „Blyškus melsvas taškas: visija apie žmonių ateitį kosmose“ (1994): „Vėl pažvelkite į tą tašką. Ten yra čia. Tai namai. Tai mes“.

Tai parodo, kokia trapi mūsų Žemė – tik taškelis beribiame kosmose.

1990 m. kompaktiško automobilio („vabalo“) dydžio „Voyager 1“ jau buvo palikęs už savęs Jupiterį, Saturną ir Titaną. Tada komanda vasario 14 d. nusprendė padaryti nuotrauką, nes susidarė palanki padėtis. „Blyškus melsvas taškas“ buvo viena iš 60 tą dieną padarytų Saulės sistemos planetų nuotraukų (nebuvo galima nufotografuoti Merkurijaus ir Plutono). Tikra „šeimyninė nuotraukytė“. Tik jos atsiuntimo teko laukti iki kovo mėnesio – reikėjo atsiųsti 640 tūkst. pikselių. Šiuolaikiniais vertinimais tai nėra daug, bet kai zondas yra už 6 mlrd. km, o antena tėra kelių šimtų vatų galios, tai užima ilgai – siuntimas truko iki gegužės.

K. Saganas pasiūlė tos nuotraukos idėją 1981-ais – ir motyvus išdėstė taip pavadintoje knygoje (Pale Blue Dot, 1994) -tai gali pratęsti mūsų supratimą apie mūsų tikrąsias aplinkybes ir sąlygas, kad mūsų Žemė tėra tik mažas taškelis plačiame ją supančiame kosmose – tačiau tokia jos dar niekas nematė.

Ir nors K. Saganas įtikino nedidelę „Voyager“ projekto kolektyvą bei vaizdų ruošimo vadovą Brad Smith’ą4), kad būtų numatytas techninis, planinis ir politinis palaikymas, projekto vadovai nebuvo linkę tam skirti resursus. Ir jo pasiūlymas buvo atmestas, kaip ir kiti pasiūlymai per sekančius 7 m.

Nežinodama apie K. Sagano pasiūlymą, Carolyn Porco5) savarankiškai „prakišinėjo“ panašią idėją. Ji 1983 m. tapo vaizdų ruošimo komandos nariu - ir jos mintyse buvo sentimentalus „Voyager“ atsisveikinimo nuotrauka, o taip pat vaizdas, kaip Saulės sistema atrodo „atvykstančiam“ nežemiečiui. Dvejus metus idėja bandyta „įsūdyti“ į projektą, bet kaip K. Sagano atveju nieko neišdegė. Tačiau projekto narys Ed Stone drąsino patardamas, kad jei iš Žemės nuotraukos būtų „kažkiek mokslo“, galėtų pasisekti.

Nieko nesugalvojant dėl Žemės, imta mąstyti apie kitus mokslinius vidinių Saulės sistemos objektų stebėjimus iš už jos ribų. Taip 1987 m. „Voyager 1“ pabandė nufotografuoti asteroidinę dulkių juostą, aptiktą 1983 m. Deja, niekas nesigavo. 1988 m. pagaliau C. Porco sužinojo apie ankstesnį K. Sagano siūlymą ir jam pasiskundė, kad ir ji siūlė panašią idėją, bet ir jai nepavyko. Tada jis paprašė jos pagalbos, kad ji paskaičiuotų išlaikymo laiką. Įdomiausia, kad tas paskaičiavimas ir buvo sunkiausia „avantiūros“ dalis – dar niekas nebuvo fotografavęs Žemės, kai jos vaizdas mažesnis už pikselį.

Ir kai Karolina tapo „Cassini“ misijos imadžingo vadove, ji nusprendė tai pakartoti – tik geriau ir geresnės kokybės. Ir tai vėl pavyko - 2013 m. liepos 19 d. Ją pavadino „Diena, kai Žemė nusišypsojo“.

