Grįžkim prie raketų. Mokslininkus erzino, kaip rašytojai nepaiso fizikos dėsnių,
norimą pateikia kaip esamą ir aplamai diletantiškomis žiniomis apie kosmosą. Jie dažnai
ir gana niekinamai atsiliepdavo apie literatorius, o šie tiesiog ignoravo mokslo žmonių
nuomonę. Tada šie patys į rankas paėmė plunksną.
Vienas tokių Baltarusijos akademijos prof. Borisas Armfeldtas, paskelbęs
apsakymą Šuolis į tuštumą (1927), kuriame aprašomas skrydis virš atmosferos siekiant
ištirti kosmoso spindulius ir jų sąveiką su išretėjusiu oru (ateityje tai taps pagrindiniu
stratonautikos tikslu). Buvo sukurta milžiniška raketa, primenanti žiogą išskleistais
sparnais (tarkim, raketoplanas, kurią sudarė du ilgi cilindrai tokio skersmens, kad ramiai
galėjo į juos įvažiuoti garvežys. Sprogstamąja medžiaga buvo parako ir anglies mišinys
(kietojo kuro raketų prototipas). Pirmasis horizontalus raketos įsibėgėjimas turėjo vykti ant
vandens. Raketa valdoma specialiais vairais-skydais, reguliuojančiais išeinančių įkaitintų
dujų sroves (K. Ciolkovskio dujinių vairų idėjos panaudojimas). Tarp cilindrų, laivo
priekyje buvo kabina, skirta trim keleiviams: profesoriui, jo dukteriai ir asistentui. Šią
kabina buvo galima atskirti nuo aparato prie nukrentant ir ji buvo nuleidžiama parašiutu
(visai kaip Vostok nusileidimo kapsulė).
Paleista kampu į horizontą, raketa turėjo nubrėžti milžinišką lanką, kurio didesnė
dalis būtų virš atmosferos (sub-orbitinis skrydis), nuskrisdama 3000 km ir pasiekdama
500 km aukštį. Pakilusi nuo Prancūzijos pakrantės, raketa turėjo pasiekti paviršių netoli JAV krantų.
Startas vyko taip: 4 kariniai kreiseriai įsikinkė ir nutempė raketą į atvirą jūrą.
Tyrinėtojams užsidarius hermetiškoje kabinoje, iš minininko buvo uždegtas raketos
dagtis, - ir aparatas visu greičiu nutolo:
Staiga aparatas suvirpėjo ir rovėsi į priekį. Dvi milžiniškos pilkai-baltų dūmų čiurkšlės
šovė iš jo cilindrų, tarsi ugnikalnio išsiveržimas. Oro trenksmas buvo toks smarkus, kad
kreiserių denis ir stiebai sutraškėjo, žiūrovai apkurto nuo baisais šnypštimo ir švilpimo,
nors buvo beveik kilometro atstumu nuo raketos.
Per 3 min. raketa pakilo virš atmosferos. Toliau aprašomas žvaigždėtas dangus:
Tai nebuvo tos mielos ir meiliai mirkčiojančios mūsų dangaus žvaigždės, o kažkokios
baisios, įkaitusios kibirkštys, Jos buvo įvairiausių spalvų: baltos, žydros, geltonos,
raudonos; ir kiekvienoje jų buvo sutelkta energija, nepakeliama mūsų akims.
Paaiškėjo, kad Saulės ir žvaigždžių spinduliai labai pavojingi gyviems organizmams.
Profesorius nuo jų poveikio mirtinai apdegė ir taip žuvo. Profesoriaus dukra apako.
Aparatas tapo nevaldomas ir ėmė kristi. Asistentui pavyko atskirti kabiną ir išskleisti
parašiutą ir taip nusileisti į vandenyną...
