Žana d'Ark
buvo paprasta kaimo mergiotė. 15 a. pradžioje, Šimtamečio karo metu, jis išgirdo
balsą iš aukščiau", pavedusį jai nutraukti Orleano apsuptį, Reimse karūnuoti Karolį VII*) ir išvyti iš
prancūzų žemių anglų armiją. Žana tapo tautos lydere, protu nesuvokiamu būdu po savo vėliava
surinkusia daugelį Prancūzijos riterių ir įkvėpusią jiems dvasios stiprybę ir ryžtą kautis.
Žana laimėjo vieną mūšį po kito, o tuo tarpu paslaptingas balsas perspėdavo ją apie viską. Mūšyje
prie Patjė Žanos 1500 karių būrys sutriuškino per 5000 anglų pajėgas, kurių 2500 žuvo, kiti paimti į nelaisvę arba pabėgo.
Tuo tarpu prancūzų težuvo vos 10! Per trumpą laiką Žana d'Ark sugebėjo
pasiekti persilaužimą kare ir išvaduoti miestus šiaurės Prancūzijoje.
Paslaptingas balsas perspėjo Žaną, kad jai lemta pakliūti į priešo rankas, ir ji apie tai pranešė
bendražygiams. Ir iš tikro, prie Kompjeno Žanos būrį apsupo burgundai, ją paėmė į nelaisvę ir uždarė
kalėjime. Ten ji susirgo karštlige ir gydytojas pasakė, kad medicina bejėgė. Tačiau vėl apsireiškė balsas; ir ji greitai pagijo.
Žaną d'Ark nuteisė inkvizicijos tribunolas. Apklausiama ji prisipažino, kad ją lanko naktiniai
balsai iš aukščiau". Tribunolas ją apkaltino erezija su burtų priemaiša, nepaisant to, kad speciali
komisija patvirtino ją tebeturint nekaltybę, kitaip sakant, ji neturėjo lytinių santykių su velniu. Ją sudegino Ruano aikštėje.
Tokia oficiali versija. Tačiau Žanos mirtis yra susijusi su keletu mįslingų įvykių. Žaną į bausmės
vietą kažkodėl atvedė su sunkiu kapišonu, visiškai uždengusiu jos veidą, o bausmės vietą supo glaudus
800 anglų karių žiedas, nors paprastai raganos sudeginimas būdavo viešas renginys, kurį galėdavo laisvai stebėti minios smalsuolių.
Oficialius tribunolo aktas taip ir nebuvo rastas. Trys kaltinimo liudininkai ir trys tribunolo teisėjai per kelis mėnesius po bausmės įvykdymo
kažkodėl vienas po kito mirė. O po 5 m. gyva Žana pasirodė
Metce, ją atpažino broliai, maršalas Žilis de Rė, o vėliau ir visi Orleano gyventojai. Yra minima, kad
Žana tada paspruko iš kalėjimu požeminiu praėjimu, kurį aptiko 1955 m., o vietojo jos buvo priversti
sudeginti kitą merginą. O gal išgelbėti Žaną padėjo tas pats mįslingas balsas?
1436 m. gyva likusi Žana d'Ark ištekėjo už grafo d'Armuazo ir jam pagimdė du
sūnus. 1445 m. popiežius Kalikstas III**) atšaukė tribunolo nuosprendį, o 1920 m. katalikų bažnyčios ji paskelbta šventąja.
Yra įtarimų, kad ateiviai paveikė ir pirmąjį JAV prezidentą Džordžą Vašingtoną,
kuris vadovavo kolonistų armijai 1775-83 m. Nepriklausomybės kare. Savo bendražygiui E. Šermanui Vašingtonas papasakojo, kad 1777 m. gruodį, kai jo armija
patyrė pralaimėjimą, anglams užleido Filadelfiją ir vos išvengė visiško sutriuškinimo, jo kambaryje pasirodė graži moteris, o pats kambarys nušvito
skaisčia šviesa. Ji tarė: Respublikos sūnau, žiūrėk ir mokykis!" ir ištiesė ranką į rytus. Ten, miglos
kamuoliuose Vašingtonas išvydo žemynus, miestus ir šalis, kurių fone rodėsi nuostabios vizijos.
