Sliekangės arba kirmgraužos. UFO Page. Lithuanian

Tam, kad būtų įmanomos tarpžvaigždinės kelionės, reikia peržiūrėti fizikos pagrindus. Kas yra „jėga“? Ir koks skirtumas tarp „vykti“ ir „atvykti“? Ir kam „vykti“, jei galima tiesiog „atvykti“?

Savo autobiografijoje garsus fizikas John Archibald Wheeler'is taip apibūdino tikėjimo esmę:
„Kas gali būti - tas yra!“ Ir tada ėjo dar toliau: „Kas gali būti - tas privalo būti!“ Kitaip tarus, „visa, kas neprieštarauja gamtos dėsniams, egzistuoja“.

Pvz., pagal reliatyvumo teoriją gali egzistuoti reiškiniai, pavadinti „sliekų angomis“ (kitur jas vadina kirmgraužomis) - paslaptingos erdvės-laiko kilpos, „sumezgančios“ toli vienas nuo kito esančius Visatos taškus - įsmukę į vieną tokią „sliekų landą“ išnersi Wormhole-sliekange

kitoje - galbūt už tūkstančių šviesmečių(1935 m. A. Einšteinas su kolega Nathan Rosen’u matematiškai parodė esant jų koncepciją, vėliau pavadintą Einšteino-Roseno jungtimi (tiltu) ). Ir nors jokia gyva būtybė tokios kelionės neištvertų - pats tokio reiškinio buvimo faktas „kaitina“ vaizduotę. Ir pagal J. Wheeler'į, - jei sliekangės gali egzistuoti, vadinasi, jos yra [tokį tunelį pirmąkart savo romane „Kontaktas“ „panaudojo“ K. Saganas].

Kokia paprasta loginė schema. Ir pagal ją - mes nesame paskutinė ir vienintelė ir paskutinioji pasaulio kūrinijos grandis, nes egzistuoja daug tobulesnės (ir protingesnės) būtybės, kurių buvimas neprieštarauja gamtos dėsniams. Ir todėl mokslininkai ieško jų veiklos pėdsakų (skaitykite apie SETI programą). 2007-ais tam buvo skirtas galingiausias radijo teleskopas, susidedantis beveik iš 1000 „mažų“ lėkščių išdėstytų maždaug 1 ha (2,5 akrų) plote. Jei kokio nors dirbtinio nežemiškos kilmės radijo signalo kelyje pasipainios Žemė, ji „išgirs“ jį.

Ar verta tam išleisti milijonus dolerių? Jei bus atrastos kitos civilizacijos, tai bus nepaprasta naujiena. O pagal Wheeler'io teoriją - jos tikrai egzistuoja. Bet kas, jei Wheeler'is klysta?

Prisiminkite daktaro Seuss'o „Grickily Gractus“ - paukštį, kuris deda kiaušinius ant kaktusų. Tai buvo pateikta kaip neįmanomo gyvūno pavyzdys. Tačiau egzistuoja nuotraukos iš Bonaire salos, kuriose nufotografuoti paukščiai perintys lizduose ant kaktusų. O Brazilijos Rio Negro upėse gyvena metaliniu balsu dainuojanti Curimata žuvis. Ir tai nėra visų „neįmanomų“ žemiškųjų gyvybės formų pavyzdžiai. O Visata yra didesnė už Žemę - ir ją visą sunku aprėpti mūsų ribotu protu.

Įėjimo į kirmgraužą aptikimas

Dar 1935 m. Einšteinas ir Natanas Rozenas parodė erdvėlaikio duobė gali nepanirti į begalinę singuliarumo gelmę, o nusitęsti tuneliu ir išnerti kitoje kosmoso vietoje. Tokie kurmiarausiai (sliekangės, kirmgraužos) gali sujungti erdvės sritis neribotu atstumu – kaip kirminas gali kiaurai pragraužti obuolį. Tik gaila, kad ši struktūra kol kas tik hipotetinė – jų egzistavimo iki šiol vis dar neaptikta (o gal mes viso labo tiesiog nemokame jų ieškoti).

Mūsų keturmačiame pasaulyje įėjimas į tokią kirmgraužą turėtų atrodyti kaip trimatė sfera. Iš pakankamai didelio atstumo toji ekstramalių deformacijų sfera būtų beveik neatskiriama nuo juodosios skylės: aplink ją būtų stebimi tokie pat erdvėlaikio iškraipymai, į ją taip pat sukrenta aplinkinė materija. O gal juodosios skylės (arba bent kai kurios jų) yra visai ne juodosios skylės, o kirmgraužų portalai?!

Ir juk neveltui supermasyvioji Gargantiua iš „Interstellar“ nuneša į ją pakliuvusį veikėją į kitą erdvėlaikį. Laikoma, kad tokios supermasyvios juodosios skylės randasi stambių galaktikų centruose. Sprendžiant iš žvaigždžių ir materijos prie jų judėjimo, jos gali sukaupti milijonų ar net milijardų Saulių masę. Jas supa tankus į ją krentančios materijos – greitėjančios ir kaistančios – sluoksnis. 2006 m. grupė rusų mokslininkų su N. Kardaševu priešakyje pasiūlė, kad tokių aktyvių galaktikos branduolių viduje gali glūdėti ne juodosios skylės, o įėjimai į kirmgraužas, susijungiančias su kitomis galaktikomis.

Jei „kurmiarausis“ praeinamas („pralendamas“), tai per jį turi „prasisunkti“ kažkiek gravitacijos, o tai reiškia, kad jos buvimą gali išduoti nelauktos žvaidžių ir dulkių judėjimo anomalijos. Deja, tas požymis labai silpnas ir vargiai bus pastebimas aktyvios galaktikos centro veiklos fone. Tačiau 2020 m. pabaigoje Pulkovo observatorijoje rado gana realistiškai atrodantį būdą. Sergejus Krasnikovas ir Michailas Piotrovičius pasiūlė, kad jei iš abiejų pusių į kirmgraužą krenta dideli materijos kiekiai, tai kažkur jos tunelyje jie turi susidurti. Nepaprastas suspaudimas privalo sukelti nepaprastą įkaitimą (iki trilijonų laipsnių), kurio metu turi įvykti subatominių dalelių, neutraliųjų pionų, suirimas sukeldamas būdinga spektro gama liniją. Supermasyvios juodosios skylės irgi skleidžia gama spindulius, tačiau tik siaurais ruožais ir su visai kitokiomis charakteristikomis.

O tokio gama spinduliavimo aptikimui nereikia naujų superjautrių instrumentų. Juos gali aptikti jau turimi teleskopai, pvz., orbitinis „Fermi“. Gal viltys ir pasiteisins!?