Istorinis diskursas

Tęsinys, pradžia:  1. Astronominis pagrindas ;   Rusų fantastai apie Marsą ;   Kosminė opera ir Marsas ;
Raudonoji ... planeta ;
taip pat skaitykite: Rusų kosminė mintis, 19 a. bei Marsas: pasikartojančios temos

Grįžkim prie raketų. Mokslininkus erzino, kaip rašytojai nepaiso fizikos dėsnių, norimą pateikia kaip esamą ir aplamai diletantiškomis žiniomis apie kosmosą. Jie dažnai ir gana niekinamai atsiliepdavo apie literatorius, o šie tiesiog ignoravo mokslo žmonių nuomonę. Tada šie patys į rankas paėmė plunksną.

Vienas tokių – Baltarusijos akademijos prof. Borisas Armfeldtas, paskelbęs apsakymą „Šuolis į tuštumą“ (1927), kuriame aprašomas skrydis virš atmosferos siekiant ištirti kosmoso spindulius ir jų sąveiką su išretėjusiu oru (ateityje tai taps pagrindiniu stratonautikos tikslu). Buvo sukurta milžiniška raketa, primenanti žiogą išskleistais sparnais (tarkim, raketoplanas, kurią sudarė du ilgi cilindrai tokio skersmens, kad ramiai galėjo į juos įvažiuoti garvežys. Sprogstamąja medžiaga buvo parako ir anglies mišinys (kietojo kuro raketų prototipas). Pirmasis horizontalus raketos įsibėgėjimas turėjo vykti ant vandens. Raketa valdoma specialiais vairais-skydais, reguliuojančiais išeinančių įkaitintų dujų sroves (K. Ciolkovskio dujinių vairų idėjos panaudojimas). Tarp cilindrų, laivo priekyje buvo kabina, skirta trim keleiviams: profesoriui, jo dukteriai ir asistentui. Šią kabina buvo galima atskirti nuo aparato prie nukrentant ir ji buvo nuleidžiama parašiutu (visai kaip „Vostok“ nusileidimo kapsulė).

Paleista kampu į horizontą, raketa turėjo nubrėžti milžinišką lanką, kurio didesnė dalis būtų virš atmosferos (sub-orbitinis skrydis), nuskrisdama 3000 km ir pasiekdama 500 km aukštį. Pakilusi nuo Prancūzijos pakrantės, raketa turėjo pasiekti paviršių netoli JAV krantų.

Startas vyko taip: 4 kariniai kreiseriai „įsikinkė“ ir nutempė raketą į atvirą jūrą. Tyrinėtojams užsidarius hermetiškoje kabinoje, iš minininko buvo uždegtas raketos dagtis, - ir aparatas visu greičiu nutolo:
„Staiga aparatas suvirpėjo ir rovėsi į priekį. Dvi milžiniškos pilkai-baltų dūmų čiurkšlės šovė iš jo cilindrų, tarsi ugnikalnio išsiveržimas. Oro trenksmas buvo toks smarkus, kad kreiserių denis ir stiebai sutraškėjo, žiūrovai apkurto nuo baisais šnypštimo ir švilpimo, nors buvo beveik kilometro atstumu nuo raketos“.

Per 3 min. raketa pakilo virš atmosferos. Toliau aprašomas žvaigždėtas dangus: „Tai nebuvo tos mielos ir meiliai mirkčiojančios mūsų dangaus žvaigždės, o kažkokios baisios, įkaitusios kibirkštys, Jos buvo įvairiausių spalvų: baltos, žydros, geltonos, raudonos; ir kiekvienoje jų buvo sutelkta energija, nepakeliama mūsų akims“.

Paaiškėjo, kad Saulės ir žvaigždžių spinduliai labai pavojingi gyviems organizmams. Profesorius nuo jų poveikio mirtinai apdegė ir taip žuvo. Profesoriaus dukra apako. Aparatas tapo nevaldomas ir ėmė kristi. Asistentui pavyko atskirti kabiną ir išskleisti parašiutą – ir taip nusileisti į vandenyną...

