|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Kur tikimės rasti nežemišką gyvybę
Negali būti, kad kosmose būtume vieni. Gyvybės pradas toks stiprus, kad pajėgia skleistis pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Net pačiame galaktikos pariby. Papildomai skaitykite:
Gyvybės paieškos Visatoje Prieš kokius 40 m. tarp biologų vyravo nuomonė, kad gyvybė Žemėje atsirado per kažkokį cheminį atsitiktinumą, kurio pasikartojimo kitur Visatoje tikimybė nepaprastai maža. Tą poziciją puikiai atspindi prancūzo Nobelio premijos laureato Žako Mono (Jacques Monod) žodžiai (1970): Pagaliau žmogus žino, kad jis yra vienišas neaprėpiamose Visatos platybėse, kuriose jis atsirado tik per atsitiktinumą. Vis laikui bėgant nuomonės keitėsi ir 1995 m. belgų biochemikas Kristianas de Diuvas4) gyvybę pavadino kosmine būtinybe, [kuri] beveik privalo atsirasti į Žemę panašioje planetoje. Šią nuostatą R. Šapiro (Robert Shapiro) pavadino biologiniu determinizmu, kuris netgi išreiškiamas taip: gyvybė nulemta gamtos dėsnių. Kol kas nežemiškos gyvybės kituose dangaus kūnuose dar nesurasta, bet galima pabandyti biologinį determinizmą
patikrinti pačioje Žemėje jei būtų rasta, kad gyvybė joje atsirado ne vieną kartą. Tuo tikslu joje ieškoma
svetimų gyvybės formų organizmų, visiškai besiskiriančių nuo visų kitų. Ir net jei jų nėra dabar, tai jie
galėjo egzistuoti santykinai netolimoje praeityje tad ieškoma ir gyvybinės veiklos požymių, kurių galėjo palikti dabartiniai organizmai.
Bet kur ieškoti tų svetimųjų? Kai kurie ieško jų ekologiškai atskirtose nišose, netinkamose įprastiems organizmams. Atrasta mikrobų, gyvenančių ekstremaliomis sąlygomis karštose vulkaninėse versmėse, Antarktidoje, druskinguose ežeruose, metalais ir itin rūgščiomis medžiagomis užterštose kasyklose, radioaktyviose aplinkose bet kar ir kokios būtų jų prisitaikymo galimybės, jos turi ribas, pvz., gyvybei reikalingas vanduo (nerasta jokios gyvybės kai kuriose ypač sausose Atakamos dykumos Čilėje vietose), o taip pat dar nerasta organizmo, galinčio gyventi aukštesnėje nei 30oC temperatūroje. Kitais požymiais būtų veidrodinė sandara (chirališkumas): stambiose organinėse molekulėse atomai gali būti išsidėstę dvejopai (dešininė ir kairinė formos). Visų žinomų gyvų būtybių aminorūgštys yra kairinės, cukrūs dešininiai, o DNR dešininė dviguba spiralė. Richard Hoover'is5) ir Elena Pikuta6) iš NASA netgi atrado iš šarminio Kalifornijos ežero išskirtą Anaerovirgula multivorans organizmą, vartojusį maistui veidrodinę maitinamąją terpę, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis nėra šešėlinės gyvybės atstovas, o tiesiog geba pakeisti orientaciją netinkamam maistui. Kita galimybe šešėlinei gyvybei būtų skirtingo nuo vandens tirpiklio (pvz., metano ar etano) naudojimas (pvz., metano gausu Saturno palydovo Titano atmosferoje, žr. >>>>>) arba būtų sudaryti iš kitokių medžiagų (pvz., fosforą galėtų pakeisti arsenas, tiekdamas metabolizmui reikalingą energiją), pvz., vietoje