10 didžiųjų senovės civilizacijų. UFO Page. Lithuanian

Silūro civilizacija

Mūsų planetos istorija skirstoma į aeonus, eras ir periodus. Mes gyvename fanerozojaus (iš gr. „aiškiai stebimos gyvybės“) aeone, kuris skirstomas į kainozojaus („naujos gyvybės“), kuriame ir gyvename mes, mezozojaus („vidutinio [brandumo] gyvybės“) ir paleozojaus eras. O paleozojus dalijamas į 6-is periodus – ir iš jų amerikiečių astrofizikus Adamą Franką¹⁾ ir Geiviną Šmidtą²⁾ sudomino trumpiausias iš jų, trukęs vos 25 mln. m. - silūras. Jie „Tarptautiniame astrobiologijos žurnale“ 2018 m. balandį paskelbė straipsnį „Silūro hipotezė“, kuriame aptaria, ar ten galima aptikti išsivysčiusios civilizacijos technoženklų.

Ir jie padaro išvadą, kad jei tada ir gyvavo Homo sapiens, jo skeletų mes nesugebėtume rasti. Dinozaurai buvo žymiai didesni ir masyvesni, - ir vis tiek jų fosilijos tebesukelia sensaciją (nors palyginti neseniai Kinijoje pradėjo atradinėti balandžio dydžio dinozaurų skeletus).

Tačiau gal galėjo išlikti kai kurie jų rankų sukurti dariniai, kad vien tik stambiausieji?! Bet juk ir šiuolaikiniai miestai teužima mažiau 1% sausumos – tad jų tektų ilgai ieškoti. Bet juk mūsų civilizacija palieka cheminius pėdsakus, kurių žinomiausias yra freono molekulės viršutiniuose atmosferos sluoksniuose (ir grasinančios ozono sluoksniui). Be to, per 300 m. pramoninės veiklos į orą „paleidome“ per 0,5 trilijono tonų anglies iš organinių šaltinių. Tokioje anglyje mažesnė anglies-13 izotopo dalis (nei, pvz., ugnikalnių išmetamoje anglyje). Vis tik ugnikalninės anglies gamtoje daugiau nei „žmogiškosios“. Augalai anglį ima iš oro, tad C-13 ir C-12 santykis laikui bėgant turėjo kisti. Žmonių veikla keičia ir deguonies bei azoto izotopų santykius. Vis ik vargiai tie santykiai galėjo išlikti per nuo silūro praėjusius 420 mln. m.

Žmonių veikla keičia ir daugelio kitų elementų, pirmiausia metalų (švino, aukso, platinos, chromo ir kt.) paplitimą. Jei tai būtų vykę silūre, jie būtų palaipsniui nunešti vandens į vandenynų nuosėdas. Tačiau jei silūro laikų žmonija žuvo per branduolinį karą, geologiniuose sluoksniuose galėjo likti padidėjęs plutonio-244 izotopų (jo skilimo pusperiodis yra 80,8 mln. m.) kiekis. Bet ir be branduolinio karo to meto žmogus būtų galėjęs palikti pėdsakų – urano-235, naudojamo branduoliniuose reaktoriuose, skilimo pusperiodis yra 704 mln. m. (o tai reiškia, kad neaišku ką daryti su radioaktyviomis reaktorių atliekomis!)

Net jei Žemėje tuo metu ir nebuvo išsivysčiusios civilizacijos, panašių pėdsakų galima paieškoti Marse ir Veneroje, kur senais laikais sąlygos leido atsirasti gyvybei.

¹⁾ Adamas Frankas (Adam Frank, g. 1962 m.) - amerikiečių fizikas, astronomas, autorius. Jo tyrimai daugiausia nukreipti į skaičiuojamąją astrofiziką, ypač susijusią su žvaigždžių susidarymu ir vėlyvąja evoliucija. Užsiima ir ekzoplanetų atmosferų tyrimais ir astrobiologija (joje ypač apie planetų atsaką į energetiškai aktyvių civilizacijų veiklą). Populiarinimo publikacijos apima klimato ir žmonijos ateities klausimus, technologinį ir kultūrinį vystymąsi, mąstymo prigimtį ir patirtį, mokslo ir religijos santykį ir kt. Pastoviai pasisako NPR tinklo „All Things Considered“ („Į viską atsižvelgiama“) laidoje. 2021 m. gegužę paskelbė esė „Aš fizikas, ieškantis ateivių; NSO neįkvepia manęs“ (New York Times), kurioje įvertino nežemiečių egzistavimo tikimybes laiko tėkmėje; anot jo, jei nežemiečiai bando slėptis, tai daro ypatingai nekompetetingai.

²⁾ Gevinas Šmidtas (Gavin Andrew Schmidt) - amerikiečių klimatologas, NASA GISS centro direktorius (nuo 2024 m.). Pagrindinė tyrimų kryptis yra klimato kaita, taip pat užsiima paleoklimatologija, kurdamas modelius, paleo duomenų palyginimui su modeliniais. Dažnas svečias medijose. Išleido „Klimato kaita“ (2009; kartu su Joshua Wolfe), kurioje pateikia klimato kaitos poveikius kartu su moksliniais paaiškinimais.