|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Filadelfijos eksperimento ryšis su Montauko projektu
Taip pat skaitykite: Filadelfijos eksperimentas 1912 m. Davidas Hilbertas matematikoje įvedė naujus metodus, kurių vienas
leido konstruoti Hilberto erdves. Tos teorijos pagalba jis išvedė lygtis, aprašančias erdvės
daugiamatiškumą ir realybės daugia-invariantiškumą. 1926 m. jis susipažino su
Džonu fon Neimanu
ir išdėstė savo idėjas. Tasai daugeliui minčių pritarė ir vėliau rėmėsi ta teorija.
Pasak A. Einšteino, Neimanas buvo nuostabus matematikos ir turėjo ypatingą sugebėjimą
rasti praktinį panaudojimą pačioms abstrakčiausioms matematinėms koncepcijoms.
O Dž. Levinsonas*) pažengė dar toliau ir išvedė vadinamąsias Levinsono laiko lygtis. Jis
parašė tris knygas, kurios dabar retenybė. Levinsonas ir Neimanas kartu dirbo Prinstono
Pažangių studijų institute. Jų idėjos buvo panaudotos objektų matomumo panaikinimo
projekte. Šią problemą rimtai tirti imtasi 4 dešimtm. pradžioje Čikagos universitete. Jame šios srities darbus
atliko Džonas Hatčinsonas ir austrų fizikas Kurtenhaueris. Vėliau prie jų prisijungė Nikola Tesla.
1933 m. Prinstone įkurtas Pažangių studijų institutas, kuriame dirbo Albertas
Einšteinas ir Džonas fon Neimanas, kuriame taipogi tirta nematomumo problema. 1936 m.
abiejų grupių pastangos buvo suvienytos ir projekto vadovu skyrė N. Teslą. Dalinį rezultatą pavyko gauti
jau tų metų pabaigoje. Tyrimai truko iki pat 1940 m., kai Bruklino Oro pajėgų bazėje buvo
atliktas platus bandymas. Nuo realaus pritaikymo jį skyrė tik tai, kad laive nebuvo žmonių.
Tuo metu į projektą įtraukė ir Tausendą Brauną, pasižymėjusį praktiniais teorinės fizikos
pritaikymais. Jis specializavosi gravitacinių ir magnetinių minų srityje ir sukūrė būdą gintis
nuo jų, vadinamą "išmagnetinimu". 4 dešimtm. pasižymėjo Europos "protų nutekėjimu". Iš
Vokietijos slapta išvežė nemažai žydų tautybės mokslininkų.
1941 m. N. Tesla pelnė valdžios pasitikėjimą. Jo pavaldumui skyrė laivą, kuriame jis
įtaisė savo garsiąsias rites. Tačiau jis jautė nerimą dėl laivo personalo. Jo nuojauta sakė,
kad komandos psichinė ir fizinė būsena patirs stiprius išbandymus. Sprendimo suradimui
reikėjo laiko. Neimanas nesutiko delsti ir nuo tada jie visada nesutarė. Tuo metu vyko karas
it valdžia spaudė. N.tesla tęsė darbus, tačiau 1942 m. kovo mėn. surengė sabotažo aktą.
Pagal oficialius duomenis, jis mirė 1943 m., tačiau yra argumentuotų spėjimų, kad jį pervežė
į Angliją, o laidotuvėms panaudojo "dvynio" kūną, kurį kremavo jau kitą dieną, kas
prieštarauja jo ortodoksinio tikėjimo šeimos tradicijoms. Slapti dokumentai iš seifo išvežti ir daugiau niekada neminimi.
Projekto vadovu skyrė Džoną fon Neimaną. Jis nusprendė, kad reikalingi du galingi
generatoriai. 1942 m. liepą pradėti bandymai su "Eldridžo" laivu. Išankstiniai bandymai atlikti
sausame doke. 1942 m. pabaigoje Neimanas pagaliau suprato, kad eksperimentas gali būti
mirtinai pavojingas ekipažui. Tada jis nusprendė, kad trečiasis generatorius gali padėti.