Tasai mažytis taškelis, vienišas kosmoso tamsybėje, tarsi sako mums, kad nėra kitos vietos, į kurią galėtume ateiti ir klestėti, neįdėję kolosalių ir, ko gero, nerealizuotinų pastangų. Greičiausiai žmonija baigs gyvenimą ten, kur jį ir pradėjo – tad ir reiktų pasistengti, kad ji mums geriausiai tiktų.

Kaip pakilo ir skrido „Vojadžeriai“?

Jei žvaigždės nebūtų palankiai išsidėstę, du išskirtiniausi kosminiai zondai būtų niekada nepakilę nuo Žemės paviršiaus. Tik tąkart „žvaigždės“ buvo planetomis – 4-iomis didžiausiomis Saulės sistemoje.

„Voyager“ zondai atskleidė, kad atrodančiame ramiame Jupiteryje siaučia šimtai uraganų, jo šiaurės ašigalyje švyti pašvaistė, o aplink sukasi trys ploni žiedai. Paaiškėjo, kad Saturnas turi tūkstančius žiedų, net ir atrodančių, tarsi būtų supinti, ką teoretikai laikė neįmanomu. Ijo gausu ugnikalnių, o Tritone veržiasi -233oC azoto geizeriai. 1986 m. „Voyager-2“ tapo pirmuoju kosminiu aparatu, praskridusiu pro Uraną, o po 3 m. ir pro Neptūną. Staruoja Voyager-2

O „Voyager“ idėja kilo 1965 m. Gary Flandro1), tuo metu nepilnu etatu dirbusiu NASA JPL laboratorijoje Pietų Kalifornijoje, kur buvo paskirtas numatyti galimas efektyvias misijas anapus Marso – iki Jupiterio o gal ir toliau. Jis pieštuku nusibraižė būsimų Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno pozicijų planą ir pastebėjo kažką intriguojančio – 8-o dešimtm. gale didžiosios planetos, tarsi karoliai, išsidėstys ilgu lanku. Ir kai planetos išsidėstys tokia tvarka, kad palydovai galės pasinaudoti jų gravitaciniu poveikiu, per 10-12 m. (vietoje 30 m. be jų „paspyrimo“) būtų galima aplankyti visas 4-ias šias planetas. Tam zondus reiktų paleisti per kelių mėnesių laikotarpį 8-o dešimtm. pabaigoje, nes paskui palankaus planetų išsidėstymo tektų laukti 175 m.

Tai buvo ambicingas planas, nes tuo metu tarpplanetinių skrydžių viršūne buvo „Mariner-4“, kuris 1965 m., praskrisdamas pro Marsą, padarė 21 prastos kokybės nuotrauką. Dar nebuvo zondo, kuris kosmose būtų veikęs dešimtmetį. Tad G. Flandro susilaukė priekaištų, kad tokia misija yra neįmanoma. Vis tik NASA paskelbė „Didžiojo turo“ misiją, bet Kongresas ją atmetė, vietoje jos patvirtinęs pigesnę ir paprastesnę ekspediciją (MJS 77).

Tačiau JPL tariamai džiugiai sutiko Kongreso sprendimą ir iš tikro ėmėsi tyliai kurti du tvirtus išmanius zondus, galinčius nuskristi iki Neptūno, pašalinus visus veiksnius, galinčius sutrumpinti jų gyvavimo laiką, leidžiant veikti susilpnėjus Saulės šviesai. Surasti ir kuro taupymo būdai. Ir ta gudrybė pavyko! Paaiškėjus, kad „Voyager“ tikras lobis, Kongresas pagaliau finansavo ilgesnę misiją. Ir pagaliau 1977 m. vasarą su 15 d. skirtumu startavo du „Voyager“ aparatai.

Aparatų kompiuteriai turi 69 KB atminties. Visi surinkti duomenys saugomi 8-ių takelių magnetinėse juostose, o vėliau perduodami į Žemę 23 W galingumo siųstuvu - t.y. kurio galia prilygsta šaldytuvo lemputei. Kad kompensuotų silpną siųstuvą, aparatai turi nemažas, 3,7 m pločio parabolines antenas, siunčiančias ir priimančias signalus.

