Galileo misija. UFO Page. Lithuanian

Tas nedidelis zondas padarė triskart daugiau, nei buvo planuota – nepaisant starto atidėjimų, techninių sutrikimų, atšiaurių sąlygų šalia Jupiterio ir kritikos Žemėje. Zondas buvo pavadintas pirmojo astronomo (žr. >>>>>), kuris 1609-10 m. per teleskopą pažvelgė į Jupiterį ir atrado keturis jo palydovus: Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą. Tas atradimas sukrėtė požiūrį į kosmosą, nes buvo manoma, kad viskas sukasi tik apie Žemę (dabar atrasta jau per 60 Jupiterio palydovų).

Iš arti Jupiterį matė „Pioneer 10“ (1973) ir „Pioneer 11“ (1974), „Voyager“ 1 ir 2 (1979), „Ulysses“ (1992) bei „Cassini“ (2000). Tačiau „Galileo“ skraidino net 11 prietaisų ir jam buvo lemta ten likti. „Galileo“ nuotraukų skiriamoji geba buvo 20-1000 kartų geresnė nei abiejų „Voyager“.

1977 m. patvirtinus Kongresui, jis atsiskyrė nuo „Shuttle Atlantis“ 1989 m. spalio 18 d. – visuomenei protestuojant ir bylinėjantis dėl plutonio naudojimo kaip energijos šaltinio. Tada jis skriejo 14 m., kol pabaigė misiją. Jo orbita buvo įdomi – iš pradžių nuskriejo arčiau Saulės ir po 3 m. vėl pralėkęs pro Žemę nuskriejo link Jupiterio. Tokį lanką padarė, kad pasinaudotų Veneros ir Žemės gravitacija. Be tokio gravitacinio postūmio jam nebūtų pavykę pasiekti Jupiterio. Tokia yra kelionių kosmose geometrija.

Įdomu, kad 1990 m. gruodžio 8 d., praskrisdamas pro Žemę, jis atliko gyvybės nustatymo Žemėje eksperimentą. Prieš ieškant gyvybės kitose planetose, nebloga mintis pasitreniruoti ant mūsų senutės Žemės. Šį išbandymą „Galileo“ praėjo. Iš 960 km atstumo zondo prietaisai parodė ne tik, kad Žemėje yra gyvybė, bet ir nustatė, kad egzistuoja protinga gyvybė. Be abejo, zondas atliko ir praktinių tyrimų. Jis tyrė Veneros ir Žemės atmosferą, leido pažvelgti į Mėnulio Šiaurės polių ir iš arti apžvelgė pora asteroidų. 1994 m. liepos mėn. dalyvavo „tūkstantmečio tyrime“ ir tiesiogiai parodė Shoemaker-Levy 9 kometos susidūrimą su Jupiteriu - palikusios laikiną „randą“ Jupiterio paviršiuje.

Šumeikerių-Levi 9 kometa - 1993 m. sutuoktinių Šumeikerių ir D. Levi Palomaro kalno observatorijoje atrasta kometa, kuri nuo 1994 m. liepos 16 d., prieš tai nuo gravitacijos subyrėjusi į gabalus, krito į Jupiterį, jame sudarydama tamsių dėmių ratą. Kai kurios dėmės buvo matomos kelis mėnesius. Prieš tai ji ištęsta orbita sukosi apie Jupiterį (ne apie Saulę), kaip manoma, bent 20 m. Šis įvykis patvirtino Jupiterio, kaip „kosminio dulkių siurblio“, reputaciją.

Jų netrūko nuo pat pradžių. Pirmiausia vėlavo startas: turėjusi pakilti 1982 m., paleista tik 1989 m. Antra, taupant lėšas ir kurą, stotį erdvėn iškėlė ne galingiausia nešančioji raketa „Titan/ Centaur", o kosminis lėktuvas „Atlantis". Užuot iškart pasukus Jupiterio link, stočiai teko skristi aplink Saulę ir reikiamą greitį įgyti manevruojant Veneros ir Žemės gravitaciniuose laukuose. Tad kelionė nuo 2,5 m. pailgėjo iki 6 m.

