Global Lithuanian Net:    san-taka station:
Ruošiamas „Laumžirgis“ Titanui  

„Dragonfly“ projektą NASA patvirtino 2019-ais išskirdama 850 mln. dolerių biudžetą. Jo startas planuojamas 2027 m. birželį.
2023 m. kovo 3 d. „Dragonfly“ projektas praėjo išankstinę peržiūrą (PDR).

Po 6,5 m. kelionės, pakoreguotos net ir Veneros gravitacijos, 2034-ais NASA „Laumžirgis“ (Dragonfly) panirs į tankų oranžinį Saturno palydovo Titano viršutinių atmosferos sluoksnių rūką. Tyrėjas nuo perkaitimo slėpsis aero apvalkale už apsauginio ekrano. Tasai kosmoso tyrėjas bus unikalus kosmoso įsisavinimo istorijoje. Iš aeroapvalkalo išskris „Mini Cooper“ automobilio dydžio oktokopteris, nusileisdamas iki 400 m aukščio, kur sureguliuos lidarą (atstumo matuoklį) bei aukštos gebos kameras, kad surastų tinkamą nusileidimui vietą.

Titano atmosfera tęsiasi iki 1200 km aukščio, o paviršiuje jos tankis 4,3 karto didesnis nei Žemėje, o slėgis – 1,4 karto. Kosminį aparatą žemyn tetraukia tik 1/7 g, tad leidimasis bus gana lėtas. Saugiai nusileidęs aparatas galės trejus metus atlikinėti mokslinius tyrimus dešimtyse aikštelių. Nusileidęs dronas paims paviršiaus mėginį po savimi, ištirs jo cheminę sudėtį ir perduos duomenis į Žemę. Po to jis galės nuskristi į kitas, ir gana tolimas vietas, naudodamasis tiek savo Dragonfly modulis prietaisais, tiek „Cassini“ stoties perduotais kartografiniais duomenimis. Manoma, kad jis gali nuskristi Titane 180 km. Jį ruošusi JPL komanda pasirinko tokį judrų variantą, nes „Cassini“ sudarytas žemėlapis rodo, kad Titano paviršius labai įvairus, tad vienas planetoeigis nesugebėtų perteikti visos įvairovės. Spėjama, kad „Laumžirgis“ padės daug ką suprasti apie tą pirminį buljoną, kuris atvedė prie gyvybės atsiradimo Žemėje – tik ten viskas paremta skystu metanu, o ne vandeniu, kaip Žemėje (nors įmanoma, kad krateriuose likę ir skysto vandens).

Vienu pagrindinių klausimų buvo – kaip esant neįtikinamai žemai temperatūrai (-180oC) turėti gana šiltą aplinką korpuso viduje, kad galėtų veikti elektronika. Nusileidimo modulis turi apie 2000 W radioaktyvų energijos šaltinį (MMRTG), radioaktyvaus skilimo šilumą verčiantį elektros energija. Stengtasi visą šilumą išlaikyti modulio viduje ir kuo mažiau jos išspinduliuoti į aplinką. Ventiliatoriai ją išnešioja po visą vidų. O visas korpusas yra padengtas 7 cm storio izoliuojančiu aerokosminės klasės putoplasto iš polimetakrilamino (Rohacell) sluoksniu, „Laumžirgiui“ suteikiantį vario rudumo spalvą. Visa tai leidžia užtikrinti temperatūrą viduje nuo -40oC iki +30oC, o ličio joninis akumuliatorius išlaikytų apie 20oC temperatūrą. Daugumoje vietų temperatūra bus teigiama.

Aparato galingumo tereikia 2,5% lyginant su reikalingu Žemėje. Todėl buvo paskaičiuota, kad pakaks 1,35 m skersmens rotorių. Jų elektros varikliai ant išorinių atramų, kai išjungiami nusileidus, turi atlaikyti kriogenines temperatūras. Atėjus laikui kilti, juose numatytas specialus užsiliepsnojantis tepalas, galintis užšalti nesukeldamas pažeidimų. Tad prieš juos įjungiant, jie pirma bus pašildomi iki darbinės temperatūros. Mažesnio dydžio oktokopterio prototipo bandymai jau pradėti Kalifornijos Imperijos kopose, į vakarus nuo Jumos.