Pirmoji buvo angelas,
ranka semiantis iš vandenyno ir vandenių pašlakstantis visą Europą ir Aziją. Kita
perteikė taiką ir klestėjimą jo šalyje. O trečioji pranašavo Amerikos susirėmimą su Azijos, Europos ir
Afrikos armijomis. Vašingtonas jas išaiškino kaip nacijos gimimą, vystymąsi ir likimą.
Savo dienoraštyje Vašingtonas minėjo švytinčius rutulio formos vigvamus", kurie atsirasdavo,
pakibdavo ir dingdavo, o taip pat žaliaodžius aborigenus, kurie suteikdavo žinių apie anglų karius ir duodavo išmintingų patarimų".
Istorikai tada laikė, kad kalbama apie indėnus, nors visiškai akivaizdu, nors jų vigvamai negalėjo būti rutulio formos, švytėti ir skraidyti.
Tačiau yra ir daiktinių įrodymų apie poveikį vienam iš vadovų tai implantas Napoleono galvoje,
kurį 20 a. paskutiniame dešimtmetyje aptiko prof. D. Lefebras. Tai 12 mm ilgio metalinė plokštelė, panaši į
mikroshemą. Tyrimai parodė, kad tasai miniatiūrinis imtuvas-siųstuvas perduodavo impulsus į smegenis ir širdį.
Sprendžiant iš apaugimo kaulu, jis buvo įaugintas į Napoleono galvą apie 1794-uosius, kai imperatorius buvo kelioms dienoms dingęs.
Iki to meto Napoleonas nerodė ypatingų karvedžio gabumų, tačiau jau 1796-98 m. prasidėjo jo
staigi karinė karjera. Pradžioje jis vadovavo nedidelei pusnuogių ir alkanų kareivių armijai,
priešininkui nusileidusiai tiek skaičiumi, tiek artilerija, tačiau pasiekė keletą šaunių pergalių, su triumfu
pražygiavęs per Italiją. Jis sakė: Jaučiu, kad kažkokios didžios galios stumia mane prie tikslo, kurio aš ir pats nežinau.
O kai tik jos mane paliks, mane pražudyti bus galima netgi šiaudu. Tačiau iki kol jokios žmonių pastangos man nieko nepadarys".
Napoleonas pasižymėjo ypatinga narsa ir ne kartą buvo pirmose savo grenadierių gretose, juos
įkvėpdamas lemiamais momentais. Ir jo niekada nekliudė priešo kulka. Jis buvo toks bebaimis ir
šaltakraujis, kad prieš pat Austerlico mūšį giliai įmigo, o pačiame garsiajame Vagramo mūšio įkarštyje
įsakė ant žemėsw patiesti lokio kailį ir taipogi užmigo. Pabudęs, tarytum nieko nebūtų nutikę, toliau
vadovavo mūšiui. Arseno mūšyje, kai rūkstantis sviedinys nukrito prieš persigandusių kareivių koloną,
Napoleonas privertė savo žirgą atsistoti virš šio sviedinio, kuris sprogdamas sudraskė žirgui pilvą.
Tačiau apie 1800-sius įtaiga Napoleonui, matyt, kažkodėl nusilpo ir jis ėmė elgtis kaip paprastas žmogus.
Tikėtinas nežemiečių poveikis ir Hitleriui (ir tuo pačiu
Antrojo pasaulinio karo eigai). Hitlerio
amžininkus stebino, kaip jis, buvęs vidutinioku, per trumpą laiką sugebėjo ne tik tapti Vokietijos
kancleriu, bet ir patraukti vokiečių tautą. Būdinga, kad visi pasikėsinimai nepavyko. Štai 1939 m.
Miunchene didelėje aludėje jis ruošėsi sakyti ilgą kalbą, tačiau netikėtai ją sutrumpino iki kelių
minučių ir paskubomis išvažiavo. Po 10 min. joje sprogo kolonoje paslėptas sprogmuo. 1943 m. kovo
mėn. jis irgi staiga paliko trofėjinių ginklų parodą Arsenale kelios minutės iki sprogstant
sprogmeniui, kurį ant savęs nešiojo pulkininkas fon Gertsdorfas. Tai pačiais kažkodėl lėktuve, kuriuo skrido
Hitleris, nesprogo bomba, užmaskuota kaip konjako butelis. Tris pasikėsinimus surengė
pulkininkas fon Štaufenbergas, bet visi nepavyko. Viso prieš Hitlerį buvo surengta per 40 pasikėsinimų.