Po to prasidėjo techniniai nesklandumai, veikiausiai susiję su kraustymais ir vežiojimu prieš startą. Štai 1990-ųjų vasarį, fotografuojant Venerą, nei iš šio, nei iš to ėmė klapsėti TV kameros sklendė. Ją pavyko sutaisyti, tačiau po poros mėnesių neišsiskleidė ryšio antena: iš 18 strypų 3 liko susikabinę. Išskleista 4,8 m skersmens parabolė turėjo užtikrinti 134 Kbps duomenų perdavimo greitį. Jos netekus, duomenis pagalbinėmis antenomis buvo galima perduoti tik 10 bitų/sek. greičiu. Nereikia pamiršti, kad projektas ir sąmata (1,3 mlrd. dolerių) buvo patvirtinti 1977 m., taigi joje buvo kone 25 m. senumo įranga. Pvz., 18-a jos borto kompiuterių turėjo mažiau atminties nei vidutinis noutbukas 1999-aisiais. Laimė, kad juos buvo galima perprogramuoti. Naudojant pažangias kodavimo sistemas, talpiai talpinant duomenis, modernizuojant antžemines ryšio priemones, perdavimo greitį pavyko padidinti iki 1000 bitų/sek. Visa tai reiškė, kad vietoje planuotų 50 tūkst. nuotraukų pavyks gauti kokį tūkstantį kitą.

1995 m., artėjant prie Jupiterio, užsikirto vienintelio informaciją kaupiančio magnetofono juosta. Laimė, pavyko išlaisvinti. Sukantis aplink Jupiterį daugėjo smulkių gedimų: besikaupiančios dulkės, radiacija, „pavargę" giroskopai kone kas mėnesį pervesdavo stotį į avarinį režimą. Galop 1999-ųjų gegužę nebeatlaikė skrydžio vadovų nervai: dar sykį pakeitus programinę įrangą, pagrindiniam stoties kompiuteriui nurodyta nebesiskųsti dėl smulkmenų, o, įvertinus gedimus, juos pačiam šalinti arba tiesiog nekreipti dėmesio. Dabar svarbiausia – stebėti Jupiterį ir vulkanų žaizdomis išmargintą Iją. Ir nuotraukų buvo gauta beveik 2000…

Mėnulio nuotrauka iš Galileo

1995 m. gruodžio 7 d. "Galileo" pasiekė Jupiterį, tyrė jį, jo magnetinį lauką ir Gossamer žiedą ištisus 8 m. Jis pertransliavo informaciją iš į Jupiterį paleisto atmosferos zondo, kuris į planetos atmosferą nusileido 200 km ir pateikė smulkią tiesioginę ataskaitą apie Jupiterio orus. Tada buvo sugniuždytas milžiniško oro spaudimo. Dėmesio sulaukė ir 4 didieji Jupiterio palydovai: Io, Europa, Ganimedas ir Kalista. Nuolat besikeičiančiame spalvingame Io paviršiuje nustatyta per 300 ugnikalnių. Atrasta, kad Ganymede turi savą magnetinį lauką. Įsidėmėtina (ypač ieškantiems gyvybės už Žemės ribų), kad Europos Ganimedas ir Kalista po lediniu paviršiumi gali slėptis skysto sūraus vandens sluoksnis.

„Galileo“ atskleidė, kad Europos ledynai greičiausiai dengia milžinišką vandenyną, kurį šildo Jupiterio gravitacija, o ledo sluoksnis saugo nuo radiacijos. 2013 m. astrobiologai nustatė, kad jos paviršiuje yra kometų, meteoritų ir kitų kūnų atneštų mineralų, o juose paprastai būna ir organinių medžiagų, galinčių teikti energijos gyviems organizmams (jei tokių yra).

„Galileo“ nuotraukose matyti ir naujo ledo juostos; matyti, kaip ledo plokštė skyla į dvi dalis, o jas vieną nuo kitos stumia 20-30 km pločio naujo ledo juosta. To proceso metu dalis senos plokštės atsiduria po vandeniu, į ten nunešdama ir „surinktas“ medžiagas.