Vulkanas Jupiterio Ijo palydove
Pele vulkano Jupiterio Ijo palydove išsiveržimas užfiksuotas ‚Voyager-1“ 1979 m.
2012 m. rugpjūčio 12 d. „Voyager-1“ kirto heliopauzę – ir nors jis iš tikro užfiksavo lauktą plazmos tankio šuolį (80 kartų), tačiau nebuvo kokių magnetinio lauko krypties pokyčių. Ir kai 2018 m. lapkritį tą ribą pasiekė „Voyager-2“, jam irgi nepavyko aptikti magnetinio lauko poslinkio. Tačiau jis kartu užminė ir naują mįslę – aptiko heliopauzę už 120 a.v. nuo Saulės – lygiai tokiu pat atstumu kaip ir „Voyager-1“ prieš 6 m. Tai neatitiko jokio teorinio modelio, pagal kuriuos heliopauzė pulsuoja sulig Saulės 11 m. ciklu. „Voyager-2“ 120 a.v. pasiekė per Saulės vėjo piką, o pagal modelius heliopauzė turėjo prasidėti toliau. Pasirodė, „Voyager“ zondų dėka, kad heliosferos ir tarpžvaigždinės erdvės sąveika yra sudėtingesnė. Nors yra ir mokslininkų, manančių, kad zondai dar nepaliko heliosferos.

Tačiau „Voyager“ zondai bus paskutiniai tokie. Jie rėmėsi 50 m. senumo technologijomis. Jų nevaldė tūkstančiai programinio kodo eilučių – ir gali būti, kad jų misija truko taip ilgai vien todėl, kad beveik viskas juose buvo realizuota aparatiškai. Dabartiniai inžinieriai to jau nemoka. Galbūt šiandien netgi neįmanoma parengti tokį paprastą zondą.

2022 m. „Voyager-2“ dar tebeturi 5-is funkcionuojančius prietaisus, „Voyager-1“ – 4-is. Visus juos maitina energijos šaltinis veikiantis skylant plutoniui. Tačiau jo pajėgumas mažėja po 4 W per metus, tad prieš 2020 m. buvo išjungtas šildymas kosminių spindulių detektoriui, be kurio neįmanoma nustatyti perėjimo per heliopauzę. Visi tikėjosi, kad prietaisas „mirs“. Tačiau prietaisas tebeveikė! Paskutiniais dvejais išjungiamais prietaisais greičiausiai bus magnetometras ir plazma daviklis, nes yra zondų viduje ir yra šildomi nuo kompiuterio sklindančia šiluma. Tikimasi, kad zondai „ištemps“ iki 2030- ųjų, tačiau viskas priklauso nuo maitinimo. Tačiau net ir nutilę, „Voyager“ zondai tęs savo nebylią kelionę. Po 16,7 tūkst. m. „Voyager-1“ praskris pro Kentauro Proksimą, o dar po 3600 m tai padarys ir „Voyager-2“. Galbūt kada nors tolimoje ateityje jie padarys paskutinį pranešimą – tik jis nebus perduotas radijo bangomis ir jį priims ne žmonės. Tai pranešimas, įrašytas jų nešamuose auksu dengtuose diskuose – ir su Dž. Karterio kalba.

NASA praneša, kad, tikėtina, „Voyager-1“, esančiame už 23,3 mlrd. km, orientaciją valdančioje sistemoje (AACS), užtikrinančioje, kad antena būtų nukreipta į Žemę, įvyko mįslingas sutrikimas. Zondas tebegauna ir vykdo komandas, teberenka ir siunčia duomenis. Radijo bangos iš zondo Žemę pasiekia per 20,5 val., tad pasiųsti komandą ir gauti atsakymą trunka 2 paras. Vis tik specialistai mano, kad AACS tebeveikia, nes gaunamas signalas nėra nusilpęs, tačiau prietaiso rodmenys neatitinka to, kas vyksta zonde, ir atrodo visiškai atsitiktiniais.