Tačiau nebuvo laiko jų veikimo suderinimui. Trečiojo generatoriaus paleisti taip ir nepavyko.
Vadovybė negalėjo ilgiau laukti. Liepos 20 d. laivas pakėlė inkarą. Nematomumas buvo
užtikrintas 15-ai minučių. Problemos su personalu netrukus paaiškėjo. Komandos narius
vimdė ir jie jautė silpnumą. Pasireiškė nervinių sutrikimų ženklai. Įrangą reikėjo tobulinti,
tačiau demonstraciniai bandymai buvo paskirti 1943 m. rugpjūčio 12 dienai. Įsakymas atėjo
iš Oro pajėgų štabo. Neimanas nusprendė sumažinti elektromagnetinio lauko stiprumą ir
užtikrinti tik laivo nematomumą radarams (o ne visišką vizualų išnykimą). Per 6 d. iki
lemiamų bandymų virš "Eldridžo" pastebėti trys NSO.
1943 m. rugpjūčio 12 d. paleisti generatoriai. Dunkanas sako, kad su broliu iš anksto
žinojo, kad bandymas baigsis nesėkme. Tačiau pirmąsias 3-6 min. viskas vyko gerai. Laivo
kontūrai išnyko. Tačiau tada tvykstelėjo mėlynos spalvos švytėjimas ir viskas užvirė. Radijo
stiebas ir siųstuvas sugedo. Žmonės netekdavo koordinacijos, išprotėdavo ir krito be
sąmonės. Dunkano ir Eduardo Kameronų traumos buvo kitokio pobūdžio. Juos saugojo
geležies pertvaros, nes jie buvo generatorių patalpoje. Supratę, kad situacija nevaldoma, jie
pabandė išjungti generatorius, tačiau nesėkmingai.
"Tuo pat" metu įvyko kitas bandymas, Montauke, - tačiau po 40 m. jo metu išsiaiškinta,
kad Žemė turi savus bioritmus, kurių pikas įvyksta kas 20 m. būtent rugpjūčio 12 d. ir tai
sutapo su 1983 m. "Eldridžo" eksperimento metu generatoriai buvo laike sujungti su Montauko generatoriumi.
Broliai nusprendė gelbėtis ir šoko per laivo bortą. Tačiau pateko į laiko tunelį ir atsidūrė
ant tvirtos žemės 1983 m. rugpjūčio 12 d. Montauko bazėje. Juos pastebėjo ir nuvedė į
bazės požemius. Čia, jau gerokai susenėjęs, juos pasitiko ir pareiškė, kad laukė jų
pasirodymo nuo pat 1943 m. Jis jiems paaiškino, kad Montauko technikai nesugeba
sustabdyti sistemos. Dunkanas su Eduardu atsisakė grįžti į 1943-uosius, kad išjungtų generatorius juos sugadindami. Tačiau
Neimanui pavyko juos įtikinti. Jiedu grįžo į 1943-
uosius, sudaužė generatorius, nukirto visus kabelius. Tik tada laivas sugrįžo (iš laiko tunelių)
į ten, kur buvo. Prieš uždarant laiko kanalą, Dunkanas persikėlė į 1983-ius, o Eduardas pasiliko
1943-iuose. Dunkanui tai virto tikra nelaime. Jo laiko standartas pasikeitė, jis sparčiai suseno, užgesdamas tiesiog akyse.