Nuo pat pradžių Hitleris didelį dėmesį skyrė okultinėms draugijoms Tule" ir Vrilis", kurios
laikėsi nuomonės, kad Tibeto vienuolynuose gyvena būtybės, turinčios antgamtiškų galių. Atseit mahatmos
palaiko ryšį su nežemiškomis civilizacijomis per kosminio ryšio centrą Šambaloje.
Kai kuri informacija, atseit, kliūdavo ir Hitleriui. Šių draugijų vadovams, atseit, pavyko užmegzti telepatinį ryšį su ateiviais
esančiais prie Oriono žvaigždyno Rigelio žvaigždės, ir gauti informacijos, padėjusios patobulinti lėktuvų ir povandeninių laivų gamybą.
Ir pats Hitleris tvirtino, kad tiki mahatmų Tibete ir ateivių kitose planetose egzistavimu. Jis netgi
tvirtino, kad arijai kilo iš milžinų, miegančių Šambaloje iki nustatyto momento.
Tibeto lama Lobsangas Rampa rašė, kad jam, atseit, buvo parodyta požeminė šventykla
Lhasoje, kurioje buvo saugomi trys dideli sarkofagai iš juodo akmens. Viename jų palaidota 3 m ūgio moteris,
kituose per 5 m ūgio vyrai. Jie buvo didelėmis kūgio formos galvomis ir ilgomis plonomis nosimis.
Jie buvo nuogi ir padengti auksu. Ant vieno sarkofagų dangčio buvo išgraviruotas dangaus žemėlapis
su keistai išsidėsčiusiais žvaigždynais. Jam pasakė, kad čia palaidoti tie, kurie buvo dievais Žemėje dar iki tada, kai iškilo kalnai,
ir kai danguje spindėjo kitos žvaigždės. Atseit, 1966 m. tibetiečiai kinai atidarė vieną tų šventųjų olų ir ištraukė milžinus visuotinei apžiūrai.
Hitlerio siekis išgauti tų miegančių milžinų paslaptis privertė jį pasiųsti į Tibetą dvi
ekspedicijas, kurioms vadovavo E. Šeferas (Schäfer). Po pirmos ekspedicijos 1935-ais,
Himleris E. Šeferui už nuopelnus suteikė oberštumberfiurerio laipsnį.
Į Vokietiją palaipsniu buvo perkelta per tūkstančio tibetiečių, kurie priimti į Hitlerio asmeninę apsaugą nei SS. Jie nešiojo SS uniformas be
atpažinimo ženklų, neturėjo dokumentų, o kai kurie jų turėjo tokią aukštą padėtį, kad net pulkininkai neturėjo teisės sėdėti jiems esant.
Šie tibetiečiai nepasiduodavo ir nušaudavo sužeistus saviškius, tad jų neliko nė vieno gyvo. Buvo rasta tik daugybė jų lavonų.
Antroji E. Šefero ekspedicija 1939-aisias truko du mėnesius. Po jos buvo nustatytas tiesioginis
radijo ryšis tarp Berlyno ir Lhasos. Tačiau paslaptingoji Šambala taip ir nebuvo rasta, radijo ryšis
nutrūko ir buvo palaikomas tik kurjerių paštas. Tačiau tuo viskas nesibaigė.
1942 m. pabaigoje, kai Pauliaus 6-oji armija buvo apsupta prie Stalingrado, o anglai sutriuškino Romelio armiją Šiaurės Afrijoje,
buvo imta ieškoti pagalbos pas okultines jėgas. Himleris
pasiūlė skubiai surengti naują ekspediciją į Tibetą, kad būtų pranikta į Šambalą ir Žemės ašis pasukta priešinga kryptimi. Tai atseit pasuktų laiką
priešinga kryptimi ir sugražintų Vokietiją į jai palankius 1939-uosius. Tada, ištaisę klaidas, vokiečiai galėtų vėl pradėti karą, kurį laimėtų.
