O kiek rūpesčių sukelia „kietas“ vanduo! O dėl to kaltos kalcio, magnio, geležies druskos. Šios priemaišos sudaro nuosėdas arbatinukuose, gadina kavos skonį, ant vonios kraštų palieka rudas dėmes... Apsunkina ir su technika susijusius reikalus - nuosėdos kaupiasi ant katilų ir vamzdžių sienelių – ir ten jau netoli ir avarija! O apdorojimas magnetiniu lauku, pakeičiant druskų molekulinę struktūrą, leidžia vietoje kietų nuosėdų gauti purius, lengvai nuplaunamus miltelius. Ir lyg būtų mažai, „įmagnetintas“ vanduo pats pradeda tirpdyti anksčiau susidariusias nuosėdas. Magnetizuojantis vandens „pagerinimas“ leidžia reguliuoti cemento kietėjimą, cukraus kristalizavimąsi, polimerizaciją ir daugelį kitų procesų.

Perskaitėte?! Tad dabar pamąstykime!? Argi mūsų organizmas didžiąja dalimi nesudarytas iš vandens?! Ari kraujagyslės – ne tokie pat vamzdžiai, kuriais teka kraujas, kuris iš esmės yra stipriai mineralizuotas vanduo su organinėmis priemaišomis. Beje, kraujagyslėse irgi nusėda kalcio druskos, tuo paskatindamos širdies ir kraujagyslių susirgimus!.. Taisty ar tam nedaro įtakos ranką ar galvą juosiantis magnetinis žiedas? O jūs sakėte – mesmerizmas!?

Bet lyg ir to būtų mažai! Permėje Antrojo pasaulinio karo pradžioje sužeistųjų gydymui panaudoti ... irgi magnetai. Prof. M. Mogendovičius⁵⁾ su Roza Skačedub⁶⁾ laikė, kad magnetinis laukas slopina nervų sistemą – ir todėl mažina skausmus sužeistiesiems. Permės mokslininkai nustatė, kad magnetiniame lauke aktyviausiais tampa leukocitai, kurie saugo organizmą nuo mikrobų. Be to magnetinis laukas mažina deguonies poreikį, mažina dujų apykaitą. Vėliau magnetus gydymui naudojo ir kitose ligoninėse. Bet stop, neskubėkime mautis magnetinių apyrankių ir juostis magnetiniais diržais... Kaip musių prie tvarto, privisę įvairiausių šarlatanų, o taip prietaisų, kuriais gundo jie lengvatikius, yra ir magnetinių laukų, radijo bangų ir net „mokslui nežinomų spindulių“ bei visokių kitų dalykų generatoriai. Vien JAV šarlatanai nuo patiklių pacientų nulupa iki 1 mlrd. dolerių. Tai spręskite patys – ir ką nusprendėte?! Į 20 a. pabaigą į JAV spaudą prasisunkė kai kuriuos užuominos apie slaptus eksperimentus su rezus beždžionėmis Merilando sveikatos inst-te. Jų organizmas savo anatomija ir fiziologija artimiausias žmogui. Jos variniuose narvuose su kryptinėmis smalsiai apžiūrinėjo žmones baltais chalatais. Pagarbiu atstumu nuo narvų stovėjo kariniai gydytojai. Pagaliau pasiruošimai buvo baigti, laborantas prieina prie skydo, nuleidžia rankeną ir .. po kelių minučių visi gyvūnai negyvi. Juos užmušė stiprus elektromagnetinis laukas. Bet prie ko čia elektromagnetinis?! Juk kalbama apie pastovų magnetą... Kad viskas būtų taip paprasta!? 1791 m., kai vienišas senukas Mesmeras, praradęs šlovę ir lėšas, bandė nepastebimai dingti iš savo praeities triumfų arenos, pasirodė L. Galvanio „Traktatas apie elektros jėgas raumenų susitraukime“. Italų mokslininkas laikė, kad bet kuris organizmas yra „gyvūniškosios elektros“ generatorius. Taip vietoje susikompromitavusio „gyvūniškojo magnetizmo“ iškyla „gyvūniškoji elektra“ – bet ir čia nebuvo viskas sklandu.

A. Volta atkartojo L. Galvanio bandymus, bet padarė kitokias išvadas – varlių kojos visai nėra srovės šaltiniu! Jos viso labo jos laidininkai. O srovė kildavo audinių susiliejime su metalinėmis vielytėmis ir tirpalu. Galiausiai italas K. Mateučis⁷⁾ tą ginčą išsprendė sumaniu eksperimentu: jis raumens gabalėlį nervų galiuku uždėjo ant kito raumens paviršiaus (ir čia nebuvo jokių metalų). Ir tereikė sukelti antrojo raumens susitraukimą, kaip iškart sureaguodavo ir pirmasis raumuo. Taigi, audiniuose tikrai susidaro elektra!

Beje, ir A. Volta buvo savotiškai teisus, nors ir nežinojo, kad pašaliniais veiksniais, skatinančiais elektros srovės atsiradimą kūne, nebūtinai yra vien tik elektros baterijos. Įmagnetinta Mesmero lazda irgi tiko tam vaidmeniui!

