|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Tais laikais nebuvo karališkos šeimos apsaugos. Bekingemo rūmuose galioje Viduramžiškos taisyklės ir
nebuvo vieno tiesiogiai už saugumą atsakingo asmens. Trys vienodai neefektyvios grupės darbavosi
nepriklausomai viena nuo kitos: senyvi ir paliegę durininkai, pažai (labai vertinę miegą naktimis) ir sargybiniai, rimtai neatlikinėję savo darbo.
Pro šią išglebusią apsaugą prasmukdavo keistuolis Vaikinas Džounsas (Boy Jones), apsėstas
potraukio pas jaunąją Karalienę. Laikas nuo laiko jis įsliūkindavo į Bekingemo rūmus, kad stebėtų ją,
pasėdėtų soste, pasiraustų jos privačiuose apartamentuose. Jei būčiau žinojusi, kad jis įėjo į miegamąjį,
kaip būčiau išsigandusi, ji parašė dienoraštyje po to, kai Vaikinas Džounsas buvo rastas pasislėpęs po sofa gretimame kambaryje.
Edvardas Vaikinas Džounsas*) gimė 1824 m. seno girtuoklio siuvėjo šeimoje, kurio visa šeima glaudėsi
viename kambaryje ir miegojo ant varganų skudurų. Dėl savo vengimo dirbti, įpročio niekada nesiprausti,
Edvardo galimybės gauti pastovų darbą atrodė nieko vertos. Vaikinas Džounsas nebuvo protiškai atsilikęs,
tačiau jo įpročiai buvo gana keisti: jis retai su kuo nors kalbėdavosi ir visą vakarą praleisdavo iš kortų
statydamas namus ir skaitinėdamas popieriaus skiaučių krūvą, kurią nusipirkdavo už pensą.
1838 m. gruodį Vaikinas Džounsas buvo pagautas Bekingemo rūmuose, kur jis knaisiojosi tuščiuose
miegamuosiuose, tame tarpe ir karalienės Viktorijos privačiuose apartamentuose. Kadangi buvo nugvelbęs
kažkiek apatinių drabužių ir kitų daikčiukų iš rūmų prisiminimui, vadintas rūmų kaminkrėčiu, nes buvo toks
nešvarus, buvo teisiamas Vestminsterio teisme. Dėka gudraus advokato ir geros širdies teisėjo, įsėlinimas į
rūmus palaikytas pokštu ir Vaikinas Džounsas buvo išteisintas.
1840 m. gruodį Vaikinas Džounsas vėl surastas Bekingemo rūmuose. Šįkart jis lindėjo po sofa
karalienės Viktorijos persirengimo kambaryje. Jis ten buvo kelias valandas, stebėdamas privatų Karalienės
susitikimą su princu Albertu. Niekas netrukdė jam įlėkti į jos miegamąjį ir nutempti lovos apklotus. Vis tik
paprastas praėjimas net ir į karaliaus rūmus nebuvo laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Dėl to delikataus
klausimo, ką Vaikinas Džounsas matė karalienės persirengimo kambaryje, jis buvo tardomas ir įkalintas trims mėnesiams kaip išdykėlis ir valkata.
Paleistam iš kalėjimo 1841 kovą, jam nereikėjo daug laiko vėl pranikti į Bekingemo rūmus jis surastas
Paveikslų galerijoje, valgantis šaltą mėsą su bulvėmis, kuriuos nugriebė virtuvėje. Ir vėl nuteistas trim
mėnesiams kalėjimo. Buvo daug spėliojimų, kaip nemokytas vaikinas galėjo į rūmus: ar jis nusileisdavo
kaminais, o gal turėjo bendrininką virtuvėje? Pats Vaikinas Džounsas. Tikėtina, kiekvieną kartą sakė, kad
įlįsdavo pro nesaugomą pirmo aukšto langą. Taip pat spėliojama, kiek kartų jis galėjo buvoti rūmuose, kai
pasišalino nepastebėtas. Jo tėvas sakė, kad Edvardo kartais nebūdavo iki dienos pabaigos; paklaustas, ką darė, nieko nepaaiškindavo.
Deja, ilgokas Vaikino Džounso plaukiojimas nepakeitė jo nusistatymo. 1849 m. jis apkaltintas įsibrovimu
į patikėtinio namus ir išsiųstas į Fremantle, Vakarų Australijoje, kur dirbo pyragėlių pardavėju be teisės grįžti.
Tačiau darbas nebuvo jo pašaukimas ir jis rado būdą grįžti į Angliją, kur 1857-ais buvo suimtas už vagystę ir
įkalintas 6 mėnesiams. 1868 m. rugsėjį laikraštis paskelbė, kad ką tik Viešųjų darbų ministru Viktorijoje tapęs Mr. Jones yra, iš tikro,
Vaikino Džounso brolis. Abu pradėjo pačiame skurdo dugne ir Mr. Jones sėkmė buvo skelbiama kaip akivaizdžia pokyčių kolonijose iliustracija.