Ir tikrai, 1943 m. sausio mėn. buvo slapta pasiųsta 4 mokslininkų ekspedicija, kuriai vadovavo
austras SS oberštumberfiureris G. Hareras (Harrer). 1943 m. pabaigoje ji per Indiją praniko į Tibetą ir 5
m. ieškojo Šambalos ir tik atsitiktinai sužinojo, kad Vokietija kapituliavo. Dalai lama pareiškė, kad
gerai pažįsta G. Harerą, nes su juo susipažino 1948 m. Lhasoje. Jis tarytum užsiminė ir apie tai, kad
Šambala iš tikro egzistuoja, tačiau kitokia, nei ją įsivaizduoja; būtent kitame matavime ir ją pamatyti tegali tik pasiekę aukštesnį sąmonės lygį.
1951 m. G. Hareras grįžo į Austriją su dideliu archyvu, kurį iškart konfiskavo anglai. Kai kurie
istorikai laiko, kad jis rado tą pasaulio ašį, tačiau taip ir nesuprato, kaip ją būtų galima pasukti priešinga kryptimi.
Tai galima būtų palaikyti svaičiojimais, tačiau kažkodėl anglai atsisakė išslaptinti G. Harero
archyvą, nors slaptus dokumentus leidžiama paviešinti po 30 m. Matyt, jame yra kažkas labai svarbaus.
O įdomių liudijimų apie nacių vadovybės ryšius su ateiviais pateikė Hitlerio pavaduotojas partijoje
Rudolfas Hesas (Hess), 1941 m. perskridęs į Angliją ir Niurnberge nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jis
likusią gyvenimo dalį praleido Špandau kalėjime, kuriame rašė dienoraščius, kuriuose paminėjo, kad
TSRS buvo užpulta įteigus ateiviams. 1987 m. R. Hesas mirė paslaptingomis aplinkybėmis, o netrukus
buvo išleista knyga Heso dienoraščiai", kurioje rašoma, kad žygį į Rytus, turėjusį sunaikinti blogį,
sankcionavo kosminis centras Šambaloje. Iš ten buvo atsiųsti specialistai", kurie paskyrė puolimo dieną ir netgi valandą.
Visa bėda tik tame, kad Hitleris buvo pusiau beprotis ir pusiau genijus ir pirmasis paėmė viršų...
tai pakeitė mahatmų požiūrį į jį... energetinė Šambalos parama išnyko... Kosmosas įtraukė mus į pražūtingą avantiūrą ir pametė".
Ir galiausiai plačiai nuskambėjusi 1989 m. lapkričio 30 d. istorija, nutikusi Niujorke su
Linda Kortail (Cortile). Į jos butą prie Bruklino tilto praniko trys ateiviai. Ji kartu su jais spinduliu buvo įtraukta į
keistą ovalinį objektą, pakibusį greta jos namo 12-o aukšto lygyje tai pasakojo įvykio liudininkai. Tuo metu automobilių varikliai ir žibintai užgeso.
1991 m. du saugumo agentai B. Hopkinsui, tyrusiam tą istoriją, papasakojo, kad jie tuo metu lydėjo
aukšto rango pareigūną ir kaip kartas tuo metu atsidūrė tame rajone ir matė, kaip tai įvyko: objektas
praskrido virš jų mašinos ir paniro į Yst-Riverio vandenis. Vėliau jie prisipažino, kad lydimas asmuo
buvo JTO gen. sekretorius Peresas de Kuelaras***) (Javier Perez de Cuellar), kurį taip pat įtraukė
spindulys, prieš objektui panyrant į vandenį. Agentai nedelsiant apie tai pranešė CŽV, ir visiems
policijoms skyriams buvo liepta stebėti rajoną ir pranešti apie visus neaiškius nutikimus. Po dviejų valandų buvo pastebėtas
sekretorius ir moteris naktiniais drabužiais, einantys upės krantine. Agentai nieko neprisiminė, kas vyko su jais tas dvi valandas.
B. Hopkinsas pradžioje niekam nepasakojo apie agentų parodymus ir tik 1992 m. žurnalistė Linda
Haue iš jo tai sužinojo ir papasakojo R. Presli. O kai B. Hopkinsas 1993 m. įteikė Kuelui Kortail dosjė"
ir tas tylėdamas ją paėmė, Hopkinsas suprato, kad, matyt, su juo iš tikro įvyko toji keista istorija.