Pirminė misija baigėsi 1997 m. gruodžio mėn. Tačiau labai ką prarasti nebuvo galima, tad 2002 m. pabandyta paskutinis mokslinis eksperimentas. "Galileo" giliai įskriejo į Jupiterio radiacinį žiedą, kad ištirtų vieną iš mažųjų palydovų, Amalthea. Radiacija pažeidė zondo įrašymo sistemą, tačiau Žemėje pavyko iššifruoti daugumą perduotų duomenų. Jie nustebino atradimu, kad Amalthea tankis yra triskart mažesnis nei manyta. Palydovas yra tarsi kokia gravitacijos palaikoma žvyro krūva.

Savo gyvenimą zondas baigė 2003 m. rugsėjo 21 d.48 m/s greičiu įlėkęs į Jupiterio viršutinį debesų sluoksnį. NASA paaiškino, kad taip nuspręsta, kad būtų išvengta atsitiktinio zondo atsitrenkimo į Europą. „Galileo“ degalai manevravimui pasibaigė ir jį galėjo į bet kur nublokšti gravitacinės jėgos. O manoma, kad Europa yra vienas tikėtiniausių dangaus kūnų, kuriame gali egzistuoti nežemiška gyvybė. Tad, jei su „Galileo“ ten patektų nevietinė bakterija, ji galėtų sutrukdyti natūralų vystymąsi. Tad buvo nuspręsta nerizikuoti ir pasiųsti zondą mirčiai. Tuo labiau, kad zondas, net ir pažeistas, iki paskutinės akimirkos siuntė signalus. Jo suirusius atomus dabar nešioja Jupiterio vėjai – toks poetiškas jo ilgos kosminės kelionės

Apie Jupiterį:
Nutolęs nuo Saulės: 5,2 a.v.;
Jupiterio „metai“: 4333 d. (beveik 12 m.);
Pusiaujo skersmuo: 143 tūkst. km (11 k. už Žemės);
Masė: 1,9×10²⁷ kg (317 Žemės masės);
Palydovai: per 60 (trys jų didesni už Mėnulį);
Apsisuka apie ašį: beveik per 10 val.;
Vid. paviršiaus temperatūra: 152^oK;
Paviršiaus ypatybė: Raudonoji dėmė

likimas. Tokio sprendimo kritikai irgi buvo sujudę – jie sakė, kad 50 svarų plutonio gali sukelti branduolinį sprogimą Jupiterį, - jį sunaikinantį arba įžiebiantį naują žvaigždę. Geriausiai jiems atsakė pats Jupiteris, stoikiškai atsisakęs paklusti skeptikų prognozėms.

Įspūdingas sąrašas dalykų, kur „Galileo“ buvo pirmasis: pirmą kartą dvigubo sukinio stabilizacija, pirmą kartą pažvelgta į Veneros vidurinio sluoksnio debesis, pirmasis tarpplanetinis skraidymo aparatas, padaręs atradimą tarpžvaigždinėje erdvėje (atrasta nežinoma dvinarė žvaigždė), pirmą kartą iš arti pažvelgta į asteroidą (Gaspra asteroidų žiede), pirmąkart atrastas asteroidas, turintis palydovą (Ida su Dactyl), pirmą kartą tiesiogiai stebėtas kometos susidūrimas su planeta, pirmas aparatas skridęs orbita aplink Jupiterį, pirmas skrytis šalia mažojo asteroido (Amalthea), pirmas zondas įskridęs į Jupiterio atmosferą, pirmą kartą tirta Jupiterio vidinė magnetosfera ir radiacijos žiedai. Pilnas atradimų sąrašas dar įspūdingesnis.

Apibendrinant, „Galileo“ nuskrido 2,9 mln. mylių ir atsiuntė 30 GB informacijos, tame tarpe 14 tūkst. vaizdų. Tai buvo viena paskutinių gausiai finansuotų NASA misijų.