|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Ruošiamas Laumžirgis Titanui
Dragonfly projektą NASA patvirtino 2019-ais išskirdama 850 mln. dolerių biudžetą.
Jo startas planuojamas 2027 m. birželį. Po 6,5 m. kelionės, pakoreguotos net ir Veneros gravitacijos, 2034-ais NASA Laumžirgis (Dragonfly) panirs į tankų oranžinį Saturno palydovo Titano viršutinių atmosferos sluoksnių rūką. Tyrėjas nuo perkaitimo slėpsis aero apvalkale už apsauginio ekrano. Tasai kosmoso tyrėjas bus unikalus kosmoso įsisavinimo istorijoje. Iš aeroapvalkalo išskris Mini Cooper automobilio dydžio oktokopteris, nusileisdamas iki 400 m aukščio, kur sureguliuos lidarą (atstumo matuoklį) bei aukštos gebos kameras, kad surastų tinkamą nusileidimui vietą. Titano atmosfera tęsiasi iki 1200 km aukščio, o paviršiuje jos tankis 4,3 karto didesnis nei Žemėje, o slėgis 1,4 karto.
Kosminį aparatą žemyn tetraukia tik 1/7 g, tad leidimasis bus gana lėtas. Saugiai nusileidęs aparatas galės
trejus metus atlikinėti mokslinius tyrimus dešimtyse aikštelių. Nusileidęs dronas paims paviršiaus mėginį po savimi, ištirs jo cheminę
sudėtį ir perduos duomenis į Žemę. Po to jis galės nuskristi į kitas, ir gana tolimas vietas, naudodamasis tiek savo
Vienu pagrindinių klausimų buvo kaip esant neįtikinamai žemai temperatūrai (-180oC) turėti gana šiltą aplinką korpuso viduje, kad galėtų veikti elektronika. Nusileidimo modulis turi apie 2000 W radioaktyvų energijos šaltinį (MMRTG), radioaktyvaus skilimo šilumą verčiantį elektros energija. Stengtasi visą šilumą išlaikyti modulio viduje ir kuo mažiau jos išspinduliuoti į aplinką. Ventiliatoriai ją išnešioja po visą vidų. O visas korpusas yra padengtas 7 cm storio izoliuojančiu aerokosminės klasės putoplasto iš polimetakrilamino (Rohacell) sluoksniu, Laumžirgiui suteikiantį vario rudumo spalvą. Visa tai leidžia užtikrinti temperatūrą viduje nuo -40oC iki +30oC, o ličio joninis akumuliatorius išlaikytų apie 20oC temperatūrą. Daugumoje vietų temperatūra bus teigiama. Aparato galingumo tereikia 2,5% lyginant su reikalingu Žemėje. Todėl buvo paskaičiuota, kad pakaks 1,35 m skersmens rotorių. Jų elektros varikliai ant išorinių atramų, kai išjungiami nusileidus, turi atlaikyti kriogenines temperatūras. Atėjus laikui kilti, juose numatytas specialus užsiliepsnojantis tepalas, galintis užšalti nesukeldamas pažeidimų. Tad prieš juos įjungiant, jie pirma bus pašildomi iki darbinės temperatūros. Mažesnio dydžio oktokopterio prototipo bandymai jau pradėti Kalifornijos Imperijos kopose, į vakarus nuo Jumos. Taip pat skaitykite apie Cassini lankymąsi prie Saturno >>>>
Galileo misija
Iš arti Jupiterį jau matė Pioneer 10 (1973) ir Pioneer 11 (1974), Voyager 1 ir 2 (1979), Ulysses (1992) bei Cassini (2000), tačiau Galileo skraidino net 11 prietaisų ir jam buvo lemta ten likti visiems laikams. Galileo nuotraukų skiriamoji geba buvo 20-1000 kartų geresnė nei abiejų Voyager'ių. 1977 m. patvirtinus Kongresui, jis atsiskyrė nuo Shuttle Atlantis 1989 m. spalio 18 d. visuomenei protestuojant ir bylinėjantis dėl plutonio naudojimo kaip energijos šaltinio (panašias diskusijas ir įspėjimus dėl plutonio panaudojimo sukėlė ir Cassini, žr. >>>>>). Tada jis skriejo 14 m., kol pabaigė misiją sudegdamas Jupiterio atmosferoje. Jo orbita buvo įdomi iš pradžių nuskriejo arčiau Saulės ir po 3 m. vėl pralėkęs pro Žemę nuskriejo link Jupiterio. Tokį lanką padarė, kad pasinaudotų