NASA kol kas nepervedė zondo į saugų režimą, kai atjungiami visi prietaisai paliekant tik pagrindines funkcijas, kas leidžia atlikti sistemų diagnostiką. Kita vertus, zondui jau 45 m. ir jo darbo laikas gerokai viršijo planuotą. Be to, jis randasi tarpžvaigždinėje erdvėje, t.y. padidintoje spinduliuotėje. Komandos džiugesys gavus duomenis, 2024

O jei komandai pavyks nustatyti nesklandumo priežastį, tai ją, greičiausia, taisys pakeitimais programinėje įrangoje arba panaudos atsarginę sistemą. Priešingu atveju su nesklandumu teks susitaikyti – ir negalima nuspėti, kiek dar ilgai „pratemps“ stotis.

Praėjus 5 mėn. po sutrikimo 2023 m. lapkritį, kai zondas pradėjo siųsti tik atsitiktinius duomenis, 2024 m. balandžio gale „Voyager-1“ vėl siunčia prasmingą informaciją. Komanda nustatė, kad neveikia dalis FDS atminties (viena mikroschema), tačiau viso kodo negalėjo perkelti į kitas atminties vietas, nes jo apimtis tam per didelė. Tad ji pradėjo skaidyti kodą į dalis, kurias talpino kitose atminties vietose. Pagaliau tyrėjai vėl gali patikrinti zondo būseną ir tikisi užbaigti kodo pertvarkymą.

Literatūra:

  1. J.D. Anderson & oth. Phys. Rev. Letters, 1998
  2. V. Fock. The theory of space, time and gravitation, 1964

Saulės paribiai

Anot „Voyager“ vyriausiojo mokslininko Ed Stone2): „Gamta daug išradingesnė nei mūsų vaizduotė“.

2008 m. spalį į greta Mėnulio esančią orbitą paleistas IBEX (Interstelar Boundary Explorer) zondas, kuris tiria Saulės sistemos paribius, taikydamas visai naują metodą – registruoja aukštų energijų Solar boundaries neutralius atomus, skriejančios iš visiškai tamsios erdvės, esančios už Plutono. Nustebino jau pirmieji jo gauti duomenys, nes pasirodė, kad ties Saulės sistemos riba atomai susitelkę tam tikroje srityje.

Erdvė, kurioje vyrauja Saulės vėjo sukurtas žemų energijų įelektrintų dalelių debesis, vadinama heliosfera. Saulės sistemos paribiais vadintina ta sritis, kur heliosfera ir labai retos tarpžvaigždinės dujos veikia viena kitą. Joje neutralūs atomai susidaro susidūrus Saulės vėjo elektronams su tų dujų jonais. Kai kurie atomai gauna tiek daug energijos, kad grįžta į Saulės sistemą, kur juos ir užregistruoja IBEX. Pasirodo, kad jų tankis gana didelis, tačiau pasiskirstymas nėra tolygus.

2017 m. sausio pradžioje NASA paskelbė, kad panaudos orbitinį „Hubble” teleskopą tarpžvaigždinės erdvės, į kurią išskrido „Voyager 1“ stotis, greičiausiai judanti ir toliausiai nuo Žemės nutolusi, jau 40 m. skrodžianti kosminę erdvę. Tuo metu ji buvo už 138 a.v. (šviesa šį atstumą įveikia tik per 19 val.), o „Voyager 2“ – už 114 a.v. Stotys juda kiek greičiau nei 3,3 a.v. per metus. Be šių, Saulės sistemą jau paliko „Pioneer 10“ bei „Pioneer 11“, tik šiedu juda gerokai lėčiau. Koiperio juostoje dar yra „New Horizons“, 2015 m. praskridęs pro Plutoną (žr. >>>>>).