Taip pat skaitykite apie „Cassini“ lankymąsi prie Saturno >>>>

„Galileo“ misija  

Galileo probe Tas nedidelis zondas „Galileo“ padarė triskart daugiau, nei buvo planuota – nepaisant starto atidėjimų, techninių sutrikimų, atšiaurių sąlygų šalia Jupiterio ir kritikos Žemėje. Zondas buvo pavadintas pirmojo astronomo (žr. >>>>>), kuris 1609-10 m. per teleskopą pažvelgė į Jupiterį ir atrado keturis jo palydovus (Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą) vardu. Tas atradimas sukrėtė požiūrį į kosmosą, nes buvo manoma, kad viskas sukasi tik apie Žemę (dabar atrasta jau per 60-mt Jupiterio palydovų).

Iš arti Jupiterį jau matė „Pioneer 10“ (1973) ir „Pioneer 11“ (1974), „Voyager“ 1 ir 2 (1979), „Ulysses“ (1992) bei „Cassini“ (2000), tačiau „Galileo“ skraidino net 11 prietaisų ir jam buvo lemta ten likti visiems laikams. „Galileo“ nuotraukų skiriamoji geba buvo 20-1000 kartų geresnė nei abiejų „Voyager'ių“.

1977 m. patvirtinus Kongresui, jis atsiskyrė nuo „Shuttle Atlantis“ 1989 m. spalio 18 d. – visuomenei protestuojant ir bylinėjantis dėl plutonio naudojimo kaip energijos šaltinio (panašias diskusijas ir įspėjimus dėl plutonio panaudojimo sukėlė ir „Cassini“, žr. >>>>>). Tada jis skriejo 14 m., kol pabaigė misiją sudegdamas Jupiterio atmosferoje. Jo orbita buvo įdomi – iš pradžių nuskriejo arčiau Saulės ir po 3 m. vėl pralėkęs pro Žemę nuskriejo link Jupiterio. Tokį lanką padarė, kad pasinaudotų Veneros ir Žemės gravitacija. Be tokio gravitacinio postūmio jam nebūtų pavykę pasiekti Jupiterio. Tokia yra kelionių kosmose geometrija.

Įdomu, kad 1990 m. gruodžio 8 d., praskrisdamas pro Žemę, jis atliko gyvybės nustatymo Žemėje eksperimentą. Prieš ieškant gyvybės kitose planetose, nebloga mintis pasitreniruoti ant mūsų senutės Žemės. Šį išbandymą „Galileo“ praėjo. Iš 960 km atstumo zondo prietaisai parodė ne tik, kad Žemėje yra gyvybė, bet ir nustatė, kad egzistuoja protinga gyvybė. Be abejo, zondas atliko ir praktinių tyrimų. Jis tyrė Veneros ir Žemės atmosferą, leido pažvelgti į Mėnulio Šiaurės polių ir iš arti apžvelgė pora asteroidų. 1994 m. liepos mėn. dalyvavo „tūkstantmečio tyrime“ ir tiesiogiai parodė Shoemaker-Levy 9 kometos susidūrimą su Jupiteriu - palikusios laikiną „randą“ Jupiterio paviršiuje.

Šumeikerių-Levi 9 kometa - 1993 m. sutuoktinių Šumeikerių ir D. Levi Palomaro kalno observatorijoje atrasta kometa, kuri nuo 1994 m. liepos 16 d., prieš tai nuo gravitacijos subyrėjusi į gabalus, krito į Jupiterį, jame sudarydama tamsių dėmių ratą. Kai kurios dėmės buvo matomos kelis mėnesius. Prieš tai ji ištęsta orbita sukosi apie Jupiterį (ne apie Saulę), kaip manoma, bent 20 m. Šis įvykis patvirtino Jupiterio, kaip „kosminio dulkių siurblio“, reputaciją.

