Žemės šviesos. UFO Page. Lithuanian

2000 m. David Clarke^*) su kolegomis parengė solidžią „Condign“ ataskaitą Britanijos gynybos ministerijai. Pagal ją dalis stebėtų reiškinių gali būti NAR (Neatpažinti atmosferos reiškiniai, angl. UAP, Unidentified Atmospheric Phenomena, - šį terminą įvedė Jenny Randles; o dabar perėmė ir JAV Karinis jūrų laivynas – žr. >>>>>). Jame minimos ir „žemės šviesos“.

Vieną pirmųjų žemės šviesų tyrinėjimą atliko Charles Fort'as^**). Jis keistas šviesas siejo su žemės drebėjimais (pvz., aptardamas 1896 m. drebėjimą Hereforde, žr. New Lands, 1923) būdamas šių dienų „žemės drebėjimų šviesų“ (ŽDŠ, angl. EQL) idėjų pirmtaku.

Vėliau amerikiečių rašytojas John Keel'as išvedė, kad labiau tikėtina, kad NSO yra „minkštos“ šviesos formos, o ne „kieti“ objektai. 7 dešimtm. jis jų apraiškas siejo su geologinių lūžių rajonais („langais“), žemės drebėjimais ir geomagnetiniu aktyvumu. Tuo pačiu metu Prancūzijoje Ferdinand'as Lagarde taipogi pastebėjo sąryšį tarp liudijimų apie NSO ir geologinės veiklos. 1967 m. amerikietis Vincent Gaddis išleido „Paslaptingas ugnis ir šviesas“.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad visų kultūrų žmonės visais laikais stebėjo NAR. Airiams tai buvo fėjų šviesos, škotams tiesiog gealbhan (ugnies kamuoliai), malaiziečiams pennangal (gimdymo metu mirusių moterų galvos), indėnams vietinės dievybės arba dvasių žiburiai, afrikiečiams blogio dvasios, brazilams „aukso motina“ rodanti užkastus lobius, o kinų budistams tai Bodhisatvos šviesos. Indėnai ir kinai netgi statė šventyklas, kuriose reguliariai pasirodydavo šviesos. Tuos kraštus lankydami europiečiai ir pranešdavo regėję keistas šviesas. Pvz., 1895 m. rašytoja Mary Kingsley Gabone matė violetinės spalvos rutulį, nuriedantį iš miško į Lkovi ežerą. Jis pleveno ten tol, kol susijungė su kitu panašiu rutuliu. Jiedu sukosi vienas aplink kitą tol, kol Kingsley artinosi prie jų su kanoja. Tada vienas jų nuskriejo atgal į mišką, o kitas pleveno virš ežero paviršiaus. Jį besivejant, jis paniro į vandenį, vis dar tebešvytėdamas. Vietiniai vėliau jai paaiškino, kad tai aku, velnio šviesos.

Europoje NAR aptariami nuo pat Viduramžių. Tada jie laikyti drakonais. Tačiau buvo nesutinkančių su tuo. 13 a. Albertas Didysis aiškino, kad "drakonai" iš tikro tėra "garai", kurie gali susirinkti į rutulį ir pleventi. 1590 m. Thomas Hill sakė, kad tai tik drakono formos "dūmai". 1608 m. Edward Topskrll'as įrodinėjo, kad drakonai tėra "lengvesnė žaibo forma".

1830 m. "valstiečių poetas" John Clare savo "Journal" pateikė liudijimą apie šviesos rutulį, matytą pasivaikštant tarp Aštono ir Helpstono kaimelių Kembridžšyre. Švies artinosi link jo: "Pamaniau, kad jis staiga sustojo, tarsi pasiklausytų manęs". Jis traškėjo ir buvo apgaubtas spindinčio halo. Clare apibūdino jį turėjos bauginantį atspalvį. Jis jau buvo girdėjęs apie dažną šviesų pasirodymą tame rajone.

A. Hynek'as (centre) kalbasi su E.Strand ir L.Havik

1977 m. kanadiečiai Michael Persinger ir Gyslaine Lafreniere išleido "Erdvės-laiko perejimus ir neįprastus nutikimus". Naudodami statistinius metodus, jie pranešimus Šiaurės Amerikoje apie NSO susiejo su seisminiu aktyvumu. Jie teigė, kad tektoninė įtampa, net nepasireikšdama žemės drebėjimais gali sukelti švytinčius jonizuotus šviečiančius darinius atmosferoje. Vandens telkiniai irgi gali įtakoti geologinę struktūrą. Jis ir vėliau, kartu su John Derr ar atskirai, tęsė tyrinėjimus šia kryptimi. Viena analizių buvo 8 dešimtmetyje Yakima indėnų rezervate.

Kitas regionas, traukęs tyrinėtojus, buvo Hessdalen'o slėnis Norvegijoje. Nuo 1981 m. pabaigos vietiniai matė šviesas prie namų stogų ar kalnų keterų. Jos buvo rutulių, "kulkų" ar eglučių formos – dažniausiai baltos arba gelsvos. 1884 m. įsteigtas "Hessdelen projektas". Per kelis metus padaryta nemažai nuotraukų ir radarų registracijų. Jis veikia iki šiol, vadovaujamas Erling Strand'o.

1979 m. Jenny Randles ir Peter Warrington'o "NSO – britiškas požiūris" įvedė NAR terminą. 1980 m. Kevin ir Sue McClure išleido "Žvaigždės ir jų gandai" su pranešimais apie šviesas šiaurės vakarų Velso Barmouth-Harlech rajone. To meto vietinis žurnalistas Beriah Evans'as publikavo liudininkų (tarp jų ir savąjį) pranešimus. Londono laikraštininkai, atvykę ir išvydę reiškinius savo akimis, atsisakė ciniško požiūrio į tai. "The Daily Mail" regėjo geltonus "elektrizuotus" šviesos rutulius, plevenančius 100 pėdų aukštyje virš Barmouth-Harlech kelio. Savo liudijimą pateikė ir "Daily Mirror" žurnalistas. Reikia pastebėti, kad Harlech'as yra greta Lleuno iškyšulio, vienos seismiškai aktyviausių vietų (1984 m. jame buvo stiproko žemės drebėjimo epicentras.).

1982 m. Paul Devereux su Paul McCartney išleido „Žemės šviesas“, kurią aštriai kritikavo nežemiškos NSO kilmės šalininkai. Tais pačiais metais Helmut Tributsch'as išleido „Kai prabunda gyvatės“. 1985 m. David Clarke ir Granville Oldroyd'as išleido „Vaiduokliškos šviesos – britų apžvalga“. 1989 m. P. Devereux'as išleido „Žemės šviesų atskleidimas“, o 1990 m. D. Clarke ir A. Roberts'as išvystė temą „Dangaus šmėklose“. 1996 m. ši tema nagrinėta „Channel 4“ dokumentiniame cikle „Identifikuoti skraidantys objektai“. 1997 m. P. Brookesmith'o ir P. Devereux'o išleido „NSO ir ufologija“, aptariančią ir šia temą.

NAR yra keistas gamtos reiškinys, priklausantis tai pačiai klasei, kaip žemės drebėjimų šviesos ir kamuoliniai žaibai, tačiau pasižymintys specifinėmis charakteristikomis, tokiomis, kaip ilgesnė trukmė. Tikroji jų prigimtis vis dar neaiški, tačiau atrodo, kad jie pasižymi elektromagnetinėmis savybėmis. Yra pastebėjimų, kai juos palydi poltergeisto požymiai, kai aplink skraido daiktai, stumiasi durų velkės, girgžda žvyras, tarsi per jį eitų šmėkla. Įdomu, kad panašūs efektai lygi ir stiprias šiaurės pašvaistes (žr. J.S. Grant. „Galų vikingai").

Spėjama, kad NAR yra plazmos dariniai – plazma gali dieną turėti metalo išvaizdą ir švytėti naktį. Tačiau kartais NAR būna ir visiškai juodi. Tačiau NAR turi ir dvi visai neįprastas savybes. Pirmiausia, atrodo, kad jie tarsi reaguoja į stebintįjį – tarsi būtų smalsūs ir turėtų protą. Tokią savybę turėjo apie 10% reiškinių [ tyrimai Rumunijoje parodė, kad plazmos „ląstelės“ gali augti, daugintis ir sąveikauti ].

Tik prieš dešimtmetį mokslas pastebėjo tokį energetinį reiškinį kaip kaukai (spalvingas energijos iškrovas iškylančias tūkstančius pėdų virš tam tikrų griaustinio debesų) ar elfai (milžiniško dydžio disko formos žaibai) – tad nenuostabu, kad santykinai labiau įprasti NAR liko nepastebėti.

^*) Deividas Klarkas (David William Clarke, g. 1967 m.) – britų žurnalistas, rašytojas, Sheffield Hallam’o un-to dėstytojas. Domisi folklore, nepaaiškinamais reiškiniais ir neįprastomis asmeninėmis patirtimis. Dažnai konsultuoja medijas klausimais apie šiuolaikines legendas ir NSO. Paskutinė 20 a. dešimtmetį susikoncentravo į Britų vyriausybės iniciuotus NSO ir NAR tyrimus ir 2006 m. parengė ataskaitą „NOR UK gynybos rajone“ (dar vadinamą „Condign“). Jo darbai šioje srityje išsivystė į knygas „Išeinant iš šešėlio...“ (2002, su A. Roberts), „Skraidantys lėkštukininkai“ (2006, su A. Roberts), „NSO failai“ (2009), „Kaip NSO užkariavo pasaulį: šiuolaikinių mitų istorija“ (2015) ir kt. Folkloro ir aranormalių reiškinių temomis išleido knygas „Keltų dievų prieblanda“ (1996, su A. Roberts), „Monso angelas“ (2004), „Britanijos X-bylos“ (2014)...

^**) Čarlzas Fortas (Charles Hoy Fort, 1874-1932) – amerikiečių rašytojas ir anomalių reiškinių tyrinėtojas, publicistas, ufologijos pradininkas. Nuo jo pavardės kilo anglų kalbos terminas „fortean“ tokių reiškinių apibūdinimui. Žinomiausiu kūriniu yra „Prakeiktųjų knyga“ (1919) – „prakeiktieji“ yra faktai, nenagrinėjami oficialaus mokslo. Knygoje gausu mokslo užsipuolimų, o jo atstovai netgi lyginami su religiniais fanatikais. Jos išskirtinė svarba tame, kad plačiam žmonių ratui buvo pristatyti paranormalūs reiškiniai. Kitos knygos: „Naujosios žemės“ (1923), skirta daugiausia astronominiams reiškiniams; „Lo!“ (1931, kartais vadinama „Dangaus vulkanai“), skirta daugiausia parapsichologijai; „Laukiniai talantai“ (1932), gana chaotiškai pateikiantis platų nepaaiškinamų reiškinių spektrą ir kt.