* * *

Tačiau labiausiai išgarsėjo Nikolajus Aleksejevičius Ryninas (g. 1877), buvęs garsaus Peterburgo (vėliau, Leningrado) Susisiekimo kelių inžinierių instituto profesoriumi, dar 1910 m. studentams parašęs mokymo priemonę „Orlaivystės kursas“ ir vėliau įkūręs Oro susisiekimo fakultetą. Jis buvo aviatoriumi, ištyrinėjusiu visus to laikmečio skraidymo aparatus. Pats skraidė milžiniškais aitvarais, oro balionais, dirižabliais ir lėktuvais. 1910 m. tapo Rusijos rekordininku, aerostatu pakilęs į 6,4 km aukštį. 1930 m. su medikais sukūrė dvi centrifugas, skirtą perkrovų poveikio gyviems organizmams tyrimui: mažoji (64 cm skersmens) sukosi 2800 apsukų per minutę greičiu, didžioji (2 m skersmens) – 300.

N. Ryninas buvo mokslo populiarintojas, parašęs 255 kūrinius. O taipogi ir kolekcionierium, rinkusiu viską, kas susiję su skraidymu. Susirašinėjo beveik su visais raketinės technikos pionieriais. 1914 m. gegužę susipažino su K. Ciolkovskiu. 1928-32 m. rengė enciklopediją „Tarpplanetinis susisiekimas“ (9 tomai, per 1600 psl.). 1932 m. netgi konsultavo lėlių spektaklį „Raketa SS-1“.

1924 m. N. Ryninas išleido vienintelę fantastinę apysaką „Oro okeane“, kuri yra tikras himnas oro transportui. Pagrindinis herojus gauna užduotį vykti iš Maskvos į Niujorko orlaivystės kongresą su slaptu pavedimu: užsakyti greitaeigius aeroplanus, kuriuos būtų galima perdaryti į karinius. Tad jis išskrenda dideliu komfortišku aeroplanu iki Prancūzijos Bresto, tada greituoju aeroplanu perskrenda Atlantą, dalyvauja kongrese ir gauna pasiūlymą skristi dirižabliu į Šiaurės polių. Visos kelionės metu jis gali bendrauti su žeme radijo telefonu (mobilių telefonų prototipas) ir net skaito radijo-laikraščius (kompaktinis kompiuteris su Interneto ryšiu?). Stebi, kaip sutvarkyta oro ryšiai, oro policija ir paštas.

Kongrese herojus klauso japonų inžinieriaus Jamato pranešimo apie tarpplanetinių skrydžių aparatą. Atseit, Žemė yra milžiniškas magnetas, supamas magnetinio lauko. Aparatas būtų įkraunamas teigiama arba neigiama elektros įtampa, priklausomai nuo to, reikia tolti ar artėti prie Žemės. Tuo tikslu 6 galingos radijo stotys siunčia radijo bangas link aparato ir taip stumia ar traukia jį [ Šis pasiūlymas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas – iš tikro, fizikai tokį variantą nagrinėja kaip galimą netgi tarpžvaigždiniams skrydžiams; žr. apie Breakthrough Starshot ].

* * *

Gudresni rašytojai nevengė mokslininkų pagalbos – vienas jų buvo Aleksandras Romanavičius Beliajevas (g. 1884 m. kovo 16 d. Smolenske, šventiko šeimoje). Jis įstojo į dvasinę akademiją, kurią paliko tvirtu ateistu ir užkietėjusiu teatralu. Baigė Jaroslavlio teisės licėjų ir kartu gavo muzikinį išsilavinimą. Nuo 1905 m. dalyvavo revoliuciniame judėjime, vėliau užsiėmė juridine veikla ir žurnalistika. Pirmas grožinis kūrinys buvo pjesė-pasaka „Bobutė Moira“ (1914).

1915 m. susirgo kaulų tuberkulioze ir ilgus metus praleido nejudėdamas gipso korsete. Tik 1922 m. galėjo grįžti į aktyvią veiklą, 1923 m. persikėlė į Maskvą, kur dirbo Pašto ir telegrafo liaudies komisariate, o vėliau juriskonsulu Švietimo liaudies komisariate.

Fantastikos srityje debiutavo apsakymu „Profesoriaus Douelio galva“ (1925), skirtu žmogaus organų persodinimo temai. Vėliau sekė kiti šio žanro kūriniai. Tarpplanetinių skrydžių temą palietė utopiniame romane „Kova eteryje“ (1928), kuriame pastebima socialistinių utopistų nuo Černyševskio iki Nikolskio įtaka.