* * *
Tačiau labiausiai išgarsėjo Nikolajus Aleksejevičius Ryninas (g. 1877),
buvęs garsaus Peterburgo (vėliau, Leningrado) Susisiekimo kelių inžinierių instituto
profesoriumi, dar 1910 m. studentams parašęs mokymo priemonę Orlaivystės kursas ir
vėliau įkūręs Oro susisiekimo fakultetą. Jis buvo aviatoriumi, ištyrinėjusiu visus to
laikmečio skraidymo aparatus. Pats skraidė milžiniškais aitvarais, oro balionais,
dirižabliais ir lėktuvais. 1910 m. tapo Rusijos rekordininku, aerostatu pakilęs į 6,4 km
aukštį. 1930 m. su medikais sukūrė dvi centrifugas, skirtą perkrovų poveikio gyviems
organizmams tyrimui: mažoji (64 cm skersmens) sukosi 2800 apsukų per minutę greičiu, didžioji (2 m skersmens) 300.
N. Ryninas buvo mokslo populiarintojas, parašęs 255 kūrinius. O taipogi ir
kolekcionierium, rinkusiu viską, kas susiję su skraidymu. Susirašinėjo beveik su visais
raketinės technikos pionieriais. 1914 m. gegužę susipažino su
K. Ciolkovskiu. 1928-32
m. rengė enciklopediją Tarpplanetinis susisiekimas (9 tomai, per 1600 psl.). 1932 m. netgi konsultavo lėlių spektaklį Raketa SS-1.
1924 m. N. Ryninas išleido vienintelę fantastinę apysaką Oro okeane, kuri yra tikras
himnas oro transportui. Pagrindinis herojus gauna užduotį vykti iš Maskvos į Niujorko
orlaivystės kongresą su slaptu pavedimu: užsakyti greitaeigius aeroplanus, kuriuos būtų
galima perdaryti į karinius. Tad jis išskrenda dideliu komfortišku aeroplanu iki Prancūzijos
Bresto, tada greituoju aeroplanu perskrenda Atlantą, dalyvauja kongrese ir gauna
pasiūlymą skristi dirižabliu į Šiaurės polių. Visos kelionės metu jis gali bendrauti su žeme
radijo telefonu (mobilių telefonų prototipas) ir net skaito radijo-laikraščius (kompaktinis
kompiuteris su Interneto ryšiu?). Stebi, kaip sutvarkyta oro ryšiai, oro policija ir paštas.
Kongrese herojus klauso japonų inžinieriaus Jamato pranešimo apie tarpplanetinių
skrydžių aparatą. Atseit, Žemė yra milžiniškas magnetas, supamas magnetinio lauko.
Aparatas būtų įkraunamas teigiama arba neigiama elektros įtampa, priklausomai nuo to,
reikia tolti ar artėti prie Žemės. Tuo tikslu 6 galingos radijo stotys siunčia radijo bangas
link aparato ir taip stumia ar traukia jį. [ Šis pasiūlymas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas
iš tikro, fizikai tokį variantą nagrinėja kaip galimą netgi tarpžvaigždiniams skrydžiams. ]
* * *
Gudresni rašytojai nevengė mokslininkų pagalbos vienas jų buvo
Aleksandras Romanavičius Beliajevas (g. 1884 m. kovo 16 d. Smolenske, šventiko šeimoje). Jis
įstojo į dvasinę akademiją, kurią paliko tvirtu ateistu ir užkietėjusiu teatralu. Baigė
Jaroslavlio teisės licėjų ir kartu gavo muzikinį išsilavinimą. Nuo 1905 m. dalyvavo
revoliuciniame judėjime, vėliau užsiėmė juridine veikla ir žurnalistika. Pirmas grožinis
kūrinys buvo pjesė-pasaka Bobutė Moira (1914).
1915 m. susirgo kaulų tuberkulioze ir ilgus metus praleido nejudėdamas gipso
korsete. Tik 1922 m. galėjo grįžti į aktyvią veiklą, 1923 m. persikėlė į Maskvą, kur dirbo
Pašto ir telegrafo liaudies komisariate, o vėliau juriskonsulu Švietimo liaudies komisariate.