Veneros ir Žemės gravitacija. Be tokio gravitacinio postūmio jam nebūtų pavykę pasiekti Jupiterio. Tokia yra kelionių kosmose geometrija. Įdomu, kad 1990 m. gruodžio 8 d., praskrisdamas pro Žemę, jis atliko gyvybės nustatymo Žemėje eksperimentą. Prieš ieškant gyvybės kitose planetose, nebloga mintis pasitreniruoti ant mūsų senutės Žemės. Šį išbandymą Galileo praėjo. Iš 960 km atstumo zondo prietaisai parodė ne tik, kad Žemėje yra gyvybė, bet ir nustatė, kad egzistuoja protinga gyvybė. Be abejo, zondas atliko ir praktinių tyrimų. Jis tyrė Veneros ir Žemės atmosferą, leido pažvelgti į Mėnulio Šiaurės polių ir iš arti apžvelgė pora asteroidų. 1994 m. liepos mėn. dalyvavo tūkstantmečio tyrime ir tiesiogiai parodė Shoemaker-Levy 9 kometos susidūrimą su Jupiteriu - palikusios laikiną randą Jupiterio paviršiuje. Šumeikerių-Levi 9 kometa - 1993 m. sutuoktinių Šumeikerių ir D. Levi Palomaro kalno observatorijoje atrasta kometa, kuri nuo 1994 m. liepos 16 d., prieš tai nuo gravitacijos subyrėjusi į gabalus, krito į Jupiterį, jame sudarydama tamsių dėmių ratą. Kai kurios dėmės buvo matomos kelis mėnesius. Prieš tai ji ištęsta orbita sukosi apie Jupiterį (ne apie Saulę), kaip manoma, bent 20 m. Šis įvykis patvirtino Jupiterio, kaip kosminio dulkių siurblio, reputaciją. Galileo: nesėkmių maratonas Jų netrūko nuo pat pradžių. Pirmiausia vėlavo startas: turėjusi pakilti 1982 m., paleista tik 1989 m. Antra, taupant lėšas ir kurą, stotį erdvėn iškėlė ne galingiausia nešančioji raketa Titan/ Centaur, o kosminis lėktuvas Atlantis. Užuot iškart pasukus Jupiterio link, stočiai teko skristi aplink Saulę ir reikiamą greitį įgyti manevruojant Veneros ir Žemės gravitaciniuose laukuose. Tad kelionė nuo 2,5 m. pailgėjo iki 6 m. Po to prasidėjo techniniai nesklandumai, veikiausiai susiję su kraustymais ir vežiojimu prieš startą. Štai 1990-ųjų vasarį, fotografuojant Venerą, nei iš šio, nei iš to ėmė klapsėti televizijos kameros sklendė. Ją pavyko sutaisyti, tačiau po poros mėnesių neišsiskleidė ryšio antena: iš 18 strypų 3 liko susikabinę. Išskleista 4,8 m skersmens parabolė turėjo užtikrinti 134 Kbps duomenų perdavimo greitį. Jos netekus, duomenis pagalbinėmis antenomis buvo galima perduoti tik 10 bitų/sek. greičiu. Nereikia pamiršti, kad projektas ir sąmata (1,3 mlrd. dolerių) buvo patvirtinti 1977 m., taigi joje buvo kone 25 m. senumo įranga. Pvz., 18-a jos borto kompiuterių turėjo mažiau atminties nei vidutinis noutbukas 1999-aisiais. Laimė, kad juos buvo galima perprogramuoti. Naudojant pažangias kodavimo sistemas, talpiai talpinant duomenis, modernizuojant antžemines ryšio priemones, perdavimo greitį pavyko padidinti iki 1000 bitų/sek. Visa tai reiškė, kad vietoje planuotų 50 tūkst. nuotraukų pavyks gauti kokį tūkstantį kitą. 1995 m., artėjant prie Jupiterio, užsikirto vienintelio informaciją kaupiančio magnetofono juosta. Laimė, pavyko išlaisvinti. Sukantis aplink Jupiterį daugėjo smulkių gedimų: besikaupiančios dulkės, radiacija, pavargę giroskopai kone kas mėnesį pervesdavo stotį į avarinį režimą. Galop 1999-ųjų gegužę nebeatlaikė skrydžio vadovų nervai: dar sykį pakeitus programinę įrangą, pagrindiniam stoties kompiuteriui nurodyta nebesiskųsti dėl smulkmenų, o, įvertinus gedimus, juos pačiam šalinti arba tiesiog nekreipti dėmesio. Dabar svarbiausia stebėti Jupiterį ir vulkanų žaizdomis išmargintą Iją. Ir nuotraukų buvo gauta beveik 2000...