Tarybinis pilietis minties jėga perkeliamas į komunistinę ateitį, didingą Radiopolio miestą, kur stebi įvairius technikos pasiekimus: portatyvius radijo imtuvus, asmeninius sparnus, sintetinį tablečių pavidalo maistą, sodų supamus kotedžus. Visas sunkus darbas patikėtas automatams; privalomas darbas teužima 3 val. į dieną, o visas kitas skiriamas kūrybai.

Tačiau tebeegzistuoja Amerika, ginama „mirties spindulių“. Herojus tampa paskutinio mūšio liudininku, kai komunarai pralaužia mirtiną užtvarą ir į mūšį eina keistų formų mašinos. Galiausiai jis patenka į milžinišką kosminį laivą, kurį kapitalistai buvo pasistatę pabėgimui iš Žemės, prieš tai į ją numetant „atomines“ bombas – ir jį susprogdina.

Tačiau tema „užsikabino“, ir A. Beliajevas parašė didelės apimties „Šuolį į nieką“ (1933). Romanas rašytas ilgai ir sunkiai, buvo naudojamasi J. Perelmano,  N. Rynino ir K. Ciolkovskio darbais, konsultuojamasi ir susitinkama su jais. K. Ciolkovskį tiesiog dievino ir net parašė panegyriką jam, „Eterio salos gyventojas“ (1930), kurioje, vienok, nuodugniai perpasakojo K. Ciolkovskio prieš metus pasiūlytą „kosminio traukinio“ idėją:
„Kosminiu traukiniu jis supranta kelių vienodų reaktyvinių įrengimų sujungimą, pradžioje judantį žemės paviršiumi, tada oru, vėliau tuštuma be oro ir, galiausiai, kažkur tarp planetų ir saulių. Viskas yra taip. Kelios raketos, tarkim penkios, sujungiamos tarsi traukinio vagonai, viena po kitos. Išvykstant pirmoji raketa yra tarsi garvežys: ji, sprogdindama kurą, vis greitėjančiai tempia traukinį. Kai to ‚garvežio‘ kuras pasibaigia, raketa skridimo metu atkabinama nuo traukinio ir grįžta į Žemę. Tempiančia traukinį tampa antroji raketa, kol ir jai nesibaigia kuras.... O savo kuro atsargas paskutinė raketa galės naudoti jau ‚danguje‘ būtinam manevravimui arba nusileidimui (stabdymui)“.

Ir būtent „raketinis traukinys“ tapo „Šuolio į nieką“ pagrindu. Taigi, kapitalistinis pasaulis byra nuo Pasaulinės revoliucijos smūgių. Kapitalistai sumano pabėgti nuo neišvengiamos žūties į kosmosą ir paveda inžinieriui Leo Canderui sukurti tarpplanetinę „arką“, pasinaudojęs Ciolkovskio projektu. Galiausiai į kosmosą pakyla gana marga publika: bankininkai, aristokratai, filosofas, vyskupas, seklys, jų tarnai, Canderas ir du užsislaptinę komunistai.

Pradžioje „Arkos“ keleiviai apsipranta su nesvarumu, mokosi judėti ir maitintis jos sąlygomis. Tada išeina į atvirą kosmosą, kad pasistatytų oranžeriją. Atominio variklio pagalba laivas pasiekia trečdalį šviesos greičio ir netrukus palieka Saulės sistemą. Tačiau dėl oranžerijos pažeidimų tenka grįžti ir nusileisti į Venerą. Čia supažindinama su keistų formų gyventojais. Žmonių kolonija sparčiai degraduoja, nusirita iki pirmykštės bendruomenės lygio, jai nelemta išgyventi per žiemą, tačiau iš Marso ( ! ) ateina pranešimas, kad komunizmas Žemėje galutinai nugalėjo ir keliauninkų laukia sugrįžtant... (taip pat žr. >>>>>).

Pradžioje romanas sulaukė kritikos: J. Perelmanui nepatiko „vidinės atomo energijos“ panaudojimas, o K. Ciolkovskis prašė pašalinti reliatyvumo teorijos ir laiko sulėtėjimo paminėjimus (mat Kalugos savamokslis neįstengė suprasti A. Einšteino idėjų).