Fantastikos srityje debiutavo apsakymu Profesoriaus Douelio galva (1925), skirtu
žmogaus organų persodinimo temai. Vėliau sekė kiti šio žanro kūriniai. Tarpplanetinių
skrydžių temą palietė utopiniame romane Kova eteryje (1928), kuriame pastebima
socialistinių utopistų nuo Černyševskio iki Nikolskio įtaka.
Tarybinis pilietis minties jėga perkeliamas į komunistinę ateitį, didingą Radiopolio
miestą, kur stebi įvairius technikos pasiekimus: portatyvius radijo imtuvus, asmeninius
sparnus, sintetinį tablečių pavidalo maistą, sodų supamus kotedžus. Visas sunkus
darbas patikėtas automatams; privalomas darbas teužima 3 val. į dieną, o visas kitas skiriamas kūrybai.
Tačiau tebeegzistuoja Amerika, ginama mirties spindulių. Herojus tampa paskutinio
mūšio liudininku, kai komunarai pralaužia mirtiną užtvarą ir į mūšį eina keistų formų
mašinos. Galiausiai jis patenka į milžinišką kosminį laivą, kurį kapitalistai buvo pasistatę
pabėgimui iš Žemės, prieš tai į ją numetant atomines bombas ir jį susprogdina.
Tačiau tema užsikabino, ir A. Beliajevas parašė didelės apimties Šuolį į nieką
(1933). Romanas rašytas ilgai ir sunkiai, buvo naudojamasi
J. Perelmano, N. Rynino ir
K. Ciolkovskio darbais, konsultuojamasi ir susitinkama su jais. K. Ciolkovskį tiesiog dievino
ir net parašė panegyriką jam, Eterio salos gyventojas (1930), kurioje, vienok, nuodugniai
perpasakojo K. Ciolkovskio prieš metus pasiūlytą kosminio traukinio idėją:
Kosminiu traukiniu jis supranta kelių vienodų reaktyvinių įrengimų sujungimą,
pradžioje judantį žemės paviršiumi, tada oru, vėliau tuštuma be oro ir, galiausiai, kažkur
tarp planetų ir saulių. Viskas yra taip. Kelios raketos, tarkim penkios, sujungiamos tarsi
traukinio vagonai, viena po kitos. Išvykstant pirmoji raketa yra tarsi garvežys: ji,
sprogdindama kurą, vis greitėjančiai tempia traukinį. Kai to garvežio kuras pasibaigia,
raketa skridimo metu atkabinama nuo traukinio ir grįžta į Žemę. Tempiančia traukinį
tampa antroji raketa, kol ir jai nesibaigia kuras.... O savo kuro atsargas paskutinė raketa
galės naudoti jau danguje būtinam manevravimui arba nusileidimui (stabdymui).
Ir būtent raketinis traukinys tapo Šuolio į nieką pagrindu. Taigi, kapitalistinis
pasaulis byra nuo Pasaulinės revoliucijos smūgių. Kapitalistai sumano pabėgti nuo
neišvengiamos žūties į kosmosą ir paveda inžinieriui Leo Canderui sukurti tarpplanetinę
arką, pasinaudojęs Ciolkovskio projektu. Galiausiai į kosmosą pakyla gana marga
publika: bankininkai, aristokratai, filosofas, vyskupas, seklys, jų tarnai, Canderas ir du užsislaptinę komunistai.
Pradžioje Arkos keleiviai apsipranta su nesvarumu, mokosi judėti ir maitintis jos
sąlygomis. Tada išeina į atvirą kosmosą, kad pasistatytų oranžeriją. Atominio variklio
pagalba laivas pasiekia trečdalį šviesos greičio ir netrukus palieka Saulės sistemą. Tačiau
dėl oranžerijos pažeidimų tenka grįžti ir nusileisti į Venerą. Čia supažindinama su keistų
formų gyventojais. Žmonių kolonija sparčiai degraduoja, nusirita iki pirmykštės
bendruomenės lygio, jai nelemta išgyventi per žiemą, tačiau iš Marso ( ! ) ateina
pranešimas, kad komunizmas Žemėje galutinai nugalėjo ir keliauninkų laukia
sugrįžtant... (t.p. žr. >>>>>)
Pradžioje romanas sulaukė kritikos: J. Perelmanui nepatiko vidinės atomo energijos
panaudojimas, o K. Ciolkovskis prašė pašalinti reliatyvumo teorijos ir laiko sulėtėjimo
paminėjimus (mat Kalugos savamokslis neįstengė suprasti A. Einšteino idėjų).