anglies naudojančios silicį. Tačiau didžiausia problema lieka tai, kad labai sunku tiksliai apibrėžti, kas tai yra gyvybė. Kaip amžių bėgyje keitėsi požiūris į išsivysčiusios gyvybės galimybes kosmose. Šiuo metu vyrauja nuostata, kad ieškoti turime technologinės restruktūrizacijos ir materijos perprofiliavimo. Vakarų Europoje per maždaug 400 m. klausimas apie gyvybę ne Žemėje daugiau susivedė ne į ar, o į kas. Žinomi mokslininkai, tokie kaip Ch. Hiuigensas, savo Cosmotheoros rašė: tiek daug Saulių, tiek daug Žemių, ir kiekvienoje tiek daug žolynų, medžių ir gyvūnų, net maži Džentelmenai aplink Jupiterį ir Saturną.... Ir tas kosminio daugio pojūtis nebuvo kažkuo neįprastu: visais aspektais buvo paprasčiau ir protingiau laikyti, kad gyvybės įvairovė Žemėje pakartojama dar kažkur kitur. 18-19 a. astronomai, tokie kaip V. Heršelis ar Thomas Dickas, ne tik laikė, kad visa Saulės sistema, nuo Mėnulio iki tolimųjų planetų, tiesiog knibžda gyvybe (pvz., T. Dikas7) paskaičiavo, kad Saturno žieduose gyvena apie 8 trilijonų asobų), bet įtikinėjo save, kad turi tam įrodymų. V. Heršelis, naudodamasis gerais teleskopais, Mėnulio Drėgmės jūroje įžiūrėjo miškus ir spėjo, kad tamsios dėmės Saulėje iš tikro yra spragomis įkaitusioje Saulės atmosferoje, po kuria vėsiame paviršiuje gyvena stambios būtybės (skaitykite Gyvybė Saulėje). Per visą 20 a., iki pat Mariner-4 1965-ais, laikyta, Marse buvo palanki gyvybei aplinka. Nors ties 20 a. slenksčiu buvo tokių
ekstremalių teiginių, kaip Percival Lowellio Marso kanalai
(apie tai skaitykite >>>>>),
astronomai dažniausiai toms spėlionėms nepridarė (daugiausia dėl to, kad paprastai tų pastebėjimų nesugebėdavo atkartoti). Vis tik pakenčiamo
klimato buvimo minties buvo sunku atsisakyti. Pvz., Carl Saganas ir Paul Swanas
(iš Avco tyrimų centro, nustatinėjęs nusileidimo vietas Viking aparatams) prieš pat Mariner-48) atvykimą prie Marso paskelbė straipsnį, teigdami: Taigi, išvadas iš ribotų duomenų kiekio reiktų vertinti atskirai. Bet svarbiausia, kad dažniausiai laikomasi nuomonės, kad gyvybė vis tik kažkur yra, - ir tai galėjo paaiškinti kai kuriuos stebėjimus. Bet pagerėjant duomenims, - nei gyvybės, nei nežemiško proto nerasta. O tada pulta į kitą kraštutinumą, kai klausimas kas grįžo prie ar. Bet visgi labiau fundamentalesniu klausimu būtų, ar mes pasirengę technologiškai išspręsti tą klausimą vieną kartą ir visiems laikams. 1996 m. rugpjūčio 7 d. popietė nėra ta akimirka, kuri įstrigtų daugelio žmonių atmintyje. Tačiau jei viskas
būtų susiklostę kitaip, tai galėjo įsirėžti į mūsų kolektyvinę atmintį. 13:15 JAV prezidentas Bilas Klintonas įžengė į žaliuojančią
Baltųjų rūmų Pietinę pievelę, kad pakalbėtų apie galimą gyvybės aptikimą Marso meteorite:
Jei šis atradimas bus patvirtintas, tai neabejotinai bus viena įspūdingiausių įžvalgų apie mūsų visatą, kokią tik yra atradęs mokslas, sakė jis. 1. Aptinkami biosignalai tolimos ekzoplanetos atmosferoje vienas tikėtiniausių, atrandant gyvybei būdingas molekules.