Galileo: nesėkmių maratonas

Jų netrūko nuo pat pradžių. Pirmiausia vėlavo startas: turėjusi pakilti 1982 m., paleista tik 1989 m. Antra, taupant lėšas ir kurą, stotį erdvėn iškėlė ne galingiausia nešančioji raketa „Titan/ Centaur“, o kosminis lėktuvas „Atlantis“. Užuot iškart pasukus Jupiterio link, stočiai teko skristi aplink Saulę ir reikiamą greitį įgyti manevruojant Veneros ir Žemės gravitaciniuose laukuose. Tad kelionė nuo 2,5 m. pailgėjo iki 6 m.

Po to prasidėjo techniniai nesklandumai, veikiausiai susiję su kraustymais ir vežiojimu prieš startą. Štai 1990-ųjų vasarį, fotografuojant Venerą, nei iš šio, nei iš to ėmė klapsėti televizijos kameros sklendė. Ją pavyko sutaisyti, tačiau po poros mėnesių neišsiskleidė ryšio antena: iš 18 strypų 3 liko susikabinę. Išskleista 4,8 m skersmens parabolė turėjo užtikrinti 134 Kbps duomenų perdavimo greitį. Jos netekus, duomenis pagalbinėmis antenomis buvo galima perduoti tik 10 bitų/sek. greičiu. Nereikia pamiršti, kad projektas ir sąmata (1,3 mlrd. dolerių) buvo patvirtinti 1977 m., taigi joje buvo kone 25 m. senumo įranga. Pvz., 18-a jos borto kompiuterių turėjo mažiau atminties nei vidutinis noutbukas 1999-aisiais. Laimė, kad juos buvo galima perprogramuoti. Naudojant pažangias kodavimo sistemas, talpiai talpinant duomenis, modernizuojant antžemines ryšio priemones, perdavimo greitį pavyko padidinti iki 1000 bitų/sek. Visa tai reiškė, kad vietoje planuotų 50 tūkst. nuotraukų pavyks gauti kokį tūkstantį kitą.

1995 m., artėjant prie Jupiterio, užsikirto vienintelio informaciją kaupiančio magnetofono juosta. Laimė, pavyko išlaisvinti. Sukantis aplink Jupiterį daugėjo smulkių gedimų: besikaupiančios dulkės, radiacija, „pavargę“ giroskopai kone kas mėnesį pervesdavo stotį į avarinį režimą. Galop 1999-ųjų gegužę nebeatlaikė skrydžio vadovų nervai: dar sykį pakeitus programinę įrangą, pagrindiniam stoties kompiuteriui nurodyta nebesiskųsti dėl smulkmenų, o, įvertinus gedimus, juos pačiam šalinti arba tiesiog nekreipti dėmesio. Dabar svarbiausia – stebėti Jupiterį ir vulkanų žaizdomis išmargintą Iją. Ir nuotraukų buvo gauta beveik 2000...
Arklio galvos ukas
Mėnulio nuotrauka iš Galileo

Misijos vykdymas

1995 m. gruodžio 7 d. „Galileo“ pasiekė Jupiterį, tyrė jį, jo magnetinį lauką ir Gossamer'io žiedą ištisus 8 m. Jis pertransliavo informaciją iš į Jupiterį paleisto atmosferos zondo, kuris į planetos atmosferą nusileido 200 km ir pateikė smulkią tiesioginę ataskaitą apie Jupiterio orus. Tada buvo sugniuždytas milžiniško oro spaudimo. Dėmesio sulaukė ir 4 didieji Jupiterio palydovai: Io, Europa, Ganimedas ir Kalista. Nuolat besikeičiančiame spalvingame Io paviršiuje nustatyta per 300 ugnikalnių. Atrasta, kad Ganymede turi savą magnetinį lauką. Įsidėmėtina (ypač ieškantiems gyvybės už Žemės ribų), kad Europos Ganimedas ir Kalista po lediniu paviršiumi gali slėptis skysto sūraus vandens sluoksnis.