Dabar mes žinome, kad impulsai organizme perduodami elektrocheminių potencialių pasikeitimais; kitaip sakant, nervų skaidulų sistema yra ne kas kita kaip telegrafo laidų tinklas, kuriame bėgioja elektriniai pranešimai. Be to Faradėjaus atrastas elektromagnetinės indukcijos dėsnis teigia, kad bet koks išorinio magnetinio lauk pokytis laidininkuose indikuoja elektros srovę, kurios stiprumas priklauso ne nuo magnetinio lauko intensyvumo, o jo kitimo greičio. Vadinasi, nuolatinio magneto priartinimas ar atitraukimas visada privalo sukurti sroves neuronuose. Tad visai nesvarbu, kas juda – pats magnetas ar kūnas magneto lauke. Tik svarbus kitas dalykas – pastovaus magneto sukurtos srovės yra silpnos.

O dabar įsivaizduokite juodą žmogaus siluetą. Jame ant galvos, tarp menčių ir juosmens balti kryžiukai, aplink kuriuos daugelio sluoksnių punktyrinė apsiaustis. Ties rankų ir kojų pirštų galiukais ir horizontalūs brūkšniukai. O greta žmogaus silueto – ant driežo siluetas. Jame 4 kryžiukai – po du ant pakaušio ir du ant nugaros. Ir vėl – horizontalūs brūkšniukai prie letenų galiukų ir uodegos.
Ne, tai ne mesmeristo kabalistika – tai amerikiečio R. Bekero⁸⁾ sudarytas piešinys, vaizduojantis, kaip mūsų kūno paviršiuje pasiskirstę elektros patencialai. R. Bekeras laikė, kad tą sistemą sukuria elektronų srautai palei neuronų pluoštus, kurie jutiminiuose nervuose nukreipti į nugaros smegenis, o judėjimo – į priešingą pusę. Jis laikė, kad ši sistema valdo biosrovių sklidimo spartą. Ir ji glaudžiai susijusi su psichine organizmo būsena – ir gali būti, kad ji išsivystė anksčiau bei biosrovių signalizacijos sistema, nes ji iki šiol yra svarbi primityvių gyvūnų elgesiui. Ir anot Bekero, ši sistema jautri magnetinio lauko poveikiui!

Taigi, tarytum išorinis magnetinis poveikis neatskiriamas nuo elektrinių vyksmų viduje. Bet tada gali būti, kad artimas magneto buvimas panašus į Voltos stulpo poveikiui?!

Tereikia prie izoliuoto raumens priartinti nors ir silpną įtampą (pvz., prijungus paprastą bateriją) – ir jis būtinai suvirpės. Bet kokiu stipriu magnetu palei jį vedžiotumėm, jis net nekrustels, nors jame neabejotinai atsiranda srovė. Tai kas tada reaguoja į magnetinį lauką? Negi gamta mums davė naują jausmą, apie kurį mes nė negirdėjome?!

Yra toks žodis - „fosfenas“. Gražus, mandras. O paprasčiau – tai kibirkštys iš akių; o tiksliau – akyse. Žmogus mato netikėtus mirgėjimus, vos ne krintančias žvaigždes. Taip buvo daugeliui, kai įjungdavo elektromagnetą, nebūtinai labai stiprų. Išjungus – efektas išnykdavo.

1948 m. Dž. Barnotis⁹⁾ talpino peliukus į magnetinius laukus, natūralaus lauko stiprumą viršijančius tūkstančius kartų – ir tie graužikai pajuto magnetinį lauką: jie liovėsi augę. O patinai aplamai žuvo. Nutraukus magnetinio lauko poveikį, patelės toliau vystėsi normaliai ir netrukus atsivedė sveikus palikuonis. Vėliau ten patalpino suaugusias peles, besiruošiančias atsivesti peliukų – ir jie gimė mažesni už įprastus ir tokiais liko visą gyvenimą. O dar stipresniame lauke jie mirdavo motinos kūne.

Štai jums ir magnetinės apyrankės!
Bet kitas bandymas parodė, kad pelės magnetiniame tapo aktyvesnėmis, medžiagų apykaita padidėjo pusantro karto, nors maisto suvartodavo 14% mažiau, o kūno temperatūra nukrito. Įdomus dar vienas eksperimentas – į magnetinį lauką patalpino sveikas ir vėžiu sergančias peles. Sveikos išmirė visos, o ligotos – ne tik liko gyvos, bet kai kurios ir visiškai išgijo! Stebuklas, ne kitaip! Mokslininkams tiesiog visa tai netelpa galvose... Bet stebint daugiau, rezultatus pavyksta geriau apibendrinti.

Pvz., termitai visad įsitaiso skersai Žemės magnetinių linijų. Jei termityną pasuksite, termitai iškart sukrus, bandydami užimti ankstesnę kryptį. Kai tyrinėtojai izoliavo termityną geležine dėže, vabzdžiai išsidėstė chaotiškai, praradę sugebėjimą orientuotis erdvėje. Juos „suorganizuoti“ bet kuria norima kryptimi pavykdavo stipraus magneto pagalba – tiesa, visos paros jiems po to prireikdavo grįžimui į natūralią aplinką. Ir taip elgiasi ne vien tik termitai! Panašius bandymus atlikdavo su musėmis, įvairiais vabzdžiais, netgi bakterijomis – ir visad toji smulkmė jautriai reaguodavo į magnetinį lauką. bet paaiškėjo, kad vabzdžius jis veikia skirtingai nei peles – jų aktyvumas stiprių laukų buvo slopinimas, tačiau silpni aktyvindavo museles. Tačiau žuvys jiems liko abejingos...

Tad niekas nėra aišku,... o dabar čia stabtelėsime, tačiau vėliau svarstymus šia tema pratęsime...