Pagalba mokslui
Matyt nežemiečiai taip nenoriai dalinasi moksline informacija todėl, kad žemiečiai ją daugiausia
panaudoja ginkluotės vystymui. Tačiau galima spėti buvus išimčių. Štai atominės bombos kūrėjas
Robertas Openheimeris savo dienoraštyje užrašė, kad idėja iki pačių smulkmenų buvo padiktuota iš
aukščiau". Po sprogimo Hirosimoje jo visai negraužė sąžinė ir jis, netgi atvirkščiai, džiaugėsi, kad jo kūdikis" sėkmingai suveikė.
Geochemijos ir radiogeologijos pradininkas akademikas V.I. Vernadskis irgi rašė:
Jaučiu šalia manęs esant esybes, nepajaučiamas kūniškais jutimų organais, kurios duoda maisto mano loginiam
mąstymui". Dialektikos pradininkas Sokratas kalbėjo,
kad nuo ankstyvos vaikystės jį lydi kažkoks balsas, kuris duoda patarimus ir nuspėjimus, sulaiko nuo neprotingų ir pavojingų poelgių.
Daugeliui mokslininkų susidarė įspūdis, kad žinias jie gavo tarytum sapne. D.I.
Mendelejevas susapnavo, kaip patikslinti periodinę cheminių elementų lentelę. Danų fizikui Nilsui
Borui sapne atsiskleidė atomo struktūra. Vokiečių chemikas sapne sužinojo benzolo molekulinę struktūrą. Vokiečių
psichologas Otto Levi sapne pamatytą eksperimentą padarė cheminės nervinių impulsų perdavimo
teorijos pagrindu (1936 m. gavęs už tai Nobelio premiją).
Tačiau labiausiai paslaptingas Atgimimo epochos mąstytojas Leonardas da Vinči,
po kurio mirties 1519 m. liko apie 7 tūkst. puslapių užrašų, kurių turinys sukėlė sąmyšį tarp istorikų, nes daugelis juose
pavaizduotų įrenginių atsirado tik po kelių amžių, o kai kurie nėra sukurti iki šiol. Tai povandeninio
laivo, skafandro, skraidančio aparato mosuojančiais sparnais, valdomo sklandytuvo, parašiuto,
mortyros, svaidančios didelius akmenų kiekius, lengvai užtaisomos patrankos, milžiniško arbaleto,
katapultos, sienų griovimo mašinos, žemrausės, garo katilo, lydymo krosnies, automatinių audimo
staklių, keltuvo, spaudos preso ir kt. piešiniai ir brėžiniai su paskaičiavimais.
Ypač įdomus tanko projektas, kurio korpusas padengtas geležies lakštais, o į visas puses kyšo 20
patrankų. Tokio tanko vikšrus suka trys viduje sėdintys žmonės, sukdami rankenas. O kitas projektas
36-ių vamzdžių patranka, kurioje pabūklai išdėstyti 3 eilėmis po 12. Kol vienas šauna, kitas vėsta, o trečias užtaisomas.
Beje, pasirodė, kad da Vinči dirbo labai slapta ir savo projektus labai slėpė;
visus tekstus rašė iš dešinės į kairę taip, kad juos perskaityti galima tik su veidrodžio pagalba.
Matyt, jis nenorėjo atskleisti, iš kur gavo tas žinias ir baiminosi inkvizicijos, galėjusios apkaltinti jį burtais.
Tai kas jam padiktavo tas idėjas ateiviai ar lankytojai iš ateities?
Pagalba ligoniams
Užfiksuota apie 300 atvejų, kai ateiviai išgydė įvairius ligonius. Daugiausia (apie 36%) buvo
gydomi širdies-kraujotakos sutrikimai, beje, kartais išgydyti ir visai beviltiški ligoniai. Pvz., 1975 m.