Vienas Pertho iš Vakarų Australijos gyventojas pranešė straipsnį rašančiam H. Lucy, kad Vaikinas
Džonas atsikėlė į jų miestą, kur dirba miesto šaukliu tačiau jo šlovė jo nepalieka ir jį erzina vietiniai
berniūkščiai. O 1893 m. Bokso dieną, kažkoks senyvas Thomas Jones nusipirko butelį gėrimo Bairnsdale,
Rytų Gipslande, prigulė ant Mitčelo upės tilto krašto. Po pietų jis nukrito iš 3,7 m aukščio ir užsimušė, galva atsitrenkęs į akmenį.
Po kelių dienų Bairnsdale Advertiser parašė, kat tai buvo tas pats Vaikinas Džounsas, slaptasis Bekingemo rūmų lankytojas.
Daugelis autorių spėliojo, kas buvo Vaikinui Džounsui. Ar jis buvo šizofreniku?
Jo tėvas, darbdavys Grifitas ir daugelis su juo kalbėjusių žurnalistų laikė jį keistu. Ką jis rašydavo, kai sėdėdavo prieš ugnį įnikęs
į savo popieriaus skiautes, vėl ir vėl taisinėdamas tekstus meilės laiškus Karalienei, būsimas pasakojimo
apie Bekingemo rūmus skyrius ar tiesiog nesąmones? Niekas Niekas nesužinos, nes jis viską, ką
surašydavo, įmesdavo į ugnį. Kaip ir dauguma šizų, Vaikinas Džounsas buvo vienišius. Tačiau, kad būtų
Yra ir šizoidinės asmenybės prielaida. Tokios asmenybės neretai turi polinkį į vojerizmą ar net erotomaniją,
dar vadinamą Clerambaulto sindromu. Drovus, intravertinis, dažnai nepatrauklus vienišius dėmesį sutelkia
dėmesį į kokį nors kitos lyties asmenį, neretai užimantį gerokai aukštesnę kitos lyties asmenį, neretai užimantį
gerokai aukštesnę visuomeninę būseną. Jis ima elgtis keistai, rašo laiškus, siunčia dovanas, arba virsta
slapuku, stebinčiu įsimylėjimo objektą per atstumą, ir netgi įsibraunantis į namus. Stalkeriai yra rimta šių dienų problema. Gausybė asmenų lenda į intymius reikalus, apsėsti potraukio
kokiam nors asmeniui ir norintys apie jį sužinoti daugiau. Kai kurie pasirenka paprastus žmones: sekretorės
lenda prie įstaigos vadovo, labdaroje dirbančios senmergės prie parapijos vikaro, jauni bedarbiai prie
jiems priskirto socialinio darbuotojo. Kitų ambicijos aukštesnės jų taikinys yra įžymybės. Jų dėmesį patyrė
aktorius Bredas Pitas, dainininkė Madona, aktorė Džodi Foster, TV laidų vedėjas Deividas Letermanas ir net Bilas Klintonas bei daugelis kitų.
Tarp jų ir Vaikino Džounso yra akivaizdžių panašumų, tačiau ir skirtumų. Visų pirma, Vaikinas Džounsas
buvo apsėstas tiek pačių Bekingemo rūmų, tiek konkrečios Karalienės. Ir nors jis dukart įsliūkino į jos
privačius apartamentus, pasiėmė kai kuriuos apatinius, nėra įrodymų, kad jis būtų bandęs ją sekioti visur,
tarkim, prasiskverbti į Vindzorų pilį. Taigi, jis lieka išskirtinis ir nepatenka į klasifikaciją. *) Vaikinas Džounsas (Edward Jones, 1824-1893) - britų paauglys, išgarsėjęs tuo, kad kelis
kartus slapta įsliūkino į Bekingemo rūmus tarp 1838-41 m. Vėliau tapo vaikiškos knygos ir filmo Beglobis
(1950) veikėjų prototipu. Pilna jo istorija išdėstoma J. Bondesono knygoje Karalienės Viktorijos sliūkintojas (2010). Viktorijos laikų stalkeriai
Kitas įžūlus sliūkintojas buvo Vaikino Džounso amžininkas airių baristeris Ričardas Dunas
(Richard Dunn). 1838 m. prie Harrogatte jis sutiko 24 m. amžiaus Andželą Kuts**), prieš metus paveldėjusią
beveik 2 mln. svarų. Nors Ričardas buvo vidutinio amžiaus vyras, jį apėmė aistra jai kartu su įsitikinimu, kad jo
jausmai susilaukia atsako. Kai jis jai atsiuntė kelis nepadorius laiškus, jos tėvas kreipėsi į policiją ir Ričardas buvo įkalintas.