„Voyager 1“ 2011 m. gruodį paliko heliosferą ir nustebino, užregistruodamas 100-kartinį aukštų energijų elektronų, skriejančių link Saulės, padidėjimą bei iš Saulės atskriejančių žemų energijų dalelių sumažėjimą. Visiškai Saulės vėjas dingo 2012 m. rugpjūtį (žr. iliustraciją apie kosminių zondų orbitas pro Koiperio žiedą).

„Hubble“ stebėjimai rodo, kad pirmąjį Saulės sistemos gaubiantį dujų debesį „Voyager 1“ paliks po 2000 m. Dar 90 tūkst. m. praeis, kol paliks ir antrąjį debesį. Tos struktūros skiriasi pagal cheminius elementus.
Po 40 tūkst. m. „Voyager 1“ atsidurs už 1,6 švm. nuo raudonosios nykštukės „Gliese 445“ esančio už 17,6 švm. Žirafos žvaigždyne. O „Voyager 2“ po 40 tūkst. m. praskries 1,7 švm. atstumu pro raudonąją nykštukę „Ross 248“, esantį už 10,3 švm. Andromedos žvaigždyne. Vargu ar prie šių žvaigždžių gali būti nežemiečių civilizacijos; jos per mažos, o „Ross 248“ dar nereguliariai kintamo ryškumo – bet būtent ji tuo metu bus tapusi artimiausia mums žvaigžde. Tad mažai tikėtina, kad šiose stotyse esančias auksines plokšteles (taip pat žr. >>>>>) atras svetimos civilizacijos.

2018 m. lapkričio 5 d. laikoma, kad „Voyager 2“ irgi paliko Saulės magnetosferą, ir yra už 18 mlrd. km. Signalas iš jo iki Žemės sklinda 16,5 val. Trys radioaktyvių izotopų šaltiniai „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ leis ryšį palaikyti iki 2027 m.
Duomenys išsiunčiami 160 bitų per sekundę sparta. Zondai jau „akli“, tačiau likę sensoriai pagauna kosminius spindulius. O tai reiškia, tarpžvaigždinė erdvė nėra tuščia – jau vien todėl, kad žmogaus sukurti aparatai skrieja ja. NASA duomenis iš jų priima, kai viena iš „Deep Space Network“ antenų būna nukreipta į zondą (apie 6 val. į parą). Šie duomenys leidžia spręsti ir apie instrumentų būklę, kurie kartais keičia paskirtį. Pvz., magnetometras, pradžioje matavęs Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno magnetinius laukus, dabar tiria Saulės magnetinio lauko sąveiką su tarpžvaigždine erdve ir leidžia geriau suprasti heliosferos formą.
Ir dar jie neša po auksinį diską apie tuos, kurie juos sukūrė, į ten, į kur jie dar negali nuskristi.

Kiekvienas iš „Voyager“ maitinamas radioizotopų termoelektrinių generatorių, Plutonio-238 skilimo šilumą verčiančių į elektrą. Šiuo metu jie jau pagamina 40% mažiau energijos. Tad abu jie jau išjungė šildytuvus ir kai kuriuos prietaisus, kad sumažintų elektrossunaudojimą. Vienu paskutinių „Voyager-1“ išjungė kosminių spindulių posistemę, o „Voyager-2“ - žemos energijos įelektrintų dalelių instrumentą. Tad jiedu dar veikė 2025 m.

„Voyager-2“, ėmusiam prarasti ryšį, reikėjo susiorientuoti ir atsukti anteną į Žemę. Kompleksas CDSCC Kanberoje (Australija) pasiuntė galingą signalą, iki zondo skriejusį 18,5 val. 2023 m. rugpjūčio 4 d. „Voyager-2“ pradėjo gražinti mokslinius ir telemetrinius duomenis, kas liudijo, kad orientacija pavyko ir jis tebeveikia.