„Galileo“ atskleidė, kad Europos ledynai greičiausiai dengia milžinišką vandenyną, kurį šildo Jupiterio gravitacija, o ledo sluoksnis saugo nuo radiacijos. 2013 m. astrobiologai nustatė, kad jos paviršiuje yra kometų, meteoritų ir kitų kūnų atneštų mineralų, o juose paprastai būna ir organinių medžiagų, galinčių teikti energijos gyviems organizmams (jei tokių yra).

„Galileo“ nuotraukose matyti ir naujo ledo juostos; matyti, kaip ledo plokštė skyla į dvi dalis, o jas vieną nuo kitos stumia 20-30 km pločio naujo ledo juosta. To proceso metu dalis senos plokštės atsiduria po vandeniu, į ten nunešdama ir „surinktas“ medžiagas.

Pirminė misija baigėsi 1997 m. gruodžio mėn. Tačiau labai ką prarasti nebuvo galima, tad 2002 m. pabandyta paskutinis mokslinis eksperimentas. „Galileo“ giliai įskriejo į Jupiterio radiacinį žiedą, kad ištirtų vieną iš mažųjų palydovų, Amalthea. Radiacija pažeidė zondo įrašymo sistemą, tačiau Žemėje pavyko iššifruoti daugumą perduotų duomenų. Jie nustebino atradimu, kad Amalthea tankis yra triskart mažesnis nei manyta. Palydovas yra tarsi kokia gravitacijos palaikoma žvyro krūva.

Savo gyvenimą zondas baigė 2003 m. rugsėjo 21 d.48 m/s greičiu įlėkęs į Jupiterio viršutinį debesų sluoksnį. NASA paaiškino, kad taip nuspręsta, kad būtų išvengta atsitiktinio zondo atsitrenkimo į Europą. „Galileo“ degalai manevravimui pasibaigė ir jį galėjo į bet kur nublokšti gravitacinės jėgos. O manoma, kad Europa yra vienas tikėtiniausių dangaus kūnų, kuriame gali egzistuoti nežemiška gyvybė. Tad, jei su „Galileo“ ten patektų nevietinė bakterija, ji galėtų sutrukdyti natūralų vystymąsi. Tad buvo nuspręsta nerizikuoti ir pasiųsti zondą

Apie Jupiterį:
Nutolęs nuo Saulės: 5,2 a.v.;
Jupiterio „metai“: 4333 d. (beveik 12 m.);
Pusiaujo skersmuo: 143 tūkst. km (11 k. už Žemės);
Masė: 1,9×1027 kg (317 Žemės masės);
Palydovai: per 60 (trys jų didesni už Mėnulį);
Apsisuka apie ašį: beveik per 10 val.;
Vid. paviršiaus temperatūra: 152oK;
Paviršiaus ypatybė: Raudonoji dėmė

mirčiai. Tuo labiau, kad zondas, net ir pažeistas, iki paskutinės akimirkos siuntė signalus. Jo suirusius atomus dabar nešioja Jupiterio vėjai – toks poetiškas jo ilgos kosminės kelionės likimas. Tokio sprendimo kritikai irgi buvo sujudę – jie sakė, kad 50 svarų plutonio gali sukelti branduolinį sprogimą Jupiterį, - jį sunaikinantį arba įžiebiantį naują žvaigždę. Geriausiai jiems atsakė pats Jupiteris, stoikiškai atsisakęs paklusti skeptikų prognozėms.