1838 m. A. Coutts vėl buvo Londone, o taip pat ir Ričardas. Jis galėjo ją sekioti visą laiką ir buvo labai
įkyrus, tad mergina ėmė baimintis dėl savo gyvybės. Jos tėvas vėl iškvietė policiją, konsteblis jį įspėjo, o kadangi jis nesiliovė,
buvo suimtas ir įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo 1839 m. pradžią, nesiliovė sekioti Andželos 1841 m. vėl buvo įkalintas iki 1846-ųjų.
Vėliau jis įsikalė mintį, kad Andžela pažadėjo už jo tekėti ir 100 tūkst. svarų kraitį. Tad vėl buvo įkalintas 18-ai mėnesių, o vėliau dar 10-čiai.
1856-ais Ričardo dėmesį patraukė 23 m. Kembridžo princesė Mary (42 m. Andžela jau tapo per sena jam). Vėl buvo suimtas ir
keli nepadorūs jo laiškai buvo perskaityti teisme. Du gydytojai paskelbė, kad jis veikė paveiktas iliuzijų. Sprendimas buvo uždaryti psichuškėje.
1883 m. bedarbis patikėtinis Edvardas Raudonas susižavėjo jaunąja Violeta Lane-Fox ir ėmė ją sekioti.
Galiausiai jis parašė laišką, sakydamas, kad ją nušaus, jei ji nesutiks su juo susitikti. Tai leido jį suimti ir įkalinti 6 m. išleistas,
jis vėl sekiojo Violetą ko pasėkoje buvo įkalintas 18-ai mėn. Ši bausmė matyt atšaldė jo potraukį, nes daugiau apie jį nesigirdėjo.
1890 m. jauna aktorė Louisa Pounds ėmė studijuoti Šorthando Guno metropoliteno mokykloje. Jos
grožis sužavėjo studentą Aleksandrą Šarpį, sekiojusį ją ir dariusį nepadorius siūlymus. Pasiskundus, Šarpis
buvo išmestas iš mokyklos, tačiau jis nesiliovė sekiojęs ir rašęs nepadorius laiškus. Viename jų pagrasino,
kad nušaus. 1890 m. lapkritį jis buvo suimtas ir uždarytas metams į kalėjimą. Išėjęs iš jo, jis sužinojo apie
stulbinančią Louisa karjerą. 1892 m. kovo ir balandžio mėnesiais ji matė jo veidą tarp teatro žiūrovų ir gavo
kelis laiškus su grasinimais. Jis vėl buvo teisiamas ir priimtas jo šeimos siūlymas jį išsiųsti į Braziliją be
teisės grįžti. Louise Pounds tapo garsia aktore, gyvenusia beveik 100 m. Nežinoma, ar Šarpis sekiojo kokias moteris Brazilijoje. **) Andžela Džordžina Burder-Kuts (Angela Georgina Burdett-Coutts,
1814-1906) britų baronienė, pagarsėjusi savo labdara dalyvaudama daugelyje filantropinių projektų. 23 m. amžiaus iš savo senelio
paveldėjo tais laikais gana didelį beveik 2 mln. svarų sterlingų turtą tuo pačiu tapdama pastebima aukštuomenėje ir dėmesio
(kartais savanaudiškais tikslais) taikiniu. Ir vis tik ji ištekėjo už amerikiečio tik 1881 m., būdama jau 67 m. amžiaus. Ji domėjosi
juodaodžių gyventojų padėtimi Anglijos kolonijose Afrikoje, padėjo vargšams ir rūpinosi lavinimu visose šalyse; buvo
anglikonų bažnyčios rėmėja: statė bažnyčias, steigė bažnytines mokyklas ir t.t. Aktyviai dalyvavo gyvūnų apsaugos projektuose. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
Daugelis mūsų karalienę Viktoriją įsivaizduoja kaip senyvą, apkūnią matroną, orią ir nepasiekiamą.
Tačiau 1838 m. ji buvo jauna ir netgi patraukloka ką tik sėdusi į sostą, nekalta ir nevedusi. Jos karūnavimą stebėjo milžiniškos minios žmonių.
Lordo Melburno vyriausybė norėjo atsikratyti Vaikino Džounso bet kokia kaina, baimindamasi, kad jis gali
sužeisto ar net nužudyti Karalienę. Jie ėmėsi ekstremalios priemonės įsodino jį į laivą, plaukiantį į Braziliją.
Jam grįžus, buvo vėl sučiuptas ir priverstas tarnauti jūreiviu Karališkame laivyne. Jis dukart bandė bėgti ir dukart buvo pagautas,
tarnybą baigdamas beveik kaip vergas. 
šizofreniku, jis turėjo patirti kokias nors iliuzijas ar haliucinacijas. Tačiau jo tėvas ir bendravę žmonės laikė jį
protiškai sveiku, du gydytojai, jį ištyrę 1840-ais, nepaskelbė jo protiškai nesveiku, nors jautė vyriausybės spaudimą, kad padarytų tokį sprendimą.