2023 m. spalio viduryje „Voyager-2“ buvo nusiųstas programinės įrangos atnaujinimas, tikintis įkvėpti daugiau gyvybės senstančiai stočiai – tikintis, kad tai išspręs kuro likučių susikaupimo kai kuriuose variklių vamzdeliuose problemą. Tie varikliai nepaprastai svarbūs į Žemę nukreiptos antenos palaikymui. Atnaujinimas taip pat gali padėti išvengti pasikartojančio duomenų siuntimo „nusimušimo“, nutikusio „Voyager-1“ 2022 m. rugpjūtį. Deja, rezervų „išspausti“ daugiau iš jų jau nėra – ir dabar tikimasi tiesiog sulaukti 50 m. buvimo kosmose jubiliejaus.
Nors ryšis su zondais ir toliau striginėja, 2024 m. lapkričio 18 d. jis buvo vėl atnaujintas su „Voyager 1“.

Beje, technologiją, leidžiančią nustatyti Saulės sistemos ribą, sukūrė lietuvių kilmės JAV mokslininkas , CalTech fizikos prof. Jonas Žmuidzinas3), nuo 2005 m. dirbęs NASA JPL laboratorijoje, kur buvo pasiekęs vyr. technologo pareigas. Jis kalibravo elektroninį spektometrą, kurio duomenys ir parodo, ar zondas jau randasi tarpžvaigždinėje erdvėje.
Ir net jei kai kurie prietaisai gali veikti esant artimai absoliučiam nuliui temperatūrai, zondo kuro užšalimo taškas yra apie 34,5oF. Jei užšals jo padavimo linijos, zondai negalės išlaikyti antenų krypties į Žemę ir ryšis nutruks. Tad, pvz., „Voyager 1” įrašymo į magnetinę juostą mechanizmas jau nereikalingas, tačiau NASA laiko jį įjungtą, nes veikdamas jis generuoja truputį šilumos tam tikroje vietoje, kur padeda išlaikyti neužšalusias kuro padavimo linijas.

Ultima Thule NASA po 37 m. pertraukos 2017 m. lapkričio pabaigoje paleido „Voyager-1“ variklius. Manoma, kad ši operacija prailgins stoties gyvavimą 2-3 metais. Startavusi 1977 m., ji dabar nuo Žemės nutolus 21 mlrd. km ir artėja prie Saulės sistemos pakraščių. Signalas iki stoties skriejo 19,5 val. NASA vertinimu po 40 tūkst. m. stotis pralėks netoli Žirafos žvaigždyno AC+79 3888 žvaigždės.

NASA 2018 m. birželį „pažadino“ branduoliniu kuru maitinamą „New Horizons“ (daugiau apie jį >>>>>) parengiant jį tolimiausiam objektui, kurį aplankys žmogaus sukurto aparatas. Jis dabar skrenda 1 mlrd. km už Plutono ir 2018 m. gruodžio 31 d. praskris pro Koiperio juostos 2014 MU69 objektą (pavadintą Ultima Thule) ir jį nufotografuos. Jo dydis nežinomas – manoma, kad jis yra 20x12 mylių ir forma primena žemės riešutą. Ten taip tamsu, kad nuotraukoje tebus šešėlis, kurį jis meta žvaigždžių šviesoje.

Zondas Naujųjų metų naktį (iš 2018 į 2019-us) pro „Ultime Thule“ 3540 km atstumu – tai tolimiausias objektas, kurį kol kas yra aplankęs Žemės aparatas. Asteroidas taip („Tolimiausioji Tula“) pavadintas pagal legendinę salą, kurią aprašė senovės graikų keliautojas Pitėjas.
Jo padarytos nuotraukos rodo asteroidą esant „senio-besmegenio“ formos (sako, kad dervišas Chodža jau lankėsi ten ir būtent jis besmegenį nulipino)...
Tad komanda, paprastumo vardan, didesnę dalį vadino Ultima, o mažesniąją - Thule. „New Horizons“ komandai pasiūlius ir atsiklausus indėnų pamankų genties (gyvenusios Merilando ir Virdžinijos valstijose, O Hablo teleskopo komanda ir Johns Hopkinso un-to Taikomosios fizikos laboratorija, abu prisidėję prie „Ultima Thule“ atradimo, įsikūrę Merilende), 2019 m. lapkritį pavadintas Arakotu (mirusia pauchatanų kalba reiškia „dangus“): didesnioji dalis vadinama Wenu (apie maždaug 20 km skersmens), o mažesnioji - Weeyo (apie 15 km).