* * *
Su laiku kosminė tema įgaudavo vis naujus įsikūnijimus, pasirodydavo naujais
formatais. Dar 1924 m. V. Žuravliovas parašė scenarijų pilnametražiui filmui Misterių
Fokso ir Troto Mėnulio užkariavimas, tačiau jis buvo panaudotas pirmajam tarybiniam
multfilmui Tarpplanetinė revoliucija. 1932-33 m. pradėjęs dirbti Mosfilme, režisierius
grįžo prie tos temos ir pradėjo filmuoti Kosmoso reisą apie skrydį į Mėnulį. 1934 m.
laišku paprašė filmo konsultantu būti K. Ciolkovskį. Šis atsiuntė savo brošiūrą, o kitą
dieną ir kvietimą atvykti į Kalugą. Kūrybinė grupė pasinaudojo kvietimu. K. Ciolkovskis
aiškino: Lengvai šoktelėjau į priekį ir nuskridau kelis metrus... Trauka Mėnulyje 6
kartus mažesnė nei pas mus. Štai šuoliukais ir galite judėti į priekį...
Netrukus paaiškėjo, kad tuometinė filmavimo technika nepajėgi atgaminti visų
skrydžio ir buvimo Mėnulyje efektų. Įvertinęs visas realias galimybes, K. Ciolkovskis
išskyrė 6 pagrindinius momentus: 1) raketos startas nuo estakados, 2) aliejaus vonios,
saugančios nuo perkrovų, 3) nemirksinčios žvaigždės kosmose, 4) nesvarumas, 5)
žvirblio šuoliukai Mėnulyje, 6) raketos nusileidimas su parašiutu. Kitaip filmas
prasilenktų su realybe; ir vis tik kinematografui teko susidurti su tokiais sunkumais, kad
kelis kartus filmavimas vos nebuvo nutrauktas. Vis tik po 2 m. filmas pasirodė ir buvo
tikrai geras. Ypač pavyko nesvarumo scena. Filme vaidino S.P. Komarovas (akademikas
Sedych), K. Moskalenko (Marina), V.I. Kovriginas (prof. Karinas), V. Gaponenko (Andriuša) ir kt.
Papildomai skaitykite:
Marso emisaras
Lenino marsiečiai
Bėgimas į kosmosą
Baikonūro tremtyje
Raudonoji ... planeta
Daugiaveidis Marsas
Ar yra gyvybė Marse?
Tarpplanetinė komunikacija
Nenaudoti ginklo pirmiems
Žmogaus misija kosmose
Nuo Dievų prie ateivių
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Rusų fantastai apie Marsą
Į kur pakvietė Aelita?
Rusų kosminė mintis, 19 a.
Marsas: pasikartojančios temos
Svajokliai prieš imperiją
Keista Ciolkovskio filosofija
Ar Marsietis nuves į Marsą?
A. Čechovas. Skraidančios salos
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Čiževskio vientisas gamtiškas subtratas
NSO: Branduolinių ir kosminių programų kontrolė
S. Koroliovas sovietų kosmoso programos vedlys
Grigorijaus Kalendarovo mirties spinduliai
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
NSO: Kam turime rengtis?
Vaikų vardus į Marsą
Augalai nesvarumo sąlygomis
Kosminės operos bangomis
Samsonas ir Marsas
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Velso atominė bomba
Apie ufologiją kine
H. Velso pranašystės
Kasinėjimai Marse
Baikonūro statyba
Marsiečio kapas