Pvz., Nikku Madhusudhanas1) su komanda iš Kembridžo un-to 2023-ais JWST duomenyse
K2-18b planetoje aptiko DMS2) išankstinius požymius (plačiau apie tai žr. >>>>>),
o taip tai kitu prietaisu ir DMDS (Dimetilo disulfidas su dujų nuotėkio kvapu). 2025 m. paskelbtame straipsnyje pranešama, kad, taip pat su JWST, rasti panašūs, nors ir
šiek tiek silpnesni, DMS požymiai. Deja, dar ne tokio lygio, kad galima tvirtinti garantuotai ir yra tikinančių,
kad duomenys per mažai įtikinami ir ieško alternatyvių paaiškinimų jiems. Ir be abejo, vien dujų signatūrų niekada nepakaks gyvybės buvimo
patvirtinimui: keletas įtartinų kvapų ore dar nereiškia, kad gyvybė egzistuoja. tačiau jie reiškia, kad verta ten atidžiau paieškoti.
2. Kurios nors Saulės sistemos planetos palydovo vandens mėginiuose rasta biologinių molekulių. Per artimiausius 50 m. tikriausiai
bus pasiųsti zondai iki Jupiterio Europos (plačiau skaitykite apie gyvybės tikimybę Europoje)
ar Saturno Encelado, po ledo pluta turinčius milžiniškus
skysto vandens kiekius ir energijos (molekulinio vandenilio, susidarančio sąveikaujant uolienoms su vandeniu) ir, galbūt, gražinsiančius
paimtus mėginius į Žemę. Tik štai skrydis iki ten ir atgal nėra paprastas. Bet gal bus įmanoma atlikti reikiamus tyrimus vietoje?
Pvz., Nozair Khawaja3) iš Berlyno bando tai užtikrinti, kurdamas prietaisus numatomai
NASA Clipper misijai į Europą
(2018 m. jis su komanda jau pranešė apie organinių molekulių atradimą Encelado
fontanuose). Jie kuria prietaisus aminorūgščių ir riebių rūgščių, tenkinančių kurį nors
3. Marso uolienose randami senai gyvavusios gyvybės pėdsakai. Uolienų pavyzdžių pargabenimas iš Marso
lieka vienu svarbiausių uždavinių. Perseverance surinko pavyzdžių iš įvairių Jezero kraterio vietų (tik iškilo problemų juos pargabenti,
žr. >>>>>...), tame tarpe ir Čejavos krioklių, kadaise tekėjusios upės vagos,
ur mėginys patraukė akį balzganomis kruopelėmis, panašias į tas, kurios Žemėje susidaro mikrobams virškinant trivalentę geležį
(nors gali susidaryti ir geocheminių reakcijų metu). Ten pat atrasta ir organinių molekulių, nors vietoje neįmanoma nustatyti, kas tai. Tai kada prezidentas išeis to pranešti į pievelę priešais Baltuosius rūmus?! 1) Nikas Madhusudhanas (Nikku Madhusudhan, g.1980 m.) - indų kilmės britų astronomas, patobulinęs atmosferos duomenų paieškos technikos, skirtos egzoplanetų sudėčiai nustatyti, sukūrimą ir termino hiceaninė planeta įvedimą, apibūdinant teorinę planetų klasę, kurioje po vandenilio atmosfera yra skysto vandens vandenynas. 2020 m. vadovavo komandai, tyrinėjančiai K2-18b planetą, kuri nustatė, kad paviršiuje gali būti skysto vandens, o atmosferoje, galimai, DMS dujų. 2) Dimetilo sulfidas ((CH3)2S, DMS) organinis junginys, paprasčiausias organinių sulfidų atstovas; bespalvis, judrus, lakus ir lengvai užsiliepsnojantis skystis su aštriu nemaloniu jūros kvapu (prisidedančio prie kvapo gaminant kai kurias daržoves). Natūraliomis sąlygomis paprastai susidaro iš DMSP, pagrindinio antrinio jūros dumblių metabolito ir yra vienu labiausiai paplitusių biologinės kilmės sieros junginių, patenkančių į atmosferą. Ore gana sparčiai oksiduojasi į kitus sieros junginius. 