Įspūdingas sąrašas dalykų, kur „Galileo“ buvo pirmasis: pirmą kartą dvigubo sukinio stabilizacija, pirmą kartą pažvelgta į Veneros vidurinio sluoksnio debesis, pirmasis tarpplanetinis skraidymo aparatas, padaręs atradimą tarpžvaigždinėje erdvėje (atrasta nežinoma dvinarė žvaigždė), pirmą kartą iš arti pažvelgta į asteroidą (Gaspra asteroidų žiede), pirmąkart atrastas asteroidas, turintis palydovą (Ida su Dactyl'iu), pirmą kartą tiesiogiai stebėtas kometos susidūrimas su planeta, pirmas aparatas skridęs orbita aplink Jupiterį, pirmas skrydis šalia mažojo asteroido (Amalthea), pirmas zondas įskridęs į Jupiterio atmosferą, pirmą kartą tirta Jupiterio vidinė magnetosfera ir radiacijos žiedai. Pilnas atradimų sąrašas dar įspūdingesnis.

Apibendrinant, „Galileo“ nuskrido 2,9 mln. mylių ir atsiuntė 30 GB informacijos, tame tarpe 14 tūkst. vaizdų. Tai buvo viena paskutinių gausiai finansuotų NASA misijų.

Kita (antrąja) NASA misiją į Jupiterį buvo „Juno“ zondas, startavęs iš Žemės 2011-ais ir Jupiterį pasiekus 2016-ais ir birželio 29-ą perdavusi pirmąsias Jupiterio nuotraukas. Misijos tikslu yra Jupiterio gravitacinio ir magnetinio laukų ištyrimas ir hipotezės apie kietą Jupiterio branduolį patikrinimas. 2021 m. birželio 7 d. atsiuntė Ganimedo nuotraukas iš 1000 km atstumo. Pradžioje planuota, kad misija baigsis 2021 m. įskraidinant zondą į Jupiterio atmosferą, bet vėliau buvo nuspręsta ją pratęsti iki 2025 m. 2022 m. rugsėjo 29 d. jsi praskrido 352 km atstumu nuo Europos, 2023 m. gruodžio 30 turi praskristi pro Ijo.
„Juno“ jau maitinama Saulės baterijomis, o ne plutoniu kaip „Galileo“. Be to zondas nuskraidino ir Italijos kosmoso agentūros pateiktą Galilėjų pagerbiančią aliuminio plokštelę (7.1x5.1 cm ir 6 g svorio).

Papildoma literatūra:

  1. C. Sagan. Galileo: To Launch or Not to Launch?// Oct. 9, 1989
  2. M. Carroll. The Long Goodbye// Astronomy Mag., Oct. 2003
  3. Ph. Plait. Will Galileo Make Jupiter a Star?// Sept. 14, 2003

Papildomai skaitykite:
Gyvybės paieškos
Mūšis dėl Veneros
"Pioneer" anomalijos
Naujas randevū kometai
Kitų žvaigždžių planetos
Istorinė Mėnulio nuotrauka
2019-ųjų kosminė takoskyra
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Dulkėtais tolimų planetų takais
Kosmonautikos pergalės ir pralaimėjimai
Kokoni, Morisonas. Tarpžvaigždinio ryšio paieškos
NASA liečiasi su privačiu verslu
Ateitis - elektrinės raketos
Apollo: Aklas nusileidimas
Kosmoso eskadrilės sutiktuvės?
Saturno keisčiausio palydovo paslaptys
Kodėl NASA kosmodromui pasirinko Floridą?
Kuri akis tingi? Kosmosas ir iliuzijos
Bijome žmonių, ne asteroidų
Kosmosui reikia geros šluotos
Merkurijaus baisioji tragedija
Siekiant plačiajuosčio ryšio
Ieškantis žemės tipo planetų
Augalai nesvarumo sąlygomis
Tolimų planetų nuotraukos
Saulė yra dvinarė žvaigždė?
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Nusitaikant į žvaigždes
Privačiai – į kosmosą
Pakeliui į Saturną
Kasinėjimai Marse
Raketų pionierius

 

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis