1940 m. pabaigoje JAV pradėjo orų valdymo projektą „Feniksas“. Teorinę dalį parengė austrų mokslininkas Vilhelmas Reichas, mokęsis kartu su Froidu ir K. Jungu. Daugumos jo tyrinėjimų realizuoti neįmanoma. Ypač išgarsėjo orgono (gyvybės) energija, kuri iš esmės

Uragano numalšinimo istorija 2002 m. spalio mėn. 2 d. Art Bell’o*) radijo programa prasidėjo 22:06 kaip įprasta dalyvaujant dažnam svečiui George Noory**). Tačiau tąkart pagrindine kalba buvo užgriuvęs uraganas Lili. Jos metu G. Noory perspėjo ponios iš Luizanos el. laišką, kuris buvo trumpas ir skambėjo taip: „Džordžai: Prašau, prašau, prašau paprašyk klausytojus sutelkti dėmėsį ties uragano susilpninimu. Mes jau negalim daugiau iškęsti!“. Jo, praeityje Art’as jau pravesdavo panašius „eksperimentus“, kurie buvo tokie sėkmingi, kad jis įsibaimino ir liovėsi juos tęsęs. Jis susirūpino dėl „žaidimo su Likimu“ – kai sutelkdavo dėmesį į sausrą kenčiantį rajoną, kas baigdavosi galingu potvyniu. Toji susikrimtusi ponia tai žinojo, ir teprašė klausytojus susitelkti tik uragano susilpninimui. Todėl Džordžas paskelbė jos laišką 20 mln. Art’o klausytojų ir programą tęsėsi iki 2 val. daugiau neminint ponios prašymo. Lili uraganas, kuriam buvo prognozuota 5-a kategorija pasiekiant sausumą, po 2-3 val. staiga tapo tik 2-os kategorijos. Tai buvo staigus pokytis – bet kas jam „nuleido garą“? Sinoptikai Majamio uraganų centre net užlaikė pranešimą apie pasikeitimą, baimindamiesi suklaidinti.

skiriasi nuo EM. Apie tai jis rašė įvairiuose psichiatrijos ir medicininiuose spaudiniuose. Apie ją užvirė ginčai tik po to, kai pasiūlė orgono energiją naudoti vėžio gydymui. Be to, jis ją siejo su kosmine energija ir Niutono eterio koncepcija.

Amžiaus viduryje Niutono eterio koncepcija buvo pripažinta. Eteriu laikė hipotetinę nematomą substanciją, užpildančia visą erdvę, ir kurioje sklinda šviesa bei visi kiti spinduliavimai. Vėliau Einšteinas įtikinamai įrodė, kad ramybės būsenoje negali egzistuoti vienalytis eteris, kuriame juda materija. Bet ne visi fizikai pripažino Einšteino argumentus. V. Reichas neprieštaravo, tik pabrėžė, kad Einšteinas paneigė tik statinio eterio idėją, ir laikė, kad eteris turi bangų savybes. Tuo metu buvo pripažinta ir korpuskulinė-banginė šviesos teorija. Tyrimai rodė, kad ir pats vakuumas turi savybių, dinaminių savo prigimtimi.

Reichas rado būdą, kaip panaudoti savo teorijas veikiant gamtą. Jis išsiaiškino, kad stipriose audrose būna „mirusio orgono“ (DOR) susijusio su „mirusios energijos“ sankaupa. O jis veikia tiek gyvąją gamtą, tiek pačią aplinką. Kuo daugiau DOR turi audra, tuo didesnė jos griaunanti jėga. Reichas išmoko, naudodamas paprastus elektromagnetinius metodus, sumažinti audros jėgą. 5 dešimt. pabaigoje jis apie tai pranešė vyriausybei, kuri paprašė perduoti prototipą, su kuo jis džiugiai sutiko. Perėmus jo atradimą, buvo sukurta tai, kas dabar vadinama „radiozondu“.

6 dešimtmetyje leido daug radiozondų, iki 200 į parą. Kadangi jie būdavo baliono viduje, tai nesuduždavo atsitrenkę į žemę ir juos galėjo rasti gyventojai. Paslapties išsaugoti jau nebuvo galima ir visuomenei paskelbė, kad jie renka duomenis apie orą.

Fenikso ir Vaivorykštės projektų susijungimas

5-o dešimtmečio pabaigoje atsinaujino projektas "Vaivorykštė", tęsęs tyrinėjimus, susijusius su "Eldridžo" laivu. Vėl įtraukė vokiečių kilmės matematiką Džoną von Neimaną su komanda. Štabas buvo Brucheiveno laboratorija Long-Ailende. Neimano komanda po 10 m. tyrinėjimų buvo padariusi išvadą, kad žmonėms nuo gimimo būdingas "laiko standartas". Mūsų gyvenimas prasideda, kai energetinė būtybė įsilieja į laiko srautą ir prie jo "prilimpa" (tam reikia, kad ji būtų atskira nuo fizinio kūno). Matyt mūsų laiko standartas kyla iš planetos elektromagnetinio laiko. Jam pasikeitus, žmogui sukeliamos dvasinės traumos.

"Vaivorykštė" leido sukurti vadinamąją "alternatyvią tikrovę". "Elektromagnetinio burbulo" dėka pavyko pasiekti, kad objektai (laivai, žmonės) sunkiai pastebimi. Juos tarsi išimdavo iš mūsų Visatos. Alternatyvioji tikrovė aplamai be laiko, nes ji anapus laiko.

Kilo problema, kaip žmogų patalpinti į "burbulą" (ir, kartu, iš ten išimti) išsaugant įprasto laiko jutimą. Matyt, tai galima padaryti "burbulo" viduje palaikant Žemės elektromagnetinį lauką. Tad uždavinys buvo dvigubas – reikėjo perkelti ir fizinę, ir energetinę būtybę. Darbai šia tema truko 1948-67 m. Galutinė ataskaita buvo pasiųsta JAV Kongresui - ir joje buvo tvirtinimas, kad galima pasiekti minčių valdymą. Kongresas tarė "ne", nes suprato, kad ir patys gali tapti kieno nors žaisliukais. 1969 m. projektas buvo uždarytas.

Montauko projekto pradžia

Grupė kreipėsi į kariškius pranešdama apie nepaprastą technologiją. Jie susidomėjo ir davė naudotis Montauko baze, kurioje buvo taip reikalingas "Gudrusis radaras" (naudotas priešlėktuvinei gynybai), veikiantis 425-450 Mhz diapazone. Finansavimo šaltinis neaiškus, bet 1971 m. projektas pradėjo darbą. Buvo laikomasi ypatingo slaptumo reikalavimų. Komandą sudarė it kariškiai, ir civiliai.

Antena priminė bananą. Pastato viduje izoliuotame kambaryje buvo specialus krėslas. Į jį atsisėsdavo žmogus (juo buvo Dunkanas Kameronas). Tada atidarydavo ir uždarydavo duris, matuodami mikrobangas.

Bandymus atliko naudodami įvairios trukmės ir dažnio impulsus bei bangas. Paaiškėjo, kad kai kurie spinduliavimai gali priversti žmogų užmigti, verkti, juoktis, jaudintis ir t.t. Kalbėjo, kad visiems buvusiems bazėje pasikeisdavo nuotaika, kai veikdavo siųstuvas. Tiriamųjų smegenys galėjo būti pažeidžiami, - taip nutiko Dunkanui.