Arizonos gyventojai Elenai klubo kaulų vėžys išplito į tiesiąją žarną ir aplinkinius audinius. Dvi
operacijos nepadėjo, ji neteko 20 kg svorio ir vos galėjo vaikščioti. Gydytojai pareiškė, kad jie nieko
negali padėti. Tačiau kartą Elena pamatė nusileidusį didelį sidabrinės spalvos objektą, iš kurio išėjo dvi
žemos būtybės. Jis nusivedė Eleną į laivą, liepė nusirengti, paguldė ant stalo ir kelis kartus palei jos
kūną pravedė prietaiso, panašaus į grybą, raudona kepurėle. Tada jie pasakė, kad jai vėžys pažeidė ir
kairiąją krūtį, kepenis ir tulžį. Jie ėmėsi gydyti 10 kartų virš jos kūno pravedę prietaisu, panašiu į
padėklą su rankenomis šonuose. Tuo metu ją degino karštis ir ji jautė baisų skausmą. Tada jie
papurkštė į pilvo sritį kažkokio ryškiai raudono skysčio ir iš jos išsiurbė 2 litrus tamsios spalvos kraujo.
Dar padarė kelias injekcijas į pilvą, šonus ir nugarą ir veikė kažkokiais nesuprantamais prietaisais, o
galiausiai pasakė, kad ją išgydė. Vakare ji pradėjo vemti tamsiu skysčiu. Nusprendė, kad ji miršta,
artimieji nuvežė ją į ligoninę, kur ji išbuvo dvi paras, kęsdama baisius skausmus, o kartais netgi
netekdama sąmonės. Tačiau vėliau ji ėmė jaustis geriau, o po dviejų savaičių gydytojai konstatavo, kad
ji neturi vėžio! Visa ligos istorija ir neįtikėtinas jos išgijimas surašytas jos sveikatos kortelėje.
Gelbėtojai
Žinomi atvejai, kai ateiviai padėdavo į sudėtingas situacijas patekusiems žmonėms. Pvz., 1975 m.
iš Baikonuro kosmodromo startavo Sojuz-18", kuriuo skridę V. Lazarevas su O. Makarevu turėjo
pakeisti Saliut-4" įgulą. Tačiau 260-ąją skrydžio sekundę Saliut" ryšis su centru pablogėjo, P.
Klimuko, informavusio ekipažą apie skrydžio eigą, balsas buvo sunkiai girdimas, jį perklojo kiti garsai,
panašūs į žmogaus kalbą. Tada įsijungė signalas Raketos nešėjos avarija", o pokalbiuose su centru vėl
įsijungė tas pats balsas. 192 km aukštyje laivo nusileidimo modulis automatiškai atsiskyrė nuo raketos
ir ėmė vartydamasis kristi, o išsiskleidus parašiutui lygiai leidosi. Jis buvo už 2000 km nuo Baikonūro
Altajaus kalnuose. Tada kosmonautai pajuto staigų stuktelėjimą ir modulis sustojo. Kažkoks vidinis
balsas jiems įkyriai nerekomendavo paspausti mygtuką, atskiriantį parašiutą. Kai jie pažvelgė į lauką,
išvydo, kad parašiutas užsikabino už uolos iškyšulio ir jie kabo virš gilios prarajos. Tik per stebuklą
išliko gyvi. Ir tada kosmonautai išgirdo stiprėjantį švilpesį ir išvydo tiesiai virš jų pakibusį NSO,
švietusį violetine šviesa, kuri po pusės minutės užgeso. Apie šį įvykį tik 1996 m. papasakojo V.
Lazarevas, spėjęs, kad ateiviai tada bandė su jais nustatyti ryšį, pasinaudoję radijo ryšiu su centru, o
vėliau išgelbėjo juos. Kosmonautai tada nieko nesakė, nes už tokį pareiškimą galėjo nušalinti nuo skrydžių.
Kontaktuotojai taip pat pranešė, kad Gerda iš Sirijaus padėjo 1986 m. išvengti branduolinio
sprogimo Černobilio AE. Tai susišaukia su dviejų radiacijos matuotojų paliudijimu. Jiedu, praėjus 3
val. po avarijos, atvyko prie 4-o bloko, prie kurio radiacijos lygis siekė 3000 mR/val. Jų akyse prie
bloko 300 m. aukštyje priskrido keistas ugninis 6-8 m skersmens rutulys, kuris apie 3 min. bloką
apšvietė raudonais spinduliais, o tada lėtai nuskrido. Per tą laiką radiacijos lygis nukrito iki 800 mR/val.