Arakotas Pradžioje buvo manyta, kad jis susidarė susiliejus dviem kūnas, tačiau vėliau tyrinėtojai jame išskyrė ne 2, o keliolika skirtingų dalių, iš kurių susidarė Arakotas. Abiejose jo dalyse matosi esant gūbrių, išsiskiriančių forma, spalva ir blizgumas. Silpnos gravitacijos sąlygomis atskiros dalys sukibo lėtai, todėl beveik nesideformavo, ir net per milijardus metų nepranyko. Tad Arokotas savo struktūra panašus į avietę ar gervuogę – susideda iš daug pavienių komponentų. Tiesa, netikėta, kad jų daugmaž vienodas dydis, juk Saulės sistemos pakraštyje turėtų būti visokiausio dydžių luitų. Sklandus Arokoto susidarymas leidžia spėti, kad Neptūno migracija nebuvo tokia griaunanti, kaip anksčiau manyta.

2023 m. NASA „New Horizons“ misiją pratęsė iki dešimtmečio pabaigos, tikėdamasi, kad atsiras naujas Koiperio juostos objektas, kurį jis galės aplankyti. Vėliau jis paliks Koiperio juostą.
Bet „New Horizons“ ir toliau Saulės sistemos paribiuose aptinka didėjančius mikroskopinių dalelių, masyvesnių už pikogramą, kiekius, kas gali reikšti, kad ir čia tebevyksta kūnų susidūrimai. Tačiau pagal dabartinį modelį, jų turėtų mažėti. Spėjama, kad tai gali būti dėl dviejų priežasčių: 1) Saulės spindulių slėgio poveikis dulkėms didesnis nei manyta, todėl jos jų nustumiamos už Koiperio juostos; 2) pati Koiperio juosta nusitęsusi toliau, nei iki tol laikyta.

Dabar zondas yra „miego“ režime, jo prietaisai, išskyrus dulkių detektorių, išjungti. Ir 2024 m. pradžioje „New Horizons” detektorius nelauktai 55-60 a.v. tarpe užfiksavo kosminių dulkių pliūpsnį, tad gali būti kad Saulės sistemos ribos gali būti peržiūrimos; dabar laikoma kad ji yra ties 50 a.e. Gali būti, kad egzistuoja ir antroji Koiperio juosta.

Nuo Plutono atradimo 1930-ais iki jo aplankymo 2015-ais, mūsų žinios apie Saulės sistemą gerokai išsiplėtė. 1992 m. D. Jewitt’as ir J. Luu atrado pirmąjį Koiperio juostos objektą, 1992 QB1, pavadintą Albionu – ir dabar žinome, kad už Neptūno orbitos randasi gausybė ledinių kūnų (transneptūninių), kurių didžiausias yra Plutonas. Jie yra apie 40 a.v. nuo Saulės, o už jų, nutolęs 50 a.v., randasi Oorto kometų debesis. Tos srities kūnų ypatybė – jie nuolatiniame šaltyje, dėl kurio neįmanomos cheminės reakcijos. Tad jie, įskaitant Ultima Thule sudaro galimybę mokslininkams žvilgtelėti į Saulės sistemos ankstyvaus laikotarpio sąlygas – ir, tuo pačiu, geriau suprasti jos susidarymą.
(žr. iliustraciją apie kosminių zondų orbitas pro Koiperio žiedą)

1) Garis Flandro (Gary Arnold Flandro, g. 1934 m.) – amerikiečių kosmoso inžinierius, Tenesio kosminių tyrių inst-to profesorius. Parašė 4-ias knygas, kelias dešimtis mokslinių darbų, buvo poros vadovėlių bendraautorius. 1964 m. pastebėjo, kad didžiosios planetos išsidėsto taip, kad jas visas gali aplankyti tas pats kosminis aparatas. Tai leido parengti „Voyager“ zondus.