Po incidento 1943-ųjų rugpjūtį, Oro pajėgų vadovybė nežinojo, ką daryti. Keturias dienas
truko svarstymai, tačiau galutinio sprendimo nepadaryta. Nuspręsta tik laikinai nutraukti
eksperimentus. 1943 m. spalio pabaigoje 'Eldridžą" pastatė sausame doke baigiamajam
eksperimentui. Žmonių laive nebuvo. Laivas buvo neregimas 15-20 min. Nuvykus į laivą,
buvo pasigesta kai kurios įrangos. Dingo du siųstuvai ir generatorius. Valdymo pulte matėsi
gaisro pėdsakų. Tačiau nulinio laiko generatorius nenukentėjo ir jį pervežė į slaptą saugyklą. Oro pajėgos nusiplovė rankas. *) Straipsnyje nurodomas Džonas Levinsonas, tačiau apie jį nėra žinų. Gal tai buvo riktas ir iš tikro tai buvo kitas žmogus. PRIEDAS: Daug realybės lygių (pagal Prestoną Nikolsą)
Daugelio realybių samprata yra svarbi laiko suvokimui. Klasikinė fizika nepaneigia
lygiagrečių pasaulių egzistavimo, tačiau tai išveda iš materijos ir antimaterijos
egzistavimo. Ši tema tiek domina tyrinėtojus, kad sukurta virš 60 teorijų.
Aš sukūriau savo. Kas gi yra lygiagretus pasaulis? Tai beveik viskuo panašus į mūsų.
Laikau, kad egzistuojame keliose lygiagrečiose tikrovėse. Suvokiame "mūsų", nes pririšti prie jos.
Lygiagretūs pasauliai gali įsiskverbti į mūsų sąmonė per sapnus, meditaciją arba dirbtinai sukeltą tam tikrą psichinę būseną.
Svarbu įsisąmoninti, kad skirtingos tikrovės gali atrodyti kaip schematinės formos.
Einšteinas iškėlė teorinę prielaidą išvedus tiesę iš bet kurio erdvės taško, ji pasieks vėl tą
patį tašką. Gauname uždarą kilpą. Pradžios ir pabaigos taškas yra tas pats tik vienas laikomas teigiama begalybe,
o kitas neigiama. Tai susiję su tuo, ką Einšteinas vadino
laiko toroidu. Einšteinas visą visatą įsivaizdavo kaip toroidą.
Aš Einšteino idėją truputį pakeičiau pakeitęs jo laiko toroidą trimate sfera. Įsivaizduokite
didelės sferos B viduje mažesnę sferą A tarsi teniso kamuoliukas futbolo kamuolio viduje.
Realybių įvairovė formuojasi sferoje A. Jos paviršiumi judant tiesiai vėl pateksime į tą patį
tašką. O sfera A visą laiką juda tai laiko tėkmė. Erdvė tarp B ir A yra statinė ir užpildyta nejudančiomis laiko dalelytėmis.
Mes negalim suvokti statinio laiko, nes gyvenam dinaminio laiko pasaulyje. Tikrovė
sukuriama laike, kai kažkas (sakykim Dievas) paveikia A paviršių suteikdamas judesį
dinaminei dalelytei, kuri judi paviršiumi sudarydama kilpą. Mūsų tikrovę gali įsivaizduoti kaip milžinišką kilpą.
Jos pradžia prasideda Didžiuoju sprogimu arba Pasaulio sutvėrimu ir ji
juda link to paties taško, tačiau, iš esmės, amžinai.
Kai kas nors paveikia mūsų tikrovės kilpą ir taip suteikia naują laiko impulsą, tikrovė
keičiasi t.y. įvyksta laiko atsišakojimas, kuriama alternatyvi tikrovė. Tačiau pagrindinė kilpa
neišnyksta ir nėra sunaikinama. Atsišakojimas ne pakeičia pagrindinę kilpą, o tik ją papildo.
Palaipsniui pagrindinė kilpa apauga atsišakojimais sukurdama daugybę tikrovių. Kiekvienas
atsišakojimas savo ruožtu apauga savais atsišakojimais.
Kadangi visos alternatyviosios tikrovės kilusios iš pagrindinės kilpos, jos irgi juda sferos
A paviršiumi. Be to, kartu su laiko dalelyte, sudarančia pagrindinę kilpą, pradėjo judėti ir
kitos paviršiaus dalelytės, sudarančios savas kilpas. Sfera B reikalinga, iš esmės, kad
palaikytų spaudimą viduje. Be to, egzistuoja galimybė pereiti iš vienos šakos į kitą. Parengė Cpt.Astera's Advisor Papildomai skaitykite:
|