*) Karolis VII Nugalėtojas (Charles VII le Victorieux, 1403-1461)
Prancūzijos karalius (nuo 1422 m.). Nepakluso tėvo sutarčiai su anglais perleisti sostą Anglijos karaliui Henrikui V
ir 1422 m. pasiskelbė karaliumi. Iš pradžių valdė žemes į pietus nuo Luaros, o likusi Prancūzijos teritorija tebepriklausė anglams ir
jų sąjungininkams burgundams. Po Žanos dArk vadovaujamo
išsivadavimo karo Karolis VII 1429 m. vainikavosi Reimse ir 1437 m. įžengė į Paryžių. Jam valdant pasibaigė Šimto
metų karas su Anglija. Jo reformos sustiprino karaliaus valdžią: jis įkūrė nuolatinę kariuomenę, įvedė taljos
mokestį. Įsteigė Puatjė universitetą (1432). Politinės kovo s su popiežiumi Eugenijum IV patvirtino Pragmatinę
sankciją (1438), užtvirtinusią susirinkimo viršenybę prieš popiežių ir suformulavo galikonų bažnyčios laisvių
pagrindus tasai aktas buvo aštrių ginčių tarp apaštališkosios sostinės ir prancūzų katalikybės tema.
**) Kalikstas III (Alfonso de Borja, 1378-1458) katalikų popiežius (nuo 1455 m.),
kilęs iš Ispanijos; buvo Aragono karalystės diplomatas. Išrinktas popiežiumi
kaip kompromisinis kandidatas tų metų konklavos metu ir nors būdamas senyvo amžiaus, iš karto bandė
organizuoti kryžiaus žygį prieš turkus, 1453 m. užėmusius Konstantinopolį. 1456 m. birželio 29 d. Kalikstas įsakė,
kad bažnyčios varpai skambėtų kiekvieną vidurdienį, kviesdami melstis, siekiant nutraukti Osmanų
imperijos kariuomenės vykdytą Belgrado apgultį. Vengrijos karalystės kariuomenei laimėjus mūšį su turkais,
Kalikstas III, norėdamas įamžinti šią dieną, liepė kiekvienų metų rugpjūčio 6 d. minėti Kristaus atsimainymą. Be to,
1456 m. įsakė antrą kartą, jau po mirties, teisti Žaną d'Ark, tačiau teismo sprendimu ji buvo pripažinta nekalta. Tais
pačiais metais jis atnaujino pirmtakų pamirštą draudimą, uždrausdamas krikščionių ir žydų socialinius kontaktus.
***) Chavjeras Peresas de Kueljaras (Javier Felipe Ricardo Pérez de Cuéllar de la Guerra,
1920-2020) Peru politikas ir diplomatas, premjeras (2000-2001), JTO generalinis sekretorius (1982-91). Buvo tarpininkų JK-Argentinos konflikte
del Folklando salų (1982), o taip pat dalyvavo derybose Kroatijos-Jugoslavijos kare (1991-95), o taip pat kitais atvejais.
Paskelbė memuarus Taikos piligrimystė (1997).
Papildomai skaitykite:
NSO hipotezės
Šambalos paieškos
Ateivių civilizacijos
NSO tyrinėjimai JAV
Kam turime rengtis?
Tarybiniai alchemikai
Įsiveržimas į Žemę
Ateivių įvaizdžio kaita
Tibetas: Pasaulio stogas
Šiuolaikinis mumifikavimas
Į susitikimą su nežemiečiais
Protocivilizacija: Tibeto paslaptis
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Ar elektros tiekimą sutrikdė skraidančios lėkštės?
Nežemiškos Žemės istorijos šaknys
Nuo amžių pradžių iki šių dienų
Pilkieji: spekuliatyviosios mintys
Netikėtas Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa gilioje senovėje?
Nepaprastai suderinta Visatos sandara
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Kaip naciai pavogė Kalėdas
Jie degino eretikus, ar ne?
Hitleris: gyvas ar miręs?
Mažieji žali žmogeliukai
Eksperimentai su gyvūnais
Svedenborgo nežemiečiai
Pranašas Nostradamas
Senovės astronautai
Ateiviai Indijoje
Skaitytojų nuotraukos
NSO per amžius
Mes ne vieniši
Kodėl jų nėra?
NSO kilmė