2) Edvardas Stounas (Edward Carroll Stone, g. 1936 m.) – amerikiečių kosmoso mokslininkas, CalTech fizikos profesorius, NASA JCL direktorius (1991-2001), kuriam esant parengta nemažai sėkmingų misijų. Daugiau nei 1000 darbų autorius. Jo garbei pavadintas asteroidas 5841.

3) Jonas Žmuidzinas - Kalifornijos technologijų int-to (CalTech) fizikos profesorius (nuo 1995 m.), nuo 2005 m. dirbantis NASA „Jet Propulsion Laboratory” mikroįrenginių laboratorijoje. Jo tyrimų sritys: submilimetrinė astronomija ir instrumentuotė. Jam patinka astronominės problemos, reikalaujančios inovatyvių sprendimų ar naujų priemonių. Jo grupė dirba su daugelu projektų, tarp kurių pažymėtini Herschel/HIFI, SOFIA ir, aišku, Caltech Submm observatorija (CSO), esanti Mauna Kea. Tačiau dabar jų didžiausiu iššūkiu yra 25 m submilimetrinis teleskopas CCAT Atakamoje (Čilė) ir jo įrengimas su plačiakadrėmis kameromis ir įvairiais spektrometrais. Tam sprendžiami naujos MKID technologijos pritaikymo klausimai.

4) Bredfordas Smitas (Bradford Adelbert Smith, 1931-2018) – amerikiečių astronomas, dalyvavęs „Voyager“ programoje ir atradęs Urano palydovą Bianca (1986; „Voyager 2“ misijos metu). Kaip imidžingo programos dalyvis dalyvavo ir kitose kosmoso misijose. Vėliau dėmesį perkėlė ekzoplanetoms, tyrinėdamas planetarinius ūkus kaip Hablo teleskopo NICMOS projekto narys. Yra 3 knygų bendraautorius.

5) Karolina Porko (Carolyn C. Porco, 1953) – amerikiečių planetologė, 9-me dešmtm. dalyvavusi „Voyager“ vaizdų apdorojime, o vėliau „Cassini“ ir „New Horizons“ programoje. Yra ekspertė planetų žiedų ir Encelado klausimais. Ji pasiūlė pagerbti E. Shoemaker’į išsiunčiant jo pelenus į Mėnulį „Lunar Prospector“ zondu (1998). Dažnai skaito viešas paskaitas ir pasirodo medijoje. Buvo filmų „Kontaktas“ (1997) ir „Žvaigždžių keliu“ (1997) konsultantė. Jos hobiu yra šokiai ir ji žavisi M. Džeksonu ir 2010 m. laimėjo M. Džeksono šokio-kostiumo konkursą. Jos garbei pavadintas asteroidas 7231.

Papildomai skaitykite:
Wow signalas
Mūšis dėl Veneros
Raketų pionierius
Saga apie neutronus
Nusitaikant į žvaigždes
Naujas randevū kometai
Pirmasis Mėnulio kiberis
Apollo: Aklas nusileidimas
SETI instituto užgimimas
Mįslinga Saulės karūna
Ateitis - elektrinės raketos
Tolimų planetų nuotraukos
Žvaigždžių tipai: magnetarai
Kur keliauja žvaigždžių paštas?
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Tarpžvaigždinio skrydžio ir kontakto įvertinimas
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Venera: vienos planetos istorija
Siekiant plačiajuosčio ryšio
Bijome žmonių, ne asteroidų
Istorinė Mėnulio nuotrauka
Kitų žvaigždžių planetos
Nykštukinės planetos
Kasinėjimai Marse
Jis atrado Planetą X
Kas buvo Hubble?
Gyvybės paieškos
Žmonės Mėnulyje

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT puslapis
Vartiklis