* * *

Su laiku kosminė tema įgaudavo vis naujus įsikūnijimus, pasirodydavo naujais formatais. Dar 1924 m. V. Žuravliovas^*) parašė scenarijų pilnametražiui filmui „Misterių Fokso ir Troto Mėnulio užkariavimas“, tačiau jis buvo panaudotas pirmajam tarybiniam multfilmui „Tarpplanetinė revoliucija“ (taip pat skaitykite >>>>>). 1932-33 m. pradėjęs dirbti „Mosfilme“, režisierius grįžo prie tos temos ir pradėjo filmuoti „Kosmoso reisą“ apie skrydį į Mėnulį. 1934 m. laišku paprašė filmo konsultantu būti K. Ciolkovskį. Šis atsiuntė savo brošiūrą, o kitą dieną ir kvietimą atvykti į Kalugą. Kūrybinė grupė pasinaudojo kvietimu. K. Ciolkovskis aiškino: „Lengvai šoktelėjau į priekį ir nuskridau kelis metrus... Trauka Mėnulyje 6 kartus mažesnė nei pas mus. Štai šuoliukais ir galite judėti į priekį...“

Netrukus paaiškėjo, kad tuometinė filmavimo technika nepajėgi atgaminti visų skrydžio ir buvimo Mėnulyje efektų. Įvertinęs visas realias galimybes, K. Ciolkovskis išskyrė 6 pagrindinius momentus: 1) raketos startas nuo estakados, 2) aliejaus vonios, saugančios nuo perkrovų, 3) nemirksinčios žvaigždės kosmose, 4) nesvarumas, 5) „žvirblio“ šuoliukai Mėnulyje, 6) raketos nusileidimas su parašiutu. Kitaip filmas „prasilenktų“ su realybe; ir vis tik kinematografui teko susidurti su tokiais sunkumais, kad kelis kartus filmavimas vos nebuvo nutrauktas. Vis tik po 2 m. filmas pasirodė ir buvo tikrai geras. Ypač pavyko nesvarumo scena. Filme vaidino S.P. Komarovas (akademikas Sedych), K. Moskalenko (Marina), V.I. Kovriginas (prof. Karinas), V. Gaponenko (Andriuša) ir kt.

---

^*) Vasilijus Žuravliovas (1904-1987) – tarybinis kino režisierius, vienas taryinio kino jaunimui pradininkų. 1924 m. paskelbė scenarijų, vėliau tapusį pirmojo tarybinio multfilmo „Tarpplanetinė revoliucija“ pagrindu. 1929 m. susuko savo pirmąjį savarankišką filmą – trumpametražę komediją vaikams „Pamestinukas“. 1936 m. išleido „Kosminį reisą“ apie skrydį į Mėnulį. 5-me dešimt. sukūrė du filmus jūrine tema: „‚Erelio‘ žūtis“ (1940) ir „Penkiolikmetis kapitonas“ (1945) pagal Ž. Verno romaną – ir šis sulaukė didelės sėkmės. 7-me dešimtm. paliko jaunimo tematiką ir pradėjo kurti filmus revoliucinius ir karinius filmus, o taip pat dokumentinius. Tiesa, dar buvo „Raitelis ant auksinio žirgo“ (1980) – muzikinė pasaka pagal baškirų padavimus.

Papildomai skaitykite:
Marso emisaras
Lenino marsiečiai
Bėgimas į kosmosą
Baikonūro tremtyje
Raudonoji ... planeta
Daugiaveidis Marsas
Ar yra gyvybė Marse?
Tarpplanetinė komunikacija
Nenaudoti ginklo pirmiems
Žmogaus misija kosmose
Nuo Dievų prie ateivių
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Rusų fantastai apie Marsą
Į kur pakvietė Aelita?
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Marsas: pasikartojančios temos
Svajokliai prieš imperiją
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Keista Ciolkovskio filosofija
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Apie taiką nešantį ginklą
A. Čechovas. Skraidančios salos
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
S. Koroliovas – sovietų kosmoso programos vedlys
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
NSO: Kam turime rengtis?
Augalai nesvarumo sąlygomis
Kosminės operos bangomis
Samsonas ir Marsas
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Velso atominė bomba
Apie ufologiją kine
H. Velso pranašystės
Kasinėjimai Marse
Baikonūro statyba
Marsiečio kapas

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life. Review of our site in English

NSO.LT skiltis
Vartiklis