Misijos vykdymas 1995 m. gruodžio 7 d. Galileo pasiekė Jupiterį, tyrė jį, jo magnetinį lauką ir Gossamer'io žiedą ištisus 8 m. Jis pertransliavo informaciją iš į Jupiterį paleisto atmosferos zondo, kuris į planetos atmosferą nusileido 200 km ir pateikė smulkią tiesioginę ataskaitą apie Jupiterio orus. Tada buvo sugniuždytas milžiniško oro spaudimo. Dėmesio sulaukė ir 4 didieji Jupiterio palydovai: Io, Europa, Ganimedas ir Kalista. Nuolat besikeičiančiame spalvingame Io paviršiuje nustatyta per 300 ugnikalnių. Atrasta, kad Ganymede turi savą magnetinį lauką. Įsidėmėtina (ypač ieškantiems gyvybės už Žemės ribų), kad Europos Ganimedas ir Kalista po lediniu paviršiumi gali slėptis skysto sūraus vandens sluoksnis. Galileo atskleidė, kad Europos ledynai greičiausiai dengia milžinišką vandenyną, kurį šildo Jupiterio gravitacija, o ledo sluoksnis saugo nuo radiacijos. 2013 m. astrobiologai nustatė, kad jos paviršiuje yra kometų, meteoritų ir kitų kūnų atneštų mineralų, o juose paprastai būna ir organinių medžiagų, galinčių teikti energijos gyviems organizmams (jei tokių yra). Galileo nuotraukose matyti ir naujo ledo juostos; matyti, kaip ledo plokštė skyla į dvi dalis, o jas vieną nuo kitos stumia 20-30 km pločio naujo ledo juosta. To proceso metu dalis senos plokštės atsiduria po vandeniu, į ten nunešdama ir surinktas medžiagas. Pirminė misija baigėsi 1997 m. gruodžio mėn. Tačiau labai ką prarasti nebuvo galima, tad 2002 m. pabandyta paskutinis mokslinis eksperimentas. Galileo giliai įskriejo į Jupiterio radiacinį žiedą, kad ištirtų vieną iš mažųjų palydovų, Amalthea. Radiacija pažeidė zondo įrašymo sistemą, tačiau Žemėje pavyko iššifruoti daugumą perduotų duomenų. Jie nustebino atradimu, kad Amalthea tankis yra triskart mažesnis nei manyta. Palydovas yra tarsi kokia gravitacijos palaikoma žvyro krūva. Savo gyvenimą zondas baigė 2003 m. rugsėjo 21 d.48 m/s greičiu įlėkęs į Jupiterio viršutinį debesų sluoksnį. NASA paaiškino, kad taip nuspręsta, kad būtų išvengta atsitiktinio zondo atsitrenkimo į Europą. Galileo degalai manevravimui pasibaigė ir jį galėjo į bet kur nublokšti gravitacinės jėgos. O manoma, kad Europa yra vienas tikėtiniausių dangaus kūnų, kuriame gali egzistuoti nežemiška gyvybė. Tad, jei su Galileo ten patektų nevietinė bakterija, ji galėtų sutrukdyti natūralų vystymąsi. Tad buvo nuspręsta nerizikuoti ir pasiųsti zondą
Įspūdingas sąrašas dalykų, kur Galileo buvo pirmasis: pirmą kartą dvigubo sukinio stabilizacija, pirmą kartą pažvelgta į Veneros vidurinio sluoksnio debesis, pirmasis tarpplanetinis skraidymo aparatas, padaręs atradimą tarpžvaigždinėje erdvėje (atrasta nežinoma dvinarė žvaigždė), pirmą kartą iš arti pažvelgta į asteroidą (Gaspra asteroidų žiede), pirmąkart atrastas asteroidas, turintis palydovą (Ida su Dactyl'iu), pirmą kartą tiesiogiai stebėtas kometos susidūrimas su planeta, pirmas aparatas skridęs orbita aplink Jupiterį, pirmas skrydis šalia mažojo asteroido (Amalthea), pirmas zondas įskridęs į Jupiterio atmosferą, pirmą kartą tirta Jupiterio vidinė magnetosfera ir radiacijos žiedai. Pilnas atradimų sąrašas dar įspūdingesnis. Apibendrinant, Galileo nuskrido 2,9 mln. mylių ir atsiuntė 30 GB informacijos, tame tarpe 14 tūkst. vaizdų. Tai buvo viena paskutinių gausiai finansuotų NASA misijų. Kita (antrąja) NASA misiją į Jupiterį buvo Juno zondas,
startavęs iš Žemės 2011-ais ir Jupiterį pasiekus 2016-ais ir birželio 29-ą perdavusi pirmąsias Jupiterio nuotraukas. Misijos tikslu yra Jupiterio
gravitacinio ir magnetinio laukų ištyrimas ir hipotezės apie kietą Jupiterio branduolį patikrinimas. 2021 m. birželio 7 d. atsiuntė Ganimedo nuotraukas
iš 1000 km atstumo. Pradžioje planuota, kad misija baigsis 2021 m. įskraidinant zondą į Jupiterio atmosferą, bet vėliau buvo nuspręsta ją
pratęsti iki 2025 m. 2022 m. rugsėjo 29 d. jsi praskrido 352 km atstumu nuo Europos, 2023 m. gruodžio 30 turi praskristi pro Ijo. Papildoma literatūra:
Papildomai skaitykite:
|
prietaisais, tiek 