2011 m. paskelbta, kad DMS junginyje su metanu ir etanu gali būti gyvybės bioparašu. 2023 m. pranešta, kad K2-18b palneta galimai atmosferoje turi DMS, ką 2025-ais pavirtino papildomų stebėjimų duomenys (kad ten jo tūkstančius kartų daugiau nei Žemės atmosferoje). 3) Nozairas Khavadža (Nozair Khawaja) - pakistaniečių astrofizikas, dirbantis Berlyno Freie un-to Geologijos mokslų inst-te. Tyrimų sritys: astrobiologija, masės spektrometrija, kometos ir asteroidai, planuojamos kosminės misijos. Analizuoja ledo grūdelius iš Encelado popaviršinio vandenyno. 4) Kristianas de Diuvas (Christian René Marie Joseph, Viscount de Duve, 1917-2013) belgų biochemikas, citologas, Nobelio premijos laureatas (1974) už atradimus, susijusius su ląstelės struktūrine ir funkcine sandara. 1949 m atrado organeles: lizosomas, peroksisomas ir provakuoles. Palaikė endosimbiotinę teoriją. Buvo evoliucijos teorijos rėmėjas ir nepripažino kreacionizmo bei protingo dizaino. Išleido keliolika knygų. 2013 m. po ilgalaikio sirgimo vėžiu pasinaudoti nusprendė eutanazija. 5) Ričardas Huveris (Richard Brice Hoover, g. 1943 m.) - amerikiečių fizikas, rašęs astrobiologijos, ekstremofilų, diatomų, saulės fizikos, rentgeno optikos ir meteoritų temomis. Dirbo NASA (1966-2012) kaip astrofizikas ir astrobiologas; ten 1997 m. įkūrė astrobiologijos grupę ir joje iki 2011 m. atlikinėjo astrobiologinius tyrimus. Teigė meteorituose aptikęs mikroorganizmų fosilijų, apie ką keliskart skelbė nuo 1997 m. 6) Elena V. Pikuta - rusų kilmės amerikiečių mikrobiologė, tirianti anaerobus (pvz., iš Antarktidos), meteoritus, atlieta 3D eukariotų ir prokariotų biologinių grupių modeliavimą. Dirba su ekstremofilais NASA, dėsto mikrobiologiją JAV Atėnų valstbiname un-te. 7) Tomas Dikas (Thomas Dick, 1774-1857) britų presbitorių dvasininkas, rašytojas, mokslo populiarintojas, žinomas darbais apie astronomiją ir praktinę filosofiją, pasisakęs už mokslo ir religijos harmoniją. Buvo Saulės sistemos susidarymo iš ūko teorijos šalininku. Laikė, kad kitose planetose egzistuoja gyvybė. Vienas jo straipsnių apie galimybę komunikuoti su Mėnulio gyventojais įkvėpė Dž. Heršelį Didžiajai Mėnulio apgaulei (apie ją žr. >>>>>). Jo garbei pavadintas asteroidas 9855. 8) Mariner-4 - amerikiečių tarpplanetinis zondas, pirmasis praskridęs pro Marso planetą ir atsiuntęs jo paviršiaus nuotraukų. Jo tikslu buvo iš arti stebėti Marsą, o taip pat atlikti laukų ir dalelių matavimus tarpplanetinėje erdvėje aplink Marsą bei gauti inžinerinių žinių apie ilgai trunkančius tarpplanetinius skrydžius. Startavo 1964 m. lapkričio 28 d. iš Kanaveralio kyšulio ir pro Marsą praskrido 1965 m. liepos 14-15 d. Nuotraukų kokybė buvo prasta. Jo perduotose nuotraukose buvo matomas Mėnulio tipo planetos paviršius su krateriais. Užfiksuotas atmosferos slėgis nuo 4,1 iki 7,0 mbar (410-700 paskalių), o dienos temperatūra numatyta esanti apie -100>oC. Magnetinis laukas neaptiktas. Papildomai skaitykite:
|
