Kosmoso pampersai ir tualetai. Short notes. UFO Page. Lithuanian

Amerikiečiai, skrisdami į Mėnulį, laive neturėjo tualeto. Čia rusai juos buvo aplenkę – ir tualetai buvo įrengti jau „Vostok“ laivuose. O pas amerikiečius jie atsirado tik „Skylab“ stotyse 8-me dešimtm. Tad Mėnulio misijų herojai „mažą reikaliuką“ atlikdavo į specialias talpas, primenančias prezervatyvus. Tada skystis per specialų vožtuvą buvo pašalinamas už borto, kur akimirksniu virsdavo smulkių ledukų debesėliu – sako, kad jis labai gražiai žėruodavo įvairiomis spalvomis saulės spinduliuose. „Didesniam reikalui“ naudoti vienkartiniai paketai, kurie prilipdavo prie odos reikiamoje vietoje.

Skirtingai nuo TKS nutekamųjų vandenų, šlapimas, išskirtas išėjimo į atvirą kosmosą metu, neperdirbamas, kad yra nepatogu ir nehigieniška. Šiuo metu astronautai naudoja medžiagą su maksimalia sugeriančia geba (MAG), naudojama dar nuo 8-ojo dešimtm. Tai tarsi sauskelnės suaugusiems, dėl kurių astronautai jau senai skundžiasi dėl nekomfortiškumo ir higienos. Ir netgi buvo kilę problemų su sveikata dėl šlapimtakių uždegimo ir pan.

Sprendimu galėtų būti skafandras, panašus į aprašytus F. Herberto „Kopoje“. Bet tai buvo fantastikoje, ar ne?! Jo konstrukcija turėtų išorinį vakuuminį katererį, vedantį į abipusį osmosinį (filtruojantį) įrenginį, užtikrinantį nepertraukiamą geriamo vandens tiekimą su saugumo užtikrinimo priemonėmis. Juk astronautai teturi tik 1 l geriamo skysčio, kurio nepakanka ilgesniam laikui (pvz., Mėnulyje, kur išėjimas gali trukti iki 10 val., o ekstremaliais atvejais ir iki 24 val.

Šlapimo surinkimo įrenginys „Etlin“ apima apatinius drabužius, pagamintus ir kelių elastingo audinio sluoksnių. Aplink genitalijas uždedamas silikoninis kaušelis. Poliesterolio mikroaudinys šlapimą nuo kūno nukreipia vakuuminiu siurbliu į filtravimo sistemą, jį perdirbančią 87% efektyvumu. Jos išmatavimai 38x23x13 cm, o svoris – 8 kg.

„Diskriminacija“ dėl sysiojimo

2019 m. liepos viduryje žinoma fantastė M.R. Kowal^**) „New York Times“ aprašė, kaip 1969 m. misija į Mėnulį buvo „vyrų suprojektuota vyrams“, įtvirtindama ilgametę moterų diskriminaciją kosmose, kurią reiks pašalinti, norint išsiųsti pirmąją moterį į Mėnulį – kas tikėtina „Artemidės“ (Artemis) projekte, kurio tikslas „2024-ais gražinti astronautus į Samantha Cristoforetti demonstacija TKS tualete Mėnulį“ (tau jau nepavyko, o prezidentu 2025-ais tapus D. Trampui, kilo abejonės dėl paties projekto). Mat, nors kelios moterys praėjo „Mercury“ projekto atranką, 1962 m. buvo nuspręsta nesiųsti moterų į kosmosą apeliuojant ne tik „į fiziniais duomenis“, bet ir „būtiną moksliniu ir skraidymų pasiruošimo lygį“.

Tasai palikimas tebesitęsia – ir vienu naujesnių pavyzdžių tapo 2019 m. NASA numatytas dviejų astronaučių išėjimas į atvirą kosmosą iš TKS, kurį teko atšaukti, nes tebuvo tik vienas reikiamo dydžio skafandras. Vyrams ir jų fiziologijai pritaikyti skafandrai – vienas iš daugelio vyrams pritaikytos kosminės programos aspektų.

Tačiau jau po publikacijos M.R. Kowal gavo NASA ginantį atsakymą, kad 7-me dešimtm. dar nebuvo tiek išvystytos technologijos, kad leistų moterims šlapintis kosmose. Būtent NASA pasirinktos tam skirtos priemonės, o ne technologijos buvo vyrų dominavimo kosmose priežastimi. Ypač linksmai atrodė talpos šlapimui, kurių dydžiai turėjo būti „dideli“, „milžiniški“ ir „neįtikėtinai dideli“, - po to, kai vyrai atsisakė rinktis mažus. Tačiau neretai NASA netobuli sprendimai dėl šlapinimosi ir tuštinimosi turėjo pavojingų pasekmių, pvz., kai Fred Haise „Apollo-13“ gelbėjimosi metu pasigavo inkstų infekciją dėl skafandre susikaupusio šlapimo.

O kai ką iš to, ką M.R. Kowal sužinojo aiškindamasi šį klausimą, ji panaudojo savo kūryboje – „Pasmerktojo dangaus“ (2018), esančio „Skaičiuojant žvaigždes“ (2018) tęsiniu, visas skyrius skirtas tualeto remontui nesvarumo sąlygomis. Dėl knygoje aprašomo skrajojančio šlapimo rutuliuko ji teisinosi: „Ach, tada dar nežinojau, kad jis turi būti ryškiai violetinis, tad jis buvo paprasčiausiai gintaro spalvos“.